religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1994 / GEGUŽIS — MAY / VOL. XLV, NO. 5
|
145 |
Algirdas Paliokas, SJ |
|
|
149 |
Chiara Lubich |
|
|
150 |
V. Bagdanavičius, MIC |
|
|
154 |
Gerarda E. Šuliauskaitė |
|
|
158 |
Loreta Šilenkaitė |
|
|
160 |
Jonas Lauriūnas, SJ |
|
|
162 |
A. Saulaitis, SJ |
|
|
166 |
Marija Stankus-Saulaitė |
|
|
168 |
K.J. Ambrasas, SJ |
|
|
170 |
Alė Žibūdaitė |
|
|
171 |
Giedrė Garlaitė |
|
|
173 |
Marija A. Jurkutė |
|
|
177 |
Juozas Vaišnys, SJ |
|
|
179 |
Red |
|
|
180 |
Juoz. M. |
Šis numeris iliustruotas dail. Broniaus Bružo vitražų nuotraukomis. Viršelio piešinys — dail. Joanos Plikionytės-Bružienės.
Skyrių vinjetės — Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos Apdaila — Teresės Bogutienės.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
ALGIRDAS PALIOKAS, SJ
Pražydusio, pragydusio pavasario gegužyje, žalumoje skendinčia žeme nematoma sklendi tu, mūsų Motina Marija. Tu džiugi žvelgei anuomet į tarpukario giesme skambančius, malda palydimus gegužės vakarus Lietuvoje. Žmonės tikėjo ir galvojo senelių likimu pasidalinsią, ramybėje dienas nugyvensią... Bet prasidėję kruvinos dienos gesino tikėjimą, gerus papročius ir kažkelintu kalaviju skrodė tavo širdį. Dabar, priespaudai praėjus, tu ir vėl kvieti lietuvius į grupinę maldą, susitaikymą su Dievu ir tarpusavyje, į tą garsią artimo meilę, kadais Lietuvoje taip vėsėjusią. Bet ar užteks jėgų prisikėlimui, ar užteks meilės Dievui ir Marijai naujos Lietuvos kūrimui?!
Ir didžiausias statinys pradedamas nuo pirmos plytos. Nors ir negandų audrai siaučiant Lietuvoje, o išeivijai praradus pirmykštį entuziazmą, dėkim plytą prie plytos. Naujos Lietuvos niekas už mus nepastatys.
Vitražas “Madona’ Bronius Bružas
Plonas, spalvotas stiklas, švinas. Vilnius, 1993 m.
Autoriaus dovana ‘Laiškams lietuviams’
Svarbiu ramsčiu lietuvio tikėjimui ir dorai buvo Marija. Toliau einančiomis mintimis pažvelkime ir vėl į Mariją, kad ją naujai pažintume, jos tarpininkavimo jėgą įvertintume ir vėl ją labiau pamiltume.
Prieš vėją jie pūst nesiryžo,
Jie buvo visai nekalti.
Kad virstų Igarkoje kryžiais,
Jie buvo į čia ištremti.
Dievažin, kiek mūsų čia guli—
Ak jūs akmeninėm širdim,
Vaikeliui, tėveliui, motulei
Mokėjot gyvybę atimt.
Kaip sunkiai, kaip sunkiai
Juos priėmė žemė šalta.
Į kapvietę ašaros sunkės,
Kad būtų lengviau iškasta.
Tvorelės kapų išsiklaipė,
Pasviro ir kryžiai kampu,
Tik stovi kur ne kur eglaitė
Ir rauda, kad daros kraupu.
Klausykit!— garsai naujo Varpo
Jau aidi žeme Lietuvos.
Sugrįžkit iš mirtino vargo,
Be kaltės kaltieji namo!
Valentinas V. Navickas
CHIARA LUBICH
"Nes Dievas taip mylėjo pasaulį, kad davė savo viengimusį Sūnų, kad kiekvienas, kuris į jį tiki, nežūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jon 3, 16).
Jėzus pasakė tuos žodžius Nikodemui, žydų vyresniajam, kuris Jį vis klausinėjo (žr. Jono 3, 21). O tų žodžių prasmė iš esmės yra labai svarbi.
Kai Nikodemas manė, kad jo pokalbio dalyvis yra tik nepaprastas mokytojas, tada Jėzus atskleidė jam savo tikrąją tapatybę. Tai reiškia, kad Jis yra daug daugiau negu tik koks nors mokytojas, net jei būtų ir Dievo siųstas. Jis yra vienintelis Dievo Sūnus, Jo mylimiausias Sūnus, Asmuo, kuris yra vienas su Tėvu, ir Tėvas Juo visiškai patenkintas. Jis net siuntė tą Sūnų į pasaulį, kad per Jį žmonės galėtų turėti tikrą gyvenimą. Jėzaus žodžiai Nikodemui pasako tiesą, kuri reiškia viso krikščionių tikėjimo esmę, kad Dievas yra Meilė, kuri nori duoti mums save visą.
Dievas nepasitenkino vien tik mus sutverdamas ir siųsdamas pranašus skelbti mums Jo žodį. Atėjus metui, Jis siuntė mums Tą, kurį labiausiai mylėjo, Savo Sūnų Jėzų. Jis atidavė Jį mums, kad visuomet pasiliktų su mumis ir būtų mūsų. Jis davė Jėzų mums, kad turėtumėm gyvenimą, ne bet kokį, bet tikrą Dievo gyvenimą, kuris viršija mūsų supratimą ir įsivaizdavimą.
V. BAGDANAVIČIUS, MIC
Ligi šiol nebuvo atkreiptas pakankamas istorikų dėmesys į reikšmingiausią Lietuvos istorijos šimtmetį. Jis buvo paliktas nuošaly, kaip nevertas dėmesio. Tačiau iš tikrųjų ir tuo požiūriu žvelgiant, kad Lietuva atgijo XIX šimtmetyje, šis šimtmetis yra labai reikšmingas. Mūsų viešoji nuomonė, nusigręždama nuo šio šimtmečio dalykiško studijavimo, yra iš vienos pusės tapusi to šimtmečio visuomeninių palikimų auka, o iš kitos pusės ji nėra sugebėjusi tame šimtmetyje Įžvelgti visuomeninių ir kultūrinių daigų, kurie vedė į Lietuvos nepriklausomybę.
Kalbant apie neigiamą šio šimtmečio dvasios hegemoniją, pasilikusią lietuviškai visuomenei, reikia pažymėti, kad valstybingumo sąmonės praradimas yra glaudžiai susijęs su Rusijos valdymu. Lietuviškame kaime vyravo nuomonė, kad Lietuva buvo valdoma Rusijos nuo amžių. Iš tikrųjų Rusijos okupacija, palyginus su lietuvių tautos valstybine istorija, tetruko tik vieną šimtmetį. Paskutinis Lietuvos padalinimas įvyko 1795 metais, o politinis tautos atgimimas organizaciniu būdų pasireiškė Vilniaus Seime 1905 metais. Taigi turime, tiesa, šiek tiek ilgiau nei šimtmetį užtrukusį Lietuvos pavergimą, bet ne daugiau. Tačiau ir šis ribotas laikotarpis rafinuotos rusinimo politikos dėka sugebėjo prislopinti Lietuvos visuomenės valstybingumo sąmonę. Tai yra didžiausia šio šimtmečio blogybė, padaryta lietuvių tautai.
Vitražo, skirto pal. Jurgiui Matulaičiui, fragmentas, 1991. Bronius Bružas
Tačiau lietuviškumo slopinimas dar nereiškė lietuviškumo mirties. Šimtmečio bėgyje būta kultūrinių ir visuomeninių reiškinių, liudijusių gilų tautos valstybingumą. Vos penkeriems metams nuo okupacijos praėjus, gimsta busimasis vyskupas Motiejus Valančius, kuris, nors iš liaudies kilęs, tačiau turi nepaprastai gyvą lietuvišką sąmonę. Jo mokyklų steigimas visoje didelėje to meto Žemaičių vyskupijoje, nepaisant kai kurių nenoro tai pastebėti, buvo žymiai reikšmingesnis, negu švietimo ministro veikla.
Ses. GERARDA ELENA ŠULIAUSKAITĖ
Užmigo žemė ir sapnuoja
Apie didvyrius praeities,
Tiktai iš tolo švyturiuoja
Žibintai rūmų ir pilies:
Tai kunigaikščiui ir karaliui
Vardinėms ponai balių kelia.
Ei kas ten basas gatve žengia?
Sargyba lenkias jam žemai.
Kai mėnuo veidą atidengia,
Nušvito juodbruvi plaukai,
It žvaigždės spindulingos akys
Tyliai kažką didinga sakė.
Ir žengė jis šventyklos linkui
Ties užrakintoms durimis,
Lyg nendrė nuolanki palinko,
Vai melski, melski... nes širdis,
Kuri štai tirpdo sniegą, ledą,
Padengt tėvynę meile žada.
Kaip viesulas tu, ideale,
Vaivorykštės keli sparnais
Į amžinos ramybės šalį,
Kuri tik tam angas atskleis,
Kas į pasaulį veizėt pratęs
Sub specie aeternitatis.
(Motiejus Gustaitis)
Vitražo, skirto šv. Kazimierui, fragmentas, 1991. Bronius Bružas
Kai pasigirsta pirmieji pavasario pranašai — vakariniai vėjai, kai nuo stogų pakimba saulėje žvilgantys varvekliai, jauti, kad kažkas atgyja ir tavo širdyje... Tai pavasario saulės šypsnys pažadina naujam gyvenimui pašlaitės žibutę ir vandenyje svyruojantį karklą. Pavasaris... Tai jaučiame kūnu ir ypač dvasia.
Dvasinio pavasario preliudija — šv. Kazimiero šventė. O ji tokia jaunatviška, tokia gaivi, jog, rodos,— ims ir išnirs šventasis jaunikaitis ant balto žirgo virš senojo Vilniaus kalvų, žadindamas dideliems žygiams, naujiems dvasiniams skrydžiams. Ta jaunatviška dvasia ypač buvo gyva šiais metais švenčiant šv. Kazimiero šventę Vilniuje.
LORETA ŠILENKAITĖ
Jaukiame name Vilniuje, šalia miško gyvena dailininkų Joanos Danutės ir Broniaus Bružų šeima. J.D. Plikionytė-Bružienė žinoma Lietuvos grafikė, o Bružas ne mažiau garsus vitražistas. Susipažino besimokydami Vilniaus dailės institute. B. Bružas be vitražo studijų dar domėjosi tapyba, rengdavo savo tapybos darbų parodėles, o J.D. Plikionytė aktyviai dalyvavo studentų mokslinės draugijos veikloje. Juos suartino ne tik pasirinktas nelengvas menininko kelias, bet ir panašios moralinės nuostatos, bendros politinės pažiūros. Abiejų dailininkų vaikystės prabėgo Aukštaitijoje. Kaip ir daugelio jų kartos žmonių — vaikystė pažymėta amžino nuogąstavimo, slapstymosi bei nepasitikėjimo kitais žyme.
J.D. Plikionytė gimė ir augo Panevėžyje tarnautojų šeimoje. Dailininkės mama buvo jautrios, romantiškos prigimties moteris, pati piešė, norėjo tapyti žvaigždes, debesis. Šios motinos neįkūnytos svajonės savotiškai išsipildė J.D. Plikonytės grafikos lakštuose. Deja, tuometinė pokario realybė buvo kiek kitokia — neramios naktys, slapstymasis, baimė būti išvežtam į Sibirą.
Vitražo, skirto Vytauto ir Jogailos laikų katedrai, fragmentas. Bronius Bružas
B. Bružo vaikystės vasaros prabėgo Rokiškio apskrityje pas savo močiutę. Ištrėmus Broniaus tėvus į Sibirą, stribai nenurimo. Atsitiktinai likusį namuose berniuką būtinai norėjo atimti iš senelės ir, kaip įprasta, perauklėti tarybiniuose internatuose komunistine dvasia.
JONAS LAURIŪNAS, SJ
11. Prašymas ir dėkojimas
Jaunystėje buvęs ateistas, žymus prancūzų poetas Pol Klodelis rašo viename eilėraštyje:
“Ant altoriaus guli knyga,
o joj— visos gyvenimo
ir mirties paslaptys.
Nutilkit! Kam rūpi viską žinoti
ir apie viską pasiaiškinti,
užtenka tik atversti lapus,
kurie prieš tai buvo paženklinti,
ir pasklis į jus šviesa.
Aš žiūriu į patarnautojų veidus,
apšviestus žvakės liepsnelės.
Aš seku kunigo akis,
kaip jos bėga eilutėmis,
ir seku jo lūpą švytintį judėjimą”.
Taip rašė ilgametis Prancūzijos ministras, miręs 1965 m. Jam, tikinčiam žmogui, Šv. Raštas buvo Dievo žodis, todėl su pagarba jis žvelgė į šią knygą ir joje sėmėsi sau išminties. Su panašiu jausmu į šią knygą žiūri Bažnyčia ir jos skaitymą yra įtraukusi į pirmąją šv. Mišių dalį, kuri vadinama Žodžio liturgija. Ji baigiama Visuotine malda, kurioje išreiškiami svarbiausieji dalyvaujančiųjų poreikiai.
Evangelijoje rašoma, kad Paskutinės vakarienės metu apaštalas Jonas priglaudė galvą prie Jėzaus krūtinės ir kalbėjosi su Juo. Panašiai dabar jaučiasi ir Bažnyčia. Dievo žodžio pasiklausiusi, ji jaučiasi esanti taip arti Kristaus, kad glaudžiasi prie Jo ir kreipiasi su prašymais.
Ši “visuotinė” malda kitaip dar vadinama “bendruomenės malda”, yra panaši į moterį, kuri daug metų sirgusi spraudžiasi prie Jėzaus, liečia Jo drabužį, sakydama sau: “Jei tik paliesiu Jo drabužį — išgysiu”. Jos tikėjimas virto pasitikėjimu. Ji buvo išgydyta (Mt 9,20).
A. SAULAITIS, SJ
Dėl karo neteko vaikystėje vaikų darželio lankyti; vos amerikiečiams užėmus pietų Vokietiją, teko stoti tiesiai į pirmąjį skyrių. Turbūt ši išsilavinimo stoka išsilygino per sekančius 26 metus pradžios mokykloje, gimnazijoje, universitetuose. Toks ilgas akademinis pasiruošimas jėzuitams būdingas, tačiau ne taip lengvai iškenčiamas. Draugų, bendramečių gyvenime jau šeimos atsakingos pareigos, o mes, 30 m. amžiaus jėzuitai, tebesimokome.
Taip, 1969 m. kunigystės šventimų dienai artėjant, žmogus eini derėtis su Dievu — “Viešpatie, po tiek metų mokslo, duok bent 10 metų kunigu dirbti!”
Vitražo, skirto pirmajai Vilniaus katedrai, fragmentas. Bronius Bružas
Prabėgo tie dešimt metų ir dar penkiolika. Tikrai kiekviena diena — dovana, ypač kai iš arti gali būti žmonių gilaus tikėjimo liudininkų diena iš dienos. Kaip Jėzus sako, atlyginamą “trisdešimteriopai ir šimteriopai”.
Šiame rašinėlyje iš kiekvieno penkmečio parinktas ryškesnis išgyvenimas ir išvestas iki šių metų.
TAVO ŽMONĖS, TAVO TAUTA
1969 gegužės 17 Waterburio Šv. Juozapo bažnyčioje svečiai ir parapiečiai, pakviesti šioje bendruomenėje išaugusio kunigiškiems šventimams. Toli matosi raudonu kilimu išklotas plotas apie altorių su apšviesta Prisikėlusio Kristaus statula už jo, laukiantys kunigai, mokslo draugai, vyskupas Vincentas Brizgys, besiruošiąs pirmą kartą lietuvių kalba apeigoms vadovauti.
Marija Stankus-Saulaitė
Antanas Saulaitis, SJ, įšventintas kunigu 1969.05.17, tad šiais metais jis švenčia 25-rių metų kunigystės sukaktį. Sveikiname!
Žavią pavasario dieną, chorui džiugiai giedant pripildytoje Šv. Juozapo bažnyčioje, šventimų dieną mano brolis atsigulė prieš altorių, kaip kasmet matom kunigus darant Didįjį ketvirtadienį. Per dvidešimt penkerius metus nuo to momento nesu jo paklausus, ką galvoja ką jautė. Ką tai reiškia seseriai, tačiau žinau.
Brolis Vokietijoje mane vedė į vaikų darželį. Būtinai jis, ir tik jis tai turėjo padaryti.
Mama iš tolo sekė, bet jis ėmėsi atsakomybės.
Per bombardavimus jis būdavo šalia. Atsimenu, kad vienu laiku jis nebenorėjo bėgti į slėptuvę — gal nematė prasmės, nežinau.
Patekti į pradžios mokyklą, kuri buvo toli, turėjom praeiti pro JAV kareivines; ten vaikai ant mūsų rėkdavo ir mus vydavo, tai su broliu, rankom susiėmę, kasdien pro juos lėkdavom.
Kun. K.J. AMBRASAS, SJ
Dar ir šiandien Betanijoje, netoli tų evangelijose minimų svetingumo namų, stovi požeminis urvas, į kurį reikia nusileisti 24 laiptelius, kad pamatytum tą vietą, kur kadaise gulėjo tas, kuriam Jėzus galingu balsu sušuko: “Lozoriau, išeik!”
Betanija. Saulėje skendi neuždidžiai namukai. Į viršų stebiasi kiparisai. Nuo karščio, atrodo, alpsta alyvmedžiai. Vienaukščių dviaukščių namelių rytinėje Alyvų kalno atšlaitėje pridaigstytas, vos tik 3 km nuo Jeruzalės ramiai atokaitoje snaudžiantis bažnytkaimis. Čionai Lazoriaus gimtinė. Štai kur dažnai mėgdavo paviešėti Jėzus.
Dar IV a. vietiniai krikščionys šią vietą tebevadino Lazariumu. Mat ant jo kapo ir šiuomet iš baltų plytų stovi prieš 40 metų pastatyta nauja, moderni bažnyčia, irgi Lozoriaus vardu... Arabai šią vietovę savo kalba irgi taip pat vadina.
Lozorius — reiškia “tas, kuriam Dievas padeda, kurį Dievas remia”. Tikrai šio vardo reikšmė su kaupu išsipildė. Visagalio ranka šį Betanijos miestelėną išties palaikė, rėmė ir gelbėjo. Jis to buvo vertas. Juk turbūt ne taip jau žydų žemėje buvo daugel namų, kur gan dažnai užsukdavo Kristus, kur Jis galėdavo pasisvečiuoti... Tad nenuostabu, kad ir dabar, kur žmonės randa šilumos, kur gali prisiglausti, tokios vietos neretai pavadinamos Betanija. Tokie namai dar visai neseniai atsirado prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje, kur dar taip neseniai stovėjo sovietinė kariuomenė. Nūnai čia įkurta neturintiems duonos kąsnio, nuo gyvenimo rūpesčio ir nepriteklių pavargusiems jau lietuviškų kareivinių kieme valgykla. Šie namai taip pat vadinami BETANIJA, į kuriuos ateina lietuviškai, rusiškai, lenkiškai ir kitomis kalbomis kalbantys bėdžiai. Jie išlaikomi vien tik gerų žmonių dosnumu. Taigi Betanija yra artimai susijusi su nuoširdumu, prieglobsčiu, jaukiu šeimos židiniu — su Lozoriaus, su jo seserų Mortos ir Marijos vardu. Ir štai tasai Lozorius, kurį neretai aplankydavo, su juo artimai bičiuliavosi Išganytojas, dėl kurio mirties Jis net prie kapo apsiverkė, mirė. Tačiau Kristus, nors Jam buvo prieš dvi dienas pranešta apie šią mirtį, delsė. Nebėgo prie jo kapo, nesiskubino. Net keturias dienas tasai bičiulis išbuvo kape. O žinia, ką reiškia šitiek laiko išbūti tokiomis karšto klimato sąlygomis karste. Užtat Kristui priekaištavo ne tik seserys, bet ir susirinkę į pakasynas kaimynai: ar “negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų” (Jn 11, 34). Jėzus šitaip pasielgė sąmoningai: kad daugiau žmonių atsiverstų, kad labiau Juo tikėtų. Juk Dievui nieko negalimo nėra. Kai žmogui nelieka jokios vilties, kaip tik tada, didžiausiame sielvarte ir kančioje, lieka pati galingiausia ir patikimiausia viltis — Dievas.
(Jaunimo grupėje V vietą laimėjęs rašinys)
Alė Žibūdaitė
“...ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams... ”
Kiekvieną dieną, kalbėdama šiuos “Viešpaties maldos” žodžius, susimąstau, ką reiškia atleisti?
Nuo pat mažų savo gyvenimo dienų atlaidumą pirmiausia pajuntame kiekvienas iš savo motinų. Visiems tenka nusikalsti, o nusikaltus — atsiprašyti. Bet ne visada ir visi laiku sugebame atsiprašyti. Kartais žodį “Atsiprašau” taip sunku ištarti. Ir kai aš, būdama dar vaikas, nusikalsdavau, įskaudindavau savo gerąją mamytę, suprasdama savo blogą poelgį, ateidavau prie mamytės ir tardavau: “Mamyte, atleisk”. Tuomet pasirodydavo motinos veide šypsena, o kartais netgi jos skruostais nuriedėdavo džiaugsmo ašaros, o iš mamytės lūpų išgirsdavau tokius žodžius:
— O kaip nuostabu, vaikeli! Čia tik smulkmena, ką tu padarei, bet svarbiausia, kad tu sugebi atsiprašyti. Ir toliau eina motinos pasakojimas, priminimas man apie Gerąjį Dievulį. Kad aš, padarydama blogą darbą, įskaudinu ne tik savo tėvelius, bet ir Dievą. Todėl aš privalau ir Jį atsiprašyti. Mes visi žinome, kokios geros mūsų mamytės, o mano mamytė man sakydavo, kad Dievulis šimtus ir tūkstančius kartų dar geresnis už pačias geriausias mamytes. Ir kai Gerojo Dievulio aš atsiprašau, Jis, kaip ir mamytė, visada atleidžia.
(Jaunimo grupėje V premiją laimėjęs rašinys)
Giedrė Garlaitė
Jūra, saulė, kopos... Ji eina jūros pakrante, bangų liežuviai pasiekia kojas, užlieja pėdas, aptaško blauzdas. Laura eina primyn, o atsigręžusi mato smėlyje įspaustus savo basų kojų pėdsakus. Bet neilgam. Bangos negailestingai juos nuplauna. Nuplauna basų kojų žymes, panaikina ženklą, kad pakrante praėjo žmogus... O gal tai paskutinės basų žmogaus kojų žymės, žymės, kurias su savimi nusineša jūra.
Tai buvo vasaros sapnas. O dabar lauke nuobodžiai kapsi lietus. Tarytum būtų ne žiema, o ruduo. Žiema ... Kokia tai žiema. Be sniego, be šalčio. Tik lietus kasdien pliaupia. Dienom ir naktim. Jei būtų vasara, paryčiui nubudęs girdėtum lietaus šiurenimą į medžių lapus. O dabar... Dabar sklinda tik metalinis garsas nuo skardinių namų stogų. Ir klaikus jausmas apima dėl staiga atsiradusios tuštumos, panašios į tamsų, gilų tarpeklį, į kurį momotoniškai krinta lietaus lašai.
Tikšt... Takšt.. .Tikšt.. .Takšt...
O mintys nepalieka apsunkusios galvos. Laurai atrodo, kad ji nebuvo nė minutės užmigusi. Atrodo, tarsi visą naktį kankinosi galvodama, svajodama, nors... Ji nejuto, kada buvo trumpam užsnūdusi, kada vėl atsibudo ir vėl užmigo. Užmigo neramiu miegu, kai sapnas atrodo kaip tikrovė, kai trumpomis prabudimo minutėmis galvoji, kad nemiegojai ištisą naktį.
Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ
Į DANIJĄ IŠ KLAIPĖDOS BUS GALIMA PLAUKTI LAIVU
Antrus metus Klaipėdoje veikia Danijos laivybos kompanijos “Dan-Liet Line” generalinio agento Fredericia Shipping A/S filialas “Euro-Baltik”. Jo veiklos sritis — krovinių gabenimas jūrų, oro ir sausumos keliais tarp Baltijos, Skandinavijos šalių.
Kaip informavo filialo direktorius S. Teriochinas, dabar atidaroma keltų linija tarp Klaipėdos ir Danijos uosto Fredericijos. Tam tikslui kompanija išsinuomojo motorlaivį “Volcon de Tisalaya”, kuris plaukios su Ispanijos vėliava. Tai 76 metrų ilgio laivas, kuriame telpa 24 autotreileriai ir 42 lengvieji automobiliai, yra 12 vietų keleiviams.
Laivas į Daniją per savaitę plauks du kartus, švartuosis Klaipėdos Vakarų laivų remonto įmonėje. 433 jūrmylių atstumą jis įveiks per 36 valandas. (Lietuvos rytas)
VIENAS SENIAUSIŲ LIETUVOS ŽMONIŲ GYVENA ANTALGĖJE
Utenos rajono Antalgės kaimo gyventoją Petrą Juočį su 108-uoju gimtadieniu pasveikino vaikai, penkiolika anūkų, trylika proanūkių.
Žmogus dar gana žvalus, pasivaikšto po kambarius, pažiūri anūkų. P. Juočio gyvenimas nebuvo lengvas. Gimė jis Daugailių apylinkės Garnių kaime, nedidelio ūkininko šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo atsidūręs Peterburge, grįždamas į gimtinę, parsivežė armoniką, su kuria jaunystėje nesiskyrė, grojo gegužinėse, vestuvėse, kol pats vedė. Su pirmąja žmona susilaukė keturių vaikų. Po jos mirties vedė antrą kartą, gimė dar aštuoni vaikai. Po šešių drauge pragyventų dešimtmečių palaidojęs ir antrąją žmoną, senolis dar gyvena vieno iš sūnų šeimoje. Myli senelį visi. Linksmumo jis ir dabar pilnas, o aikštingas, priekabus niekada nė nebuvo. (Lietuvos rytas)
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ
Ar taisyklingas vaikų vartojamas žodis čiulpinukas?
Čiulpinukaisbent jau Vilniaus vaikai vadina dažniausiai užsieninius čiulpiamus, paprastai su pagaliuku saldainius. Tai visai geros darybos ir vartotinas žodis.
Čiulpinukasyra mažybinė forma iš žodžio čiulpinys,žinomo dar iš Miežinio žodyno (1894) ir reiškiančio “žindukas”. Čiulpiniopamatinis veiksmažodis čiulpti,kaip nurodoma LKŽ II, reiškia “traukti skystį, siurbti, žįsti, gerti”; čiulpiama medus iš žiedų, alus, pypkė ir pan., dar saldainis (DŽ). Taigi čiulpiamas saldainis visai vykusiai pavadintas čiulpinukuir šį naujadarą reikėtų visaip palaikyti. (Aldonas Pupkis)
Valyti gatves nuo sniego ar sniegą nuo gatvių?
Tai labai nelengvas klausimas, nes daugelis valymo, šalinimo reikšmės veiksmažodžių (valyti, šluoti, šluostyti, grėbtiar grėbstyti, nuplauti ar nusiplautiir nemaža panašių) turi dvi pagrindines reikšmes, todėl šnekant čia galima, pavyzdžiui, pabrėžti gatves (valyti gatves) arba sniegą (valyti, nukasti sniegą).Tos dvi pagrindinės šių veiksmažodžių reikšmės yra tokios:
1) ką nors daryti gryną, švarinti: valyti kilimą; valyti gatves; grėbti pievą; grėbstyti rugienas; šluoti grindis; šluostyti stalą; nusiplauti veidąir t.t.;
2) šalinti nereikalingus, trukdančius daiktus: valyti dulkes; valyti(čia būtų geriau nukasti) sniegą; grėbti šieną; grėbstyti lapus; šluoti šiukšles; šluostyti trupinius; nusiplauti prakaitąir t.t. Keblumų atsiranda, kai šie posakiai pratęsiami.
Neteisė. Išvežė. Šaldė ledyne.
Viešpatie, argi tik tam esam gimę?
Keistos medžioklės. Vis pasalos.
Šūviai.
Gelia ir gelia gyvačių liežuviai.
Guli sušaudytas— nebepažįstam.
Žaidžiam senatvėmis, žaidžiam
jaunystėm.
Sukčius juodžiausias— neteistinas
— baltas.
Teisų kankina— parašo, kad kaltas.
Seserys, broliai, į ką atsiremti?—
Aš negaliu tokiam rojuj gyventi—
Valentinas V. Navickas
Saugus automobiliai
Amerikiečių bendrovė Vector Aeromative Corp., Wilmington, CA, gamina sportinius automobilius. Jie yra gerų rankų gamybos, sumontavimui nevartojamos mechanizuotos linijos. Vėliausiam automobiliui “Vector W8 Supercar” bendrovė panaudojo erdvėlaivių ir sprausminių lėktuvų-naikintuvų technologiją.
Automobilio grindys susideda iš alumino korio tipo rėmo ir alumino plokščių, priklijuotų ir prikniedytų prie rėmo. Viršutinei daliai vartojami chromo-plieno vamzdžiai, atsparūs įlenkimui. Jei automobilis apsiverčia, vairuotojas išlieka nesužeistas.
Šis automobilis nepigus — kainuoja apie 400.000 dol. Pagaminami tik du per mėnesį. Daugiausia jį perka europiečiai, o dabar jau ir japonai. Mažiausiai juo domisi amerikiečiai.
Šviesos krosnelė
Quadlux b-vė Kalifornijoje pagamino naują maistui kepti krosnelę. Krosnelė, prilygstant mikrobangų krosnelei, labai greitai sušildo arba iškepa maistą. Ji naudoja ne mikrobangas, bet šviesą, kuri gaunama iš kvarco lempos. Naująją krosnelę pavadino FlashBake 3000”.
■ Kovo 27 d. Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčioje, Čikagos Marąuette Parke surengtas religinis koncertas. Buvo pagiedota 13 giesmių lietuvių, lotynų ir anglų kalbomis. Solo partijas atliko solistai Virgilijus Noreika, Genovaitė Mažekienė, Margarita Monkienė ir Vaclovas Momkus. Solistus ir parapijos chorą lydėjo simfoninis orkestras ir vargonais Ričardas Šokas. Dirigavo muz. Antanas Linas.
■ Pop. Jonas Paulius II spalio mėn. planuoja Jungtinėse Tautose, Niujorke, pasakyti kalbą šeimos tema, nes Jungtinės Tautos, kaip ir katalikų Bažnyčia, 1994 metus paskelbė šeimos metais.
■ Pop. Jonas Paulius II pasmerkė bandymus su žmogaus gyvybe, kurie nesiskaito nei su žmogaus tapatybe, nei su orumu. Pagarba žmogiškajai būtybei nuo jos prasidėjimo pradžios yra pagrindinis reikalavimas ir neginčytinai priklauso moralės dėsniui.
■ Telšių vysk. Antanas Vaičius išrinktas populiariausiu rajono žmogumi. Tokie rinkimai buvo surengti Telšių laikraščio “Kalvotoji Žemaitija” iniciatyva. Vyskupui įteiktas vardinis medalionas, padarytas iš bronzos, su vysk. M. Valančiaus atvaizdu.
■ Vilniuje įsteigta Lietuvos katalikų leidėjų sąjunga, vienijanti 13 katalikų leidyklų. Sąjunga bandys sukurti savo periodinių leidinių ir knygų platinimo sistemą, surengti seminarą katalikų žurnalistams. Pirmininke išrinkta katalikų savaitraščio “Naujasis dienovidis” vyr. red. A. Žemaitytė.
■ Lietuvos Statistikos departamento pranešimu, 1994 m. pradžioje Lietuvoje buvo 3.793.000 gyventojų.
35-asis “Laiškų lietuviams” konkursas
Šiam konkursui buvo atsiųsta daugiau kaip šimtas straipsnių. Į suaugusiųjų grupę buvo priimta 83, o j jaunimo 23. Keli straipsniai nebuvo priimti, nes kai kurie pavėlavo net tris savaites. Beveik visi straipsniai buvo iš Lietuvos, tik keturi iš JAV ir vienas iš Italijos. Turint tokią krūvą rašinių, Vertinimo komisijai buvo nelengvas darbas. Pasitarę nusprendėme duoti daugiau premijų, bet mažesnes, kad būtų galima patenkinti didesnę dalį dalyvių. Tad suaugusiųjų grupę, pagal komisijos balsų skaičių, suskirstėme į keturias klases, o jaunimo — į tris.
Suaugusiųjų grupė
I klasė — po 100 dol.: Aldona Kamantienė(Downers Grove, IL) ir Dijana Kančienė (Obeliai).
II klasė — po 50 dol.: Dalia Staniškienė(Cleveland), Tautvyda Macinkevičiūtė(Kaunas), Stasė Dzenuškaitė(Vilnius), Aušra Kukulskienė(Varėnos raj.), Alma Stasiulevičiūtė(Vilnius), Alfredas Gusčius(Vilnius), Arvydas Ramonas(Roma, Italija), Jolanta Podleskytė (Vilnius).
III klasė — po 40 dol.: Viltautė Pocienė(Alytus), Linas Maksvytis(Kauno raj.), Elena Šidlauskienė(Telšiai), Aldona Elena Puišytė(Kaunas), J. Kazlauskas(Zapyškis), Konstancija Valiuškienė(Barrington, R.I.), Vytautas Čepliauskas(Kaunas).
IV klasė — po 300 dol.: Algirdas Narbutas(Žagarė), Algimantas Malkevičius(Kaunas), Viktoras Bakanauskas(Merkinė), Anelė Švabaitė-Brazauskienė(Kaunas), Henrikas Sinkus (Kalvarija, Marijampolės raj.).