religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1999 / SAUSIS - JANUARY / VOL. L, NO. 1

Šis numeris iliustruotas Algimanto Kezio nuotraukomis iš 1999 metų jo išleisto kalendoriaus.
Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės- Ričardo Spitrio.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

Visiems mūsų Skaitytojams, Rėmėjams ir  Bendradarbiams
gausios Viešpaties palaimos per visus 1999-uosius metus!

Laiškų lietuviams Redakcija, Administracija ir Leidėjai

LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (TJSPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago. II 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.

Algirdas Paliokas, S J

     Paskutinių Senųjų Metų dieną taip lengva panirti į švelnios melancholijos upę ir ramiai plaukti, stebint praėjusių dienų vaizdus. Kokie jie įvairūs! Kartu su jais atsikartoja džiaugsmo, paguodos, ramybės ir kitokių malonių patirčių akimirkos. Tačiau maloniai glostančių širdį ir sielą emocijų tėkmėje pasirodo ir sunkūs laikotarpiai, gal ne savaitę ir ne mėnesį kankinę mus. Jie gilius atodūsius iššaukia, o kartais ir ašarą tenka nubraukti. Bet visa tai jau praeitis, negrįžtamai nutekėjęs laiko upės vanduo.

     Artėjant prie Naujų Metų slenksčio, pasirodo ir neįgyvendintų svajonių, šviesių lūkesčių ir džiaugsmingos vilties banga. Taip maga patikėti, kad ji bus didelė ir stipri ir neš tave per visas ateinančių metų dienas. Protas, savo ruožtu, primena praeityje iškilusias, nors ir daug vilties teikusias, bet greitai nuslūgusias, panašaus pobūdžio bangas. Pradėjęs kalbėti, protas nenori nutilti. Jis primena taip pat emocijomis neatžymėtas monotoniškų pareigų pilnas, pilkutėles kasdienybės dienas, kurių bene ir buvo daugiausia.

Fourth Presbyterian Church, Chicago, Illinois,

     Naujųjų Metų naktį mes linkime kitiems, nesąmoningai ir sau, kad ateinantieji būtų geri, ramūs, sveikatingi, laimingi... Tiek mes, tiek jie ir bandėme tokiais padaryti kiekvienus praėjusius metus. Nepavyko! Kur ta kelrodė žvaigždė, Trims Karaliams kelią rodžiusi ir nuvedusi prie išganymo Šaltinio? Aišku, žmogiškai negalimybei reikia dieviškos visagalybės. Bet kaip šią paramą iššaukti?

Skaityti daugiau: TIRPSTANČIO LAIKO AKIVAIZDOJE

A. Saulaitis, SJ

     Įvadas. Tėvai porą dešimtmečių pašvenčia vaikus auginti. Todėl nenuostabu, kad Bažnyčia pirmoje vietoje laikydama suaugusių tikėjimo ugdymą, daug jėgų skiria vaikų bei jaunimo auklybai. Šio auklėjimo esminis išgyvenimas yra gyvoji liturgija, suprantamose apeigose jaungianti kasdienį jaunų žmonių gyvenimą, brendimą bei kultūrą su jų atsiliepimu Kristaus Evangelijai.

     1998-1999 metais sueina 25-eri nuo pirmųjų Apaštalinio Sosto dokumentų apie vaikų Mišias: 1973 lapkričio 1 d. paskelbtas Vaikų Mišioms vadovas ir lygiai po metų Eucharistinės maldos Mišioms su vaikais. Šios pagrindinės nuorodos bei gairės atspausdinamos bažnytiniame mišiole.

Burnham Park Yacht Harbor and Soldier Field.

     Mišios su vaikais - jokia naujiena, nes, kiek sąlygos leido, gerose parapijose, mokyklose bei jaunimo sąjūdžiuose nuolat stengtasi vaikus įtraukti, įjungti, suteikti sąlygų bendruomenę išgyventi ir tikėjimą išreikšti. Vatikanas II ir išvis pirmasis visuotinės Bažnyčios vyskupų sinodas Romoje (1967) ėmėsi uždavinio tiek bendrą krikščionišką auklėjimą, tiek liturginę praktiką įsakmiai vaikams ir naujoms gyvenimo sąlygoms pritaikyti.

Skaityti daugiau: KAI LITURGIJA TEIKIA DŽIAUGSMO

 (suaugusiųjų grupėje premijuotas rašinys)

Jolanta Podleskytė

     Skubu žemyn gatve, pakeliu galvą - prie namo kampo šviečia naujas laikrodis, kiek paėjus tolėliau - vėl kitas, galvoju sau - visai kaip Bergmano filme “Žemuogių pievelė”, mąstau sau - gal jau ir valandos išnyko, kad taip rūpinamasi akcentuoti minutes, o gal žmonės įprato visur vėluoti? Na, bet štai, -mano mintis nutraukia netikėtas praeivio klausimas: “Gal galėtumėte pasakyti, kiek dabar yra valandų?” Ir taip kiekvieną dieną, - kuo daugiau mieste laikrodžių, ir dar tokių gražių, tuo daugiau gatvėje pasimetusių žmonių, klausiančių laiko... Kodėl?! Na, bet kas man atsakys į tą klausimą. Einu toliau, o štai ir senutė, vėliau kiek per vidutinį amžių persiritęs vyriškis manęs prašo pinigų (vienas sako - duonai, kitas - vaistams), kai mieste yra nemažai labdaringų organizacijų. Keista, pagalvojau. Juk tiesiog baisu, kad žmonės nebemato laikrodžių, -ryškiai šviečiančių miesto akcentų ir nebesilanko ten, kur juos galėtų tikrai gerai materialiai paremti. O gal tai ir gerai?!.. Kas žino?.. Todėl, atsisėdusi prie troleibusų stotelės, užsisvajojau žiūrėdama į lėtai per sniegą slenkančius autobusus ir troleibusus, pro snieginą užuolaidą mačiau vien pavienius paniurusius praeivių veidus. Tylu, nė mažiausio ūžesio ir, užsižiūrėjusi į lėtai slenkantį debesį, supratau, kad aš jau skrendu skrendu, t.y., svajoju...

     Kur man skristi, deja, nežinojau, bet debesėlis man patarė: “skriskim į Lietuvos ateitį!”

Sears Tower and 311 South Wacker Drive Building, Chicago, Illinois.

     -    Oho, - galvoju, - čia tai bent! Kaip gražu ir miela skristi ten, kur niekas dar nebuvo!..

Skaityti daugiau: ŽVILGSNIS Į LIETUVOS ATEITĮ

CHIARA LUBICH

"Jei turėtum tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytum šitam šilkmedžiui: "Išsirauk ir pasisodink jūroje"- tai jis tavęs paklausytų" (Lk 17,6).

     Kaip dažnai gyvenime tu jausdavai reikalą, kad kas nors tau pagelbėtų, bet vis suprasdavai, jog niekas nesugebėtų taip tau padėti, kaip tu nori tokioje situacijoje. Tada pagrįstai tu turi kreiptis į ką nors, kuris gali padaryti neįmanomu. O tasai kas nors juk yra Jėzus. Klausyk, ką jis tau sako:

     “Jei tu turėtum tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytum šitam šilkmedžiui: “Išsirauk ir pasisodink jūroje” - tai jis tavęs paklausytų”.

The elevated track on Wells Street, Chicago, Illinois

     Visai aišku, jog šio palyginimo negalima taikyti žodine prasme kokiai nors veiklai. Jėzus nežadėjo savo apaštalams duoti galią daryti nuostabius stebuklus, kad galėtų stebinti minias. Išsirauk ir pasisodink jūroje yra tik perdėta gražbylystė, norinti įtikinti apaštalus, jog tikinčiam viskas yra įmanoma.

Skaityti daugiau: Jei turėtum tikėjimą

Aušra Mikalajūnaitė

     Dabar esu viena, su savo gyvenimu, mintim, svajonėm. Esu laisva ir nepriklausoma nuo nieko ir kartu priklausoma nuo visų. Turiu pasirinkimo laisvę ir jos neturiu, bet aš vis dar turiu viltį.

     Gyvenimas - tai lyg žaidimas, kas kartą išmesdamas pralaimėjusius. Tai suvoki ir stengiesi žaisti pagal taisykles. Kokį žaidimą žaisti, tu gali pasirinkti, tai tavo pasirinkimo laisvė. Jis gali būti romantiškas iliuzijų pasaulis, ir tu jame lyg laivas plaukiantis pasroviui, rinkdamas įspūdžius ir atsakymus į daugelį “kodėl”. Esi žmogus, matęs neteisybę, buvai paliestas jos ir jau žinai, kad vienintelis būdas išlikti, kovoti ir pasirinkti tai, kas geriausia. Ir aš tai suprantu, o vis dėlto bijau. Kai dar buvau maža, nelaimės valandą turėjau sieną - tai tėvai, kurie lyg į porcelianinę dėžutę mane įdėję stengėsi apsaugoti nuo visko. Bet baimė, pyktis, kerėtas, pagieža mane pasiekdavo, nors tada dar ne tiesiogiai. Esu dėkinga tėvams, bet tada mano pasirinkimas buvo jų rankose, jie manė, kad viskas, ką jie duoda man, yra geriausia. Kaip šiandien matau tėtį, kuris nenurodė, o tik pateikė du faktus: “Jei tave nuskriaudė, tu gali atsakyti tuo pačiu, nusižemindama ir pasielgdama taip, kaip nedera mergaitei, arba nusisukus nueiti nepraradus orumo”. Ir aš pasirinkau, tai buvo pirmieji mano žingsniai į pasirinkimo laisvę. Vėliau mane globojo ne tik tėvai, bet ir rūpestinga mano pirmoji mokytoja. Mokykloje aš atradau save, savo ego. Čia mano siauras takelis prasiplėtė į platų pasirinkimo taką, ir juo ėjau, ir vis dar juo einu. Bet aš buvau maža. Troškimas žinoti žudė manyje tiesą ir sugebėjimą vertinti. Noras suprasti dar ir dar, vedė tolyn ir jokiu būdu ne atgal. O kam? - Juk tai jau padaryta, tos klaidos, išgyvenimai, kam juos kelti, aš noriu viską užmiršti, nenoriu nieko keisti. Ir taip mąsčiau, kai dar buvau maža. 

Skaityti daugiau: VISUR YRA PASIRINKIMO LAISVĖ

Jurga Plavičiūtė

     Religija yra kultūros, taip pat ir civilizacijos dalis, be kurios neįmanomas civilizacijos egzistavimas. Kultūrą taip pat įtakoja tikėjimas. “Žmogus iš viso negali nei gyventi, nei galvoti be tikėjimo. O jis ieško tikėjimo įvairiose srityse: mokslo, moralės, estetikos, religijos. Visų šių tiesų ieškojimai remiasi tikėjimu” (kun. K. A. Trimakas Aukščiausi žmogaus skrydžiai). Religijos nuolat kinta: Jų reikšmė bei supratimas atitinka žmonių pasaulėjautą, subrendimą, pasaulio suvokimą, gyvenimo būdą. Taip pat ir daugelis dorovės problemų egzistuoja tam tikromis visuomenės sąlygomis. “Tikėjimas - tai natūralus ir dėsningas žmogaus dvasinės evoliucijos rezultatas” (St. Juknevičius Tikėjimo šviesa, Naujasis židinys, 1994, 3). Tikėjimas daro nemažą įtaką žmogaus gyvenimui, įveda jį į naują vertybių sistemą, suteikia kitokią prasmę visiems jo poelgiams ir darbams.

     Taigi manau, kad tikėjimas ir dora vienas kitą sąlygoja ir yra neatsiejami dalykai. Kiekvienas žmogus kažkuo tiki, nors kartais ir nenori to pripažinti. Tai nebūtinai turi būti tikėjimas į aukštesnę būtybę: tai gali būti tikėjimas likimu, pasekmės dėsniu, pomirtiniu gyvenimu. (Būtina prasmingo žmogaus gyvenimo sąlyga - amžinybės egzistavimo pripažinimas.) Taigi visos šios tikėjimo formos skatina žmones ieškoti tiesos, nepasiduoti blogiui ir tuo pačiu pripažinti būties ir gyvenimo prasmę.

Skaityti daugiau: Ar sutinkate su teigimu, kad dora neįmanoma be tikėjimo?

Jūratė Ratautienė

     Tu pastebėki, žmogau, kaip gražiai Dievo
          pasaulyje sutaria Jo sutvėrimai:
     Žvaigždės, planetos, vandenys, augalai ir gyvūnai;
     Tu pastebėki, žmogau, kaip diena nuolankiai vietą užleidžia nakčiai ir atvirkščiai...

     Bet kodėl gi tavo gyvenime šitaip nebūna?
     Kodėl linkęs tu nuskriausti silpnesnį?
     Pykti, nekęsti, menkint ir niekint artimą savo?
     Tu pasimokyk gerumo iš medžių maldos, paukščio giesmės,
     Iš bitės ir žiedo draugystės, iš lopšinės tylios, kurią kažkada senolė dainavo.
     Ir kai pavasarį žemė sutraukys Žiemos grandines,
     Teįvyksta, žmogau, tavo dvasioje didelis šuolis —
     Tu atleiski tam, kas smerkė tave ir tam, kurį nuolatos pats smerkei;
     Tu prieiki prie Jo, apkabinki ir švelniai ištark: “Nuo šiol būkime broliais. ”

     Sugyvenimas. Toks gražus, taikus, ausiai mielas žodis; tai juk sinonimas žodžio santarvė, apie kurią dabar tiek daug kalba spauda, radijas, televizija, prezidentai ir paprasti eiliniai žmonės. Net ir Santarvės fondas Lietuvoje yra įsteigtas, iš kurio kasmet skiriama premija vienam iš taikingiausių, mylinčių santaiką ir jos gražią idėją mūsų gimtoje žemėje skleidžiančių žmonių.

The Rookery, Chicago, Illinois

     Tokia tad aktuali tapo šiandienos gyvenimui, persunktam pykčiu, apmaudu, apkalbomis ir šmeižtais, sugyvenimo - santarvės sąvoka. Visi, matyt, pavargome nuo blogio, neapykantos vienas kitam. Ne veltui ir ką tik rinkimų karštlige sirgusioje Lietuvoje dauguma kandidatų į prezidentus pirmoje eilėje iškėlė ne politines ar ekonomines šalies problemas, bet santaros klausimą. Matyt, čia ir bus šuo pakastas, matyt, tai ir yra siūlo galas, kurį suradę ir atnarplioję, galėsime rasti atsakymą į daugybę mums rūpimų klausimų, galėsime išspręsti ne tik politines ar ekonomines, tačiau svarbiausia -dvasinio žmogaus degradavimo problemas, iš kur dažniausiai ir kyla visos šiandienos negerovės: neapykanta kitaip mąstančiam ar ne už tą kandidatą nubalsavusiam; melas ir šmeižtas, skleidžiamas iš Seimo tribūnų lūpomis tų, kurie iš gėdos dėl dar sovietmečiu padarytų negerų savo darbelių Lietuvai ir jos tautai seniai turėtų būti užsičiaupę; kasdien vis labiau šiurpinanti kriminalinė kronika ir savižudybių skaičius.

Skaityti daugiau: Kas padeda ir kas kliudo sugyventi su kitais

(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

Nijolė Sabonytė

     Reikia žmonių užgydyti žaizdoms, negalei nugalėti, pasakyti Tiesai ir išmokyti Gėrio. Reikia žmonių tarnauti žmonėms ir dalyti vertybes, vadovauti ir ginti nuo Blogio...

     Lygiai reikia ir tokių žmonių, kurie kalbėtų kaip varpai kadaise visose šventėse, audroms artėjant, skausmų dienomis, kurie pradėtų maldą ir giesmę, tarnautų altoriui, visada ir visur pasakytų Dievo žodį, pašauktų patį Dievą ir Jį paduotų žmogui. Dievo vardu atleistų nuodėmes, palydėtų mirusius, laimintų ir šventintų visa, ką tik laiminti galima, vadovautų Dievo Bažnyčiai pasaulyje. Reikia kunigų. Pašventintų ir šventų!

     Kunigystė yra tarnystė. Ji visa yra skirta Kristui ir žmonėms, ji įsteigta žmonių ir Bažnyčios bendrijos labui. “Viešpats aiškiai pasakė, kad rūpestis savo kaimene yra meilės Jam įrodymas” (Sv. Jonas Auksaburnis, Sac 2,4). Kunigystė yra Jėzaus Širdies meilė. Tačiau reikia apsivalyti pačiam, prieš apvalant kitus. Reikia įgyti išminties, kad būtų galima jos mokyti kitus. Reikia tapti švyturiu, norint apšviesti kitus, pačiam artintis prie Dievo, norint kitus prie Jo vesti, būti Šventam, kad galima būtų šventinti, vesti už rankos ir išmintingai patarti. Tad kas yra kunigas?

Skaityti daugiau: KOKS TURĖTŲ BŪTI ŠIŲ DIENŲ KUNIGAS

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Vytautas Vitkauskas

     Katalikų Bažnyčios (iš dalies ir protestantų) istorija rodo didelę savo įtaką lietuvių kalbai. Mūsų bendrinės kalbos istorija yra tarsi visi šeši šimtmečiai po krikšto.

     Krikščionių bažnyčios, kur buvo vartota lietuvių kalba, visose vietose išlaikė gyvą lietuvių kalbą, o kur buvo nukrypta vartoti kitas kalbas, ten lietuvių kalba užgeso (Karaliaučiaus kraštas, Vilniaus apylinkės). Pakylėtu jausmu Dievo žodis smigte smigo į tikinčiųjų galvas ir širdis, skatino vartoti gyvą, lanksčią ir taisyklingą lietuvių kalbą. M. Daukšos, K. Sirvydo, J. Jaknavičiaus, J.A. Giedraičio, J. Skvirecko, J. Matulaičio, J. Laukaičio, dabar V. Aliulio, A. Rubšio, Č. Kavaliausko ir kitų Bažnyčios didžiųjų veikėjų darbai, žodžiai tai puikiai parodo. Turime puikia kalba išverstus Šventojo Rašto tomus, jų aiškinimus, esame girdėję (ir girdime ne vieno) gražiai lietuviškai sakomus pamokslus. Kokio tipo jie turi būti, ne mums aiškinti, bet dažnai tai yra sujaudinto žmogaus inteligento, ganytojo pašnekesys su tikinčiųjų būriu ar būreliu, laukiančiu Evangelijos tiesų paaiškinimo, paakinimo klausyti Dievo ir Bažnyčios įsakymų. Tai tautos dvasinio gyvenimo pagrindas, gimtosios kalbos ugdymo mokykla.

     Sudėtingo mūsų gyvenimo laikais Bažnyčia išlieka didžiausią tautos pasitikėjimą turinti kultūros tvirtovė. Daug jos tarnų, vadovų turi išsiugdę taisyklingą, paveldėtą ir tikslingą kalbą. Ne tik Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Birštono, Druskininkų ir kitose bažnyčiose skamba gražus ir brangus lietuvių kalbos žodis, grakšti konstrukcija, poetinė frazė.

Skaityti daugiau: ŠNEKAMOJI BAŽNYČIOS KALBA IR DAR ŠIS TAS

Paruošė Marija A. Jurkutė

KAUNO 12-AJAI VIDURINEI MOKYKLAI -S. LOZORAIČIO VARDAS

     Kauno 12-ajai vidurinei mokyklai suteiktas Stasio Lozoraičio vardas ir nuo šiol ji vadinsis Kauno Stasio Lozoraičio vidurinė mokykla. Pasivadinti iškilios Lietuvos asmenybės S. Lozoraičio vardu pageidavo mokyklos bendruomenė. Šiam mokyklos norui pritarė ir ponia Daniela Lozoraitienė, neseniai viešėjusi mokykloje. Be to, mokyklos bendruomenė mano, jog S. Lozoraičio atminimas kol kas nėra pakankamai įamžintas Lietuvoje, tad jo vardo mokykla bus vienas iš pagarbos ir atminimo ženklų. Mokyklos muziejus renka medžiagą apie S. Lozoraitį ir sausio mėnesį žada mokykloje atidaryti jam skirtą parodą. (Kauno diena Nr. 270)

James R. Thompson Center and the Chicago Title and Trust Tower, Chicago, Illinois.

DAINA — IŠTIKIMOJI NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ PALYDOVĖ

     Lietuvos kariai nuo šiol galės dainuoti tas dainas, kurias dainuodavo jų protėviai. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas parengė ir išleido rinkinį “Nepriklausomybės kovų dainos”.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Mokytojas pasakojo vaikams apie čigonų papročius. Tarp kitko priminė, jog tuokdamiesi čigonai daužo molinius indus. Jonukas klausėsi ir pagaliau prabilo:

-    Jeigu taip, tai mano tėveliai yra čigonai.

-    Kodėl tu taip manai?

-    Vakar mama sudaužė puodynę ant tėtytės galvos.

*

Nors troleibuse būk džentelmenas — užleisk vietą moteriškei.

-    Bijau ją įžeisti. Pamanys, kad ją laikau senute.

*

Kodėl daugelis ištekėjusių moterų pasilieka ir visur vartoja mergautinę pavardę?

-    Todėl, kad pavardė pagal vyrą - nepastovus dalykas.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■    Pal. J. Matulaičio slaugos namai Putname, CT, įsteigti 1968 m., atšventė rugsėjo 13 d. 30 m. sukaktį. Namus administruoja putnamietės Nekalto Prasidėjimo seserys. Per 30 veiklos metų šiuose namuose gyveno 844 asmenys: 506 lietuviai, 338 kiti. Čia seselių globą patyrė 21 lietuvių kunigas. Per tą laiką čia ilgesnį ar trumpesnį laiką dirbo 23 seserys. Jau 18 m. kapelionauja istorikas kun. R. Krasauskas. Sukakties minėjime dalyvavo ir vysk. P. Baltakis OFM.

■    Lietuvos kankinių - arkiv. T. Matulionio, arkiv. M. Reinio, vysk. V. Borisevičiaus beatifikacijos byla tebėra ruošiama Lietuvoje, telkiama atitinkama dokumentacija. Daugiausia dokumentinės medžiagos surinkta apie arkiv. T. Matulionį. Dabar ji papildoma naujais duomenimis apie jo kankinystę. Visų trijų minėtų kankinių bylos vedėju - postulatoriumi sutiko būti vysk. Jonas Boruta SJ.

■    Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius vysk. Jonas Boruta SJ rugs. 4-9 d. dalyvavo Maskvoje vykusiame Europos vyskupų konferencijų gen. sekretorių metiniame susirinkime. Pagrindiniai pranešimai buvo ekumenizmo temomis.

Skaityti daugiau: Trumpai

40-asis sukaktuvinis straipsnio konkursas

     Siūlome konkursui pasirinkti kurią nors iš šių temų: 1. Kaip prarandamas ir atrandamas tikėjimas. 2. Kai prarandama ir atrandama tautybė. 3. Kokie man artimesni kunigai: “tradiciniai” ar "modernistai”? 4. Mano svajonių vyras/žmona. 5. Ar kultūringas žmogus ir inteligentas yra sinonimai? 6. Dabartinio Lietuvos ir išeivijos jaunimo charakteristika. 7. Ryškiausios komunizmo liekanos Lietuvoje ir kaip jų atsikratyti.

     Konkurse gali dalyvauti ir suaugusieji, ir jaunimas. Jaunimui priklausys tik vidurinių ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Jie būtinai turi pažymėti, kad straipsnis skiriamas jaunimo grupei.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas