religinės ir tautinės kultūros žurnalas
2000 / RUGSĖJIS - SEPTEMBER / VOL. LI, NO. 9
|
253 |
Juozas Masilionis |
|
|
257 |
Antanas Marčiulaitis |
|
|
261 |
Valerija Vilčinskienė |
|
|
264 |
Dalia Staniškienė |
|
|
267 |
||
|
269 |
Kun. dr. Kęstutis Trimakas |
|
|
271 |
Antanas Marčiulaitis |
|
| 273 |
Ignas Naujokas |
|
|
272 |
Domas Mačiūnas |
|
|
280 |
Red. |
|
|
283 |
Laima Krivickienė |
|
|
286 |
Red. |
|
|
287 |
Juoz. M. |
Naujų mokslo metų proga šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš Čikagos Lithuanistinės Mokyklos.
Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės - Rasos Sutkutės. Lietuviškas raidynas - Jono Bogutos.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.
Juozas Masilionis
Amerikoje didelė reikšmė skiriama reklamai. Pro televizijos, kompiuterio ir interneto aparatus ji braunasi į privačius namus, pro krautuvių langus kviečia pirkėją užeiti į vidų bent pasidairyti; per reklamų mišką skverbiasi keleivis, važiuodamas miesto gatvėmis ar skubėdamas greitkeliu. Reklamų dėka Kalėdas “švenčiame” ir kalėdinės muzikos klausomės daugiau kaip mėnesį... O vis dėlto viena reklama, kuria visą rugpjūčio mėnesį puošiasi krautuvių langai, kurių buvo pilna tada visuose laikraščiuose, ir man patinka: “Back to school” - Vėl į mokyklą! Pasiruoškite lankyti mokyklą!
Lietuvis nuo senų laikų be reklamų, be raginimų veržėsi į mokslą. Simonas Daukantas XIX a. pradžioje pėsčias nuėjo iš Žemaitijos į Vilnių, nes norėjo studijuoti jo universitete. Vals-
ČLM Vasario 16-osios minėjimas prie Laisvės paminklo Kalba mokyklos vedėja Jūratė Dovilienė.
tiečiams neleidžiant siekti aukštojo mokslo, Motiejus Valančius ir Antanas Baranauskas susibajorino. O to aukštojo mokslo, uždarius Vilniaus universitetą, Lietuvoje ir nebebuvo. Tuos laikus, kada lietuviams teko studijuoti tolimuose ir svetimuose universitetuose, gražiai pavaizdavo poetas Pranas Vaičaitis:
Oi, eisime, broliai, į tolimą kraštą
Gudrumo ieškoti, tėvynę vaduoti,
Iš ten mes parnešime brangiąją naštą
Ir vargstantiems broliams galėsim paduoti.
Skaityti daugiau: TAUTINIU BEI RELIGINIU ŠVIETIMU BESIRŪPINANT
ANTANAS MARČIULAITIS
Visi turime vienokių ar kitokių pareigų. Vieni daugiau, kiti mažiau. Vienų pareigos labai atsakingos (ypač valstybės veikėjų), kitų - dažniausiai asmeninio, buitinio pobūdžio. Tačiau kokios pareigos bebūtų, kiekvienas jas vykdantis asmuo privalo jausti atsakomybę už tinkamą ir sąžiningą jų atlikimą. Pareigos atlikimo kokybė turi visuomet ir besąlygiškai remtis į sąžinę. Darbuotojas su prigesinta sąžine savo pareigą atliks atsainiai, paviršutiniškai, be ypatingo atsakomybės jausmo. Jam labiau rūpės siauri egoistiniai interesai, negu visuomeniniai ar valstybiniai reikalai.
ČLM penktokai su mokytoja Zita Dubauskaite.
Jei visi žmonės sąžiningai, su giliu atsakomybės jausmu atliktų savo pareigas, nereikėtų tiek daug kontrolierių. Platonas yra pasakęs: “Kas nesielgia neteisingai, tas yra garbingas; bet dar garbingesnis, jei ir kitam neleidžia tai daryti”. Prie šios minties galėtume pridurti tokią frazę: garbingiausias yra tasai žmogus, kuriam niekados nereikia jokių kontrolierių, kuriuo galima visur ir visada pasitikėti. O tokių žmonių net ir labai apgadintoje mūsų visuomenėje tikrai yra, ir ne tiek jau mažai. Tik gal ne visada juos pastebime, nes jie paprastai nelinkę savo sąžiningumo ir pareigos suvokimo reklamuoti, dirba tyliai ir su dideliu atsakomybės jausmu.
Valerija Vilčinskienė
Taip norėtųs žydėti dar kartą...
P. Orintaitė
Saulėtame Meištų kaimelio smėlio kalnely, greta motinos, brolio Salemono, seserų Marcelės ir anelės, K. Naumiesčio kapinaitėse, Šakių rajone, tiek ilgesio dienų išgyvenus svetur, dvasios stiprybės viltimi sugrįžus namolio, amžinajam poilsiui atgulė žymi lietuvių poetė ir prozininkė Petronėlė Orintaitė-Janutienė. Amžinuoju sugrįžimu ji prikėlė mirusį gimtąjį Liepalotų kaimą, kažkada vienkiemiais nusidriekusį K. Naumiesčio pašonėje. 1905 metų vasario 18 dieną čia pasaulis pasitiko šio kaimo naujagimę. Dvasios šiluma, darbštumu, veikliu veržlumu, skaudžia emigrantės dalia, gausia kūrybos palaima mažajai Petronėlei nušvito likimo žvaigždė. Visą likusį gyvenimą ji lydės busimąją rašytoją gimtųjų Liepalotų medynų, sodintų senelio Motiejaus rankomis, šviesa, tėvų namų, kuriuose augo penketas vaikų, lietuvio žemdirbio romumu, gerosios namų dvasios ilgesiu. Skaudžia likimo nostalgija, švintančia ir gęstančia viltimi grįžti, veržliausiomis kūrybos ištakomis šis ilgesys rašytojos dvasią sotins čia ir anapus Atlanto. Ilgesio atšvaistų prisotinta rašytojos dvasia gėrio ir šviesos žodžiais sugulė į daugiau nei keturiasdešimt knygų. Jose - eilėraščiai, novelės, romanai, apysakos, kūrinėliai vaikams, pristatyti Bales Vaivorytės slapyvardžiu. Daugelis kūrinių, literatūrinių straipsnių skelbta metraščiuose, antalogijose, almanachuose, išversta į lenkų, anglų, latvių, vokiečių, švedų kalbas. Rašytojos kūryba įvertinta literatūrinėmis premijomis. Prisilietus prie jos, pajaučiama brandaus žmogaus dvasios pasaulį. Ne veltui didžiausia vertybe bendravime rašytoja brangino dvasinių interesų bendrumą. Apie šiuos jausmus, jų įtaką žmogaus gyvenimui rašytoja P Orintaitė rašė: “Žmogaus širdis - daugialypė versmė. Ir draugystės pinasi vis skirtingų spalvų gijomis, viena kitos nenustelbia, neužgožia, o lyg turtingai mišri puokštė - vis nušvinta įvairiausiais žiedais. Ir bendros valandos - žodžiai ir svajojimai, džiaugsmai ir sopuliai, dorybės ir nuodėmės - sugundo kartais atsiverti sielų sietuvas, kad pajustum, jog esi ne vienas, jog laimėjai dvasinio glaudumo dovaną... Bet visa yra trapu kaip stiklas. O laiko smūgiai išbarsto ir gražiausius bičiulystės deimantus...
Dalia Staniškienė
Štai aš stoviu prie durų
ir beldžiu: jei kas
išgirs mano balsą ir
atvers duris, pas jį
užeisiu ir vakarieniausiu su juo,
o jis su manimi.
(Apr 3,20)
Šventasis Tėvas pradėjo Jubiliejinius metus, kūčių vakarą iškilgmingai atidarydamas Šventąsias duris Šv. Petro bazilikoje Romoje.
ČLM pirmas skyrius su mokytoja Giedre Starinskiene
Atviros durys... Malonės metas... Atsivėrimo Jam ir pasitikėjimo Juo simbolis... Mūsų visada laukiančio Dievo ženklas... Ar pasiektų mus Jo malonė, jei mūsų durys būtų uždaros? Ar gautume tų malonių, j ei mes patys plačiai neatvertume savo širdžių?
Šiais Jubiliejiniais metais to atvirumo Kristus ypač laukia! Kaip atsiliepsim?
Tačiau kaip galime būti atviri Jam, jei nepajėgiame atsiverti vienas kitam, savo artimui?
A. Schweitzer rašė: “Daug šaltumo tarp žmonių yra dėl to, kad mes nedrįstame pasirodyti tokiais nuoširdžiais, kokie esame”. O nuoširdumas reikalauja atvirumo.
Nelaimė yra nenumatytas, blogus padarinius atnešąs įvykis. Ji atneša blogas pasekmes, kaip materialinę žalą ar kūno sužalojimą, skausmą, kančią ar kitokius sunkumus.
Kai kurie jaunuoliai papasakoja apie juos ištikusias nelaimes, pasisakydami, kaip jie reagavo mintimis ir jausmais, neretai susiedami įvykius su jų padarinius su Dievo veikimu. (Iš Lietuvos jaunimo pasakojimų rinkinio Jaunimas: patirtis ir įžvalgos.)
Kun. dr. Kęstutis Trimakas
SUDAUŽIAU TĖVUKO AUTOMOBILĮ
Buvo atsitikimas, kuris tapo dideliu išgyvenimu. Aš padariau nemažą avariją, sudaužiau savo tėvuko automobilį. Galbūt tai atrodo nieko ypatingo. Bet man tai buvo baisu. Na, aš ir keleiviai visiškai nesusižeidė ir jau vien už tai turiu būti dėkingas. Dievui. Po to aš negalėjau, tiesiog bijojau papasakoti viską savo tėvams. Aš negalėjau rasti vietos - laksčiau iš vieno kampo į kitą, kol atsidūriau savo kambaryje. Ir pradėjau galvoti apie tai, kas įvyko. Sunku įsivaizduoti, bet man tuo metu atrodė pasaulio pabaiga; atrodė, kad neverta gyventi. O dabar man tai atrodo labai juokinga. Juk tai tik kažkokia mašina, kažkokie finansiniai nuostoliai. Taip sėdėdamas, kuo ilgaiu galvojau, tuo aiškiau supratau. Man kažkas pasąmonėje kartojo, kad tai tik mano išbandymas, tai pamoka ateičiai. Aš gyvenime nepatyriau jokio artimo žmogaus mirties skausmo. Galvojau, kad man yra ko džiaugtis, kad tas mano apsiniaukimas yra laikinas, galbūt net nevertas dėmesio. Ir dabar aš džiaugiuosi, nes tuo metu mano sąmonėje sukosi tokie dalykai. Man sunku tai papasakoti. Įsitikinau, kad pinigai reikšmės gyvenime neturi. Taip aš savotiškai prieštarauju sau. Kaip butų galima gyventi be pinigų? Bet pinigai tikrai nesvarbiausi. Ką tai reiškia palyginus su tikėjimu? Dėl ko gi aš taip išgyvenau? Dėl baimės ir kaltės jausmo tėvams. O po viso to mes apsikabinome ir džiaugėmės, kad aš likau gyvas.
ČLM devintokai
Gal kyla klausimas; kokia čia to išgyvenimo reikšmė? Juk tai paprastas įvykis. Bet sėdėdamas savo depresijoje po avarijos, supratau gyvenimo džiaugsmą. Ir manau: tik kentėdamas gali pamilti Dievą, pamilti gyvenimą. Viskas gyvenime yra svarbu, viską reikia patirti, ką tau siunčia Dievas. Kas yra lemta, tas lemta. Tiesiog pačiam reikia susigaudyti, kas su tavim darosi. Dievas duoda mums gyvenimą. Ir aš tada supratau gyvenimo džiaugsmą ne kaip gerą nuotaiką, kad viskas puiku. Tiesiog net akinančioje neviltyje nereikia pulti į paniką, bet savo mintyse susigaudyti, kas yra kas. Ir aš nutariau visada stengtis surasti viltį. Ir man tai yra svarbu.
Simas
Kun. dr. Kęstutis Trimakas
Šie jaunuolių pasakojimai parodo, kaip jie susitvarko su juos ištinkančiomis nelaimėmis. Nelaimės yra tokie sunkumai su neigiamomis pasekmėmis, kurie yra ne jų kontrolėje. Religiškai sąmonėdami jie įsitikino, kad vis dėlto nelaimės yra Dievo kontrolėje. Šie pavyzdžiai išdėstyti vis gilesne progresuojančia tvarka.
Gyvenimas svarbiau už nelaimės žalą
Simas buvo tiesiog panikoje visiškai sudaužęs tėvuko automobilį. Ypač bijojo tėvų reakcijos ir bausmės. Pasislėpęs illi svarstė ir pasiekė tokią išvadą: reikia džiaugtis Dievo duotu gyvenimu ir priimti visus įvykius, nes jie visi Jo siunčiami. Tad ir tokia nelaimė neturi išmušti iš vėžių. Ir ji džiaugsmui Dievo dovanoto gyvenimo dalis: branginant gyvenimą, reikia rasti viltį ir prasmę net ir šioje nelaimėje. Ši nelaimė kaip tik jam parodė Dievo duoto gyvenimo brangumą, o per pačios nelaimės patirtą skausmą jis kaip tik rado viso to vertę ir prasmę. Toji prasmė ir išmintis daug svarbiau už materialinę žalą.
Antanas Marčiulaitis
Netrūksta mūsų kalboje žodžių - sunkių kaip akmenys, aštrių kaip kirvio ašmenys, dilgėlėmis plakančių ir j susvetimėjimą nustumiančių. Tačiau nestokojama ir tokių žodžių, kurie tarsi gražios gėlės puošia kalbą, kurie, tinkamai pavartoti, suskamba kaip sidabriniai varpeliai, sušildo kaip saulės spindulys, pagydo sielos žaizdas kaip stebuklingas vaistas. Vienas tokių žodžių -atleisk. Šitą nuostabiai paveikų žodelį kasdieninėje maldoje ištariame su gailesčiu ir viltimi, atsiprašydami Dangiškąjį Tėvą už savo ir kitų kaltes, už jo Šventos Valios pažeidimus (“... ir atleisk mums mūsų kaltes”). Tuo pačiu žodžiu arba jo atmainomis atsiprašome ir kiekvieną žmogų, kurį kuo nors įskaudinome ar nuskriaudėme.
Apaštalų darbuose skaitydami epizodą apie pirmojo krikščionybės kankinio Šv. Stepono nužudymą, randame jo kreipimąsi į Dievą: “Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!” (Apd 7,60). Šv. Steponas, tasai nuostabiai kilnus vyras, nesvyruodamas pasekė Jėzumi, kyboju-siu and kryžiaus ir nežmoniškose kančiose ištarusiu: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23,34). Vienas įspūdingiausių pasakojimų Evangelijoje pagal Luką apie sūnų palaidūną, kuris, atsiėmęs iš tėvo paveldėtą turtą dalį, besibastydamas ją lengvabūdiškai iššvaistė ir atsidūrė visiškame skurde. Grįžęs pas tėvą, nedrąsiai vildamasis jo atleidimo. “Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu Vertas vadintis tavo sūnumi...” (Lk 15,21). Tėvas, užuot atstūmęs ir pasmerkęs jį, nuoširdžiai pradžiugo: “Puotaukime, linksminkimės, nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado” (Lk 15,23-24). Šios Šv. Rašto ištraukos atspindi du skirtingus atsiprašymo aspektus. Šv. Steponas prašo Viešpatį atleidimo savo priešams, pasikėsinusiems į jo gyvybę. Tai absoliučiai altruistinis, pats tobuliausias atsiprašymas savo dangiškąjį Tėvą atleisti savo kankintojams ir žudikams. O sūnus palaidūnas nusižemina prieš tėvą ir prašo atleidimo už savo paties nedorą elgesį.
Ignas Naujokas
Krikščionybė nėra vien tik tiesa, pilna rimties ir ne kartą rūstumo; ji nėra vien tik kieta pareiga, kuri reikalauja iš mūsų nuolatinio valios įtempimo; ji taip pat yra pilna grožio, kurs kalba į širdį ir ją sužavi. Dievas yra ne tik “kelias, tiesa ir gyvenimas”, Jis yra ir grožis. Štai kodėl žmogaus įgimtai krikščioniška siela ilgisi tiesos, gėrio ir grožio, štai kodėl grožis gali tapti kelias, vedąs žmogų prie Dievo.
Grožis gali būti ne tik kelias į Dievą, grožio šaltinį ir autorių, bet jis gali ir sujungti žmogų su Dievu. Tad visai nenuostabu, kad daug sielų tiek pirmaisiais krikščionybės amžiais, tiek vėlesniais ir net dabartiniais laikais per grožį Dievą surado ir grožio šviesoje Jį pažino. Tos sielos suprato, kad Dievas, pažintas vien tik kaip tiesa, tai yra, pažintas tik protu, žmogaus per daug nepatrauks. Reikia, kad širdis susižavėtų, nes tik tada pamilsime tiesą, įtempsime valią jos skelbiamą gėrį pasiekti ir atsversime savyje žemą susižavėjimą nuodėme, kurs taip mūsų prigimtį hipnotizuoja ir pavergia. Todėl ta prasme reikia suprasti šv. Bernardo žodžius, kad “liepsnoti, kaisti yra daugiau negu pažinti”.
Kad Dievą, kaip grožį, suvoktum, reikia pirmiausia visur po pasaulį išbarstytą grožį matyti ir pamilti. Reikia taip pat ir į pačią krikščionybę, į jos tiesą, į jos skelbiamą dorovę, į jos apeigas ir į visą jos gyvenimą iš grožio taško pažvelgti. Jei mes tokiu būdu grožio spindulius visur matysime, mes negalėsime nepakelti akių ir į tą pilno grožio Židinį, iš kurio kiekvienas grožis kyla ir kuris yra Amžinojo Grožio atspindys.
(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)
Domas Mačiūnas
Žinau, ką reiškia vienišo, beglobio vaiko dalia...
Man buvo aštuoneri metai, o broliui - vienuolika, kai mirė mama. Tada tėtis buvo geras: guodė mus, vežiojo pas giminaičius ir draugus, pirko dviračius ir kitokius daiktus, stengėsi padėti mums užsimiršti bei negalvoti, tačiau ilgainiui jis pats palūžo. Tapo visiškai kitu žmogumi: ėmė gerti, vėlai grįžti namo, kabinėtis prie mūsų ir netgi mušti, kartais visai nepelnytai. Žinoma, galima jį teisinti ir mus peikti, nes mes jo nesupratome, o gal net nemokėjome suprasti, o jam savo ruožtu buvo taipogi labai sunku ir reikėjo paguodos bei nusiraminimo, kurių mes nesugebėjome suteikti. Nors kita vertus, sunku ką nors teigti - juk mes buvome ganėtinai maži: aš buvau baigęs primą klasę, o mano brolis - ketvirtą.
ČLM Vasario 16 eisena.
Ilgainiui tėvas vis piktesnis ir grubesnis, j namus ėmė vestis visokius nemalonius draugus, su kuriais gerdavo. Kartą po eilinių išgertuvių jis rimtai užsipuolė brolį pradėjo jį mušti ir šaukti ant jo. Tą patį vakarą Stepas - mano brolis - kažkokiu būdu sugebėjo nepastebėtas paskambinti šeimos draugams ir papasakoti apie mūsų nelaimę. Jie nedelsdami atvyko ir mus pasiėmė. Mes pas juos pragyvenome tris dienas, per kurias tėtis mūsų net neieškojo. Ketvirtą dieną mus nuvežė atgal. Namuose tėtis užsipuolė mus ir mus atvežusį draugą. Mus dėl to, kad pabėgome, o jį dėl to, kad priglaudė. Tai buvo pirmas kartais, kai mes bėgome iš namų. Jų, deja, buvo daugiau...
Skaityti daugiau: KAS PADAROMA VAIKO LABUI -PADAROMA TAUTOS GEROVEI
Skyrių tvarko
JUOZAS VAIŠNYS SJ
GIMINYSTĖS VARDAI
Čia beveik pažodžiui perspausdiname iš Gimtosios kalbos (1965 m., Nr. 1, 2, 3-4) Pr. Skardžiaus rašinį apie mūsų giminystės vardus. Kai kurie čia pateikti giminių pavadinimai kai kam gali atrodyti keisti, neįprasti, niekad negirdėti, bet manome, kad Lietuvos kaime ir dabar galima užtikti juos visus vartojant. Gal tik vienas kitas jau yra pasenęs ir žmonių užmirštas, pvz., avynas, laigonas, šeirys. Iš pateiktų žodžių matome, kad tam pačiam giminystės ryšiui išreikšti kartais yra keli pavadinimai. Vieni jų labiau vartojami vienoje tarmėje, kiti - kitoje.
Giminystės ar su giminyste susijusių vardų, bendrai dar gentinvardžiais vadinamų, mes turime gana daug: vieni iš jų yra didžiai seni; kiti jau gerokai pakitėję ir tik iš dalies berodo gilesnę senovę; treti įvairiais laikais buvo naujai sudaryti, ir pagaliau dalis iš jų yra paskolinta iš kitų kalbų. Šnekamojoj žmonių kalboj kartais vienas ir tas pats giminystės atstovas bent keliais vardais vadinamas, arba priešingai, vienas ir tas pat žodis turi bent kelias giminystės reikšmes. Taigi dabartiniais laikais, kada senesni giminystės ryšiai jau daug kur yra atsipalaidavę ir dėl to netekę savo ankstyvesnės svarbos, daug kam yra nebelengva susigaudyti gimi-nystiniuose santykiuose, o dar sunkiau prireikus tolimesnius giminystės atstovus vienus nuo kitų skirti ir juos tiesioginiais vardais vadinti. Todėl čia pateikiama visa eilė būdingesnių mūsų pačių darybos giminystinių vardų.
Anyta-os, vyro motina; mother-in law.
augintinis,-ė, paimtas auginti svetimas vaikas; foster child, fosterling.
avynas,-ai motinos brolis, dėdė; mother's brother, uncle.
Brolaitis,-ė brolio sūnus, brolio duktė. Žr. brolėnas, brolėčia.
ČLM Lietuviško žodžio šventė: rašymo konkurso laimėtojai.
brolava,-os (ir broliava,-os), brolių giminystė. Žr. brolystė.
brolėčia,-ios, brolio duktė, brolaitė; niece,
brolėnas,-ai, 1. brolio sūnus; brother's son, nephew; 2. pusbrolis (žr.).
Paruošė Laima Krivickienė
JUOZO URBŠIO VARDO TIŠKŪNŲ MOKYKLA
Kėdainių rajono Tiškūnų pagrindinei mokyklai Juozo Urbšio vardas buvo suteiktas 1997 m. gegužės 9 d. Tai šiame rajone, Šetenių kaime, J. Urbšio gimtinė. Tai žmogus, asmenybė, Kėdainių krašto garbės pilietis, diplomatas, ministras, politikas, rašytojas, vertėjas, tremtinys. Gerai žinoma jo politinė veikla, ne mažiau svarbi ir literatūrinė. Vasario 29 d. Juozui Urbšiui būtų suėję 104-eri. Tą diena grupė mokytojų ir moksleivių drauge su J. Urbšio giminėmis kėdainiečiais Algimantu Urbšiu ir Zita Vozgirdiene nuvyko į Šetenių kaimą, kur tėvoniją žymi koplystuplis, padėjo gėlių, buvo surengtas gimimo metinių paminėjimas. Tiškūnai -žemdirbių kraštas: kuklūs ūkininkai, irstanti žemės ūkio bendrovė ir mokykla, kurioje mokosi 144 moksleiviai. Mokykloje dirba rimti, reiklūs, kūrybiški, kvalifikuoti, mėgstantys naujoves, gerbiantys tradicijas, mokytojai. Mokosi pakankamai gabūs, iniciatyvūs moksleiviai. Mokyklos direktorė, pati mėgstanti ir kurianti poeziją, sako: “Stengiuosi inicijuoti tai, kas patikrinta mūsų širdyse ir veiksmuose, kas nauja, kas reikalinga moksleiviams, kas kir-bėte kirba mano principuose, kaip kredo: Žmogus ir darbas, kurie paverčia Lietuvą švente”. Pasak mokyklos direktorės A, Jociuvienės - J. Urbšio pagrindinės mokyklos gyvenimas, kaip J. Urbšio asmenybės istorinė atmintis, ne baltas popieriaus lapas, bet gausiai prirašytas metraštis, kurį vis papildo naujomis eilutėmis, pastraipomis, puslapiais gerų idėjų, darbų lydimi mokyklos bendruomenės nariai. “Jei žinai, kur eini ir kur nori nueiti - tau tiltas nuo kranto iki kranto, - nepaliekantis vietos abejonei, neleidžiantis pasiklysti, tiltas nuo čia iki ten. Jei tavęs nebaugina nežinia, jei svajonės stiprenės už baimes - tai tiltas be pabaigos, - neatimantis laisvės ir galimybės klysti, tiltas - polėkis, nuo čia - bet kur. (XXI amžius Nr. 21)
ČLM devintokai su klasės auklėtoja Rūta Jautokienė.
ZARASUOSE - MIKO ŠILEIKIO PAVEIKSLŲ GALERIJA
Zarasų krašto muziejuje kovo 14 dieną atidaryta įžymaus išeivijos dailininko Miko Šileikio gimtinei dovanotų paveikslų galerija. Gimęs Zarasų apskrityje, Degučių valsčiuje, Liminėlių viensėdyje, 1913 metais atvyko į JAV. Mokydamasis gimnazijoje, kartu lankė privačias meno mokyklas. 1923 metais baigęs Čikagos meno institutą, dalyvavo Indijanos valstijos rengiamose parodose, pokario laikotarpiu įsijungė į lietuvių bendruomenės veiklą. Dalyvaudamas amerikiečių meno draugijų veikloje, jis buvo ir vienas iš Lietuvių dailininkų sąjungos organizatorių, Čiurlionio galerijos įsteigėju, sudaręs ir savo vardo premijų fondą. Kolegos jį vadino akademiniu tapytoju, lyriniu impresionistu. Ypač aukštai buvo vertinamas kaip portretistas, nors yra sukūręs labai nuotaikingų peizažų su saulėtom kopom, miško tankme, parkais, gėlynais, žydinčiais sodais.
- Atsiprašau, pone, - šūktelėjo gėlių pardavėjas praeiviui, - nupirkite šią puikią gėlių puokštę savo sužadėtinei.
- Aš sužadėtinės neturiu, - atsakė praeivis.
- Tai prašau pirkti gėlių savo žmonai.
- Esu nevedęs.
- Tai prašau, pone, nusipirkti kai ką žydinčio paminėti savo laimę.
■
- Kokį baisų triukšmą kelia tie kaimyno vaikai. Staugia, kaip vilkai, - skundžiasi tarnaitė savo šeimininkei.
- Bet tai mūsų vaikai, - aiškina šeimininkė, -mažieji brangučiai juk turi pasilinksminti ir pasidžiaugti.
■
Šefas sako savo darbininkui:
- Ką gi, jūs darbo metu skaitote detektyvą?
- Argi tokioje erzelynėje, šefe, įmanoma ką nors rimtesnio skaityti, - atsako darbininkas.
□ Eucharistinio kongreso nuotaikos bei išgyvenimai buvo pratęsti Religinės muzikos ir giesmių švente “Kristui gieda Lietuva” Vilniuje liepos 2 d.
□ Katalikų teologijos fakultetas Vytauto Didžiojo universitete Kaune šį pavasarį paminėjo 10 m. sukaktį. Fakulteto dekano mons. V.S. Vaičiūno pranešimu, šį fakultetą jau baigė beveik 400 studentų, o šiuo metu studijuoja 473 bakalauro laipsnio siekiantys studentai, 29 magistro ir 6 doktorantai.
□ Kristaus laiptų tradicija vėl atgaivinta Bernardinų bažnyčioje Vilniuje. Bal. 21 d. po daugelio metų maldininkai melsdamiesi galėjo keliais užkopti Kristaus laiptais, simboliškai pakartodami Kryžiaus kelią. Tradicija buvo nutraukta 1948 m., sovietams uždarius šią bažnyčią.
□ Bai. 27 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, vyko kultūros vakaras pirmajam Lietuvos kardinolui J. Radvilai (1556-1600) prisiminti ir pagerbti. Vysk. J. Boruta SJ papasakojo, kokią vietą Bažnyčioje užima vyskupai, arkivyskupai ir kardinolai ir išsamiai supažindino su kard. J. Radvilos gyvenimu. Šiame kultūros vakare dar kalbėjo prof. dr. E. Ulčinaitė ir Lenkijos ambasadorė E. Teichmann.
□ Geg. 21d. Bavarijos Oberammergau miestelyje prasidėjo po 10 m. pertraukos Kristaus Kančios vaidinimai. Pirmasis vaidinimas įvyko 1634 m., dabar - kas dešimti metai.
42-asis Laiškų lietuviamskonkursas
Skelbiame naują straipsnio konkursą, kuris bus šiek tiek skirtingas nuo buvusiųjų. Šį kartą konkurso dalyviai nebus skiriami į dvi grupes: suaugusiųjų ir jaunimo. Iš ilgos praktikos įsitikinę, kad jaunimas gali drąsiai konkuriuoti su suaugusiais. Taip pat ir temų skyrimas bus kitoks: laisvesnis ir įdomesnis. Nurodysime tik medžiagą, iš kurios patys dalyviai galės susigalvoti temas. Ta medžiaga tai bus įvairios atskirų asmenų savybės: teigiamos ir neigiamos.
Teigiamos savybės. Nuolankumas, susivaldymas, pastovumas, ištikimybė, užuojauta, atlaidumas, kantrybė, tolerancija, tiesumas, pagarba asmeniui, teisingumas, atsakomybė, dosnumas, vienodas elgesys su visais.
Neigiamos savybės. Pataikavimas, išsisukinėjimas, diplomatija, simuliavimas, dviveidiškumas, veidmainystė, pajuoka, sarkazmas, apkalba, šmeižtas, užsispyrimas, įtarinėjimas, į viską žiūrėjimas tik iš neigiamos pusės, ypatingos draugystės su vienais, ignoruojant kitus.