KUN. K.J. AMBRASAS, SJ

Pagarba

     Dažnai kalbama apie prekių, kuro, pinigų, rūbų, tvarkos stygių. Tikrai, kas tiesa, tai tiesa, — trūksta. Ypač šiuo metu Lietuvoje ir kituose panašiuose į mūsų kraštą po socializmo padu pakliuvusiose šalyse. Tačiau labai gera prisiminti Č. Dikenso pasakytus žodžius vienam savo herojų, kai šiam buvo sakomi linkėjimai per jungtuves svečių lūpomis: jei sugebėsi savo žmonoje išsiugdyti tokių bruožų, kurių tikiesi, bandyk, bet jei nepasiseks, turėsi apsieiti su tais, su kuriais ją pamilai ir štai tokią vedei...

     Jei sugeba tauta pakeisti savo gyvenimo ritmą, tvarką, ekonomiką ir daugel kitų pažangai trukdančių kliūčių, gerai. Tačiau jei ji tuo tarpu dėl kokių nors priežasčių šito padaryti neįstengia, turi gyventi taip, kaip įmanoma, kaip galima. Tik jokiu būdu negalima užmiršti svarbiausio rūpesčio — mūsų dvasios. Dėl dvasinio deficito, dėl dvasinio turinio lėkštumo kenčiame ne vien tik mes. Kenčia tautos, dejuoja žemynai, liejasi kraujas ne vienoje šalyje, vyrauja smurtas, nesilaikoma minimaliausių žmoniškumo sąlygų, tarpusavio bendravimo normų.

     Viena iš tų mūsų visų užmirštųjų, bet reikalingiausiųjų vertybių: pagarba Kūrėjui, pagarba kaimynui, savo šeimos nariui, viršininkui, pavaldiniui ir pagaliau pagarba net sau, nes mes, dėl savo aistrų, dėl savo išklibusių polinkių ir norų, dažnai puolame kur kas žemiau net už keturkojį. PAGARBA. Ant jos laikosi kiekvieno iš mūsų ramybė, vienybė, gerovė. Be pagarbos neįmanomas normalus šeimos, įstaigos, gamyklos, organizacijos, tautos ir visos žmonijos gyvenimas.

     Kardinolas Neumanas, šis garsusis anglų teologas ir apologetas, yra gražiai pasakęs: “Niekas tikrai kito nemyli, jei nejaučia tam tikros pagarbos”. Jeigu draugai šio reikalavimo nesilaiko, jie dar gali gyventi, tačiau sielos vienybės ryšys bus jau nutrauktas... O ką mes darome? Kaip mes elgiamės su Dievu? Kiek šimtų milijonų planetos gyventojų be jo apsieina. Jo nemato. Nepaiso. Nori išvyti iš gyvenimo. Jį plūsta. Griežia dantį ir išdrįsta kelti net kumštį. Derėtų daugeliui ir kiekvienam iš mūsų prisiminti: Dievas aršus, bet ne maršus. O kaip su žmogum? Jau ganėtinai sutraukėm tuos pagarbos ryšius daugelyje šeimų. Vyras paskutiniais žodžiais, o neretai ir lazda vaikų akivaizdoje vanoja savo žmoną, burnoja, įžeidinėja visus. O moterys irgi nepėsčios: papirosą įsikandusios, stiklelio dažnai neaplenkia, nei drovumo, nei pagarbos savo artimiausiems. Šitaip daugelyje šeimų kasdien labadien stogas kilnojasi nuo nesiliaujančių barnių. O kaip reikia tarpusavio pagarbos įstaigoje, mokykloje, fabrike, susirinkime ir net... parlamente ar seime, bažnyčioje ir darbe. O kaip neretai elgiamės su tais, kurie ne tokia kalba šneka, kaip mes? Kaip mes pripratom lieti pamazgas ant kitų tautų sprando, ant viršininkų, ant pavaldinių, net ant savųjų! Ar atidžiau bent turime laiko pagalvoti: kokia mano šeima? kokia mano tauta? Koks aš pats? Ar suvokėme, ką reiškia graikiškas žodis ekumeninis. Graikiškai — oikumene. Lietuviškai — judėjimas dėl visų krikščioniškų bažnyčių susivienijimo. Tegul pirmiausia būna atstatytas ir sumegztas per kelias kartas nutrauktas ryšys su Dievu. Tebūna pakeisti mūsų santykiai su žmona, vyru, vaikais, kaimynu, bendradarbiu. Tegul atsiranda taip normaliam gyvenimui būtino raugo -pagarbos — pačiam sau, artimiesiems, kitaip manantiems, tikintiems ir ypač Dievui.

Atsižadėjimas

     Tikriausiai gal jau ne vienas, vos tik perskaitęs šį žodį, ims ir pasipurtys: man reikia imti, kas geriausia, gražiausia, naudingiausia, o čia — atsižadėti! Kur čia matyta? Gerai. Imkim. Pleškini, griaukim ardykim. Verskim pasaulį iš pačių pamatų, tik, deja, nemokam jo iš naujo pastatyti. Kas iš to anksti kėlimo, kad nėr Dievo padėjimo. Tatai totalitarinių režimų šūkiai, tatai diktatūrų kertiniai akmenys, kurie per keliasdešimt metų subyrėjo, bet daugel kas net ir šiandien nedrįsta jų pakeist ir įsidėt naujų. Kai kam tatai nenaudinga. Pelningiau ir aktualiau šen ten palaikyti karo židinius, sukelti riaušes, kruvinus susidūrimus, sudaryti etninę, politinę, ekonominę ar nacionalinę įtampą.

     Štai kodėl ypač šiuo metu kuo toliau, tuo dažniau ir garsiau reikia kalbėti apie atsižadėjimą. Ir ne tik kartoti, reikia tiesiog pradėti nuo savęs. Atsižadėti nesantaikos, kurstymo, apkalbų, vaidų, gobšumo, grubumo, nepagarbos, nihilizmo, kuris lenda pro kiekvieną modernaus žmogaus mąstysenos plyšelį. Atsižadėti tos brolžudiškos nesantaikos tarp partijų, grupuočių, Bažnyčių. Atsižadėti nuo to, kas žemina ne tik krikščionio, bet net kiekvieno žmogaus, kuris nori vadintis tuo garbingu žodžiu, vardą.

     Auklėjimas ir saviaukla reikalinga ne vien tik vaikams. Mes visi be perstojo turime būti Dievo mokyklos mokiniai. Ir turėtume trokšti, turėtume stengte stengtis sėdėti toje mokykloje ne paskutiniuose, bet pačiuose pirmuosiuose suoluose ir būti pačiais uoliausias, pačiais stropiausiais mokiniais. Juo geresni ir pavyzdingesni mokiniai mes šioje mokykloje būsime, tuo pavyzdingesni mokytojai galėsime tapti. Tačiau šitoji mokykla reikalauja daugel ko išsižadėti. Gaila, skaudu ir liūdna, kad šis žodis daugeliui yra svetimas, nepriimtinas, baugus.

     Bažnyčios, panašiai kaip tų gatvės sankryžoje pakabintų šviesoforų arba reguliuotojo mostų paskirtis: signalinė lempa nesudaro jokio pavojaus, ar gatvės eismo reguliuotojo mostas susigrūdusioms mašinoms. Jie tiktai nurodo, kada galima ar draudžiama važiuoti. Gali, nepaisydamas jokių įspėjamų ar draudžiamų ženklų ir signalų, rėžtis į kitų automobilių šoną ar priekį. Tačiau kokie tokio poelgio vaisiai?

     Bažnyčia, irgi žmogui primindama tas gyvenimo, žmogaus elgesio taisykles, nepajėgia, negali žmogui uždrausti vienaip ar kitaip elgtis. Ji tiktai nurodo, įspėja ir paaiškina: taip galima, reikia ar draudžiama. Štai kodėl net jau garsusis senovės mąstytojas Seneka pasakė: savęs atsižadėjimas — pats geriausias turtas. O argi šeima, gerai išauklėti vaikai, taikus sugyvenimas nėra atsižadėjimo vaisius? Štai kodėl tikrasis gyvenimas prasideda ten, kur prasideda atsižadėjimas. Nebe reikalo Levas Tolstojus pasakė: mokyti, kokios yra vabzdžių rūšys pasaulyje, tyrinėti saulės dėmes, rašyti romanus ir operas, — galima be kančių. Tačiau išmokyti žmones išganymo, kurio esmę sudaro savęs atsižadėjimas ir tarnavimas artimui, be kančios neįmanoma.

     Šio mokslo be atodairos skelbti negalima be atsižadėjimo. Ne veltui Kristus mirė ant kryžiaus, ne veltui kančių auka nugali viską. Taigi tiek kiekvienos Bažnyčios, tiek tautos, tiek ir kiekvieno žmogaus gyvenime ateitis giedrės, sėkmė ir tarpusavio supratimas tiktai tada didės, kai Dievo rankose laikomose svarstyklėse kiekvieno mūsų asmeninis atsižadėjimas nusvers egoizmą, savanaudiškumą. Tad rinkimės šiandien. Ryt jau gali būti vėlu.

■ Vilniuje yra katalikų unitų bažnyčia, kurią lanko apie 100 unitų, esančių vienybėje su Romos katalikais. Čia kuriasi ir bazilijonų vienuolynas. Unitai turi ir vieną paskelbtą šventąjį — Juozapą Kuncevičių, buvusį Švenč. Trejybės arkivyskupą. Technikos universitetas laiko užėmęs bazilijonų vienuolyno patalpas, o buvusiame bazilijonų moterų vienuolyne yra įsikūrusi Lenkijos pasiuntinybė. Unitai, nors yra vienybėje su Romos katalikais, bet yra gavę teisę savo apeigose išlaikyti daug savitumo.