religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1999 / BALANDIS - APRIL / VOL. L, NO. 4
|
109 |
Juozas Vaišnys S J |
|
|
115 |
Jūratė Sočylaitė |
|
|
119 |
Audrys Antanaitis |
|
|
124 |
Antanas Marčiulaitis |
|
|
127 |
Elena Šidlauskienė |
|
|
131 |
Chiara Lubich |
|
|
132 |
Monika Jakaitė |
|
|
134 |
Alė Rūta |
|
|
136 |
Rita Urnėžiūtė |
|
|
139 |
Marija A. Jurkutė |
|
|
142 |
Red. |
|
|
143 |
Juoz. M. |
Šis numeris iliustruotas įvairių dailininkų kurinių nuotraukomis iš leidinio ČIURLIONIO GALERIJOS KOLEKCIJA.
Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės- Ričardo Spitrio. Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.
Juozas Vaišnys SJ
Dar nėra surasta nė vienos tautelės, nė vienos kad ir mažiausios ir primityviškiausios žmonių giminės, kuri neturėtų savo religijos. Todėl galime tvirtinti, kad nėra nė vienos tautos, kurioje nebūtų kunigų. Religija yra žmogaus santykiai su Dievu. Kunigas tuos santykius palaiko, puoselėja, ugdo. Jis yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Žmonija, religija ir kunigystė yra vienodo senumo. Kai tik žmogus savo protu suvokė aukštesnę esybę - Dievą, suprato, kad Jį reikia garbinti, Jam reikia aukas aukoti. Dievo žmogus nematė, bet įsivaizdavo Jį esantį kažkur aukštybėse, kur dieną šviečia saulė, o naktį žvaigždės blizga. Negalėdamas Dievo pasiekti, žmogus sugalvojo Jo garbei deginti javus, vaisius ir gyvulius, kad bent aukų dūmai Jį pasiektų. Šią pareigą paprastai atlikdavo žmonių atstovai - kunigai.
Linksmų šv. Velykų!
Iš pradžių atskiro kunigų luomo nebuvo. Jų pareigas eidavo šeimos tėvas arba giminės patriarchas. Vėliau kai kurios tautos - egiptiečiai, indai, persai, graikai, romėnai - įsivedė atskirą kunigų luomą, kurio pareiga buvo rūpintis dvasiniais tautos reikalais. Ir lietuviai, dar tebebūdami pagonys, turėjo gražiai organizuotą dvasininkiją. Jų kunigai buvo vadinami vaidilomis, kriviais, žyniais. Jiems padėdavo vaidilutės, kurstydamos miškuose šventąją ugnį.
Jūratė Sočylaitė
1. Kūčių vakarą
Gruodžio pabaigoje atšilo, tiršta rami migla virš miesto išskleidė sparnus: plačios, ilgos pilkų vandens lašelių plunksnos tįso nuo medžių viršūnių iki namų stogų, o nuo jų - ant mašinų ir žmonių, ir dar žemyn, iki pat šaligatvio. Šelmiai parduotuvių neonai dažė miglos sparnus pastelinėmis spalvomis - pavakarė buvo ypatinga, prisipildžiusi pranašysčių ir laiminimų, ir didžiulės paslapties, bet miestas gyveno įprastinį gyvenimą. Žmonės siuvo centrine gatve pirmyn ir atgal, iš vienos parduotuvės į kitą.
Nuo tilto pažvelgusi į Nerį, sniego plynėje išvydau tamsią vandens properšą. Tamsioji dėmė priminė nei tai slibiną, nei tai gyvatę, ir aš persikėliau į senųjų mitų pasaulį. Baigėsi tavo laikas, gyvate, džiaugiausi, tu nebesiurbsi mūsų saulės gyvasties, vėl padaugės šviesos, vėl dienos pailgės.
Nuo tilto iki svetingų namų, į kuriuos buvau pakviesta šventai Kūčių vakarienei, tik keli šimtai metrų, bet man to atstumo užteko, kad apsivalyčiau nuo minčių apie batus, kuriuos reikia nunešti pas batsiuvį, apie skalbinius, kuriuos jau laikas atsiimti iš skalbyklos, ir kitų pernelyg smulkių buitinių rūpestėlių. Žinojau, namuose, į kuriuos einu, sutiksiu šešerių metų mergytę, prieš ketverius metus netekusią motinos, vaizdavausi, kaip mes abi atlaušime po gabalėlį kalėdaičio ir padėsime ant tuščios lėkštelės: ji - savo mamai, aš - savo tėčiui. Šventas Kūčių vakaras - visų susitikimas.
(Suaugusiųjų grupėje premijuotas rašinys)
Audrys Antanaitis
Galvodami apie ateities Lietuvą, pirmiausia turime susikurti jos viziją, modelį, aiškiai įsivaizduoti, kokią norime matyti. Ne tik ekonominiu požiūriu - čia beveik viskas aišku: klestinti pramonė, verslui palankūs mokesčiai, garantuota socialinė apsauga, išspręstos ekologinės problemos. Aktualu tas pats kas ir kitoms pasaulio šalims, ir valdžios struktūros, rinkėjų valia išrinktos valdyti valstybę, turi šias problemas spręsti. Tačiau išvardintos problemos, nors yra be galo aktualios, yra tik antrinės. Jos negali būti sėkmingai sprendžiamos, nepadėjus sprendimui pamato, būtent nesukūrus pilietinės visuomenės, kurioje kiekvienas turėtų savosios valstybės viziją. Tik susiformavusi tautos kolektyvinė valia, kolektyvinė pasąmonė, įgalintų šalies laivą nebesiblaškyti, o nukreiptų jį norima linkme.
Prieš aušrą. Aleksandras Marčiulionis
Kokią ateities Lietuvą kiekvienas norime matyti? Pirmiausia kaip valstybę su visuomene, kurioje žmonių santykiai pagrįsti teisingumu, vyrauja pilietinė santarvė, o visais klausimais pajėgiamas surasti supratimas. Valstybę, kurioje išnyko baimė. Baimė politikų, apšaukiančių išdavikais kiekvieną, kuris nesutinka su jų nuomone. Baimė aukštųjų valdininkų, gaunančių milžiniškus atlyginimus, tačiau neatliekančių savo pareigų ir tegalvojančių apie asmeninę gerovę. Baimė nusikaltėlių, ramiausiai plėšiančių, žudančių, sprogdinančių ir beveik niekada nesurandamų, nusikaltėlių, verčiančių šalies piliečius gūžtis ir slėptis savo pačių namuose. Kaip visuomenę, kurioje vyrauja pilietinė vienybė, neparodomoji, ne nuomonių visais klausimais vienybė, bet vieningas siekis gyventi ir leisti gyventi kitiems, nepavydint, nesmerkiant, neužgauliojant ir nematant priešo savo artimo asmenyje. Pilietinė santarvė, pradedant politikais, baigiant eiliniais piliečiais, šiuo metu yra bene aktualiausias, nelengvai žengiamas, bet būtinas žingsnis, jo nežengus, šviesesnės Lietuvos ateitis nematyti.
Antanas Marčiulaitis
Dievas davė žmogui protą, kad mąstytų, o rankas - kad mąstydamas dirbtų. Senajame Testamente yra nuoroda, jog Dievas pirmuosius tėvus už nepaklusnumą nubaudė ne tik išvarymu iš rojaus, bet ir darbu. Tačiau tai nereiškia, kad ir visų amžių bei epochų žmonės baudžiami darbu. Mūsų gerus darbus Viešpats visuomet priima taip pat meilingai, kaip ir maldas, ir juos laimina.
Pavasaris. Vytautas Remeika
Ar galėtume įsivaizduoti žmogų, absoliučiai nieko, nedirbantį ir puikiai gyvenantį? Juk ir ciesoriai, karaliai, imperatoriai negalėtų išgyventi visiškai nieko neveikdami. Net ir paprasčiausia savitarna jau yra šioks toks darbas. Vieni užsiima daugiau protiniu, kiti fiziniu darbu.
ELENA ŠIDLAUSKIENĖ
“Daugelis Lietuvos katalikų dvasininkų jau 19 a. antroje pusėje savo veikla įrodė, kad supranta tautos negandas ir lūkesčius, parodė pasiryžimą dirbti savo vargstančiųjų brolių labui. 1863 m. sukilėlių vado kun. Antano Mackevičiaus auka, Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus kova už katalikų tikėjimo ir lietuvybės teisę; ir 20 a. pradžios dvasios milžinų, nepriklausomybės šauklių kunigų Maironio ir Vaižganto žodžiai įkvėpė lietuvių tautą dideliems darbams ir žygdarbiams. Į tokius savo pirmtakus didžiavyrius stengėsi lygiuotis ir jaunoji dvasininkų karta, subrendusi jau nepriklausomoje ir demokratiškoje Lietuvos valstybėje”, rašo Algis Kašėta straipsnyje Dvasininkijos auka pokario metais (Laisvės kovų archyvas T.11.K., 1994).
Prieš penkerius metus pirmą kartą atvykęs į Lietuvą ir į Baltijos kraštus Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, Vilniaus Katedroje kreipdamasis į kunigus, vienuoles ir klierikus, sakė, kad šią įsimintiną akimirką negalima neprisiminti “gausaus vyskupų ir kunigų būrio, kuris su tokia didvyriška ištikimybe savo gyvenimą paskyrė Evangelijai”. Šventasis Tėvas pamini palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kurį pats iškėlęs į altorių garbę 1987 metais. Taip pat arkivyskupą Julijoną Steponavičių, mirusį 1991 metais. Dar - arkivyskupą Mečislovą Reinį, mirusį kankinio mirtimi 1953 metais Rusijoje, Vladimiro kalėjime.
Skaityti daugiau: KOKS TURĖTŲ BŪTI ŠIŲ DIENŲ KUNIGAS LIETUVOJE
CHIARA LUBICH
"Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas" (Jn 11,25).
Jėzus sakė tuos žodžius, paminėdamas Lozoriaus iš Betanijos mirtį, kurį Jis prikėlė ketvirtą dieną po jo mirties.
Lozorius turėjo dvi seseris, Mortą ir Mariją. Kai Morta išgirdo, kad Jėzus ateina, ji tuoj nubėgo Jo pasitikti ir tarė: “Viešpatie, jei tu būtum buvęs čia, mano brolis nebūtų miręs”. Jėzus jai atsakė: “Tavo brolis vėl prisikels”. Ji tarė: “Aš žinau, kad jis vėl prisikels paskutinę prisikėlimo dieną”. Tada Jėzus jai paaiškino: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas: Kas tiki mane, - nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius”.
Jėzus nori paaiškinti, kas jis yra santykiuose su mumis. Jis turi tai, kas yra vertingiausia ir ką kiekvienas norėtų turėti: tokį gyvenimą, kuris niekada nemiršta.
Jei jūs skaitėte Jono Evangeliją, tikriausiai pastebėjote, ką Jėzus dar sakė: “Kaip Tėvas turi gyvybę savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę savyje” (Jn 5,26).
(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)
Monika Jakaitė
Jei tavęs paklaustų, kas tu esi, tu tikriausiai pasakytum savo vardą, pavardę. Gal dar - adresą ar mokyklą, kurioje mokaisi. Bet juk pirmiausia tu esi žmogus. Kažin, ar tu tai suvoki? Ar suvoki, kad esi Žemės gyventojas? Ir gyveni kartu su kitais, labai panašiais j tave. Ar tu galėtum gyventi vienas? Vienui vienas. Ar galėtum gyventi be tų, kurie tave džiugina ir skaudina, myli ir neapkenčia, giria ir peikia, glosto ir muša? Tu, kaip ir kiti žmonės, labai norėtum kartais pabėgti nuo kitų žmonių ir nuo savęs. Bet nuo savęs nepabėgsi, kaip, beje, ir nuo kitų. Be žmonių tu būti negali. Tai tiesiog neįmanoma. O galų gale kas gi tu būtum be kitų? Ar būtų verta ką nors daryti, jei niekam tai nebūtų reikalinga? Tu tikriausiai jauti, kad esi susijęs su kitais žmonėmis daugybe nematomų gijų. Tos gijos - tai tavo jausmai. Ir todėl tau labai skauda, kai tos gijos trūksta. Bet jos tau nepavaldžios. Tu negali nutraukti jų ir išeiti. Tų gijų tu negali matyti. Gali tik jausti. O juk tu pats žinai, kad jausmai proto ne visada klauso. Taigi tu negali nebejausti to ryšio, kuris sija tave su kitais žmonėmis. Todėl tu skubi padėti žmogui, kuris yra tavo artimas. Tau artimas yra draugas, tavo tėvai, kaimynas ar bendraklasis. Bet tu jau turėjai pastebėti, kad laikas bėgte bėga, neklausdamas nieko, ar skubėti, ar bėgti lėčiau. Jis tiesiog eina, ir viskas. Taigi žmogus, kuris šiandien yra tau labai brangus, rytoj gali jau nebūti! Tavo gyvenimas susideda iš išsiskyrimų ir susitikimų. Prarasdamas, tu visada atrandi kažką naujo. Taigi tas, kurio tu šiandien nepažįsti, rytoj gali tapti geriausiu tavo draugu. Tai ar tau neturėtų rūpėti visa tai, kas nutinka žmonėms, tačiau nelabai artimiems?
Violončelė. Vytautas Kasiulis
Tu juk nežinai, kas bus rytoj. Tu net nežinai, kas tau bus kitą akimirką. Tu net nenutuoki, kas tau gali atsitikti. Šiandien tu gali vaikščioti, matyti, tu turi namus, girdi muziką. Šiandien...
Skaityti daugiau: KAIP VERTINTI PASITEISINIMĄ NE MANO KIAULĖS, NE MANO PUPOS
Knygelė vaikams
Nedidelė (46 psl.)- Spalvotu viršeliu, išraiškingom vinjetėm prieš kiekvieną apsakymėlį. Gražia lietuvių kalba pasakojama apie įvairių šalių bei rasių vaikučius, tų kraštų žvėrelius. Viena iš tų pasakų - apie liūtą. Pradžioje autorius rašo: “Kviečiu į kelionę. O kas nemėgsta keliauti? Tokių nesu sutikęs. Keliauja jauni ir seni, mergaitės ir berniukai, debesėliai dangaus vieškeliais, vandens lašas upelyje, skruzdėlytė savo takeliu”.
Ištrėmė. Povilas Puzinas
Knygelėj ir “keliaujama” po įvairius kraštus. Štai juodukas Tamba visų klausinėja, kaip pasidaryti stipresniu. Klausia net seno liūto prie Nigerio upės. Štai nebylys Džotis muša būgną “tamtamą” ir be kalbos, tik rankos mostu, rodo praeiviams norimą kryptį. Štai Kanadoje Tomas ir Vilis nebijo vilko, kai visi trys pakliūva ant ledo lyties didžiulėj upėj, o išsigelbėję berniukai gailisi nuskendusio vilko...
Parengė Rita Urnėžiutė
Rugsėjo 23 d. Lietuvos katalikų mokslo akademijoje buvo surengtas pokalbis apie lietuvių religinės kalbos padėtį. Jame dalyvavo Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius vyskupas Jonas Boruta, SJ, Lietuvių katalikų mokslo akademijos mokslinė sekretorė dr. Antanė Kučinskaitė, fiologas, katalikiškos spaudos ir Lietuvos radijo Mažosios studijos bendradarbis dr. Paulius Subačius, tos pačios studijos bendradarbė Rūta Tumėnaitė, filologas ir filosofas. Naujojo židinio vyr. redaktoriaus pavaduotojas dr. Vytautas Ališauskas, Sandoros žurnalo stilistė Vitalija Dalmantaitė, Lietuvių kalbos instituto terminologijos skyriaus vyr. mokslinis bendradarbis dr. Jonas Klimavičius, Lietuvių kalbos instituto Žodynų skyriaus vadovas dr. Vytautas Vitkauskas, Gimtosios kalbos žurnalo vyr. redaktorius dr. Aldonas Pupkis. Pateikiame Gimtosios kalbos skaitytojams šio pokalbio santrauką.
Žuvėdra. Vaclovas Ratas
A. PupkisGimtosios kalbosredakcijai seniai rūpėjo pakalbėti apie dabartinės bažnytinės kalbos reikalus. Mūsų kalbaapie religinę kalbą plačiau yra rašiusi 1989 m. 5 sąsiuvinyje. Per tą laiką iš esmės pasikeitė musų valstybės gyvenimas, iš esmės pakito ir Bažnyčios padėtis. Dėkui vyskupui Jonui Borutai, pasiūliusiam surengti šį susitikimą, ir šio pokalbio organizatorei dr. Antanei Kučinskaitei. Rengėjų buvo iš anksto susitarta kalbėti apie bažnytinės kalbos padėtį ir pokyčius, o ne kviestis ką nors supeikti ar kritikuoti. Rūpėtų sužinoti, kaip tvarkoma bažnytinė kalba, ką čia galėtų ir turėtų padėti kalbininkai.
Paruošė Marija A. Jurkutė
STALINO PALIKUONIS NERIMSTA
Stalino anūkas pulkininkas Jevgenijus Džiugašvilis pareiškė padėsiąs kurti naują politinį judėjimą, kurio pagrindinis tikslas - atkurti Sovietų Sąjungą. Tačiau dabar, anot didžiausio pasaulyje tirono anūko, svarbiausias visų Rusijos “patriotinių jėgų” uždavinys yra Rusijos prezidento B. Jelcino nušalinimas. (XXI amžius Nr.9)
BRONZINIS LENINAS IŠKELIAUS IŠ KLAIPĖDOS
Klaipėdos savivaldybės speciali komisija pritarė Vyriausybės sprendimui perduoti bolševikų revolucijos vado Vladimiro Lenino paminklą viešajai įstaigai Hesonos klubas, kuris Grūto miške Varėnos rajone rengia sovietų okupacijos laikotarpio paminklinių skulptūrų ekspoziciją. Grūto miške bus pastatyta daugiau kaip 40 sovietmečio skulptūrų.
15 metų Klaipėdos centrinėje aikštėje stovėjęs bronzinis Leninas 1991 metais kranais buvo nukeltas nuo pjedestalo ir nugabentas į Mažosios Lietuvos muziejų. Saugomas signalizacijos, Lenino paminklas guli sandėlyje iki šiol.
Mažosios Lietuvos muziejuje saugoma ir kita sovietmečio relikvija, ankščiau “puošusi” Klaipėdos Pergalės aikštę, bronzinė patranka. Dabar ketinamąją rodyti muziejaus sovietinio laikotarpio ekspozicijoje, kurią dar paįvairins keletas bronzinių bei gipsinių Lenino galvų. (Lietuvos aidas Nr. 28)
- Esu įsitikinusi, - tarė žmona kandidatui į Seimo narius, - kad už tave balsuos visi dori žmonės.
- Menka paguoda; reikia, kad balsuotų dauguma...
* * * * * *
Viena dama sako kitai:
- Niekada nesivesiu vyro į madų demonstravimą, nes tai pavojinga mums abiem. Aš pradedu svajoti apie naujus drabužius, o jis - apie naują žmoną.
* * * * * *
Prie gimdymo namų žemaitis šaukia:
- Muoč, ar jau pagimdee?
-Taip.
- A berniuką?
-Ne.
-Vuo ta kon?
* * * * * *
Motina bara dukterį:
- Iš pirmo susitikimo jau bučiuotis su vyru! Ar tu mane matei taip?
- Aš ne, bet mano senelė, manau, kad matė, -atsakė dukra.
■ Bažnyčios istorijoje Kristaus jubiliejus bus dvidešimt šeštasis, ir Šventieji metai pirmą kartą žymės ribą tarp dviejų tūkstantmečių. Pirmasis jubiliejus buvo paskelbtas 1300 m. Jubiliejiniai 2000 Šventieji metai prasidės 1999 m. Kalėdomis ir tęsis ligi 2001 m. Kristaus Apreiškimo (Trijų karalių) iškilmių.
■ Lietuvos vyskupai nuo 1999 m. gavėnios iki jubiliejinių m. pabaigos lankys savo vyskupijų parapijas, o kunigai, padedami parapiečių, bendraus su parapijos šeimomis ir kvies švęsti jubiliejinius metus.
■ Neseniai Lietuvoje pirmą kartą lietuvių kalba išleistas visas Šv. Raštas - Senasis ir Naujasis Testamentai. Ir pirmą kartą Šv. Rašto tekstai išversti iš originalo - aramėjų, hebrajų ir graikų kalbų. Senąjį Testamentą išvertė prof. prel. Antanas Rubšys, gyvenąs JAV, o Naująjį - kun. Česlovas Kavaliauskas, gyvenęs Lietuvoje, jau miręs. Išleido Katalikų pasaulio leidykla.
Dar nepraėjus nė dviem mėnesiams nuo T Bruno Markaičio laidotuvių, paskui jį į Šv. Kazimiero lietuvių kapines išskubėjo ir T. K. Raudeliūnas. Jis buvo gimęs 1913 m. Slabados kaime, Žaslių valsčiuje, Trakų apskrityje. Į jėzuitų ordiną įstojo 1933 Pagryžuvyje. 1937 m. išvyko į Insbruką studijuoti filosofijos. Dar nebaigęs studijų, turėjo išvykti iš Austrijos, nes buvo toks nacių įsakymas. Ten Gallarate Aloisianum kolegijoje baigė filosofijos studijas ir išvyko į Romą, kur studijavo teologiją Grigaliaus universitete. 1943 m. buvo įšventintas kunigu. Kadangi tada nebuvo galima grįžti į Lietuvą, tai buvo paskirtas vikaru į didžiulę jėzuitų Šv. Roberto Belarmino parapiją, kur darbavosi keletą metų.
Laiškų lietuviamskonkursas
Konkursas jau pasibaigė. Visi dalyviai laiku atsiuntė savo rašinius. Čia pateiksime slapyvardžiais pasirašiusiųjų dalyvių sąrašą.
Suaugusiųjų grupėje: Paukštelis, Tautrimas I, Tautrimas II, Stella, R. Novaitienė, Be slapyvardžio, Mečius, Bobutė Birutė, Alaksandra, Erškėtrožė, Vėjūnė, Rasa, Taksistas, Pagirių Elzė, Žalvarnė, Inga, Viktorija D.K., Bangpūtė, Elvyra, Lauryna, Sofija, A. Preikšas, Simas, Vitalija Valikonytė, Pušelė, Gabija, Matas Siela, Rita Perlaitė, Tautvydas, Viltė, Aušra Kelmickaitė, Varnalėša, Eilinis, Jūra, Ežerėnaitė, Miškinis, Marija Magdalietė, G. Gelminiškytė, Zylelė.
Jaunimo grupėje: Vaidilutė, Antuanetė Feron, Lauksargis, Baltas Balandėlis, AJA, Eglė, Banga, Jauna Balandėlė.