religinės ir tautinės kultūros žurnalas
2000 / KOVAS - MARCH / VOL. LI, NO. 3
|
73 |
J.E. |
|
|
78 |
Antanas Marčiulaitis |
|
|
80 |
Malvina Miliauskaitė |
|
|
84 |
Aldona Kamantienė |
|
|
88 |
Algirdas Paliokas SJ |
|
|
92 |
Angelė |
|
|
95 |
Ignas Naujokas |
|
|
98 |
Antanas Marčiulaitis |
|
|
101 |
Robertas Urbonavičius |
|
|
103 |
Red. |
|
|
104 |
Laima Krivickienė |
|
|
107 |
Red. |
|
|
108 |
Juoz. M. |
Šis numeris iliustruotas kenčiančio Kristaus paveikslais, simbolizuojančiais Jo pasakytus paskutiniuosius žodžius.
Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės - Rasos Sutkutės. Lietuviškas raidynas - Jono Bogutos.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.
J.E.
Kristus, gyvendamas žemėje, skelbė dieviškosios tiesos žodžius visiems žmonėms be skirtumo, pasinaudodamas bet kokia vieta, kuri Jam davė progos prabilti į tiesos išalkusias minias. Pirmieji Naujojo Testamento palaiminimai nuaidėjo Galilėjos slėniais nuo kalno viršūnės. Kitą kartą Jis kalbėjo iš bangų supamo Petro laivelio, kai besiveržianti minia Jį nustūmė prie pat ežero kranto. Jį matome aiškinantį dangaus karalystės paslaptis šventyklos prieangiuose, prie gaivinančio Jokūbo šaltinio, iš sakyklos Nazareto sinagogoje.
Pagaliau išmuša valanda tarti paskutinį žodį. Dabar Jis nebepasitenkins bet kuria sakykla kreiptis į žmones. Tą atmintiną penktadienio rytą, kai Jis stovėjo surištom rankom ant saulės spinduliuose žvilgančio Poncijaus Piloto portiko, aplin-
Šv. Juozapas.
Jo šventė - kovo 19 dieną.
kui bangavo veidų jūra, ištroškusi amžinojo gyvenimo žodžių. Argi Jis nesikreips į pasaulį iš šitos didingos tribūnos? Dar ne. Jis palauks dar valendėlę, kol kryžiaus sakykla bus uždėta ant Jo pečių ties Piloto rūmų laiptais, kol skausminguoju keliu Jis pats ją užneš ant Golgotos viršūnės.
Antanas Marčiulaitis
Kantrybė - tai gebėjimas save valdyti, įstanga iškęsti nemalonumus, fizinius ir dvasinius skausmus. Į žmogų, pasižymintį didele ir patvaria kantrybe bei ištverme, mes žiūrime pagarbiai, jį vertiname, juo pasitikime. Kantrybė yra vienas iš vidujinių nusiteikimų, paremtų atkaklumu, užsispyrimu, ir ji visada kreipia į tikslą. Kantrumo priešingybės - nepastovumas, nepatvara, silpnavališkumas, žodžiu, moralinis ištižimas. Ten, kur stokojama savitvardos ir kantrybės, greičiau suveši visokios blogybės: neapykanta, kerštas, abejingumas, tinginystė...
Kantrybė yra aiškiausia tvirtos valios išraiška. Patvari kantrybė visada remiasi valingumu ir atkaklumu. Silpnavaliam, neištvermingam žmogui kaip tik ir trūksta kantrybės. Toksai žmogus niekada nepasižymės darbo, kūrybos laimėjimais, nepajėgs iškovoti ką nors gero ir gražaus, nes jo valios bei kantrybės ribotumas virs rimtu kliuviniu visa tai pasiekti. Joks darbas be kantrybės ir ištvermės negali būti vaisingas. Ir ne vien darbas. Kantrybė reikalinga kaip oras visur ir visada: pokalbiuose bei ginčuose, kelionėse, ko nors laukiant, susierzinus, nesėkmės atveju, kančioje ir t.t. Taigi norint išsiugdyti patvarią kantrybę, būtina sąlyga -grūdinti valią, išmokti aukotis ir aukojantis ištverti. “Kentėk! Mirk! Bet būk tuo, kuo turi būti: Žmogumi” - teigia R.Rolanas.
Malvina Miliauskaitė
Mūsų valstybė, Viešpaties leidimu, du kartu stebuklingai prisikėlusi iš pasaulinių gaisrų, yra dėkinga savo tautos pasišventėliams už jų įnašą išjudinti tautinę sąmonę, nusikratyti vergija ir atkurti Nepriklausomą Lietuvą. Garbė jiems už tai, ir mes esame jiems dėkingi. Mes statome jiems paminklus, minime įvairiomis progomis įamžiname juos istorinėse knygose. Šiandien turime tokių, garbingų žmonių dvi grupes: pirmosios nepriklausomybės ir antrosios nepriklausomybės apaštalų, ypač laisvės kovotojų-partizanų. Mes su pagarba minime Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir kitų pirmojo atgimimo iniciatorių vardus. Juos charakterizuoja tų laikų gyvavusi socialinė filosofija - agnostika, laisvamanybė, socialistinės idėjos. Tuo tarpu krikščioniškos pasaulėžiūros vadai neužsitarnavo jiems prideramos vietos tų garbingųjų žmonių sąraše. Vienas iš tokių, nors šiek tiek vėliau atėjęs į mūsų istoriją, yra šveicaras Juozas Eretas, kurio egzistenciją mūsų literatūroje įamžino jo bendradarbiai ir bendraminčiai knygoje “Didysis jo nuotykis”, kuria aš čia ir pasinaudoju.
Prof. J. Eretas 1965 Brooklyne.
J. Eretas gimė neturtingoje katalikų šeimoje Bazelyje (Šveicarijoj) 1896 metais spalio 18 dieną. Tėvas mirė anksti - Juozui einant vos ketvirtus metus. Motina, palikusi be materialinių išteklių, su likusiais dviem vaikučiais sunkiai vertėsi. Nuo pat jaunų dienų Juozas veržėsi į mokslą. 1915 m. baigė realinę mokyklą ir įstojo į Friburgo universitetą. Pasirinko germanistiką, visuotinę istoriją, meną ir filosofiją. Intensyviai dirbdamas, studijas baigė greitai. 1918 m. išlaikė doktoranto egzaminus, universitetas suteikėjam daktaro laipsnį, aukščiausiai įvertindamas jo dizertaciją.
Aldona Kamantienė
Šios mūsų kelionės tikslas buvo aplankyti Liurdą ir Fatimą; vietas, apie kurias buvau tik skaičiusi ir iš kitų girdėjusi. Žinojau jų istoriją nuo mažų dienų. Pirmą kartą pažvelgiau į Liurdo Mariją, kai Pirmos Komunijos proga, prieš maždaug 60 metų, kunigas įdavė į rankas paveikslėlį. Jame buvo vaizduojamas Marijos apsireiškimas Bernadetai. Tą paveikslėlį dar tebeturiu šiandieną.,
Išskridome su drauge iš Čikagos į Madridą pirmoje spalio mėn. pusėje. Madride pakeitėme lėktuvą ir už valandos atsidūrėme Barcelonoje. Ten susitikome mano brolį iš Kalifornijos ir, išsinuomavę mašiną, kitą dieną patraukėme per Pirėnų kalnus Liurdo link. Mums buvo maždaug vienos dienos važiavimas. Liurdą pasiekėme jau sutemus.
Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.
Apsistojome Santa Lucia viešbutyje, prie sraunios Gave upės. Apsidairę aplinkui, patraukėme pėsti į Liurdo šventovę. Nuo kalnų dvelkė vėsuma, bet dar nebuvo šalta. Liurdas yra mažas miestelis, apsuptas Pirėnų kalnais, kuris yra Prancūzijos pietvakariuose, netoli Ispanijos sienos. Miestelis turi 17.000 gyventojų; su daugybe restoranų, mažų krautuvėlių su suvenyrais. Šiandien Liurdą aplanko apie 5 milijonai maldininkų per metus, ir viešbučių komercija užima antrą vietą Prancūzijoje. Nuo mūsų viešbučio iki šventovės buvo maždaug 15 minučių kelio pėsčiam. Einame gatvelėmis prieš žmonių srovę. Atrodo, visi skirstėsi iš šventovės į viešbučius ar restoranus. Liurdo šventovė aptverta aukšta geležine tvora ir prie įėjimų dažnai budi miestelio policija. Pro vartus įeiname į visai kitą pasaulį. Čia nėra triukšmo; čia tik Marijos ir maldininkų pasaulis. Čia bažnyčios, koplyčios, statulos, degančių žvakių šviesa, sklaidanti tamsą.
Algirdas Paliokas SJ
Kiek turi įtakos žmogaus blogis savo aplinkai? Ar valdžios žmogaus asmeniškas blogis veikia į tautą? Ar tikrai yra skirtingos pasekmės netikinčiųjų arba dorų tikinčiųjų dalyvavimo valstybės valdyme? Kas atėjusiam į valdžią žmogui yra visų sunkiausia?
Moteriške, štai tavo sūnus. Sūnau, štai tavo motina.
Yra tokia legenda. Šv. Ferdinandas, Ispanijos karalius, miręs nuėjo tiesiai į dangų. Ten jis susitiko Dievo Motiną, kurią jis žemėje gyvendamas labai mylėjo. Dievo Motina pasiteiravo apie Ispanijos reikalus. Šventasis karalius atsakė, jog ten ne viskas gerai, ir jis turįs prašymų. Dangaus Karalienė leido prašyti, ko tiktai jis norįs. Ferdinandas nelaukęs pradėjo prašyti, kad virš Ispanijos visada būtų gražus mėlynas dangus, naktimis žvaigždėmis nusagstytas, kad mėnulis žibėtų ir dienomis saulė ryškiai šviestų. Dievo Motina atsako: “Sutinku”. Šventasis toliau prašo, kad Ispanija būtų pilna gražiausių ir kvapniausių gėlių, kad Ispanijoje derėtų visi atogrąžų vaisiai. Dangaus Karalienė į šį ir kitus prašymus, nė akimirksniui nesuabejodama, atsakė “Sutinku”. Ferdinandas pasidrąsinęs prašo dar daugiau: kad Ispanija turėtų geriausius ir stipriausius vyrus ir gražiausias moteris. “Sutinku”. Tiek daug laimėjęs, šventasis išdrįsta prašyti to, kas, jo manymu, svarbiausia, t.y., kad Ispanija visada turėtų gerą valdžią, nes kitaip visos gėrybės, ką Ispanija beturėtų, nebus teisingai visų žmonių labui sunaudojamos. Dievo Motina į šį ir pakartotinus prašymus atsako kategorišku “Ne”. Ferdinandas tuomet išdrįsta paklausti paaiškinimo. Dangaus Karalienė atsako, jog jeigu Ispanija prie visų šių turtų ir gėrybių bei grožybių turės dar ir gerą valdžią, tai ji bus rojus, ir joks ispanas nebesieks dangaus.
Angelė
Šis pasakojimas yra iš Lietuvos jaunimo išgyvenimų rinkinio pirmosios knygos “Jaunimas: patirtis ir įžvalgos”. Pasakoja Angelė (slapyvardis). Gale — psichologo kun. dr. Kęstučio A. Trimako pastabos apie jos bręstančio tikėjimo vystymąsi.
Angelės kelias į Dievą gali būti padalintas į keturias stadijas: 1. ateistinis laikotarpis, 2. abejonės, 3. susipažinimas, 4. įsitikinimas.
Ateistinėj aplinkoj
Užaugau bemaž ateistinėj aplinkoj. Mano mama buvo visiškai netikinti ir dirbo mokykloje pionierių bei komjaunuolių vadove. Tėvelis buvo tarybinės valdžios “užguitas tikintysis” -jis nėjo į bažnyčią, nekalbėjo apie tikėjimą ir tik iš retų frazių buvo galima spręsti, kad jame dar KAŽKAS GYVENA. Mokykloje buvo nuolat kalama į galvą, kad Dievo nėra, ir aš nuoširdžiai nekenčiau Bažnyčios ir su ja susijusių “davatkiškų prietarų”.
Mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?
Kai buvau dešimties metų, mane ir brolį tėvelis niekam nežinant nuvežė pakrikštyti. Nesupratau, kam viso to reikia, bijojau seno klebono, atliekančio keistas ir neįprastas apeigas. Toks, beveik prievarta duotas, krikštas sąlygojo dar didesnį pasipriešinimą Dievui ir Bažnyčiai. Jaučiausi nuskriausta ir įskaudinta, ir negalėjo būti man nei kalbos apie džiaugsmą būti priimtai į krikščionių bendruomenę ar atgimimo Kristuje palaimą. Man būdavo net keista girdėti klasės draugus šnibždantis apie savo Pirmąją Komuniją ar Sutvirtinimo sakramentą.
Skaityti daugiau: NEAPKENČIAU BAŽNYČIOS IR “DAVATKIŠKŲ PRIETARŲ”
Ignas Naujokas
Moralinis įstatymas, esąs kiekvieno žmogaus sąžinėje, skelbia, kad yra Dievas, to įstatymo leidėjas. Tik Jis galėjo tą įstatymą į kiekvieno žmogaus sąžinę įrašyti. Apie mus auklėjantį ir morališkai bei dvasiškai brandinantį Dievą poetas R. Maria Rilke sako: “Ich liebe dich, du sanftestes Gesetz, an dem wir reifen, da wir mit ihm ringen”. Taip, tasai švelniausias įstatymas, apie kurį jis čia kalba, - tai Dievas, kurs per sąžinę į mus kreipiasi, kurs tuo būdu į mūsų kasdienį gyvenimą labai apčiuopiamai įeina ir duoda save pajusti.
Yra neginčijama tiesa, kad žmogus savo viduje jaučia tam tikrą dorovinį įstatymą, kurs jam nurodo skirtumą tarp to, kas dora ir kas nedora, kurs prieš nusikaltimą žmogų įspėja, kurs padarytą darbą įvertina ir, jeigu jis buvo nedoras, priekaištais kankina bei nerimą kelia. Tasai įstatymas, nuo mūsų nepriklausomas, nieku nepaperkamas, labai valdoviškai prabyla, mus įpareigodamas, reikalaudamas, grasindamas jam paklusti. Tai yra tartum už mus aukštesnės esybės pasiuntinys, kurs atsistoja mūsų akivaizdoje.
Užtenka tik pasiskaityti Šekspyro tragedijas ar Dostojevskio veikalus, kad galėtume giliau įžvelgti į tą dorovinį įstatymą, kurs sąžinės šventykloje nuolat aidi, kurs mums, lyg valdovas, nuolat diktuoja. Tas sąžinės balsas kalba kiekvieno žmogaus sieloje. Nėra žmogaus, kad ir labai sugedusio, kurs bent kai kada nejaustų vidaus nerimavimo, lenkiančiojo į tai, kas gera. Nėra taip doroviškai atbukusio žmogaus, kurio sąžinės ilgainiui negalėtumei pažadinti. Jei kuris to dorovinio jausmo neturi, galima manyti, kad jis yra psichiškai nesveikas, nenormalus. Tiesa, sąžinės balso nuolat neklausant, galima jį labai atbukinti; nuolat prieš sąžinės diktavimus elgiantis, galima ją beveik visai nuslopinti ir piktame nurimti, tačiau visiškai ji niekad nenuslopinama ir nepašalinama. Ji visados pasilieka ir kartais, nors jau atrodo visai nuslopinta, neįtikima jėga iš naujo prabyla.
ANTANAS MARČIULAITIS
Normalius žmonių tarpusavio santykius saisto abipusis supratimas ir tolerancija. Praradus šias dorines savybes, žmogiškieji santykiai nutrūksta. Vietoj jų atsiranda antagonistinės nuotaikos, susvetimėjimas, neapykanta ir kerštas.
Ypač didelę žalą tarpusavio bendravimui daro pataikavimas. Pataikaujant ir meilikaujant vieniems, dažnai nukenčia kiti, nes pataikūnai remiasi skundais, apkalbomis bei šmeižtais, kurie nuveda į išdavystę. Pataikūnų tikslas -įsiteikti savo viršininkams ir kitiems vyresniesiems, pademonstruoti savo lojalumą jų siekiams ar ambicijoms. Pataikavimas, koks jis bebūtų, yra moralinis iškrypimas. Negalima nesutikti su Tacito mintimi, jog “blogiausia priešų rūšis - pataikūnai”. Panašiai apie pataikūnus ir skundikus yra pasakęs ir Diogenas: “Meilikautojas - pats pavojingiausias iš prijaukintų gyvūnų”.
Pataikavimas glaudžiai susijęs su išdavystėmis. Argi įmanoma nuolankiai įsiteikti viršininkui, neįskundžiant ir neišduodant ko nors iš bendradarbių ar bendro likimo draugų, kai viršininkas to reikalauja?! Labai daug pataikavimo ir išdavysčių pasitaikydavo sovietiniuose kalėjimuose ir konclageriuose, kai silpnavaliai kaliniai, siekdami sau šiokios tokios naudos, minimalaus buities sąlygų pagerinimo ar viršininkų, prižiūrėtojų pasitikėjimo bei palankumo, skųsdavo bendro likimo draugus. Jie tapdavo viršininkų parankiniais, gaudavo užduotis sekti kitus kalinius ir perteikti jų pokalbius, nuotaikas. Šitokie parankiniai buvo vadinami “stukačiais”. Jie prarasdavo kalinių tarpe gerą vardą, pasitikėjimą, buvo vengiama su jais bendrauti, atvirai išsikalbėti. Kaliniai, susekę tokius pataikūnus - skundikus, susitelkdavo į koaliciją ir įvykdydavo nuosprendį: bausdavo kumščių smūgiais ar net mirtimi. Šitaip patys apsisaugodavo nuo išdavysčių ir žiaurių bausmių.
(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)
Robertas Urbonavičius
■■■■■■■■
Apie neseną praeitį kalbėti yra labai sunku. Laikas ir istorija dar nepateikė savo vertinimų, neatskyrė pelų nuo grūdų. Tik prieš dešimt metų Lietuva išsivadavo iš sovietinės priespaudos. Tačiau jos paliktos blogybės niekur nedingo. Jų pilna dar ir dabar. Dar gyva karta, atmenanti anuos laikus, gyva ir buvusi nomenklatūra bei biurokratija.
Apie komunistinį palikimą Lietuvoje buvo prirašyta daug vertingų straipsnių, studijų. Šis palikimas visiems žinomas - tai korupcija, sovietinė biurokratija.
Tačiau šiame straipsnyje pažiūrėsime, kaip penkiasdešimt metų “sovietinio rojaus” paveikė Lietuvos gyventojų mąstyseną, elgesį.
Štai latvių kilmės psichologas J. Dragunis, gyvenantis JAV ir dirbantis Pensilvanijos universitete, nagrinėja, kaip “Homo Sovieticus” - tarybinio žmogaus bruožai atsispindi Posovietinių šalių gyventojų asmenybėse. Jo kolega psichologas V. Gutenis, remdamasis klinikiniais stebėjimais, pateikia tokį “Homo Sovieticus” apibūdinimą:
1. Stipriai pažeista savigarba.
2. Per didelis dėmesys savo įvaizdžiui ir išorei.
3. Emocijų raiškos suvaržymas.
4. Menkas savo “aš” įsisavinimas.
5. Išmoktas bejėgiškumas, kuris pasireiškia padidėjusia ir išplitusia visuotine apatija bei pasyvumu.
6. Priklausomas nuo išorinio palaikymo, nepasitikėjimas pačiu savimi.
7. Pesimistiškas ir ciniškas ateities vertinimas.
8. Savižudybių skaičiaus padaugėjimas.
Skaityti daugiau: RYŠKIAUSIOS KOMUNIZMO LIEKANOS LIETUVOJE IR KAIP JŲ ATSIKRATYTI
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ
KAIP SVEIKINTIS IR DĖKOTI
Vieni sveikindamiesi sako labas rytas, laba diena, labas vakaras, o kiti - labą rytą, labą dieną, labą vakarą. Abi formos - vardininkas ir galininkas - yra geros ir taisyklingos. Vienose tarmėse labiau prigijęs vardininkas, kitose - galininkas. Sakydami labas rytas, mes norime lyg palinkėti, kad šios dienos pradžia, šis rytas būtų labas (geras, laimingas). Sakydami labą rytą, tartum duodame rytinę dovaną - gerą žodį (plg. liaudies dainą... : “Aš jai daviau labą rytą, ji man - nė žodelio”). Nors negalima smerkti sveikinimų galininko linksniu, tačiau vardininkas bendrinėje kalboje daugiau įsigalėjęs.
Su artimais žmonėmis - bičiuliais, draugais, broliais, seserimis - galima sveikintis ir trumpąja forma: labas! Be reikalo mes stumiame iš savo kalbos seną lietuvišką pasisveikinimą sveikas. Sveikas, bičiuli; sveikos, mergaitės; sveikas atvykęs, sveikas gyvas, sveikas drūtas. Tokias pasisveikinimo formas dažnai vartoja liaudis savo šnekamojoje kalboje, bet jos labai geros ir inteligentams. Reikėtų jas atgaivinti, nes tai praturtintų mūsų kasdieninę kalbą. Tik reikia nepamiršti, kad su vyresniais už save asmenimis sveikintis trumpąja forma labas arba sveikas būtų nemandagu.
Paruošė Laima Krivickienė
PIRMOJI IR VIENINTELĖ LIETUVOJE
Kauno medicinos universiteto ligoninėje pradėjo veikti nauja moderni autonominė šilumos ir garo tiekimo sistema, padėsianti taupyti energetinius resursus. Ją įrengė Vokietijos bendrovė LOOS. Naujoji sistema leis Kauno ligoninei savarankiškai paruošti karštą vandenį, garą, bet kuriuo metu šildyti patalpas. Vokiški katilai kūrenami gamtinėmis dujomis, kurios šiuo metu yra pigiausias kuras. Naujoji sistema patogi tuo, kad jos priežiūra yra labai paprasta, įrenginiai dirba automatiškai, o esant nukrypimams nuo normos, automatiškai ir išsijungia.
Trokštu!
Tame pačiame Kauno ligoninės pastate dar stovi 1930 metų gamybos vokiškas katilas, kuris buvo pastatytas, kai vyko ligoninės statyba. Dabar jis liko savotišku eksponatu.
Sykį nusileido Dievas į žemę. Atlėkė pas jį į JAV Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos vadovai paklausti apie savo šalių ateitį.
- Pasakyk, Viešpatie, kada Amerikoje nebebus rūpesčių dėl juodaodžių ir įsivyraus santarvė? — pirmas klausia amerikietis.
- Po trisdešimt metų, - atsako Dievas.
- Tai aš jau nebepamatysiu, - susigraudino JAV prezidentas.
Antras klausia prancūzas:
- O kada Prancūzijoje išnyks nedarbas.
- Po penkiasdešimt metų.
Šis pravirksta ir sako:
- Bet aš to nebesulauksiu.
Trečias klausia rusas:
- Kada mūsų daugianacionalinėje šalyje bus pastatytas komunizmas?
Dievas nubraukia ištryškusią ašarą ir taria:
- Aš to jau nesulauksiu...
■ ■ ■
Viena moteris pasakojasi kitai, kad turėjusi blogą lemiantį sapną. Be to, išvakarėse į langą kelissyk cvaktelėjęs paukščiukas ir kad apskritai ji tikinti visokiais prietaringais ženklais.
- O aš tai jokiais prietarais netikiu! - ryžtingai pareiškia antroji.
- Pavyzdžiui, net jei katė perbėga kelią iš dešinės į kairę, tris kartus nusispjaunu per kairįjį petį ir ramiai einu toliau.
■ Vilniaus kunigų seminarijoje 1999-2000 mokslo metais mokosi 64 klierikai.
■ Trečdalis kandidatų, įstojusių į kunigų seminariją, kaip Lietuvoje, taip ir kituose kraštuose, atkrinta, nepasiekę kunigystės šventimų.
■ Pop. Jonas Paulius II, pradėjus ruoštis 2000-ųjų šv. Metų jubiliejui, dar 1994 m. pabaigoje paskelbė apaštališkąjį laišką “Trečiajam tūkstantmečiui artėjant”. Tame laiške popiežius pabrėžia savo troškimą, kad skirtingos krikščionių konfesijos didįjį jubiliejų pasitiktų, išgydžiusios istorinių nesutarimų žaizdas.
■ Jubiliejiniai - Šventieji metai - tai nuodėmių atleidimo, bausmių už jas panaikinimo, susitaikymo, atsivertimo bei atgailos metai. Romoje šie 2000 šv. Metai buvo pradėti Kūčių vidurnaktį o Vilniuje Kalėdų rytą. Pirmąjį jubiliejų 1300 m. paskelbė pop. Bonifacas VIII. Ligi šiol buvo paskelbti 25 šv. Metai. 2000-aisiais šv. Metai skelbiami dvidešimt šeštą kartą. 2001 m. sausio 8 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje vyks jubiliejinių šv. Metų užbaigimo iškilmės.
■ Prieš pat Kalėdas Kryžkalnio lietuvės statulą, statytą bolševikmečiu, pakeitė iš tolo matomas 14 metrų aukščio kryžius. Projekto ir idėjos autorius - Vladas Laurinavičius. Kryžius buvo pašventintas gruodžio 24 d.
Šių metų konkursas jau pasibaigė
Gavome daugiau kaip 60 straipsnių, pasirašytų šiais slapyvardžiais: Lietuviškas beržas (2 str.), L. Dulkė, Tarvydas (2 str.), A. Daugirdas, Liepsnelė, Marytė, Kryžiaus gėlelė, Rudas baravykas, Saulės sūnus, Rasa Pakalniškytė, Tina, Vytas, Liepa I, Regina Kalinauskaitė, Emenda, Eliza, Pakeleivė, Aistė, Laisvė, Ausis, Kibirkštis, Anykštis (3 str.), Latvėnaitė (3 str.), Erškėtrožė, Spyglys, Jadvyga Jogailienė, Liepa II, Laiminas Meilė, Jurga, Aušrinė žvaigždė, Dzūkė, Alida, Varveklis, Elena Valiukaitė, Kornelija Pliaterytė, Viltis, Steponas Grigaliūnas, Vandenis, Nijolė, Nendrė, Amerikos lietuvis, V.D., Pelenė, Rita Perlaitė, B. Smilgutė, Klajūnas, Antanas Pikturna, Mituvėnas, Audra, Gintaro kraštas, Čarlė, Rasa Balsytė, Matas Siela, Vaibudaitė, Vakarė, Saulėtekis.