religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1996 / SPALIS - OCTOBER / VOL. XLVII, NO. 10

Šis numeris iliustruotas dail. Zuzanos Pranaitytės skulptūros darbų nuotraukomis. Viršelio piešinys — dail. Gražinos Didelytės.
Skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

Juozas Vaišnys SJ

Turbūt kiekvienas žmogus savo prigimtyje jaučia kažkokį raginimą ir priminimą ieškoti tiesos, ieškoti Dievo. Jeigu nuoširdžiai ieško - randa. Žmogus taip pat gerai supranta, kad, Dievą suradus, galima Jį vėl prarasti. Kad taip neatsitiktų, reikia Jam paklusti, laikytis Jo įsakymų. Bet, tik apie tai pagalvojus, kartais pradeda svaigti galva. Juk tiek tų įsakymų, patarimų, nurodymų! Argi jam bus įmanoma jų visų laikytis? Ir ateina žmogui mintis, ar nebūtų galima padaryti kokią nors tų Dievo įsakų ir Kristaus patarimų santrauką, ar negalima būtų juos suvesti į kelis pagrindinius įsakymus, kad juos vykdydamas žinotum, jog vykdai visus Dievo ir Kristaus mokslo reikalavimus. Mes irgi žinome, kad po mirties teks stoti į Dievo teismą - išlaikyti paskutiniuosius egzaminus. Jeigu mokinys iš anksto žinotų iš ko mokytojas jį egzaminuos, be abejo, gerai pasiruoštų ir egzaminus puikiai išlaikytų. Bet ar mes neturime Dievo įsakymų ir viso Kristaus mokslo santraukos? Ar mes nežinome, iš ko būsime egzaminuojami? Užtenka atsiversti Mato evangeliją, ir viskas paaiškės.

Dailininkė Zuzana Pranaitytė (sesuo Augustina) prie savo iš marmuro sukurtos pal. Jurgio Matulaičio skulptūros.

     Kai vienas fariziejus paklausė, koks yra didžiausias įsakymas Įstatyme, Kristus jam atsakė: "Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis į jį panašus - mylėsi savo artimą_/ kaip pats save". Štai visų įstatymų santrauka - Dievo ir artimo meilei

Skaityti daugiau: Paskutiniai egzaminai

Jonas Boruta SJ

Krikštydami Lietuvą Vytautas ir Jogaila padarė viską, kad naujai įsteigtų Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų teisinė padėtis būtų sutvarkyta pagal įprastinę Romos Kurijos praktiką - t.y. būtų tiesiogiai pavaldžios popiežiui. Įkurti nepriklausomą LDK katalikų metropoliją su centru Vilniuje bei sufraganinėmis Žemaičių ir Lucko vyskupijomis Vytautas nebespėjo ir tik po jo mirties Lietuvos vyskupijos pamažu pateko Gniezno arkivyskupo įtakon. Dar 1931 metais Pr. Penkausko išsakyta mintis nekvestionuojama ir šiandien: ‘Tikrai yra žinoma, kad Vilniaus vyskupas, nežiūrint lenkų reikalavimo dėl priklausymo Gniezno metropolijai, XV amžiuje nedalyvavo lenkų provincijų sinoduose, nors jis buvo teoretiškai pri-skaitomas prie tos provincijos, kuri Konstancijos susirinkimo (1415 m.) buvo priskirta prie vokiečių tautos”. ¹⁴

Gydytojos Steponaitienės portretas.     Zuzana Pranaitytė

Galima teigti, kad paskutiniais savo gyvenimo metais Vytautas tikėjo, kad Lietuvos bažnyčios nepriklausomybę nuo kaimyninės Lenkijos bažnytinių struktūrų galima apginti gaunant sau, o kartu ir Lietuvai karaliaus vainiką. Šis Vytauto planas nebuvo realizuotas. Tai paliko skaudžias pasekmes ne tik Lietuvos Valstybei, bet Bažnyčiai Lietuvoje. Z. Ivinskis čia įžvelgia Lietuvai skaudžios tradicijos genezę:

Skaityti daugiau: Iš Lietuvos Bažnytinės Provincijos kūrimo istorijos (Tęsinys)

 (Pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas)

Vytautas Bagdonavičius MIC

3. Kristaus-Dievo klausimas

     Kristus savo esme ir savo dieviška jėga jau reiškėsi prieš šį pirmąjį Bažnyčios susirinkimą. Ne šio susirinkimo reikalas buvo įsteigti Bažnyčią. Tačiau jo uždavinys buvo pagrindinę krikščionišką tiesą, kad Dievas yra priėmęs žmogaus prigimtį, įvesti į žmonijos protinį žodyną. Žmogaus protas, kaip dvasinė jėga, veikia pagal savo natūralias galias. Ir tas protas turi teisingą sąvoką apie tai, kad Dievas yra anapus to, kas yra bet kas kitas. Kristaus dieviška ir žmogiška prigimtis nesutelpa vien natūraliai suprastoje nei Dievo, nei žmogaus prigimtyje. Dėl to Kristus, kaip istorinis faktas ir pati krikščionybė, reikiamai suprasta, iššaukia žmogaus protingumą iš vien natūralios jo reiškimosi srities ir tuo būdu, žinoma, nepaprastai praplečia žmogaus protingumą. Šiuo atžvilgiu pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas yra ypatingos vertės.

     Kristaus esmės klausimas kilo krikščionybės mokytojų tarpe. Tarp jų pažymėtini du: Lucijanas iš Antijochijos ir Paulius iš Samosatos. Šio pastarojo tezė buvo, kad Dievas negali žemėje reikštis kaip substancija. Taigi Kristus negalėjo būti Dievas. Kitas mokytojas Lucijanas, nors manė, kad Kristus yra Dievo Žodis, tačiau taip pat laikėsi pažiūros, kad Dievas negali žemėje reikštis kaip substancija. Jis neturėjo kitos išeities, kaip Kristų laikyti Dievo kūriniu, nors ir sukurtu pirma visų kitų kūrinių. Bet kadangi jis buvo Dievo Žodis, tai jis turėjo kitą esmę. Jis buvo intelektualinis ir dvasinis principas.

Skaityti daugiau: TRUPUTIS DOGMŲ ISTORIJOS

Antanas Saulaitis SJ

Įvadas

     Lietuviškajame trečiosios Eucharistinės maldos vertime (iš lotynų) kalbama apie tyrąją auką, aukojamą nuo aušros ligi vakaro. Angliškai sakoma “nuo rytų ligi vakarų”, o kartais geografiškai suprasta dalelytė papildoma “ir nuo šiaurės iki pietų”, kad būtų apimtos visos keturios pasaulio kryptys. Popiežius Jonas Paulius II mėgsta kalbėti apie dviem plaučiais alsuojančią Kristaus Bažnyčią, t.y. Rytų ir Vakarų.

Dail. Mingėlaitės portretas.     Zuzana Pranaitytė

Visuotiniškumas

     Šie įprastiniai posakiai stengiasi tikintiesiems ir tikinčiuosius stebintiems priminti vieną keturių esminių Bažnyčios bruožų - visuotiniškumą (prie vienos, šventos, apaštalinės). Viena religijos istorijos keistenybių yra žodis “katalikiška”, nuo pirmųjų amžių suprastas “visuotinė” visiems laikams, visoms kultūroms, visose sąlygose, moderniais laikais neretai taikomos Katalikų Bažnyčios “siaurumui ir vienodumui” nusakyti. Todėl kai kurios protestantų bendruomenės, kalbėdamos tą patį pirmųjų amžių apaštalinio tikėjimo išpažinimą, vietoj žodžio “visuotinė” (katalikiška) Bažnyčia sako “krikščioniška”, lyg tai būtų platesnė sąvoka už “visuotinė”.

Skaityti daugiau: Nuo saulėtekio iki saulėlydžio

Zita Storpirštienė

     Ir graži gi buvo Teklelė, augdama pas savo motinėlę, ir ne tik graži... Per dieneles sukdavosi kaip voverėlė. Juk reikėjo visus darbus nudirbti, auginti jaunesniuosius broliukus ir sesutes, kurių šioje šeimoje buvo net penkiolika, o Teklelė vyriausia. Tėvai turėjo uždirbti duoną. Tad namuose dažniausiai šeimininkaudavo ji. Ir ne tik šeimininkaudavo, bet vis būdavo šalia motinėlės, kai ši sugrįždavo į namus, godžiai sekė kuodelio vyniojimąsi siūlais, tyliai zvimbiant rateliui ilgais žiemos vakarais, šalia būdavo, kai ant ližės puikuodavosi jau paruošti įšauti į krosnį duonos kepalėliai, pasirūpindavo, kad pagrandukai atitektų jau suvokiantiems broliukams ar sesėms, kas yra duona, kaip motinėlės pirštai virbalų pagalba narstė nuostabius mezginių raštus, kaip dūgzdavo staklės iš savęs išleisdamos baltas drobeles. Jau paaugus kitiems vaikams, ji vesdavosi juos ravėti daržus, pasirūpindavo sutvarkyti nuimtas nuo lysvių daržoves, jas surūšiuoti, padėti taip, kad kuo ilgiau ir sveikesnės išsilaikytų žiemai. Nuo jaunų dienelių buvo įpratinta gražiai melstis ir to paties mokė jaunesniuosius, o kiekvieną sekmadienį su savo šeima ir su kaimo jaunimu traukdavo kaimo keliukais į bažnyčią. Pasipuošus pačios pasiūta šviesaus kartūno suknele, lengvus batelius pasibrukusi po pažastimi, nes juos apsiaudavo tik priėjus miestelį, prisiskynusi iš savo darželio gėlių puokštę, skubėdavo į Dievo namus, dėdavo prie altoriaus atneštas gėles ir glausdavosi prie giedančio jaunimo. Taip norėdavosi save per skambų lakštingalos balsą pakelti arčiau Jo, kad būtų išgirsta, kad būtų pastebėta. Taip buvo tik pradžioje, o vėliau visi ją matė, visi girdėjo, visi klausė, visi sekė paskui ją, nes ji sugebėdavo uždegti, sugebėdavo įtraukti ir kartu su visais išgyventi šv. Mišių auką.

Skaityti daugiau: Tikėjimo šviesa

CHIARA LUBICH

"Mat kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi" (Mt 13,12).

     Jėzus pasakė tuos žodžius, atsakydamas Savo mokiniams, kurie Jo klausė, kodėl Jis kalba palyginimais. Jis paaiškino, kad ne kiekvienam duodamas dangaus karalystės paslapčių supratimas, bet tik tokiems žmonėms, kurie yra atviri, Jo žodžius priima ir pagal juos gyvena.

     Iš tikrųjų ten buvo ir tokių, kurie, girdėdami Jį, nenorėjo Jo matyti ir klausyti, “Kad girdėdami nesuprastų ir žiūrėdami nematytų” (žr. Mt 13,13). Tai buvo tie žmonės, kurie matė ir girdėjo Jėzų, bet jie manė, jog visą tiesą jau žino, užtai netikėjo Jo užtikrinantiems žodžiams ir pasielgimui. Todėl jie neteko ir to trupučio, kurį dar turėjo.

     Tad ką reiškia tie Jėzaus žodžiai? Jie prašo mus, kad atvira širdimi priimtumėm Jo žodį, kurį Jis ir atėjo mums paskelbti; o mūsų gyvenimo pabaigoje Jis mūsų klaus, ar pagal tą Jo Žodį gyvenome.

Skaityti daugiau: Jo Žodis turi atnaujinti pasaulį

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Agnietė Jankauskienė

     Sūnau, gal dabar, kai tavo mama šalia, kai tu tik vienuoliktoj klasėj, šis mano laiškas tavęs nedomina, nors myli mane. Kartu mes meldžiamės pradėdami dieną: garbinam Dievą, dėkojam Jam už ramų poilsį, už naują gyvenimo dieną, padarom bendrą intenciją (o savo mintyse kiekvienas savąją), paprašom palaimos šiai dienai, nes tik ji yra mūsų. Praėjusioji nuplaukė į amžinybės Jūrą, ateinančioji - Viešpaties rankoje.

     Sūnau, ar tu moki vienas melstis? Manau, kad taip. Bet ne visada esame išklausyti. Kodėl? Šis klausimas visada yra aktualus ir galutinai neišsprendžiamas. Neturime Dievo įžvalgumo, negalime suprasti Jo planų... Apytikriai galiu tau atsakyti, kad dažniausiai prašome tai, ko mums nereikia, nors atrodo, kad tai būtina. Kaip tu verkei, neverkei, bet tiesiog klykei, kai tėvelis tau nedavė skustuvo, o tau buvo tik dveji metukai. Manau, kad išvadas pasidarysi pats.

     Kažkada klausei, už ką reikia melstis. Intencijų labai daug ir jos įvairios: pirmiausia -pagarbinti Dievą, padėkoti Jam už malones, atsiprašyti už nuodėmes (silpnybes bei ydas), paprašyti naujų malonių. Mūsų maldos dažniausiai būna prašomosios. Išmokime teisingai melstis.

Skaityti daugiau: Mūsų kelionė - nepertraukiama malda

Viltautė Pocienė

     Kasdien lankau ligonius. Dalis jų praradę žmogišką vertę, o kartais ir išvaizdą, susirgę išsėtine skleroze, piktybiniu augliu ar psichine liga. Jie man primena kažkada skaitytose knygos herojų, kuris vieną rytą atsibunda vabalu ir pamažu, pamirštas namiškių, miršta iš liūdesio. Daugybė suluošintų, nevaikštančių, negirdinčių, nematančių vis dar laukia stebuklo, kuris pralaužtų jų vienišumo sienas, pastatytas nelaimės ar kaltės, o gal visos žmonijos nuodėmės. Lietuvoje nėra nė vieno pastato, išskyrus naujesnes ligonines, kur galėtų įvažiuoti invalido vežimėlis. Jie rieda, gerų žmonių rankomis ir širdimi stumiami. Ne savo šeimoje gyvena berniukas Remigijus, kuris gimė be abiejų kojyčių ir be vienos rankytės. Jo veidely šypsena, akyse džiaugsmas. Augina medicinos sesuo Angelė Skinkienė, o mamytė, pagimdžiusi luošą vaikelį, išsigando ir išsižadėjo. Tą dieną gimdymo namuose nešvietė Gerumo žvaigždė.

Baltijos dukros.     Zuzana Pranaitytė

     Liga žmogų visada išveda iš kasdienybės, priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę, palaužia išdidumą. Ypač tai pajunta vieniši žmonės. Ligos akivaizdoj visi prasitaria, kad labai sunku vienam, kad laukia lankytojų, ieško atramos, o tai rodo, kad žmogus yra apspręstas bud drauge.

Skaityti daugiau: Ligonių lankymas

Kun. Jonas Boruta SJ

     1996 birželio 11 dienos vakare “Carito” senelių namuose mirė jėzuitas brolis Jonas Bandžiukas. Velionis gimė 1903 m. liepos 16 dieną Tytuvėnų parapijoje. 1933 metais rugsėjo 25 dieną įstojo į Lietuvos jėzuitų provincijos novicijatą Pagryžuvyje, kurį baigęs ir turėdamas auksines meistro rankas, dirbo Pagryžuvyje, Kaune, kur kartu su broliu Kasperavičiumi pastatė jėzuitų bažnyčiai šoninį Mergelės Marijos garbei skirtą altorių. Sovietmečio negandas atlaikęs, šis neobarokinis altorius puošia Kauno jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčią ir šiandien. 1943 metais rugpjūčio mėnesio 15 dieną - per Žolinę padarė galutinius įžadus Jėzaus Draugijoje. 1948 metais sovietinės valdžios išvarytas iš Pagryžuvio jėzuitų namų, kartu su pora kitų brolių įsikūrė įsigytame namelyje gretimame Rūtelių kaime. Iš šio centro važinėjo į įvairias Lietuvos bažnyčias, kurias aptarnavo Lietuvos jėzuitai. Brolis talkino ir vadovavo tų bažnyčių remontams, dirbdavo zakristijonu. Ilgiausiai taip talkino tėvui Jurgiui Smilgevičiui SJ, dirbusiam Lyduvėnų parapijoje prie Šiluvos. Čia brolis Jonas pastatė originalius altorius.

Skaityti daugiau: Brolis Jonas Bandžiukas SJ

 (Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

Viktorija Žilinskaitė

     Ar buvote kada nors įsimylėję visiškai nesavanaudiškai ir tiesiog platoniškai? Kartais taip atsitinka, kad atsigręži atgal ir atrandi žmogų, kurio dvasinis veikimas peržengia laiko bei erdvės ribas ir tarsi nematoma ranka veda dvasią. Tada pasijunti saugus, ramus ir nevienišas. Tik svarbu surasti tokį ryšį su kitu žmogumi, su jo siela. O kad kiekvienas tai galime, nėra abejonės.

     Aš visuomet prisiminsiu vieną iš pačių didžiausių savo sielos draugų - literatūros mokytoją, kurią kasdien matydavau, bijodavau per pamokas ir vengdavau sutikti gatvėje. Žinoma, nei mokytojais, nei mokykla niekas niekad per daug nesižavėjo, bet svarbiausias mokytojo darbas yra žvelgti į žmogaus dvasią ir kiek galima ją išplėtoti teigiama linkme.

Dail. Liudo Truikio portretas.     Zuzana Pranaitytė

     Kažkuri mano mokytojos veiklos dalis, kažkada girdėti paskatinimo ar sudraudimo žodžiai,amžinos tiesos užsifiksavo mano pasąmonėje ir ilgainiui tapo atskaitos taškais, pagal kuriuos matuoju savo darbus. Manau, kad taip atsitiko ne vien man, kad persiėmiau savo mokytojos traktuojamu idealiojo pasaulio modeliu, kuriame tilpo ir deimantai, ir rožės - tiek materialinės, tiek dvasinės vertybės, bet ir visi mano klasės draugai, nes visi sugebėjo įstoti į aukštąsias mokyklas. Ji mus skatino savo meile ir atidumu kitam žmogui, kuris yra absoliuti ir neginčijama vertybė.

Skaityti daugiau: SU MEILE JŪSŲ SIELAI

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Klausimų kraitelė

     1933 m. būrelis lietuvių kalbos mylėtojų Kaune įsteigė kalbos žurnalą (tada jis buvo pavadintas laikraščiu) “Gimtoji kalba. Į redakciją buvo pakviesta S. Čiurlionienė, V. Kamantauskas, A. Salys ir J. Talmantas (atsakomasis redaktorius). Žurnale buvo poluliarus klausimų ir atsakymų skyrius “Klausimų kraitelė”.

     Lietuvoje žurnalas ėjo iki 1941 m., kada dėl visiems žinomų priežasčių turėjo sustoti. 1958 m. jis buvo atgaivintas JAV Čikagoje, į kur buvo iš Lietuvos pasitraukę kalbininkai; L. Dambriūnas, P. Jonikas, A. Salys, Pr. Skardžius. Čia “Gimtoji kalba” ėjo iki 1968 metų. Tais pat metais Lietuvoje buvo pradėtas leisti panašus kalbos žurnalas, pavadintas “Mūsų kalba”, ėjęs iki 1989 metų. Lietuvai išsivadavus iš pavergėjų, 1990 metais vėl buvo atgaivinta “Gimtoji kalba" Lietuvoje. Dabar jos adresas: Z. Sierakausko 15, 2600 Vilnius. Visiems, kurie domisi lietuvių kalba, labai patariama šį populiarų mėnesinį žurnalą užsisakyti. Vyriausias jo redaktorius yra kalbininkas Aldonas Pupkis. Redakcinę kolegiją sudaro apie 10 žinomų Lietuvos kalbininkų.

     Šiais metais “Gimtoji kalba" išleido 226puslapių knygą, vardu “Klausimų kraitelė", kurioje surinkta aktualiausi klausimai su kalbininkų atsakymais nuo pat GK pasirodymo iki šių dienų.

     Šiame, o gali ir kituose "Laiškų lietuviams” numeriuose, pateiksime vieną kitą įdomesnį klausimą su kalbininkų atsakymais. Skliausteliuose bus pažymėta kas ir kada atsakė.

J.V.

Skaityti daugiau: Kalba

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

STUDENTIŠKAS VERSLAS: KETURI ALAUS BUTELIAI UŽ ŠUKUOSENĄ

     Pažangūs Vilniaus universiteto studentai gauna 90 Lt dydžio stipendiją, itin gerai besimokantys - 119 Lt, prasčiau besimokantys - 30 Lt pašalpą (jeigu studentas iš socialiai remtinos šeimos - 75 Lt).

     Šiais mokslo metais už vietą bendrabutyje reikia mokėti po 60 Lt per mėnesį, prognozuojama, kad kitais mokslo metais reikės jau 90 Lt. Dauguma studentų neišsiverčia iš to, ką jiems duoda iš biudžeto, tad darbštesnieji imasi privataus verslo.

     Seniausias ir populiariausias studentų būdas užsidirbti pinigų - referatų, kursinių ir diplominių darbų rašymas. Pasak ketvirto kurso Istorijos fakulteto studento Gedimino, uždarbis priklauso nuo paklausos, temos sudėtingumo ir laiko, per kurį darbas turi būti atliktas. Bet galioja tarifai už darbo valandą - 20-25 Lt. Pasak Gedimino, jo klientai - ne vien VU, bet ir kitų aukštųjų mokyklų studentai. Dažniausiai kreipiasi neakivaizdinio skyriaus studentai, bet ateina ir turtingų stacionaro studentų, tinginčių vargintis. Gediminas tikino turįs vieną nuolatinį klientą, kuris nuo pat pirmo kurso šitaip siekia aukštojo mokslo diplomo.

     Busimoji lituanistė, trečiakursė Virginija darbus bendrabutyje spausdina elektronine mašinėle, už vieną mašinraščio lapą ima vieną litą, jeigu reikia ištaisyti kalbos ir stiliaus klaidas, kaina šokteli iki 2,5-3 Lt. 50 puslapių tekstą Virginija išspausdina per tris vakarus. Pašnekovė teigė, kad klientų prisitraukti sunku, nes dauguma studentų dabar nori kompiuteriu ir išspausdintų, ir sumaketuotų tekstų.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Amerikietis turistas Vilniaus restorane klausia padavėją:

-    Kodėl pas jus trys virti kiaušiniai kainuoja tiek pat, kiek iš keturių kiaušinių suplakta kiaušinienė?

-    Labai paprastai: nesuplaktus kiaušinius galima suskaičiuoti

‼

Lietuvis, prancūzas ir amerikietis ginčijasi, kuri pasaulio šalis turtingiausia.

Prancūzas sako:

-    Aišku, Prancūzija! Nė viename pasaulio krašte nėra tokių puikių vynų ir sūrių!

Amerikietis atsikerta:

-    Amerika yra turtingiausia šalis, nes vien savo automobiliais galėtų apdengti visą Prancūziją.

-    Įsiterpia lietuvis:

-    Nieko panašaus! Turtingiausia šalis yra Sovietu Sąjunga: juk ten visi vagia ir vis dėlto dar šio to yra...

‼

Vedybos - kaip pelių spąstai: kas pateko, nori iš jų ištrūkti, o kas laisvas - į juos patekti.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■  Vatikano laikraščio “L’Osservatore Romano” paskelbtomis žiniomis, 1994 m. sausio 1 d. pasaulyje buvo 404.560 kunigų, iš kurių 260.587 vyskupijų ir 143.973 įvairių vienuolijų kunigai. Daugiau kaip 49% visu katalikų gyvena abiejuose Amerikos žemynuose, 30% Europoje, 10% Afrikoje, kiti kituose žemynuose.

■    Atkuriama marijonų gimnazija Marijampolėje. Jos kuratoriumi ir administratoriumi paskirtas kun. Remigijus Gaidys MIC, studijas bebaigiąs Romoje. Šiuo metu Lietuvos marijonų provincijoje yra 36 nariai: 35 kunigai ir 1 brolis. Daugumas marijonų dirba parapijose. Provincijolu yra kun. Pranas Račiūnas MIC.

■    Birželio 11 d. Lietuvoje, “Caritas” senelių namuose, mirė brolis Jonas Bandžiukas SJ, turėjęs “auksines meistro rankas”, padirbęs daug gražių ir meniškų altorių Lietuvos bažnyčioms, talkinęs ir vadovavęs kai kurių bažnyčių remontams.

■    Gegužės 8 d. Kaune įvyko Lietuvos katalikų vargonininkų draugijos centro valdybos susirinkimas Pal. Jurgio Matulaičio namuose, kur juos priėmė kun. K. Senkus. Susirinkime svarstyta opi bendro bažnytinio giedojimo problema, susipažinta su bažnytinės muzikos magistro kun. K. Senkaus, ne per seniausiai grįžusio į Lietuvą, jo pastangomis jau išleistu ““Liturginiu giesmynu” vienbalsiam giedojimui.

Skaityti daugiau: Trumpai

“Laiškų lietuviams” rašinių konkursas

     Šiam konkursui siūlome temas pasirinkti iš septynių didžiųjų nuodėmių arba iš septynių jas atitinkančių didžiųjų dorybių. Galima rašyti ir beletristine forma, tik būtinai atsakyti į pasirinktą temą.

     Didžiosios nuodėmės: 1. Puikybė, 2. Godumas, gobšumas, 3. Paleistuvavimas, gašlumas, 4. Pavydas, 5. Piktumas, rūstumas, 6. Nesaikingumas valgant ar geriant, 7. Tingėjimas.

     Didžiosios dorybės: 1. Nuolankumas, 2. Dosnumas, 3. Skaistumas, 4. Meilingumas, artimo meilė, 5. Romumas, švelnumas, 6. Susivaldymas valgant ar geriant, 7. Uolumas, darbštumas, pamaldumas.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas