KARDINOLAS ALFRED BENGSCH
Krikščioniui nebūtinai reikia būti gamtininku, biologu ar psichologu, kad žinotų, kas yra svarbiausia. Tikėjimas jam pasako, kokią vertę turi visi dalykai ir kokią vietą jie užima vertybių skalėj. Dažnai tai vadinama pasaulio paniekinimu. Bet apie tai negali būti nė kalbos, kada gyvenama tikėjimu, o ne kokiais nors prietarais ar priešišku nusistatymu.
Teisinga vertybių subordinacija nereiškia, jog atmetama viskas, kas nėra aukščiausia. Priešingai, čia teigiama, jog viskas turi savo vietą ir savo eilę.
Vilniaus simbolika V. Petravičius
Pažvelgę į pasaulį, matome, jog jame yra materialiosios, vitališkosios ir šventosios vertybės. Atitinkamai egzistuoja negyvosios gamtos pasaulis, faunos ir floros pasaulis, dar aukščiau stovi žmogus, o galiausiai — malonės karalystė. Žmogaus gyvenimui yra reikšmingos visų keturių laipsnių vertybės. Jam tenka turėti reikalų su pinigais ir turtu — materialinėmis vertybėmis, jame pasireiškia vitališkosios vertybės, kaip aistros, jausmai, pojūčiai, virš jų stovi dvasiškosios: teisumas, teisingumas, gerumas. Na, ir aukščiausios vertybės — antgamtinės: buvimas Dievo vaiku, malonė, Dievo meilė.
Visų pakopų vertybės svarbios, bet neleistina, kad žemiausioji pakopa viešpatautų visoms. Nes tada dvasinėje srityje susergama tarsi vėžio liga, kada ląstelės pradeda daugintis, atsiskiria, suardo visumos pusiausvyrą ir veda prie mirties.
Ir priešingai — žemosios pakopos vertybių niekinimas ir paneigimas veda į nuskurdimą, į neišsivystymą. Žmogus neturi traktuoti savo kūno galių kaip blogybės, jis negali numarinti savo jausmų, antraip jis nebus pilnutinis žmogus.
Tik pripažįstant visas vertybes ir jų subordinaciją, galima gyventi pilnakraujį žmogišką ir krikščionišką gyvenimą.
Ir nemanykime, kad tai liečia vien teoriją. Ne, tai pritaikoma ir praktikoje.
Įsivaiduokime jaunuolį, kuris ketina vesti vien todėl, kad “ji” turi labai daug pinigų. Jis galvoja: šios vedybos man leis gerai apsirūpinti, aš turėsiu viską. Be abejo, toks gyvenimo bendrumas, jeigu jis grįstas tik tokiais ketinimais, yra nevertas žmogaus. Čia viešpataus tik materialiosios vertybės, vien tik nauda. Šitaip daroma skriauda kitam asmeniui. Žinoma, teisinga ir būtina sutuoktiniams aptarti savo finansinius reikalus. Tačiau kur jie viską užgožia ir statomi į pirmą vietą, ten nėra ir negali būti kalbos apie bendrą gyvenimą, palaikantį žmogaus orumą.
Sakykime, kad sužadėtinis visai abejingas nuotakos finansams. Tačiau jis pakerėtas jos grožio. Toks jausmas yra visai teisėtas, nes santuokinis bendravimas neapsieina be pojūčių. Bet atsiminkime: jeigu žmones riš vien tai, o dar ko gero bedvase ir beasmene forma, kuri pasireiškia, pavyzdžiui, “Miss Europos” kulte, tai šito bus per maža. Tai negali būti pagrindas tikrai meilės bendruomenei. Nes tokiu atveju kitas žmogus bus pripažįstamas ne visas, su kūnu ir siela, bet išskiriant tik erotiką, ir tai savo ruožtu reiškia skriaudą kitam, jo pavertimą malonumo priemone. Medžiaginį ir vitališkąjį pasaulį turi valdyti aukštesnis — dvasinis. Meilė turi būti paremta žmogaus širdimi, išplaukti iš jo dvasios, ji turi traktuoti kitą kaip mylimą “tu”, o ne vien tik kaip aprūpintos ateities garantiją ar lytinį partnerį. Ir tokia meilė sugeba tai, ko negali pragmatiška ar erotinė meilė: aukotis, susivaldyti, laikyti ištikimybę, tarnauti, atsižadėti, o tuo pačiu ir atnešti kitam laimę.
Tačiau krikščioniui tokia žmogiškuoju orumu paremta meilės bendruomenė dar nėra viskas, ką jis žino apie santuoką ir ko ja siekia. Ir krikščionio šeimoje išlieka rūpesčiai dėl pragyvenimo ir uždarbio, išlieka čia ir erotinis potraukis, išlieka dvasinis bendrumas. Bet čia dar prisideda malonė, formuojanti visas kitas vertybes. Nes krikščionis savo “taip” kitam žmogui gali tarti tik kaip pakrikštytasis, taigi kaip Kristaus Bažnyčios narys, kuriame per Šventąją Dvasią yra gyva Dievo meilė. Kristaus meilė Bažnyčiai veikia ir žmogiškoje susituokusių bendruomenėje. Ji pakeičia žmogaus širdį, duodama jai malonės ir jėgų atsidavimui ir išsižadėjimui, ištikimybei ir, — jeigu galima tai pasakyti, — atperkančiai galiai, kurią turi dovanojanti ir gailestinga Dievo meilė.
Todėl tikroje krikščioniškoje santuokoje (o kaip jų reta!) laikomasi ir tikros vertybių subordinacijos. Čia niekas nepaneigiama, neniekinama, nenuvertinama, viskas yra savo vietoje.
Šią vertybių skalę mes turėtume nuolat prisiminti. Ji mus apsaugos nuo to, kad — nežiūrint visų krikščioniškų tradicijų —-neperimtume naiviai netikinčiųjų mastelio vertybėms ir nepradėtume kartu su jais garbinti auksinio naudos ar malonumų veršio.
Tačiau ir suprantant tikrąją vertybių skalę, galima pagalvoti, kad ji neįgyvendinama, nors ir labai teisinga. Nuo teorijos iki praktikos — ilgas kelias. Sunkumai čia kyla ne vien todėl, kad kasdienybėje susiduriame su vertybių pervertinimu, bet ir todėl, kad mumyse joms priešinasi mūsų pačių silpnumas ir malonumo ieškojimas. Teisinga pasaulio tvarka nuo pat pirmosios nuodėmės neįmanoma be kovos, kadangi yra prarasta pirminė harmonija. Ir tokioje situacijoje įkūnyti savo gyvenime tikrąją vertybių subordinaciją reiškia savotišką revoliuciją. Visų laukia ši kova, todėl geriausia yra nevengti jos. Kas yra ją pradėjęs, žino, kad ji yra ne vien tik sunki kova, — kartais kova iš paskutiniųjų, — bet ir kelias į tikrąjį orumą ir tikrąjį džiaugsmą.
Mėginantiems kovoti dėl tikrosios vertybių tvarkos galima būtų turbūt kai ką patarti.
Visų pirma: niekada nepaniekiname tikros vertybės dėl savo silpnumo ir nesugebėjimo! Būna, kad prie melo priprantame taip, kaip prie kvėpavimo. Tada, nežiūrint geriausių norų, niekaip neišbrisime iš to melo liūno, nuolat krisime atgal — savo gėdai ir apgailestavimui. Bet kova bus pralaimėta tik tada, kai sutiksiu su tuo, jog tiesa nėra svarbiausias dalykas. Tada aš įteisinsiu savo bejėgiškumą ir tuo būdu paneigsiu vertybę, labai didelę vertybę. Reikia nuolat sau kartoti: tiesa yra didelė vertybė, aš turiu tapti teisingu, melas yra bejėgiškumas, neteisybė.
Antra: mokykimės ne tik tarti “ne” tam, kas nėra vertybė, mokykimės taip pat — o ko gero ir dar labiau — teigti vertybę. Pastebėjęs, jog malonumai užima per didelę vietą mano gyvenime, turiu lavintis išsižadėjime. Ir nesvarbu, kas tai bus: valgymas, gėrimas, šokiai, drabužiai, skaitymas ar dar kas nors. Kurie tik malonumai per daug užvaldo mano gyvenimą, to ir turiu mokytis atsižadėti.
Bet vien tai džiaugsmo neatneša, neįkvepia. Reikia kartu siekti to, kas vertinga: įkūnyti tiesą, gerumą, altruizmą, susivaldymą, o visų pirma — tikrąją artimo meilę, bent jau pradėti nuo to, kas lengviausiai sekasi. Galima ir reikia bandyti mėgautis aukštesnėmis vertybėmis, rasti laiko gerai knygai, gerai muzikai, maloniam pabendravimui ir kuo prasmingiau dalyvauti liturginėse šventėse. Ši kova nėra savitikslė. Mūsų gyvenimo tikslas — šventam džiaugsme regėti Dievą — visų Vertybių Vertybę.
Gundymas galia
Ką tai reiškia, geriausiai pademonstruoja prieš II pasaulinį karą Vokietijoje prasidėjusios kalbos apie valdžios paėmimą. Šie žodžiai parodo nusiteikimą, vėliau nuvedusi į baisų dvasinį skurdą. Jeigu valdžia tampa žmogui svarbiausiu dalyku, tai jo sieloje jau įvyko visa griaunanti revoliucija. Nes Dievo nustatytoje vertybių skalėje (kuri garantuoja žmogaus orumą, o taip pat ir teisingą visuomenės gyvenimo tvarką), valdžia stovi žemiau už teisingumą ir teisę. Kas svaigina save valdžios paėmimu, tas jau yra atsisakęs teisingumo teisės ir laisvės. Žinoma, valdžia taip pat yra vertybė, tačiau tol, kol tarnauja teisingumui ir teisei.
Pats baisiausias gundymas, siekiant iškraipyti vertybių skalę, visuomet buvo ir yra valdžia. Todėl verta apie tai pamąstyti.
Šis gundymas nėra eilinis ir paprastas, jis maskuojasi naudos ir malonumų ieškojimu. Ir jis liečia ypač tuos, kuriems tenka vadovauti ir įsakinėti, veikti kokiu nors būdu kitus, nors ir pačiame mažiausiame ratelyje. Tai gali būti ir valstybės vyras, ir inžinierius, ir mokytojas, ir kunigas, ir generolas, net ir šeimos tėvas ar motina. Tačiau gundomi yra visi.
Mes labai linkę nusilenkti jėgai. Kur ji pasireiškia, mums kyla pagunda visa, ką ji daro, laikyti teisingu. Daugybė žmonių pakluso nacių propagandai, nes jie turėjo galią skelbti ją pasauliui visomis spaudos ir radijo priemonėmis. Netgi mados, kino reklamos galia pasiekia tai, jog žmogus nusilenkia jau negalvodamas. Jis leidžia diktuoti sau drabužius, grožio idealą, gyvenimo supratimą, savo prabangos poreikius. Jis paklūsta tam balsui, kuris garsiausiai rėkia: jis nusilenkia jėgai. Ir prieiname iki to, kad jaunimas laiko geru tik tai, kas mados reklamuojama kaip modernu, sveika, natūralu, įdomu. Bet tai — joks vertinimo mastelis.
Krikščionis, norintis spręsti apie pasaulį pagal tikėjimą ir surasti jame teisingą savo poziciją, visų pirma turi suprasti, kad gera — ne visuomet tai, kas turi didžiausią jėgą, ir atvirkščiai: kas galingiausia — ne visuomet geriausia.
Kas atrodo nuostabu ir puiku, gali būti tik iliuzija. Tikrai nuostabus yra tik gėris, o jis gali visai nekristi į akis, būti tylus. Nesileiskime, kad mus paveiktų jėgos argumentų spindesys. Žinoma, pažvelgus į kasdienybės bruzdesį, reikia pripažinti, kad pasaulį valdo pinigai. Nuolat susiduriame su tuo, kaip žmonių mąstymas, darbas, lūkesčiai ir viltys sukasi apie pinigus. Pinigams suteikiama stabo valdžia ir galia! Bet nuo to jų vertė nepakyla nei per milimetrą aukščiau tikrojoje vertybių skalėje. Paprasčiausias darbas ar poilsis, kada negalvojama apie pelną, yra vertingesnis už darbus milijonų žmonių, galvojančių tik apie naudą. O ką bekalbėti apie kūrybinį žmogaus dvasios darbą! Todėl kiekvienas, išsaugojantis vidinę laisvę pinigų atžvilgiu, stovi žymiai aukščiau negu tie, kurie suklumpa prieš Mamoną.
Kas galingiausia — ne visuomet geriausia. Galbūt net galime pasakyti, jog gėris išorėje atrodo netgi tuo silpnesnis, kuo aukščiau jis stovi. Išoriniu spaudimu galima pasiekti tvarką ekonomikoje ar transporto sistemoje, tačiau šito negalima padaryti su simfonija. Gražaus eilėraščio nesukursi per jėgą. Tai būtų nesąmonė, nes čia reikia laisvos dvasios, grynos vertybės pripažinimo. Gėris nėra galingas (tačiau tai nesako, jog galingasis negali būti geras). Nesavanaudiškumas nėra savybė, kuri “kažką duoda”.
Tai mums duoda galimybę suprasti “Dievo silpnumą”. Jėzus Kristus čia žemėje pasirodė priėmęs tarno išvaizdą, atsisakęs išorinės galios. Būdamas Visagalio Dievo Sūnumi, Jis atėjo į pasaulį ne tam, kad atstovautų Dievo galiai, bet: “Dievas taip mylėjo pasaulį, kad atidavė savo vienatinį Sūnų”.
Dievo Meilė, aukščiausioji vertybė, kokia tik yra galima, pasirodė mūsų pasaulyje be galios, be išorinės jėgos. Ji buvo tokia beginklė (nors tai buvo ir laisvanoriškas beginkliškumas), kad žmonės galėjo ją net prikalti prie kryžiaus. Ir dvylika legionų angelų, čia pat stovėjusių, nebuvo pašaukti. Dievas norėjo būti šlovinamas ne vien kaip Visagalis, bet ir kaip Gailestingumas, kaip Meilė.
Tas pat galioja ir Bažnyčiai. Nes per ją Dievas rodo pasauliui savo meilę. Bažnyčia turi pasauliui perduoti tai, kas begaliniai viršija bet kokias vertybes. Tai — malonė ir prisikėlusio Kristaus gyvenimas. Vykdant šią užduotį, negali padėti jokia žemiška galia, ji gali tik užslėpti esmę. O kada Bažnyčia persekiojama, jos išoriniame bejėgiškume tikintysis mato tą patį bejėgiškumą, kurį prisiėmė Viešpats ant kryžiaus iš meilės mums. Bažnyčia yra nuolat gundoma parodyti išorinę jėgą. Jai teikiami tie patys pasiūlymai, kuriais šėtonas gundė Viešpatį, parodydamas Jam visus pasaulio turtus, jų nuostabumą ir galią, — tik vis naujomis formomis. Kai kur ir kai kada Bažnyčia neatsilaiko, tačiau niekuomet tai neįvyksta visuotinai, nes jos niekada visiškai neapleis Dievo Dvasia, Meilės Dvasia. Mes dažnai pasvajojame apie tai, kaip būtų gražu, jei Bažnyčia būtų stipri ir galinga, jei ji būtų įtakinga ir galėtų nutildyti savo priešus, mes norėtume, kad nebūtume dažnai toks menkas ir nežymus būrelis.
Bet tai — gundymas. Ne tam priklauso tiesa, kas galingas. Gėris nenugali be niekur nieko. Priešingai, jo pergalė gan dažnai įgauna kryžiaus, aukos formą. Reikia didelės drąsos nežiūrėti pirmiausia įtakingumo ir pasisekimo, pagyrimo ar pabarimo, pelno ar visuomenės nuomonės; pirmiausia reikia žiūrėti gėrio. Ne vien tik jis išreiškia tikrąjį žmogaus didingumą. Žmogus tik tada didis, kai nusilenkia tikrajai vertybei — Gėriui. Niekada jis nebus didesnis, kaip tik atsiklaupdamas prieš Dievo meilę.
Ir kada praeis šis pasaulis, o kartu ir visi gundymai parodyti jėgą, tada išryškės, kad tai, kas vertingiausia, yra ir galingiausia: visa parklups prieš Jėzaus Kristaus galią, prieš galią To, kuris iš meilės atsidavė į savo kankintojų rankas.
Vertė D. Budreikaitė
Bažnyčia yra nuolat gundoma parodyti išorinę jėgą. Jai teikiami tie patys pasiūlymai, kuriais šėtonas gundė Viešpatį, parodydamas Jam visus pasaulio turtus, jų nuostabumą ir galią, — tik vis naujomis formomis.