religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1993 / BALANDIS — APRIL / VOL. XLIV, NO. 4
|
109 |
Juozas Vaišnys, SJ |
|
|
112 |
Kardinolas Alfred Bengsch |
|
|
116 |
Algirdas Paliokas, SJ |
|
|
120 |
Chiara Lubich |
|
|
121 |
Julija Švabaitė |
|
|
122 |
Rima Vinciūnienė |
|
|
126 |
Ses. Ona Mikailaitė |
|
|
128 |
Elena Šidlauskienė |
|
|
132 |
Informacinis leidinys |
|
|
136 |
Antanė Kučinskaitė |
|
|
138 |
Red. |
|
|
139 |
Marija A. Jurkutė |
|
|
141 |
Red. |
|
|
143 |
Red. |
|
|
144 |
Juoz.Pr. |
Šis numeris iliustruotas V. Petravičiaus grafikos darbų nuotraukomis. Viršelio piešinys — dail. Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Apdaila — Teresės Bogutienės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
JUOZAS VAIŠNYS, S J
Pavasario saulei prikėlus gamtą iš miego, apie prisikėlimą ir žmogus pagalvoja. Jo šviesos ištroškusios akys kyla aukštyn ir gėrisi mėlyna, skaisčia padange. Jis kelia rankas ir širdį prie Dievo, kurs jam prisikėlimą ir gyvenimą žada. Jeigu taip Visagalio yra suplanuota, kad po žiemos šalčių gyvenimui keltųsi net ir menkiausias gamtos kūrinėlis, tad ar galėtų iš mirties nesikelti visos gamtos pažiba ir jos valdovas — žmogus?
Koks liūdnas ir nykus būtų pasaulis, jei nebūtų prisikėlimo: jei diena grimztu į tamsą be vilties, kad rytoj vėl kelsis šviesa, jeigu vasara pasinertų rudens ūkanose ir žiemos gruode be vilties, kad ją vėl prikels pavasaris. Koks liūdnas būtų žmogaus gyvenimas, jeigu jis, lenkiamas senatvės, netikėtų, kad vėl grįš nepraeinanti jaunystė. Tai nebūtų gyvenimas, o tik kelionė į mirtį, tai būtų tik laidotuvių procesija.
Kaip liūdnas ir nykus būtų pasaulis, jeigu jam nebūtų sušvitusi atpirkimo šviesa, kuri iš tamsaus kapo prisikėlė, kad vestų žmogų į amžiną prisikėlimą. Ne mirčiai žmogus yra sutvertas, bet gyvenimui. Ne kančia ir liūdesys yra jo dalia, bet laimė ir džiaugsmas.
Saulės atspindžiuose V. Petravičius
Kai skamba ir gaudžia Velykų varpai, kai žmonės gieda himnus, skelbiančius pergalę, triumfą, džiaugsmą ir viltį, kartais ne vienas nuleidžia žemyn akis ir pagalvoja, ar mes einame prisikėlimo, ar mirties keliu. Juk pasaulyje tiek skurdo, vargo, kančios... Pasaulis pilnas kontrastų: vienur klesti didžiausia ekonominė gerovė ir net prabanga, o kitur milijonai miršta badu. Šiandien daug kalbama apie laisvę, bet gyvenimas dar pilnas vergijos liekanų.
KARDINOLAS ALFRED BENGSCH
Krikščioniui nebūtinai reikia būti gamtininku, biologu ar psichologu, kad žinotų, kas yra svarbiausia. Tikėjimas jam pasako, kokią vertę turi visi dalykai ir kokią vietą jie užima vertybių skalėj. Dažnai tai vadinama pasaulio paniekinimu. Bet apie tai negali būti nė kalbos, kada gyvenama tikėjimu, o ne kokiais nors prietarais ar priešišku nusistatymu.
Teisinga vertybių subordinacija nereiškia, jog atmetama viskas, kas nėra aukščiausia. Priešingai, čia teigiama, jog viskas turi savo vietą ir savo eilę.
Vilniaus simbolika V. Petravičius
Pažvelgę į pasaulį, matome, jog jame yra materialiosios, vitališkosios ir šventosios vertybės. Atitinkamai egzistuoja negyvosios gamtos pasaulis, faunos ir floros pasaulis, dar aukščiau stovi žmogus, o galiausiai — malonės karalystė. Žmogaus gyvenimui yra reikšmingos visų keturių laipsnių vertybės. Jam tenka turėti reikalų su pinigais ir turtu — materialinėmis vertybėmis, jame pasireiškia vitališkosios vertybės, kaip aistros, jausmai, pojūčiai, virš jų stovi dvasiškosios: teisumas, teisingumas, gerumas. Na, ir aukščiausios vertybės — antgamtinės: buvimas Dievo vaiku, malonė, Dievo meilė.
(tęsinys)
ALGIRDAS PALIOKAS, S J
Arenoje didysis melagis
Ar pameni, kokiais suktais argumentais piktoji dvasia apgavo rojuje pirmuosius tėvus? Jie tikrai jokio blogio netroško ir nesiekė. Tiesa, ką Dievas draudžia, buvo aišku, bet tai juk taip nepagrįsta, neargumentuota... Uždrausta ir tiek. O Balsas sakė, kad to vaisiaus veikimu jie įgausią naujas galias, priartėsią dar daugiau prie Dievo, nes pažinsią, kas gera ir kas bloga. Lyg viskas gera, gražu, o pasekmės — žmonijos tragedija. Ne veltui apaštalas Paulius įsakmiai mus ragina: “Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis” (Ef 6,11-12). Jei apaštalas tvirtina, jog mes kovojame ne su viena piktąja dvasia, o su didele jų daugybe, priklausančių kelioms armijoms, juk reikia tuo tikėti. Kaip tik todėl mums ir reikalingi visi Dievo ginklai. Tyli malda savo kambaryje — tai tik vienas Dievo ginklas. Jis per silpnas prieš tokias armijas.
Šauksmas audroje V. Petravičius
Gal ir nelengva bus Tau patikėti, bet kunigystės šventimais kunigas gauna vadinamąją dvasių atpažinimo dovaną. Todėl jam nesunku nustatyti, iš kur žmogui ateina naujos mintys, paraginimai ir įkvėpimai. Tavo laiške išvardinti tau nauji teiginiai ir nauji posūkiai iš tikrųjų nėra jokia naujiena. Neįsižeisk, bet Tavo naujasis tikėjimas — tai vienas iš seniai piktojo naudojamų sėkmingų metodų palaipsniniam akių apdūmimui ir nepastebimam žmogaus suklaidinimui ir nugalėjimui. Kiti mato, o pats žmogus nė nepastebi, kaip jo sveikas protas priima vieną po kito klaidingiausius teiginius, kaip keičiasi jo tikėjimas, pasaulėžiūra, doros vertybių skalė. Lygiai taip ir vėliau nejaučia, kaip nuo aukšto doros lygmens pamažu, bet nesulaikomai slysta vis žemiau ir žemiau. Pradžioje piktasis visada pateikia kažką nenuginčijamai tikra, o toliau jau drąsiai siūlo klaidinančius teiginius, iš pirmo žvilgsnio gana realiais ir tikrais atrodančius. Po šių jau eina net didžiausių klaidų pasiūla. Pagal Tavo laiško mintis atskleiskime šio didžiojo melagio priemonių arsenalą:
— Kreipkis į Kristų be tarpininkų.
— Nebeik į Bažnyčią.
CHIARA LUBICH
Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo”
(Gal 5,22-23).
Šie žodžiai yra paimti iš šv. Pauliaus laiško kritišku metu galatams, kada jie buvo ypatingai bandomi. Jie buvo veikiami apgaulingų mokytojų, kurie juos kreipė nuo Evangelijos, todėl apaštalas skubėjo imtis veiksmingų priemonių, parodydamas tų žalingų klaidų pavojų. Jis juos įspėjo, jog sekdami tas klaidas, jie rizikuoja prarasti neišmatuojamus išganymo turtus — Šventosios Dvasios dovaną — kurią mums pelnė Jėzus savo mirtimi ant kryžiaus.
Tame paragrafe, iš kurio tie žodžiai yra paimti, šv. Paulius parodo didžiausią skirtumą tarp savimylos vergystės ir tokio gyvenimo, kuriam per Šventąją Dvasią Jėzaus meilė mus pašaukė, įkvepia ir mums vadovauja.
Tarp įvairių efektų, kuriuos mumyse Šventoji Dvasia sukelia, ir kuriuos šv. Paulius sumini, mes pastebime tuos išsireiškimus apie meilę, kuri žmones vienija, skatina į taiką, kantrybę, malonumą ir t.t. Apaštalas primena, jog Šventoji Dvasia tokią krikščionišką meilę mumyse ugdo ir skatina pagal ją gyventi.
Šventoji Dvasia išvysto krikščionyse tokią meilę, tokį pat norą siekti taikos ir vienybės, kurią turėjo Jėzus. Šv. Paulius rašo filipiečiams, kad ir jie privalo turėti tokią atidą vieni kitiems, kokią turėjo Jėzus (Fil 2,5).
Julija Švabaitė
Būtum užaugusi
tarp vilkų ir hienų,
piešusi Žemę Motiną
galbūt ant maumedžio,
ant mirštančiojo
lentos,
šiaurės pašvaisčių —
Tau buvo lemta
išsigelbėti...
Dabar tą skolą atiduodi
vagono broliui,
našlaičiui, vargetai,
geležinkelio
Dievui,
kuris atstūmė
skląstį,
padavė samtį vandenio
nuprausti peršauto tėvo
veidą - - -
Būtum būtum būtum
raudotoja prie karsto,
išverkusi paskutinę
ašarą,
savo dideliu kaulėtu kūnu
uždengusi nuo šalčio
drebanti mažą
angelą,
čiulpianti kojos
pirštelį —
savo ledinį žaislą,
sapno motinos
pieną - - -
***
RIMA VINCIŪNIENĖ
Žmogus mane paliko,
Tu, Viešpatie, nepalik.
Žmogus mane paliko,
Tu, Viešpatie, nepalik.
Žmogus, Tavo tarnas, Viešpatie... Paliko, nuėjo kitur. Tave garbinti, Tau aukoti, kitiems tarnauti... Žmogus mane paliko, o Tu, Viešpatie?
Sėdžiu kavinukėj. Tylu. Ramu. Sugrįžau namo, pas savus. Štai užeis poetiška porelė, aptarsim naujausią Kęstučio straipsnį, Gintaro eilėraščius. Pasiginčysim dėl politikų nesutarimų. Visi barasi, triukšmauja, teisybės ieško, o mes tik pasišaipysim iš tų visų, ramiausiai gurkšnodami kavutę. Sugrįžau namo. Atėjo IŠSIVADAVIMAS. Tyla, ramybė, muzika, sulčių stiklinė, už lango — vasaros žaluma, dar nepaliesta sausros... Štai pro duris kyšteli galvą bičiulis literatas. Ooo, — nustemba, — kur buvai dingusi?.. Ir prisėda greta su sulčių stikline. Parėjau, sugrįžau...
Staiga mintis — juk ir čia efemeriška, ir čia netikra! Tokia, kokia buvau ten, kur viskas taip gerai pažįstama, kur paprasta, lengva ir ramu, aš jau nebūsiu niekada! Su manim — mano sielos kančių kelias. Dar nenueitas, dar tik pradėtas. Jo gale — mistinė šviesa, kuri įsiurbia kiekvieną atėjusį... “O, gyvenime, gyvenimėli...” Tai ne dejonė. Tai draugės paliktas provincijoje leistas tremtinių kančios metraštėlis. Paprašė poeziją įvertinti — kančią įvertinti... O aš su savim galynėjuos. Tebesikankinu, tebesiblaškau, tebeieškau, nes siela tebeklykia iš skausmo.
O gyvenime, gyvenimėli... Žmogus mane paliko, Tu, Viešpatie, nepalik. Tu, Viešpatie, nepalik. Tu, Viešpatie, nepalik...
SES. ONA MIKAILAITĖ
Ir mūsų tarpe yra nemažai žmonių, kuriems maldingumas ir dvasingumas reiškia kažkokį nenormalumą, perdėjimą. Kitiems tai, paprastai šnekant, davatkiškumas. Geriausiu atveju — liekana iš praėjusių laikų. Mes, lietuviai, ypač bodimės išorinių religingumo apraiškų. Daug kam tai nesutinka su geru tonu, o dažnas vadina veidmainyste.
Maldingumas gal dar šiek tiek tinka močiutėms. Joms ir dera rožantėlį pro artrito iškreiptus pirštus leisti. Jos gi ir neturi ką geresnio veikti, o poterėlius kalbėti juk nieko nekenkia. Gal pažįstame ir kitų žmonių, dar gilios senatvės nesulaukusių, kuriuos galima vadinti maldingais. Bet tikriausiai tas epitetas teikiamas su tam tikra ironija. Žiūrėk, laksto į bažnyčią dieną naktį, o nieko gero nenuveikia. Dar mano esąs už kitus pranašesnis... Tokių tai jau nepakenčiu!
Taigi žodis maldingumas mūsuose gero vardo neturi. Ir reikia pripažinti, kad maldingų žmonių, kurių gyvenimas atitiktų jų pamaldumą, kuris spindėtų gerumo ir artimo meilės darbais, taip jau daug nėra. Aišku, maldingumas pats savyje nėra blogas: palinkimas į maldą, prisirišimas prie bažnyčios niekam nekenkia. Tačiau maldingumas gana dažnai virsta kažkuo kitu. Šv. Kotrynos iš Sienos, Bažnyčios daktarės, raštuose aprašoma, kaip Viešpats Jėzus ją apšvietė, kaip maldingumas lengvai gali virsti gana paviršutinišku dvasiniu pasitenkinimu. Daugelio maldų kalbėjimas savyje nėra naudingas ar priimtinas nei Dievui, nei žmogui. Kodėl? Todėl, kad prisirišimas prie tokių praktikų dažnai kyla iš baimės, egoizmo ar kitų užslėptų žmogaus psichinių ypatybių. Maldingumas tiek geras ir naudingas, jei jis padeda žmogui tapti geresniu kasdieniniame gyvenime, jei jį verčia darbais rodyti meilę Dievui ir žmogui.
Prieš kiek laiko paplito toks vaizdelis, kuris išreiškia tą žmogaus vidinę kovą suprasti, atrasti Dievo pėdsakus savo gyvenime. Štai pateikiu jį lietuvių kalba. Autorius nežinomas.
Vieną naktį žmogus susapnavo nuostabų sapną:
Štai jis eina pajūriu drauge su Viešpačiu.
Žiūri — debesyse vienas po kito pasirodo
jo praėjusio gyvenimo vaizdai.
Kiekvienam vaizdui išnykus, žmogus žvelgia žemyn:
mato pėdsakus smėlyje — savus ir Viešpaties.
Taip, lyg filmų ekrane, suspindi ir išnyksta
visi svarbesni jo gyvenimo įvykiai, jis pastebi:
kai įvykiai tamsūs, smėlyje tik vieni pėdsakai.
Žmogui suspaudžia širdį, jis klausia Viešpaties:
"juk žadėjai, Viešpatie, jei seksiu Tavimi,
ir Tu eisi drauge su manimi...
Kodėl, kai man buvo sunku, Tu nėjai kartu?
Kur Tu tada buvai? Kodėl likau vienas, apleistas?"
O Viešpats jam taip atsakė:
"Mano mielas, mielas vaikeli, negi nesupratai?
Negi dar netiki, kaip labai tave myliu,
Kad niekuomet tavęs neapleidau ir neapleisiu?..
Smėlyje matai tik vienus pėdsakus —
tie pėdsakai Mano. Tada aš tave nešiau..."
ELENA ŠIDLAUSKIENĖ
Mokytojos asmenybė
Idealus mokytojas? Čia gi tokios platybės, gilybės, aukštybės!.. Idealaus mokytojo supratimą lemia laikmetis, istorinė — geografinė situacija, konkretus žmogus, kurio vaizduotėje tam tikru metu ryškėja vienokie ar kitokie to idealiojo mokytojo bruožai. Idealybė — nereali. Tai kūrybos vaisius. Priešais mano proto ir širdies akis — šviečiantis Idealaus Mokytojo paveikslas, kurį vakar regėjau vienokį, šiandien jis įgijęs kitokių spalvų.
Taigi — keli štrichai mano įsivaizduojamosios lietuviškosios Telšių katalikų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos paveikslui. Taip, taip, ji ideali, nes aš į ją sukroviau pačius tauriausius, pačius būtiniausius, mano supratimu, mokytojo bruožus. Šį idealą susikūriau ne šiaip sau. Aš pati noriu, stengiuosi būti panaši į šitą mano svajonę. Be abejo, man nesiseka. Tiesa, kai kuriuos josios bruožus jau turiu. Kai kuriuos išsiugdysiu. Nekuklu stengtis būti panašia į Idealiąją Mokytoją? Bet juk aš — ne iš pasipūtimo! Na, — dėl vaikų, dėl Lietuvos...
Patikėkit, man labai mielas žodis Mokytojas. Gera, kai mane vadina tuo gražiuoju vardu. (Tik ne pedagogas, ne!..). Daug daug telpa į šitą žodį. Nespręskime pagal skambėjimą: mokytojas moko. Manau, jog mokytojas labiau auklėja, ugdo negu moko.
Mokytojo profesija — ne vien profesija. Ar aš galėjau būti mokytoja? Ar turiu mokytojo pašaukimą? Vargas tiems, kurie pakliuvo į neturinčių pašaukimo — kunigo, mokytojo, gydytojo rankas... Įeinu į klasę. Sunku. Labai sunku. Tačiau, man rodos, kitur būti negalėčiau. Esu savo vietoje. Rytais skubu pas juos. Pasiilgusi. Mintimis vis prie jų apsistoju... Taigi aš — klasėje. Prieš mane — klavišai, juodesni, baltesni... Paliečiu vieną, antrą...
■ STATISTIKA
1992 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė potvarkiu Nr. 516p įregistravo šias religines bendruomenes:
Kretingos miesto religinę bendruomenę “Meilės Žodis”;
Vilniaus miesto Baltų tikėjimo religinę bendruomenę “Romuva”;
Vilniaus miesto religinę bendruomenę, išpažįstančią Budos mokymą; Vilkaviškio rajono Šiaurės Reino-Vestfalijos krašto Naujosios apaštalų bažnyčios religinę bendruomenę;
Plungės miesto religinę bendruomenę “Meilės žodis”;
Trakų rajono religinę bendruomenę, išpažįstančią Budos mokymą;
Kauno miesto baptistų religinę bendruomenę “Geroji naujiena”;
Kauno miesto religinę bendruomenę “Romuva”.
■ SĄVOKA
Sąvoka “sekta” kyla iš lotynų kalbos žodžio “secta“ (mokykla, doktrina, partija; daiktavardis iš veiksmažodžio “sequi” — “sekti”) ir pabrėžia doktrinos bei vadovo ir įkūrėjo reikšmingumą. Tačiau kasdienėje kalboje įsitvirtino reikšmė, pagrįsta klaidingu žodžio kildinimu iš lot. “secare” (skirti, atskirti). Šia reikšme vartojamas žodis “sekta” žymi uždarą, doktrinos ir praktikos atžvilgiu su dauguma nesutinkančią ir nuo jos atsiskyrusią mažumą. Vokietijoje šiuo metu siūloma žodį “sekta” pakeisti turinio požiūriu talpesne sąvoka “ypatingoji religinė bendrija”. Anglosaksiškoje erdvėje yra paplitusi neutrali sąvoka “denominacija”.
Tremtiniai V. Petravičius
■ KLASIFIKACIJA
Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų pasaulį užtvindė naujų “religinių grupių bei judėjimų” banga. Nuo Naujųjų laikų pradžios puoselėta viltis, jog, mokslui atskleidus gamtos paslaptis, visi prietarai išnyksią, pasirodė bergždžia. Kaip tiktai mokslinės-techninės civilizacijos erdvėje vėl atgyja mitai ir magija: vėl buvo prisimintos pusiau užmirštos egzoterinės instrukcijos, kaip padidinti savo dvasines jėgas; dalis moterų iš naujo atranda savo “raganiškas” galias arba, nesutikdamos su patriarchaliniu Dievo vaizdiniu, ima garbinti “Didžiąją Motiną”; antjuslinių vaizdinių “specialistai”, dvasių gydytojai ir įvairūs okultizmo technikai vėl yra neįtikėtinai populiarūs.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ
Antanė Kučinskaitė
Laišką pradedame kreipiniu. Dar vis nesutariame, ką rašyti po kreipinio: kablelį ar šauktuką? Užsienio kalbų pavyzdžiu dabar vis labiau linkstama įteisinti kablelį. Vis dėlto šauktukas čia labiau tiktų. Laiško kreipinys juk skiriamas visam laiško tekstui, ne vien pirmajam sakiniui. Tai laiško antraštė, išreikšta atskiru vokatyvinių sakiniu. Panašiai ir plakatuose, skelbimuose, kvietimuose po kreipinio rašomas šauktukas. Teksto pirmasis sakinys pradedamas iš didžiosios raidės.
Skaitydami garsiai laišką, po kreipinio padarome ilgesnę pauzę. To reikalauja teksto logika. Kablelis — per menkas skyrybos ženklas tokiai pauzei reikšti.
Laiško kreipinyje atsispindi mūsų santykiai su asmeniu, kuriam skiriamas laiškas. Į artimuosius, bičiulius kreipdamiesi išreiškiame nuoširdumą, meilę; oficialiems asmenims, aukštesniems pareigūnams rašydami laišką, stengiamės parinkti pagarbą reiškiančius žodžius, pvz.: Gerbiamasis Pirmininke! Didžiai gerbiamas Vadove! Garbingasis Jubiliate! Didelę pagarbą įprasta reikšti tradiciškais lotyniškais žodžiais, pvz.: Jūsų Magnificencija Vilniaus Universiteto Rektoriau! Jūsų Eminencija Kardinole! Jūsų Ekscelencija Arkivyskupe!
Asmenį reiškiantys kreipinio žodžiai iš pagarbos rašomi iš didžiosios raidės. Net ir šeimos nariams, artimiausiems bičiuliams rašydami laišką, kreipinyje visuomet turėtume išreikšti pagarbą didžiosiomis raidėmis: Mylimoji, geroji Močiute; Išsiilgtasis mano Pusbroli ir mieloji Pussesere! Suprantama, būdvardžiai, įvardžiai, jungtukai bei tarnybiniai žodeliai rašomi iš mažosios raidės — jais pagarbos nereiškiame.
■ Antanas Salys. RAŠTAI. IV tomas. Lietuvių kalbos tarmės. Išleido 1992 m. Lietuvių katalikų mokslo akademija, Piazza della Pilotta 4, Roma, Didelis formatas, XIV-374 psl.
Tai jau IV ir paskutinis Petro Joniko redaguotas Antano Salio raštų tomas. Štai visų keturių tomų apimtis ir išleidimo metai: I t., XXIV-570 psl., Roma 1979; II t., XVI-696 psl., Roma 1983; III t., XIX-545 psl., Roma, IV t., XIV-374 psl., Roma.
Tad, kaip matyti, IV tomas yra pats mažiausias, bet redaktoriui teko su juo daugiausia vargti. Štai ką jis pats apie tai rašo: “Ketvirtas (paskutinysis) A. Salio raštų tomas skiriamas lietuvių kalbos tarmėms. Jame sudėti atskirais leidiniais išėję autoriaus raštai (Lietuvių kalbos tarmės, 1946; Die žemaitischen Mundarten, 1930), o taip pat straipsniai, spausdinti Lietuvių Enciklopedijoje ir kituose leidiniuose.
Lietuvių kalbos tarmių (1946) turinio rodyklė atkeliama į tomo pradžią, bet Die žemaitischen Mundarten veikalo, kurio originalas čia duodamas perfotografuotas, turinio rodyklė paliekama pačiame originale.
Dėl ypatingų šio tomo redagavimo sunkumų, tomo redaktoriui, ypač dalimis siuntinėjant (į užjūrį!) leidėjui medžiagą, ne visur buvo įmanoma apžvelgti galutinai, su visomis smulkmenomis jau spaustuvės atliktą viso tomo teksto ištaisymą”.
■ METMENYS, 63. Kūryba ir analizė. Redaguoja Vytautas Kavolis, Dickson College, Carlisle, Pennsylvania 17013. Dailės priežiūra: Vytautas O. Virkau. Techninė redaktorė: Henrieta Vepštienė. Administracija: Aleskas Vaškelis, 3113 W. Vina dėl Mar Blvd, St Petersburg
Beach, FL 33706. Leidžia AM&M Publications nuo 1959 m. dukart per metus. Pavienio numerio kaina — 8 d. Prenumerata metams (du numeriai) Kanadoje ir JAV — 15 dol., Lietuvoje — 20 dol. Kanados ir užsienio prenumeratoriai prašomi čekius siųsti JAV valiuta.
Laikydamiesi liberalios politikos, leidėjai ir redaktoriai iš bendradarbių nereikalauja vien tokių minčių, su kuriomis pirmieji visada sutiktų.
Spaudžia M. Morkūno spaustuvė Čikagoje.
Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ
Vėl įamžintas Artūro Sakalausko atminimas
Sugrįžus buvusios partijos nariams į valdžią ir jos iniciatyva pradėjus griauti ir ardyti Parlamento gynėjų pastatytus įtvirtinimus, buldozerio plūgas sulygino su žeme savanorio Artūro Sakalausko, žuvusio prie Parlamento rūmų rugpjūčio pučo metu, paminklą. Jo likučius savanoriai rado baloje. Paminklinio akmens, įmūrinto į asfaltą, traktorius išversti nepajėgė. SKAT štabo savanoriai atstatė paminklą ir įamžino savo draugo Artūro Sakalausko atminimą. Kryžių su užrašu “Nedrįskite kelti rankos prieš Laisvės gynėjus ir jų Atminimą” pašventino Žvėryno parapijos klebonas A. Keina. (“Liet. aidas”)
"Lietuvos širdį" — į pastatus
Prie Seimo rūmų statomame autentiškų barikadų, suręstų 1991-ųjų sausio ir rugpjūčio mėn., memoriale pasigesta dviejų pamatinių blokų, ant kurių užrašyta visame pasaulyje žinomi žodžiai “Lietuvos širdis”. Jie įtraukti į vertybių sąrašą ir turėjo išlikti istorijai. Blokus pavyko surasti Vilniaus rajone, Buivydiškėse, šalia statomų gimdymo namų. Tuo metu kaip tik buvo klojami pastato pamatai. (“Respublika”)
Grąžinami pastatai
Kauno tarpdiecezinei kunigų seminarijai grąžinamas pastatas Papilės gatvėje Nr. 9, kuriame daugiau kaip 40 metų buvo įsikurusi medicinos mokykla. (“Gim. kr.”)
Gerbiamieji Leidėjai!
Visuomet laukiami “Laiškai lietuviams”. Dabartiniu metu ypatingai įdomūs pasidarė, kai daug autorių prisidėjo iš Lietuvos. Būkit ištvermingi ir vieningi, kaip spaudos draudimo laikais. Mes jau esame pasenę ir daugiau nieko negalime padaryti, bet jaunieji turi daug galimybių visokiais būdais garsinti Lietuvos vardą po pasaulį. Ačiū Dievui už nepriklausomą Lietuvą. Mylėkim vieni kitus, būkime vieningi, atleiskim, priimkime kitus tokius, kokie jie yra, ir Dievas mums padės. Dieve, laimink mūsų tėvynę Lietuvą, siųsk Šv. Dvasią jos vadams, duok supratimo atleisti vienas kitam.
Su pagarba S. Čeponienė
•>>>
“Laiškai lietuviams” yra labai įdomus žurnalas, ypač dabar kai straipsniai rašomi apsišvietusių pasauliečių. Aš, perskaičiusi jį, dalinuosi su kitais, ypač su Lietuvos žmonėmis. Linkiu Dievo palaimos jūsų labai prasmingam spaudos darbui.
Su pagarba Dana Čipkienė
•>>>
Senovės lietuviai V. Petravičius
Su šiuo žurnalu būtų labai sunku skirtis. Dievo palaima telydi jūsų darbus.
P. Abromaitienė
Pas vieną ponią buvo jos bičiulių pobūvis. Jau buvo vėlus vakaras, kai visi išgirdo žemyn laiptais basų kojyčių šlepsėjimą.
— Tšš, — pasakė tyliai šeimininkė, — tai vaikai ateina pasakyti labanakt. Mane tai visados labai sentimentaliai nuteikia.
Po to — momentas tylos, o paskui plonas balselis:
— Mamyte, Vytukas pagavo tarakoną...
▼*▼
Baigiantis pamokai, matematikos profesorius sako studentams:
— Aš manau, kad visi suprantate šį skyrių, ar ne? O jeigu nors vienas šioje klasėje yra toks pusgalvis, kuris nesupranta, tai prašau atsistoti.
Po trumpos tylos atsistoja vienas studentas.
— Ar tai tu esi pusgalvis? — klausia profesorius.
— O ne, ponas profesoriau, bet man buvo labai nemalonu, kai tamsta tik vienas buvai atsistojęs.
■ Lietuvos katalikai gavo iš Vokietijos televizijos studiją. Joje bus ruošiama televizijai religinio turinio filmai ir vaizdajuostės parapijoms. Bet Lietuvos televizijos vadovybė bando kiek sumažinti šių programų laiką.
■ Nijolė Sadūnaitė vienu metu sudraskė gerą pluoštą pornografinių leidinių. Jų leidybos centras iškėlė jai bylą, kuri tęsėsi pusantrų metų. Pagaliau tų leidinių koncernas, pasijutęs nejaukiai prieš pasaulį, paprašė bylą teisme nutraukti.
■ Asyžiuje sausio 10 d. buvo surengtos maldos už taiką pasaulyje, ypač Balkanuose. Tą maldų dieną buvo atvykusių vyskupų net iš 32 kraštų, kurie drauge koncelebravo šv. Mišias. Iš Lietuvos buvo atvykęs Panevėžio vyskupas J. Preikšas. Taip pat dalyvavo Lietuvos ambasadorius prie Vatikano Kazys Lozoraitis.
■ Lietuvos ambasada prie Vatikano persikėlė į naujas patalpas pačiame Romos miesto centre. Naujas adresas: Ambasciada di Lituania presso la Santa Sede, Piazza Famese 44, 00186 Roma, Italia. Tel. 686-78-55. Fax 688-57-86.
■ Lietuvoje charizmatinis, ekumeninis sąjūdis “Gyvieji akmenys” leidžia turiningą religinį žurnalą “Gyvenimas šviesoje”, kuriame gausu originalių ir verstinių straipsnių. Leidžiamas Kaune (Riomerio 16-44) 1500 tiražu. Per metus išeina 6-10 numeriai. Artimas žurnalo bendradarbis yra Kanadoje gyvenantis V. Kolyčius.
■ Lietuvos katalikų mokslo akademijos Vilniaus centras paskyrė premiją už geriausią 1992 išleistą religinę knygą “Jėzaus gyvenimas ir jo mokslas” jos autoriui kun. A. Liuimai, SJ. Komisiją sudarė: dr. A. Tyla, prof. Z. Zinkevičius ir prel. K. Vasiliauskas. Premijos mecenatas — prel. J. Prunskis.
MIRTIES ANTAGONISTĖ — ATMINTIS
Didelę destrukciją mūsų gyveniman savo šaltu, lediniu dvelkimu įneša negailestingoji ir nelaukiamoji viešnia — mirtis. Iš mūsų tarpo į Anapilį vienas po kito iškeliauja tautos šviesuoliai — dvasininkai, rašytojai, publicistai, menininkai, mokslininkai, pedagogai, inžinieriai, gydytojai, politikai, karininkai, sportininkai ir t.t. Išeina seni, garbingai savo pareigą žemėje atlikę, išeina, deja, ir jauni, nespėję įvykdyti kilnių sumanymų. Vienus iš jų mirtis pasiima gražiai, harmoningai, kitus — dramatiškai ir netgi tragiškai. Išėjusieji lieka savo darbuose, kūriniuose, o taip pat artimųjų bei draugų ir pažįstamų atmintyje. Tačiau atmintis turi nelemtą savybę — silpnėti. Pagaliau ir mirusius šviesuolius pažinojusiųjų ratas siaurėja. Todėl manome, kad, sakykim, tokių žmonių atminimui skirtas leidinys “Memoria”, iliustruotas nuotraukomis ir kitokia memorialine medžiaga, susilauktų gyvo visuomenės dėmesio. Mirtis galinga, ji nugali viską, išskyrus atmintį.
Mūsų tėra labai mažai — apie tris milijonus tėvynėje ir nepilną milijoną kitoje Atlanto pusėje. Tad branginkime savaimingus tautinio charakterio ir talento bruožus, įamžinkime juos rašte ir vaizdinėje medžiagoje. Didžiausias tautos, tuo labiau mažos, turtas — ne nafta, ne anglis ir net ne auksas, o jos puikūs žmonės, jų išmintis, jų kūrybinis genijus.