religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1993 / GEGUŽĖ — MAY / VOL. XLIV, NO. 5

Šis numeris iliustruotas italų klasikų sukurtų Madonų nuotraukomis. Viršelio piešinys — dail. Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Apdaila — Teresės Bogutienės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, vvhen bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

Mažai kur Tavo Kūdikėlio verksmą girdi,
O maloningoji, kilni Marija! —
Ateik per šaltą sniegą į ledinę širdį,
Sustingę vandenys ir medžiai teatgyja!

Sustiprink dvasią Tu srove tyrąja,
O maloningoji, kilni Marija!
Prikelk iš sutemų ir girių giesmę gają —
Vargonai, kanklės ir ragai tenerūdyja!

Globoki mūs laukus ir pakelės berželį,
O maloningoji, kilni Marija!
Globoki mūs namus ir gražią, gimtą šalį,
Ir diemedį palangėse, ir vaiskią seserų leliją!

Balti vainikai padabins vartus ir pirkią,
O maloningoji, kilni Marija!
Skriaudas ir nuodėmes atpirkę,
Norėtume pakilti, lyg iš sunkių ligų pagiję...

Lai tavo akys lydi mus ir maldą dangūs girdi,
O maloningoji, kilni Marija!
Ateik per šaltą sniegą į ledinę širdį,
Sustingę vandenys ir medžiai teatgyja!

Stasys Santvaras

Švč. Mergelė Marija   Filippo Lippi

V. POCIENĖ

     Yra tokia nedidelė paslaptis: kai tu apžvelgi gimtinę, visada suvirpa širdis. Kodėl? Širdis suvirpa, užplūsta prisiminimai, ir jie visada baigiasi motinos vaizdu. Ar ne todėl suvirpa širdis? Gimtinė ir Motina. Šitos dvi didybės visada greta. Ar daug tau reikštų tie paupiai, jei ten nebūtų motinos triūsta? Kiekviename lauke ji grėbė šieną ir ravėjo daržus, sodino bulves ir melžė karves. Apie jos darbščias rankas kalbėjo susirinkimuose. Tokiam paprastam darbui nereikia paminklų, jis kalba pats apie save. Ir kalbės, kol būsime.

     Manau, ne vienas poetas bandė lyginti medį su motina, ir medis gražiai pražydo; bandė lyginti paukštį su motina, ir paukštis gražiai pragydo. Ne vienas prisimena daugelį motinos žodžių, kurie gražiai gyvena širdyje, kurie iš jos išeina ir vėl sugrįžta, ir būna taip gera, kad tie žodžiai tokie geri ir gražūs.

     Šatrijos Ragana prisiminimuose rašo:

     “Ar yra žmonių kalboje žodis meilesnis, saldesnis, brangesnis už žodį ‘Motina’! Jame yra sudėta visa ta meilė, kokia tik besutelpa žmogaus širdyje, visas švelnumas, koks tik žmogaus yra pakeliamas. Jei norime išreikšti didžiausią pasiaukojimą, didžiausią meilumą, didžiausią švelnumą, sakome: to žmogaus pasiaukojimas kaip motinos, jis meilus ir švelnus kaip motina...

     Motina stovi taip aukštai viršum viso pasaulio purvo, kaip tas aukščiausias visuomet baltais sniegais pasipuošęs kalnas.

     Visos motinos ypatybės išteka iš meilės. O kas myli, tas yra kantrus, švelnus, neužgaulus, tas nepavydi, neapkalbinėja, nekiršina vienas prieš kitą, tas nusileidžia, atsižada savęs dėl kitų, neatmena sau padarytų skriaudų ir nemalonumų

Skaityti daugiau: MOTINOS DIENAI

M. MARTINAITIS

     Atgimsta tauta su motinos vardu ir motinos vardas — su tauta, nes viena ir kita neatskiriama, viena ir kita suteikia mums gyvybę, dvasią ir kalbą. Motina pirmoji kalbina ir kalba, kol prakalbina, tauta klausosi, ką kalbame jai prakalbinti. Kalba, kuria prakalbame, vadinama Motinos kalba. Ji pirmoji pavadina žodžiais visa, ką mes matome, girdime. Ji pati pirmoji Dievo žodžiais sako: Nežudyk! Nevok! Mylėk savo artimą! Kas užmiršta motinos lūpomis pasakytus žodžius, tas dažnai išsižada ir tautos, ir motinos, ir tėvo. Todėl ir mūsų tautos dvasinio gyvenimo sąranga buvo ir yra pagrįsta motinos, moters autoritetu. Ji yra stipriausia moralinė jėga, šeimos vienybė ir kultūros kūrėja.

     Mūsų kultūros tradicijoje motina vaizduojama su kūdikiu ant rankos, su javų pėdu, prie ratelio arba su knyga, mokanti vaiką rašto. Tai jos svarbiausi rūpesčiai. Tik dvasiniai išsigimėliai ją ėmė vaizduoti su šautuvu, granatų ryšuliu arba su “tėvo” ir “mokytojo” raštų tomu rankose.

Skaityti daugiau: MOTINA IR TAUTA

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Lietuvių liaudis žino pasaką apie žiaurų karalių, kuris, blogiems metams užėjus, įsakė išžudyti visus senus žmones, kad kitiems maisto užtektų. Kadangi pasakos paprastai turi laimingą pabaigą, tai ir tos karalystės seneliai pagaliau buvo išgelbėti, kai karalius suprato, jog kiekvienas žmogus reikalingas visuomenei.

     Iš senosios mūsų pasakos peršokus į dvidešimtojo amžiaus pabaigos Ameriką, atrandame tikrovišką atitikmenį. Vienas Mičigano valstijos gydytojas (žinoma, už neblogą užmokestį) padeda seniems ir ligotiems žmonėms nusižudyti. Už tai jis nebaudžiamas, nors šis savo “paslaugą” atlieka visai viešai, o spauda bei žinių laidos televizijoje kiekvieną naują jo auką pamini kone su pasididžiavimu.

Marija su Kudikiu   Rafaelis

     Šio gydytojo veikla susilaukė ne tik plataus dėmesio, bet ir nemažo pritarimo. Pradedame vis dažniau girdėti žodį eutanazija, t.y. humaniškas žmogaus gyvybės nutraukimas. Maždaug taip pat, kaip dabar veterinarai “užmigdo” pasenusį ar sužeistą šunį.

Skaityti daugiau: ŽMOGUS IR LABORATORIJOS ŽIURKĖ

MARIJA A. JURKUTĖ

     Žydros. Rausvos. Violetinės ir geltonos. Mažutės, vos įžiūrimos ir didumo sulig saule. Mano Tėviškės gėlės... Ir netiesa, kad jos negali kalbėti! Tai mes dar nemokame jų suprasti. O tereikėtų tik įsiklausyti, ir žiedai papasakotų apie krintančius lietus, apie mergaitę, atėjusią prisiskinti varpelių, jie galbūt padainuotų dainą apie vėją.

     Gėlės... Milijonai saulėtų žemės vaikų!

     Gėlės, kad jose pasiklystų mažas dar bedantis žmogutis, išropojęs pakalbėti su bitėmis.

     Puokštė gėlių pirmokui, kuris jas nuneš mokytojai.

Skaityti daugiau: GĖLĖS

V. Bagdanavičius, MIC

     Palaimintojo Jurgio Matulaičio sociologijoje pasisakymas už turto reikšmę natūraliam žmogaus gyvenimui, kaip būtinai žmogaus saugumo sąlygai, gali sukelti abejonių apie neturto įžado reikšmę ir prasmę vienuoliniame gyvenime. Iš tikrųjų Matulaitis sako, kad ekonominiai reikalai “turi neapsakomai didelę įtaką visam mūsų gyvenimui” (Trumpas išaiškinimas šių dienų socialinio klausimo, “Draugija”, 1909 m., 330 psl.). Turtas, pasak jo, turi reikšmės ir tobulybės siekimui. “Žmogus, norėdamas gyventi ir tobulintis, turi ieškoti maisto ir priemonių savo reikalavimams patenkinti”.

     Į neturto įžado klausimą vienuoliniame gyvenime verta kreipti dėmesį ir dėl to, kad šis įžadas galbūt yra viena iš priežasčių, dėl ko vienuolinis gyvenimas šiais laikais yra nepopuliarus.

     Yra dar kita priežastis, skatinanti rimčiau svarstyti neturto įžado klausimą vienuoliniame gyvenime. Jį skatina šiais laikais susibankrutavusi kraštutinio socializmo arba komunizmo sistema. Ji rėmėsi pažiūra, kad asmuo nėra patikimas turto valdytojas ir kad tą vaidmenį turi perimti visuomenė. Tačiau šiais laikais, paaiškėjus, kad komunistinė sistema ne tik doriniu, bet ir ūkiniu požiūriu savo pažadų nėra pateisinusi, kelia klausimą, ar ir vienuolinio gyvenimo neturto įžadas ir jo praktika yra teisėti.

Skaityti daugiau: Pal. Jurgio Matulaičio turto mokslas vienuolinio neturto šviesoje

ELENA ŠIDLAUSKIENĖ

2. Įžengus mokyklon

     Paišiau, braižiau tą mokytoją, kuri atvers mokyklos duris. Atvėrė. Aš — ne viskas, jūs, jaunieji, — ne niekas, pagarba jums nepažeidžiama.

     Mokytojas — kaip saulė, — turi vienodai šviesti ir gėlei, ir piktžolei. Kiekvienas mokinys — Dievo tvarinys. Reikia raktą rasti į mokinio širdį. Ar nebūna, kad pagyrimu daugiau laimi negu barimu, peikimu? Dešimtokės mokykloje margai, neskoningai apsirengusios. Kenčiu sukandus dantis. Dar neatėjo laikas... Vieną dieną — visos su uniformomis. Pagiriu, kad tądien jos labai gražios. Ir — beveik visos kasdien ima vilkėti tiktai uniformas... Taigi reikia mokėti palaukti, reikia duoti šansą vaikui pasitaisyti. Vis tos kantrybės! Šiandien man ir tau, Vytuk, nesiseka. Gal rytoj bus mudviem laimingesnė diena? Kuo galiu tau padėti? Jokiu būdu nerėkauju. Palaukiu. Tačiau išreikalauti turiu. Tarkim, trečiąjį sykį nepadaręs, ką privalėjo padaryti, Vytukas būtinai turės atsakyti už savo aplaidumą ar nusikaltimą. Juk tai homo sapiens — privalo atsakyti už savo poelgius. “Krėsk kaip grūšią, mylėk kaip dūšią” — sakydavo viena šauni mokytoja lotyniste. Mokinys visuomet turi jausti mokytojo meilę. Aš nemoku tau, Vytuk, padėti. Myliu tave, gero linkiu, — tad siunčiu pas direktorės pavaduotoją, — jis gal tau padės. Nuo pirmųjų mokytojavimo metų labiausiai prisirišu prie didžiausių išdykėlių ir nelaimingųjų vaikų. Užsiverkčiau, jeigu juos pašalintų iš mano auklėjamosios klasės. Juk silpnam ir labiausiai klystančiam ir yra reikalingiausia mokytojo meilė, užuojauta, supratimas, pagalba (vėl atsiminkime Kristaus mokymą žodžiais ir poelgiais).

Motinos meilė   Dolci

     Aš — mokytoja, vyresnė už mokinius, išmintingesnė, — tad turiu įrodyti klasei, kad ji — bendruomenė, kaip bendruomenė yra ir mokykla ir t.t., ir t.t. Klasėje turi būti šeimyniški santykiai. Kaip aš galėčiau įžeisti kurio nors vaiko orumą jo bendraklasių akivaizdoje? Pažeminimu nevalia siekti sudrausminti, — šitaip dar paaštrinsi krizę. Kas besielgs krikščioniškai, jeigu ne mokytojas? Vos ne visi dešimtokai kuria eilėraščius. Pasidžiaukim visa mokykla, — iškabinam tuos kūrinėlius mokyklos koridoriuj, stende. Net pačiame blogiausiame mokinyje turiu pastebėti tikrai jame slypinčias vertybes, ir tegu jos pražysta, subręsta — atsiskleidžia. Anava mokinukas — neūžauga. Vargas mokyklai, jeigu kas tą vaiką pajuoks. Netgi gailestis jį žemintų. Silpnas, nesveikas turi būti lygus tarpe lygių, pagarbos vertas. Mūsų mokykloje yra vaikų namų auklėtinių. Jie — artimiausieji mano vaikai. Neatsinešė parkerio? Žinau aš tuos vaikų namų gyvenimo “įstatymus”. Anokia tai tragedija. Paskolinu parkerį. Grąžina. Jei reikės, ir kitąsyk paskolinsiu. Smulkmena!

Skaityti daugiau: IDEALI MOKYTOJA (II)

KAZYS BRADŪNAS

PRISIKĖLIMAS

Pro ežero rūkus į kitą pusę
Neprasiskverbia akys ir gana.
Bet jau suošia, susiūruoja pušys —
Prasideda giedrėjanti diena.

Iš požemio išrieda saulė,
Tartum viščiukas iš kiaušinio...
Prisikėlimo laukei valandom.
Dabar klausaisi
Paukštės balso sidabrinio
Lyg Apreiškimo,
Rašomo gaidom.

VELYKŲ ŽAIDIMAI

Tik paragauki
Juodos, raugintos duonos
Su baltu ir prėsku
Velykų sakramentu.

Tik išvynioki vėsią
Budynių drobę
Su saulėje šildytais
Pirmagimio marškinėliais.

Tik pažiūrėki —
Mirtis ir gyvybė,
Išbraižę kreida kvadratus,
Šokinėja šaligatvy.

Skaityti daugiau: EILĖRAŠČIAI

ALGIRDAS PALIOKAS, SJ

Kad nepasiklystum...

     Tu rašai: “Savo klaidų nevadinu nuodėmėmis, nes darau viską sveiku protu ir remiuosi tik savo moraliniu kodeksu”. Bet palauk! Kam reikia savo moralinio kodekso, jei jis paties Dievo duotas Dekaloge. Kadangi esi naujo moralinio kodekso kūrėja, tuo pačiu esi ir naujo tikėjimo autorė. Tada toji būtis, su kuria bendrauji, jau nėra Dekalogo Autorius, o Tavo sukurta intelektualinė dievybė. Ar žinai, kad Bažnyčios įsakymai, postulatai, principai ir draudimai bei Katalikų Bažnyčios moralinė teologija išplaukia iš Dievo įsakymų, Kristaus mokslo, žodžiu — iš Dievo Apreiškimo. Nėra jokio reikalavimo ar draudimo, kuris nesisietų su minėtais šaltiniais.

     Kas pašaukė mus iš nebūties į buvimą? Gal mes patys ar mūsų tėvai? Ne! Dievas yra mūsų Kūrėjas. Mes — visiškai nuo jo priklausantys jo kūriniai. Ar galima neklausyti Palaikančiojo mus buvime? Klausyti reikia ne vien todėl, o ir tam, kad mes būtume laimingi ir čia, ir ten. Kad visada teisingą kelią pasirinktume, kad apgaulingų vertybių nepalaikytume tikromis, kad lengvai galėtume pažinti Dievo norus, jo valią, Dievas davė mums įsakymus, įstatymus ir sąžinės balsą. Susipažinkime su jais.

Sopulingoji Motina   Sassoferrato

     Aukščiausias yra amžinasis Dievo įstatymas. Tai nuo amžių Dieve esantis planas, pagal kurį jis sukūrė visatą ir kūriniams paskyrė tikslą bei priemones tam tikslui pasiekti.

Skaityti daugiau: DIEVUI - TAIP, BAŽNYČIAI - NE!

J. V.

     Kai kam gali atrodyti keistas toks alternatyvus klausimas. Juk visuomet mums iš sakyklų aiškindavo, kad, dalyvaujant Mišiose, labai patartina priimti ir Komuniją, nes tai yra Mišių dalis. Per Mišias nepriimant Komunijos, gali atrodyti, kad dalyvavimas Mišiose nėra visiškai tobulas, atrodo, lyg kažko trūktų. Tai yra tiesa.

     Kaip Senajame testamente žydai, aukodami Dievui avinėlį, jį iškepdavo ir patys valgydavo, tai ir Naujojo Testamento Avinėlis-Kristus yra Dievui aukojamas ir žmonių priimamas. Žmogus su Kristumi susijungia ir kartu su juo aukoja Dievui save patį. Tai yra tikrai gražu ir prasminga. Tai yra lyg tam tikras Kristaus įsikūnijimas žmoguje, o žmogaus — Kristuje.

     Visiškai smerktina ir atmestina kai kurių žmonių nuomonė, kad, dažnai priimant Komuniją, ji žmogui nedaro įspūdžio, tampa lyg per daug kasdieniška, o kai priimi vieną ar du kartus per metus, tai jauti didesnį pamaldumą, dvasinį pakilimą. Be abejo, tokia galvosena yra klaidinga, nes Komunijos priėmimo reikšmė ir vertė nepriklauso nuo jausmo, nuo sentimento, bet nuo aiškaus supratimo, kas yra Komunija ir ką žmogui reiškia ją priimti.

Skaityti daugiau: PRIIMTI PER MIŠIAS KOMUNIJA, AR NE?

CHIARA LUBICH

     “Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin”(Mt 5,29).

     Toks paradoksiškas išsireiškimas, tipiškas Jėzaus stiliui, kreipia mūsų dėmesį į evangelijos radikalumą, kuris yra esminė sąlyga priklausymui jo Karalystei: tai reiškia, kad reikia turėti tvirtą ir nuoširdų pasiryžimą kovoje su nuodėme. Tai ir yra ištikimai radikali meilė gėriui, visiškai atmetanti bendravimą su blogiu ir reikalaujanti iš sekėjo pasiryžimo atsisakyti net brangiausių ir reikšmingiausių dalykų, jei jie dvasiniame kelyje galėtų vesti į nuodėmę.

     Ši ištrauka turi būti suprantama kartu su kitomis, kuriose Jėzus sako, kad nuodėmė prasideda vidiniu apsisprendimu, o ne išoriniu veiksmu (Mt 5,27-28). Iš tikrųjų vien tik noras nusidėti jau yra nuodėmė. Jėzus įspėja, kad sąmoningas nevengimas nuodėmės, jau ir yra nuodėmė.

     Nuodėmė negimsta pačiose aplinkybėse ar kame nors, kas nėra mūsų viduje, ji sukyla mumyse, mūsų širdy. Mūsų jautrumo dėka tam tikrose situacijose žmonės gali išprovokuoti ar sukurstyti mumyse nesuvaldomą pyktį, būdami skandalo priežastimi.

     Mes nepajėgiame patys išrauti iš savo širdies nesuvaldomą pyktį, tai padaryti gali tik Dievo malonė. Bet mes kai ką ir patys galime: mes galime vengti ir šalintis nuo tų galimybių, kurios galėtų sukelti tokį pyktį. To Jėzus iš mūsų kaip tik ir nori. Jis užtikrina, jei mes tai daryti stengsimės, kad jis tikrai mums padės.

Skaityti daugiau: "RADIKALUS PASIRYŽIMAS"

KUN. J. LAURIŪNAS, S J

Mišių Pradžia

    Mes matome, kaip kunigas išeina šv. Mišioms. Prieina prie altoriaus, jį pabučiuoja, paskui persižegnoja ir sako “Viešpats su jumis”. Šv. Mišiose, ir bendrai religinėse apeigose, mes sutinkame daug ženklų, gestų, judesių, jie visi turi prasmę, reikšmę.

     Priėjęs prie altoriaus, kunigas nusilenkia arba, jei yra altoriuje tabernakulis su Švč. Sakramentu, priklaupia.

Švč. Mergelė Marija    Sandro Botticelli

     Šv. Mišios prasideda altoriaus pagarbinimu.

     Priklaupimas — tai pagarbos ir meilės pareiškimas. Aš pasidarau mažas, nusižeminu iš meilės. Tėvas, norėdamas pažaisti su vaikeliu, atsiklaupia ant žemės, pasidaro toks mažas kaip ir jo vaikas — šitaip jam geriau sekasi bendrauti su mažyliu. Kažką panašaus ir Dievas yra padaręs mūsų atžvilgiu. Šv. Paulius rašo: “Jis apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą — jis nusižemino” (Fil 2,7). Klaupdamas žmogus pareiškia, kad jis yra mažas prieš didįjį Dievą. Tokį gestą kildo pagarbos jausmas. Paulius rašė: “Jėzaus vardui turi klauptis kiekvienas kelis” (Fil 2,10). Jei senovėje žmonės klaupdavosi prieš imperatorių ar nugalėtieji prieš karo vadą, tai šiuo gestu krikščionys pareiškia, kad tik prieš vieną Kristų tinka ir yra prasminga klauptis.

Skaityti daugiau: ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

KUN. K.J. AMBRASAS, SJ

Pagarba

     Dažnai kalbama apie prekių, kuro, pinigų, rūbų, tvarkos stygių. Tikrai, kas tiesa, tai tiesa, — trūksta. Ypač šiuo metu Lietuvoje ir kituose panašiuose į mūsų kraštą po socializmo padu pakliuvusiose šalyse. Tačiau labai gera prisiminti Č. Dikenso pasakytus žodžius vienam savo herojų, kai šiam buvo sakomi linkėjimai per jungtuves svečių lūpomis: jei sugebėsi savo žmonoje išsiugdyti tokių bruožų, kurių tikiesi, bandyk, bet jei nepasiseks, turėsi apsieiti su tais, su kuriais ją pamilai ir štai tokią vedei...

     Jei sugeba tauta pakeisti savo gyvenimo ritmą, tvarką, ekonomiką ir daugel kitų pažangai trukdančių kliūčių, gerai. Tačiau jei ji tuo tarpu dėl kokių nors priežasčių šito padaryti neįstengia, turi gyventi taip, kaip įmanoma, kaip galima. Tik jokiu būdu negalima užmiršti svarbiausio rūpesčio — mūsų dvasios. Dėl dvasinio deficito, dėl dvasinio turinio lėkštumo kenčiame ne vien tik mes. Kenčia tautos, dejuoja žemynai, liejasi kraujas ne vienoje šalyje, vyrauja smurtas, nesilaikoma minimaliausių žmoniškumo sąlygų, tarpusavio bendravimo normų.

     Viena iš tų mūsų visų užmirštųjų, bet reikalingiausiųjų vertybių: pagarba Kūrėjui, pagarba kaimynui, savo šeimos nariui, viršininkui, pavaldiniui ir pagaliau pagarba net sau, nes mes, dėl savo aistrų, dėl savo išklibusių polinkių ir norų, dažnai puolame kur kas žemiau net už keturkojį. PAGARBA. Ant jos laikosi kiekvieno iš mūsų ramybė, vienybė, gerovė. Be pagarbos neįmanomas normalus šeimos, įstaigos, gamyklos, organizacijos, tautos ir visos žmonijos gyvenimas.

Skaityti daugiau: KELI ŽODŽIAI APIE ŽMONIŠKUMĄ

ALGIRDAS NARBUTAS

    Žagarė. Kas ji? Kur jos pradžia, o kur pabaiga? Pradžia. Taip, ji turėjo būti. O pabaiga? Ar miršta miestai? miesteliai? Taip — kaip ir žmonės, pilys, ežerai, net jūros... Bet yra žmonių, kurie nepamirštami, garbinami. Tokia yra Barbora Umiastauskaitė Žagarietė.

    Nutiesę liniją žemėlapyje Šiauliai-Ryga, kiek piečiau linijos vidurio rasime Žagarę. Ji stovi Žiemgalos žemėje. Žiemgaliai — sena baltų gentis. Ryga — senas, žilas miestas. O Žagarė? Žagarė senesnė ir už Rygą. Istoriniuose šaltiniuose Žagarė minima 1253 ar 1254 metais. Ji ten vadinama Sagera.

    XIII a. vidurys. Dabartinę Žagarę tada supo gūdžios girios, klampios pelkės, tik vakarinėj daly buvo kalvų virtinė. Ten ir stovėjo galinga kunigaikščio Žvelgaičio pilis. Netoli buvo ir dar viena kalvelė, spėjama, kad dirbtinė. Ant jos buvusi Raktuvės (Raktės) pilis — gal žvalgybinė, raktas gynybai nuo kalavijuočių riterių, įsikūrusių dabartinėje Latvijos teritorijoje. Ji stovėjo gal kilometro atstumu nuo senosios Žagarės. Margiris, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio karvedys, pavedęs savo kariui Kosčiuskai pastatyti Raktuvės pilį. Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislovas Jogaila statytojui pilį ir padovanojęs. Vėliau ją paveldėjo bajoras Umiastauskas. Umiastauskai — sena, garsi didžiūnų giminė. Jos nariai XVI a. unijinės Lietuvos valstybiniame aparate ėjo įvairias pareigas. Umiastauskas ir pradėjęs statyti kairiajame Švėtės krante senąją Žagarę. Kiek vėliau dešiniajame krante statėsi naujoji Žagarė.

    Umiastauskų šeimoje augo vienturtė dukra Barbora. Nėra žinių apie jos motiną, kuri mirė anksti palikdama mažą dukrelę pamotei. Antroji Umiastausko žmona buvusi labai nedora ir žiauri. Apie ją nei padavimuose, nei istorijoje nėra išlikusių jokių žinių, kaip tik tas faktas. Galima įsivaizduoti, kad jaunutei Barborai teko daug iškentėti despotiškos moters globoje. Barboros motina turbūt buvo labai religinga ir ankstyvojoje vaikystėje spėjo įskiepyti dukters sieloje gilų pamaldumą, nes Barbora pasižymėjo ypatingu pamaldumu. Pagal senų žagariečių pasakojimą, dažnai net pusę kilometro eidavusi į bažnyčią keliais. Prieš altoriaus tabernakulį melsdavosi iki užsimiršimo. Be abejo, toks podukros gyvenimo stilius erzino kilmingosios bajorės išdidumą. Ji neapkentė jos ir įvairiausiais būdais apsunkindavo kantrios ir tylios mergaitės gyvenimą.

Skaityti daugiau: BARBORA ŽAGARIETĖ

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

Nijolė Sližienė

     Su kabutėmis rašomi vadinamieji simboliniai pavadinimai. Juos sudaro žodžiai, vartojami perkeltine reikšme. Be kabučių jie reikštų visai kitą daiktą. Pavyzdžiui, žodis Vilnius reiškia miesto pavadinimą (sostinė Vilnius, Vilniaus miestas), o parašytas su kabutėmis jis gali žymėti visai ką kita: viešbutis “Vilnius", kinas “Vilnius”, albumas “Vilnius” (arba “Vilniaus” viešbutis, “Vilniaus” kinas, “Vilniaus” albumas) ir pan.

     Simbolinių pavadinimų dabar vartojama daug ir įvairių. Pagrindinės jų grupės būtų šios.

     a) Maisto ir technikos gaminių (prekių), kosminės technikos ir kt. įrenginių firminiai pavadinimai: saldainiai “Burtininkė”, “Dubingiai”, “Paukščių pienas”, duona “Rugelis”, šaldytuvas “Snaigė”, televizoriai “Tauras”, “Šilelis”, dviračiai “Rambynas”, “Ereliukas”, baldų komplektas “Aitvaras”, automobiliai “Volga”, “Taurija”, “Latvija”, dulkių siurblys “Audra”, kosminis laivas “Sojuz-10”, kosminė raketa “Venera-7”.

     Raidinės santrumpos serijinių markių pavadinimuose rašomos be kabučių, pvz.: lėktuvai Tu-104, 11-62, automobilis UAZ-469, traktorius MTZ-82, rotacinė mašina 3 RK.

     Maisto prekių pavadinimai, kuriais nusakomos tų prekių ypatybės, nėra simboliniai ir rašomi be kabučių bei mažąja raide (tekste); juos sudaro tiesiogine, o ne perkeltine reikšme vartojami žodžiai, pvz.: abrikosinis tortas, populiarusis tortas, mėgėjų sviestas, sostinės keksas, vengriški lašiniai, kaimiški lašiniai, kapoto kumpio dešra, olandiškas sūris, rusiškas sūris, indiška arbata, obuolių ir aronijos sultys. Didžiąja raide jie rašomi tada, kai prasideda tikriniu vardu, pvz.: Šėtos sūris, Kauno duona, Panerių dešra, Biržų alus. Pastarieji pavadinimai skirtini nuo tokių kaip: “Rambyno” sūris, “Biržų” mineralinis vanduo, “Dainavos” tortas, kuriuose kilmininkas rašomas su      kabutėmis, nes gali būti pakeistas vardininku: sūris “Rambynas”, mineralinis vanduo “Biržai”, tortas “Dainava”.

Skaityti daugiau: Pavadinimų rašymas su kabutėmis

BURIASI SISTEMOS VETERANAI

     Šiek tiek patriukšmavę dėl akademinių ir bronzinių vadų bei generolų, nukeltų nuo postamentų, ir perspėję liaudį apie grįžtantį fašizmą, “sistemos” veteranai tyliai pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Aktyvesnieji rado užuovėją tarsi specialiai jiems sukurtame jaukiame uoste — V. Petkevičiaus redaguojamoje “Opozicijoje” kiti paprasčiausiai pakabino savo medaliuotus švarkus į spintas, kažin ar betikėdami sulaukti renesanso. Tačiau jis atėjo kartu su Seimo rinkimų rezultatais, paskatindamas vėl telktis ir imtis veiklos.

     Dar prieš Naujuosius metus telkimosi iniciatoriai ėmė skambinti Didžiojo Tėvynės karo veteranams, kviesdami atvykti į steigiamąjį susirinkimą. Jis įvyko. Suėję ordinų juostelėmis pasidabinę veteranai aptarė politinę padėti, taip pat lietuviškai surašytus įstatus, pagal kuriuos žadama jaunimą auklėti patriotine dvasia, rūpintis veteranų materialine padėtimi bei socialinėmis garantijomis, saugoti kovų dalyvių atminimą.

     Sambūrio nariai nutarė, kad vadinsis “Antrojo pasaulinio karo dalyviais antihitlerinės koalicijos pusėje”. Tačiau tarp jų netrūksta paprasčiausių pokario stribų. Sekretoriauja ir iždą tvarko buvęs LKP Kauno rajono sekretorius M. Filipavičius. Organizatoriai paragino iš karto sumokėti visą metinį nario mokestį ir pervesti tuos pinigus A. Brazausko rinkiminei kampanijai remti.

     Sovietinių veteranų surinkti pinigai, žinoma, ne ką tepridėjo prie A. Brazausko pergalės rinkimuose, tačiau energingos veteranų pastangos liudija, jog politiniai vekseliai jau paruošti — jei dar nepasirašyti. (Lietuvos aidas)

JAPONAI RENKA INFORMACIJĄ APIE LIETUVĄ

     Lietuvoje kelias dienas viešėjo 23 žmonių delegacija iš Japonijos — bankininkai, pramonininkai, verslininkai. Jie keliauja po Rytų Europos šalis, jau buvo Vengrijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir Slovakijoje. Iš Lietuvos japonai išvyko į Latviją, paskui keliaus į Estiją. Lietuvoje jie lankėsi Ekonomikos, Pramonės ir prekybos ministerijose, Lietuvos banke. Japonus domino, ar stabili Lietuvos ekonomika ir politika, ar yra čia alternatyvių energijos išteklių, kaip vyksta privatizacija. Žodžiu, japonai rinko informaciją, kurią išanalizavę galbūt pateiks Lietuvai bendradarbiavimo projektų. (Lietuvos aidas)

Skaityti daugiau: Tėvynėje

VAIKIŠKA IŠMINTIS

—    Tėveli, tu pats įžymiausias žmogus!
—    Kodėl?
—    Visi mano mokytojai nori tave pamatyti.

*  *  *

—    Mamyte, ar moki pasirašyti užsimerkusi?
—    Moku.
—    Tai pasirašyk man į pažymių knygutę.

*  *  *

Jonukas žiūri į senelę ir klausia:
—    Kodėl tau auga ūsai?
—    Todėl, kad bučiavausi su seneliu.
—    Ar negalėjai jaunesnio pasiieškoti?

*  *  *

Giedrė kalbasi su motina apie kelionę pas senelę.
—    Tau patinka keliauti pas senelę? — klausia motina.
—    Taip, bet tu pasakyk, kad senelė pagimdytų vaiką, nes pas ją neturiu su kuo žaisti.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■    Vysk. A. Deksnys Berne, Šveicarijoje, su lietuviais ir šveicarais atšventė Lietuvos nepriklausomybės 75 m. sukaktį. Po 50 metų aplankęs Friburgą, stebėjosi, kaip miestas ir universitetas yra išsiplėtę.

■    Naujojo Lietuvos prezidento A. Brazausko priesaikos paskutiniai žodžiai buvo “Tepadeda man Dievas”. Atsiliepdamas į kun. R. Mikutavičiaus kalbą, prezidentas pabrėžė, kad dvasininkija atlieka didelį darbą, o katalikybė pas mus vyrauja.

■    Vysk. P. Baltakis, lankydamas Vengrijos lietuvius, sutiko vengrų, išmokusių lietuviškai. Vengras diakonas, sužinojęs, kad lietuviai tame mieste neturi savo kunigo, išmoko lietuviškai ir, įšventintas kunigu, buvo paskirtas aptarnauti lietuviams. Tai yra kun. Tibor Tessar.

■    Lietuvių jachtai, plaukiančiai aplink pasaulio kontinentus, pasiekus Australiją, Pertho lietuvių kunigas Alfonsas Savickas jachtos įgulai aukojo Mišias, apie kurias G. Pilaitis “Dirvoje” parašė, kad “praskaidrino mūsų apdruskėjusias sielas”.

■    Lietuvoje praėjusiais metais buvo paminėta 15 m sukaktis, kai komunistų okupacijos metu buvo pradėtas leisti pogrindžio žurnalas “Rūpintojėlis”. Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, ypač prisimenant mirusius šio žurnalo talkininkus. Tai buvo redaktorius K. Šapalas, kunigai J. Lauriūnas, K. Gureckas, J. Šalčius, J. Zdebskis, seselė O. Galdikaitė.

■    Kaune, Panemunėje, paskutinį sekmadienį prieš Kalėdas buvusioje turgaus aikštėje pašventintas paminklas “Tauro” apygardos Birutės rinktinės partizanams, kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę Piliuonos, Pakuonio, Margininkų apylinkėse ir Dubravos miške. Paminklas pastatytas toje vietoje, kur okupantai buvo sumetę aikštėje išniekintus partizanų lavonus. Aktorius K. Genys ta proga priminė neužmiršti pasiaukojimo dėl laisvės, tardamas: “Be atminties nebus ateities”.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams” rėmėjams120 dol. aukojo L. Normantas

Po 50 dol. aukojo: L. ir A. Stepaičiai, A. Šležas, A. Pažiūra.

35 dol. aukojo O. Jankevičiūtė.

30 dol.aukojo E. Sinsinas.

Po 20 dol.aukojo: A. Smigelskis, J. Rumbutis.

Po 15 dol.aukojo: N. Norris, M. Bichnevičius, kun. M. Kirkilas, A. Malinauskas, A. Masionis, V. Lukošiūnas, D. Polikaitis, S. Mikelevičius, O. Matusaitienė, D. Šatas, B. Banionis.

Po 10 dol. aukojo: J. Merkys, V. Šoliūnas, S. Jankauskas, O. Strimaitienė, M. Steikū-nas, A. Dvedaras, R. Šilgalis, K. Valaitis, G. Vaičaitienė, V. Gečas, V. Lelis, S. Budrys, M. Andriušienė, kun. E. Statkus, J. Gentlesk, kun. V. Kriščiūnevičius, J. Radas, A. Dameika, P. Jonikas, O. Rugelis, D. Žilis, V. Grybauskas, A. Balsys, G. Baltrušaitis, A. Baleišis, A. Dundulis, J. Gasperas, S. Kazlas, Č. Rukuiža, F. Izbickas, S. Jurskytė, V. Mažeika.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas