(Jaunimo grupėje V premiją laimėjęs rašinys)

Giedrė Garlaitė

     Jūra, saulė, kopos... Ji eina jūros pakrante, bangų liežuviai pasiekia kojas, užlieja pėdas, aptaško blauzdas. Laura eina primyn, o atsigręžusi mato smėlyje įspaustus savo basų kojų pėdsakus. Bet neilgam. Bangos negailestingai juos nuplauna. Nuplauna basų kojų žymes, panaikina ženklą, kad pakrante praėjo žmogus... O gal tai paskutinės basų žmogaus kojų žymės, žymės, kurias su savimi nusineša jūra.

     Tai buvo vasaros sapnas. O dabar lauke nuobodžiai kapsi lietus. Tarytum būtų ne žiema, o ruduo. Žiema ... Kokia tai žiema. Be sniego, be šalčio. Tik lietus kasdien pliaupia. Dienom ir naktim. Jei būtų vasara, paryčiui nubudęs girdėtum lietaus šiurenimą į medžių lapus. O dabar... Dabar sklinda tik metalinis garsas nuo skardinių namų stogų. Ir klaikus jausmas apima dėl staiga atsiradusios tuštumos, panašios į tamsų, gilų tarpeklį, į kurį momotoniškai krinta lietaus lašai.

     Tikšt... Takšt.. .Tikšt.. .Takšt...

     O mintys nepalieka apsunkusios galvos. Laurai atrodo, kad ji nebuvo nė minutės užmigusi. Atrodo, tarsi visą naktį kankinosi galvodama, svajodama, nors... Ji nejuto, kada buvo trumpam užsnūdusi, kada vėl atsibudo ir vėl užmigo. Užmigo neramiu miegu, kai sapnas atrodo kaip tikrovė, kai trumpomis prabudimo minutėmis galvoji, kad nemiegojai ištisą naktį.

     Už lango tebėra tamsu, bet Laura visa savo esybe jaučia, kad tuoj reikės keltis. Pagaliau neiškenčia. Uždega šviesą ir pažiūri, kiek valandų. Atsidūsta. Miegoti teliko pusvalandis. Ji užsitraukia antklodę ant galvos ir bando užmigti. Žino, kad reikia išnaudoti kiekvieną dar likusią minutę, nes miego Laurai visad trūksta. Visada gulasi vėlai — ji kitaip negali. Galbūti toks naktinis gyvenimas Laurai įaugęs j kraują — jos tėvai irgi gula miegoti tik vėlai naktį. Ne todėl, kad turėtų daugybę darbų. Tai tiesiog niekuo nepaaiškinamas reiškinys, ir tiek. Visus svarbius darbus Laura paprastai pradeda dirbti vakare. Dieną ji nieko nenusitveria, nebent skaito knygas, kalba telefonu, klauso muzikos, — ką gi daugiau veiksi? Pamokas pradeda ruošti vakare, ir tai dažniausiai nusitęsia iki dvyliktos valandos nakties. Be to, ji niekad nepraleidžia savo mėgstamų filmų. Kaip ir visi paaugliai.

     O rytais miegas būna toks neapsakomai saldus...

     Laura pašoka kaip įgelta. Ir vėl tas laikrodis! Birbia kaip traktorius, visuose namuose girdėti, o keltis reikia jai vienai. Fu, kaip ji nekenčia laikrodžio! Visą laiką turi klausyti šito kvailo mechanizmo, nors ir nepakeli nuo pagalvės apsunkusios galvos, nors per jėgą bandai atplėšti sulipusias blakstienas, atsimerkti ir... Ir vėl visą dieną laukti vakaro, tos minutės, kai galėsi eiti miegoti.

     Nuskambėjus laikrodžiui, Laura pajuto keistą pasišlykštėjimą visu ją supančiu pasauliu. Tai nebe pirmas kartais, kai apima ir fizinis, ir dvasinis blogumas, kai į galvą lenda tik bjaurios ir beprasmės mintys, kai nesinori gyventi ir galvoji — kam iš viso gyveni, kokia gyvenimo prasmė? Laura visomis išgalėmis stengiasi galvoti apie ką nors linksma, kas išblaškytų šią slogią nuotaiką ir blogumą. Ji bando įteigti sau: “Aš laiminga, man labai gera, man išties labai labai gera...” Pagaliau pavyksta. Nors lėtai, bet vis dėlto pavyksta. Laura sėda prie stalo nieko negalvodama, nes bjauriosios mintys jau apleido jos sąmonę. Netrukus prasidės pamokos, ir ji taps mokine, viena iš triukšmingos minios, nieko nesiskiriančia nuo kitų, iš pažiūros taip pat atrodančių žmonių. Visi jie su savo slaptais sielvartais, džiaugsmais, pamokų metu kartais atveriantys skaudančią sielą geriausiam draugui. Visi, besijaučiantys individualybėmis, mokyklų sulyginami vienu žodžių — mokiniai. Mokiniai, jaučiantys nepilnavertiškumo kompleksą, mokiniai, besielgiantys tarsi pasaulio valdovai, tarsi nuo jų priklausytų visų kitų likimas... Mokiniai — žmonės — vaikai. Mokantys skaudžiai užgauti, įgelti, nekęsti. Retkarčiais paguosti, kai pamato verkiantį. Kovojantys už savo būvį, skaudinantys kitus, besižeminantys, nors to ir nejaučia. Bandantys įtvirtinti savo padėtį draugų, mokytojų akyse. Mylintys ir neapkenčiantys, pasiklydę savo jausmų jūrose, dvasios skurdžiai, gyvenimo prasmės beieškantys pavartėse, diskotekose, girtų draugų glėbiuose. Ir tylūs, užsidarę savyje, savo jėgomis nepasitikintys, besijaučiantys silpni paaugliai, bijantys pasakyti ir vėliau tvirtai ginti savo nuomonę. Daugeliui galbūt atrodančios silpnos asmenybės, tačiau sugebančios giliai mąstyti, galinčios suteikti kitiems paguodą, džiaugsmą ir stiprybę. Tik reikia sugebėti rasti įėjimą į jų širdis, norėti ne tik patiems pasisemti iš jų jėgų, bet ir jiems padėti gyvenime surasti taip reikalingą atramą bei pasitikėjimą savimi. Mokiniai — žmonės — asmenybės. Vaikai, kurių gabumai vertinami pažymiais, neatsižvelgiant į jų vidinį, dvasinį pasaulį. Asmenybės, kurios yra žlugdomos arba iškeliamos iki dangaus — priklausomai nuo to, kaip veikia tavo galva — ar sugebi gerai mokytis, ar tik vos ne vos išmoksti, iškali užduotą dalyką. Galų gale žmogus ima save vertinti tik tiek, kiek jį vertina mokytojai. Ir jaučiasi nepilnavertis, niekam nereikalingas, negalintis nieko pasiekti gyvenime. Visa tai telpa viename žodyje — mokinys. Mokytojų akimis žiūrint, tu esi tik vienas iš mokinių minios, todėl esi sulyginamas su kitais, todėl pilnaverte asmenybe jautiesi namuose ar nuoširdžių draugų būryje. Tad ir Laura mokykloje buvo tik paprasta mokinė, tik lašelis tekančioje upėje, nesistengdama kuo nors išsiskirti iš kitų, kadangi jautėsi pilnaverte visur, tik ne mokykloje, kur ją galėjo kas nori ižeidinėti, skaudinti, neapkęsti. O kaip skaudu visa tai jausti, kai žinai, kad šito nenusipelnei. Tad mokykloje ji buvo tik mokinė, ir niekas daugiau.

     —    Mintys - kirčiuotas skiemuo “min”, jis ilgas, ir “n” kirčiuojamas riestiniu kirčio ženklu.

     —    Gerai, toliau.

     —    Tikrai - kirčiuotas skiemuo “rai”, “i” kirčiuojamas riestiniu kirčio ženklu.

     —    Palauk, palauk, tu man ardai visą tvarką. Pradėk iš pradžių.

     —    Tikrai — kirčiuotas skiemuo “rai”, jis yra ilgas...

     —    Gerai. Toliau Ieva. Mergina, Kitą žodį.

     Visi garsai skamba pro ausis, nerasdami atgarsio nei širdyje, nei mintyse. Tegu sau kirčiuoja tuos beprasmiškus žodžius, tegul. Jai viskas vis tiek. Ji pervargus, nebeturi jėgų klausyti nei galvoti. Ji tenori griūti ant šono ir miegoti, miegoti...

     Baigiasi pamoka. Pagaliau... Laura išeina į koridorių. Vaikšto viena, dabar jai nereikia draugių. Jai reikia ramybės. Bet kur tau! Ir vėl ji ne viena, turi kalbėti su drauge, juoktis, atrodyti laiminga. Nieko neveiksi, jeigu turi milijoną draugų, kuriuos tu prisimeni, kuriems tu paskambini, su kuriais tu susitinki, O dabar draugė kabinasi į parankę, nepaleidžia. Laurai tai nepatinka. Ji nemėgsta kam nors priklausyti. Juo labiau šitaip. Kartais ji nori, kad visi ją paliktų ramybėje, užmirštų apie pasaulyje egzistuojančią Laurą.

     Tą dieną ketvirtos pamokos nebuvo, nes susirgo mokytoja. Tie, kas gyveno arčiau mokyklos, išlakstė namo. Laura ir dar keletas pasiliko klasėje. Ji troško tylos, ramybės, tačiau likusieji kalbėjo, juokėsi, draskė tylą į daugybę mažų gabalėlių, kuriuos taip norėjo sulipdyti Laura. Ji išėjo į koridorių. Kokia tyla! Drėgnos, neseniai plautos grindys. Laura ėjo koridoriais, kopė laiptais aukštyn, leidosi žemyn. Praeidama pro klasių duris, girdėjo mokytojų balsus, mokinių šurmulį. Visi tai jai buvo miela ir įprasta — tyla mokykloje per pamokas, žingsnių aidas, tas šurmulys už klasių durų. Laura nejuto prabėgančio laiko. Ji atsirėmė į sieną ir užsisvajojo. Staiga virš jos galvos sučirškė skambutis. Laura krūptelėjo. Jautė, kaip tas čirškimas skaudžiai gręžia smegenis, kaip viskas joje griūva — svajonės, mintys ir visa, kas gera joje.

     Laura atvėrė klasės duris. Įženge į vidų. Ji vėl gyvens keistoką, uždarą mokyklinį gyvenimą, retkarčiais nugrimzdama į savo svajones.

■    Lietuvių Katalikų Mokslo akademijos XVI suvažiavimas vyks šiais metais birželio 5-12 dienomis Lietuvoje. Suvažiavimas skiriamas lietuvių dvasinio atgimimo strategijai aptarti.

■    Didiji penktadieni pop. Jonas Paulius II Romos Koliziejuje keliems tūkstančiams maldininkų pasakytame pamoksle prisiminė Lietuvą, kur vis atgyjantis Kryžiaus kalnas buvo nuolatinis iššūkis sovietinei valdžiai. Kryžių kalną jis palygino su Romos Koliziejumi.