RIMA VINCIŪNIENĖ

     Žmogus mane paliko,
     Tu, Viešpatie, nepalik.
     Žmogus mane paliko,
     Tu, Viešpatie, nepalik.

Žmogus, Tavo tarnas, Viešpatie... Paliko, nuėjo kitur. Tave garbinti, Tau aukoti, kitiems tarnauti... Žmogus mane paliko, o Tu, Viešpatie?

     Sėdžiu kavinukėj. Tylu. Ramu. Sugrįžau namo, pas savus. Štai užeis poetiška porelė, aptarsim naujausią Kęstučio straipsnį, Gintaro eilėraščius. Pasiginčysim dėl politikų nesutarimų. Visi barasi, triukšmauja, teisybės ieško, o mes tik pasišaipysim iš tų visų, ramiausiai gurkšnodami kavutę. Sugrįžau namo. Atėjo IŠSIVADAVIMAS. Tyla, ramybė, muzika, sulčių stiklinė, už lango — vasaros žaluma, dar nepaliesta sausros... Štai pro duris kyšteli galvą bičiulis literatas. Ooo, —    nustemba, — kur buvai dingusi?.. Ir prisėda greta su sulčių stikline. Parėjau, sugrįžau...

     Staiga mintis — juk ir čia efemeriška, ir čia netikra! Tokia, kokia buvau ten, kur viskas taip gerai pažįstama, kur paprasta, lengva ir ramu, aš jau nebūsiu niekada! Su manim —    mano sielos kančių kelias. Dar nenueitas, dar tik pradėtas. Jo gale — mistinė šviesa, kuri įsiurbia kiekvieną atėjusį... “O, gyvenime, gyvenimėli...” Tai ne dejonė. Tai draugės paliktas provincijoje leistas tremtinių kančios metraštėlis. Paprašė poeziją įvertinti —    kančią įvertinti... O aš su savim galynėjuos. Tebesikankinu, tebesiblaškau, tebeieškau, nes siela tebeklykia iš skausmo.

     O gyvenime, gyvenimėli... Žmogus mane paliko, Tu, Viešpatie, nepalik. Tu, Viešpatie, nepalik. Tu, Viešpatie, nepalik...

***

     Leidžiasi saulė nudažydama skliautą nepakartojamo švelnumo ir aiškumo spalvomis. Už kalvos leidžiasi saulė, slėpdama savo skaistumą į juoduojantį medžių guotą. Tuščia, tylu. Tuštuma užplūsta sielą. Baisi, nyki tuštuma. Kaip tąsyk, kai pasitraukiau nuo amžiams užmerkusios akis motinos lovos.

     ...Motin, man labai labai negera be tavęs, be žemės, be dangaus, — aimanavau poeto žodžiais. Ilgai ilgai aimanavau. Ir tebeaimanuoju. Dar klaikiau, dar baisiau, nes antrąkart apie mane ištuštėja dvasinis laukas. Tuštuma susitinka su tuštuma. Nėra į ką įsitverti, nėra kam pasiguosti, nėra kam ramiai nusišypsoti. Ir vėl — man labai labai negera be Tavęs. Be žemės. Be dangaus... Yra žemė. Tu man ją palikai. Ir dangus virš jos. Tu jį palaiminai. Yra. Bet tuščia ir žemėj, ir danguje. Tuštuma siautėja, kaip dykynės smėlis užneša bet kokią viltį užgirsti Viešpaties balsą, prabylantį Tavo lūpomis. Kiek laiko man bus nebylus Viešpats, ar ilgai man bus prislopęs Jo žodis? Kur ieškoti vilties vėl Jį išgirsti, ramybės ir palaimos žodžiais šviečiantį man, mano broliui, sesei, — visiems?

     Tuštuma. Tyli tuštuma. Man labai labai negera... Man labai labai... Leidžiasi saulė, uždega skliautą spalvinga tuštuma.

***

     Kritau. Smukau gilyn, į juodą duobę — nežinią. Nekenčiu pamaldžiai sudėtų rankų, medinių, negyvų šypsenų, maldų šlamėjimo. Įtarinėju dumblą aplinkinių sielose. Kritau. Esu atmesta visą šimtą mylių atgal.

     Tyčia praeinu pro tuščią klausyklą, — draskytos, vaitok, širdie. Tyčia atsiklaupiu prieš susvetimėjusi, atšalusį altorių, — verk, aimanuok, širdie. Esu nublokšta toli toli atgal. Visą šimtą mylių. Buvau susikūrusi pasaulėlį, Viešpaties ženklu paženklintą. Tariausi tikru jį esant. Nors efemeriškumo, trapumo nuojauta visąlaik tvyrojo šalia. Bet, maniau, tai praeis, sutvirtės mano pasaulėlis, būsiu stipri ir aš. Ir štai griuvo šventovė, vos tik pirštu kažkam palietus. Likau viena, niekam nereikalinga, sugniaužusi delne nuogą, klykiančią sielą. Klupau, spontaniškai vapu sveikamarijas, tėvemūs... Nebylios lūpos, negyvas žvilgsnis, apmirusi širdis. Gerkle kyla kąsnis, įstringa gomury. Puolu po kojų... nepaisyk kalčių... viltį padėjau aukoje Tavo ... Kąsnis kyla aukštyn, springstu... Visus mus glauski prie širdies...

     Ne! Viskas! Verkti norisi, kaip viskas čia svetima ir nešventa. Ne! Ne man su tokiomis mintimis Mišių auka!

     Iriuosi pro susikaupusius veidus durų link. Išeinu. Ir — atsikvepiu.

     Paliksiu tau obelų žydėjimą
     Te jis džiaugsmą neš.
     Viską, ką abu kentėjome.

     Pasiimsiu aš..,— kartoju ir kartoju mintyse šį ketureilį, kurio autorių štai tuoj tuoj užkas gimtinės kalnelyje. Buvo, mylėjo, kentėjo, aukojosi, — o dabar išėjo. Ten, kur atpildas už visa, visa... Neįsižeiskit, kad cituoju poetus, — pasakė kartą kunigas pamokslo metu, — jie kažkaip gražiau, sklandžiau ir giliau viską pasako. Na išties, kas tokiame paprastučiame ketureilyje gali sutalpinti visą žmogišką meilę ir jos pagimdytą žmogišką skausmą? O kartais net ir žodžių nebereikia, kartais tik garso, aido, intonacijos virptelėjimo užtenka, kad paliestų tolimiausią sielos kampelį. Štai kartą, gražų, šviesų rugsėjo rytmetį, po Katedros skliautais nuaidi, regis, įprastas šv. Mišių pradžios raginimas: SUSIKAUPKIME ATGAILAI, ištartas senučiuko kunigo. Bet kaip tai buvo pasakyta!.. Įspūdžio žodžiais neišreikši. O gal tik man taip pasirodė? Gal tą rytą mano siela buvo pasiruošusi būtent tokia styga suvirpėti. Juk vakarykštė diena irgi buvo įsimenanti — griuvo rūsyje lentynos su visais stiklainiais uogienių, kompotų, konservų, suruoštų žiemai. Atšokusi tarpdury spoksojau į tą baisią stiklų, uogienės, ištaškytų slyvų, pomidorų, agurkų krūvą ir — nei verkti, nei juoktis. Be abejonės, bet kuriuo kitu metu būčiau apsižliumbusi. Dabar gi, keista, tik apsidžiaugiau: ačiū, Viešpatie, už šią pamoką. Mano nuotaiką pagavo ir dukra: pragyvensim, mama, badu nemirsim ir be uogienių. Atsitiko taip, vadinasi, taip turėjo būti. Kai jos daiktus su pinigais bei dokumentais nušvilpė tiesiog iš panosės, taipogi nutarėm: pragyvensim, badu nemirsim. O aš dar vis pridedu: ačiū, Viešpatie, Tu mane mokai, ačiū!..

     Gal todėl taip gera pajusti ypatingą seno kunigo paraginimo atgailai skambesį, suprasti didelę tokios atgailos prasmę... Ir išties viską, ką abu kentėjome, pasiimti ant savo pečių. Tegu juos slegia atgailos, atsiprašymo ir meilės kryžius.

***

     Ką aš sužinojau?! O dangau, ką aš sužinojau?! Kunigas, Viešpaties Tarnas, gyvas ir gerai pažįstamas žmogus, gulasi kryžium po Dievo Tėvo kojom už mus, o šiuo metu ir už mane. Gula kryžium ir prašo Viešpaties Dievo malonės, pasigailėjimo man. Už mano nuodėmes. Tai ar ne aš pati taip turėčiau elgtis?! Kokia gėda, kokia gėda! Viešpatie, kaip man pažiūrėti Tau į akis po tokio savo abejingumo, po tokios didelės savo menkystės supratimo ir... po tokio rūstaus suvokimo: kunigas meldžiasi už mane! Ne šiaip sau meldžiasi, o gulasi kryžium. Silpnas kūnu, ligotas žmogus kryžiumi ant šaltų grindų už mane!.. Kam šito reikia? Kodėl? Ką aš dabar turėčiau daryti, kaip aš turėčiau elgtis? Melstis? Meldžiuosi. Kasdien pirštai perbėga rožančiaus vėrinėlį. Jau dveji metai kasdien, kasdien. Net kelionėj, net nepabaigiamų rūpesčių prislėgtoje dienoje, net tarp svetimų žmonių — rožančiaus vėrinėlį prisimenu visuomet. Penktadienių pasninkas iš pradžių slėgdavo. Nuo duonos riekutės ir vandens stiklinės pavakariais darydavosi silpna. Dabar gi ne. Dabar laukiu tos dienos, kaip pačios švenčiausios savaitėje, ir žinau, kaip bus gera kitą rytą neskubėti prie pusryčių stalo... Na, o kas dar? Ryto, vakaro malda. Gražūs rytmečiai, kai jie laisvi nuo pareigų, paslaptingoje katedroje. Sekmadienis — Viešpaties diena. Ir tai viskas? Visas mano maldingumas, kuriuo galiu pasigirti prieš kunigą, gulantį kryžiumi už mus, laiminantį kasvakar visus bendraminčius, aukojantį šv. Mišias už mus, beklaidžiojančius painioje kasdienybėje. Ne, mes neverti, aš visų pirma neverta tokios pasiaukojančios ir nuoširdžios kunigo maldos. Nejauku man tai žinoti, Viešpatie, kam tu tai leidi?

     ... Kažkada juk burnojau: malda į tylą! prašymas į tylą! pasiguodimas į tylą! dejonė į tylą! kalbėjimas į tylą! Nebemoku aš taip, kai negirdžiu aiškaus atsakymo. Dabar gi gėda prieš žmogų, gulantį kryžiumi ir besimeldžiantį į Viešpaties TYLĄ su tvirtu tikėjimu, kad jis bus išgirstas. Nejaugi net toks atkaklus tikėjimas neįveiks manęs?!

** *

     Netekau savo Dvasios Vadovo. Pats Viešpats mane nuo jo stumtelėjo. Pasijutau pamesta apleista, niekam nereikalinga. Viešpatie, kodėl nusigręži nuo manęs?! — šaukte šaukiau visu savo vidumi. Taip, matyt, reikia, Dievas Tėvas danguje geriau žino, ką daro, — ramino mane išvažiuodamas Dvasios Vadovas. O aš jaučiau čia didelę bausmę sau. Už ką? Kodėl? Ką ne taip dariau? — maldavau paaiškinimų bet vietoj jų užgirdau tylą. Nutilau ir aš. Nebepriekaištavau, nebeklausinėjau, nebesiaiškinau... Tik nejauku tapdavo, kai nei iš šio, nei iš to mintyse imdavau kartoti: NEKENČIU, NEKENČIU, NEKENČIU... Ko? — nežinau. Ir iš kur į mano mintis atklysta šis žodis, o su juo, žinoma, ir jausmas, — nežinau. Savaitė, kita, trečia... Staiga vieną rytą Katedros paskliaučių tuštumą perskrodus saulės spinduliams ir išryškinus ten gausybę judančių, žybsinčių, paslaptingus ratus sukančių dulkelių, sudejuoju: Viešpatie, kada gi įvyks stebuklas? Kada gi aš Tave surasiu? Kada gi aš Tave pajusiu ir be tarpininko, be Dvasios Vadovo?.. Viešpatie! Dabar žinau: graudulio, pasimetimo, praradimo jausmo priežastis ne dvasininko pasitraukime nuo manęs. Priežastis manyje pačioje. Dvasios Vadovo praradimas man buvo akstinas stabtelėti ir paklausti savęs: ar tuo keliu einu? Juk ne tuo... Arba ne visai tuo. Dabar tenka grįžti atgal ir iš naujo ieškoti kelio pas Viešpatį. Va, kodėl taip sunku. Dievas Tėvas danguje privertė mane atsigręžti ir nustebti: ką aš darau?! Sunku sukti atgal, oi kaip sunku. Ar pajėgsiu, ar užteks jėgų, vienas Dievas težino.

     ... O taip, Jis, matyt, žino, kad pajėgsiu, todėl ir veda mane atgal, todėl ir verčia ieškoti tikresnio ir tiesesnio kelio pas Jį, pas Viešpatį.

     Mylinčiajam atlyginimas — pati Dievo meilė! — kažkur kažkada užgirdau ar perskaičiau. Prisimenu ir prisiminsiu. Tik ak, — man tai dar nieko apčiuopiamo nesako. Tik graudulį sukelia, ir tiek. Akyse stovi mamulė sunkios ligos mėnesiais, savaitėmis. Šiltesnis žodis — ir ašarų upeliai. Tik dabar pamačiau, kokius gerus vaikus turiu! — džiaugiasi atėjusiai kaimynei jos, skausmų kankinamos, aplankyti ir... verkia. Vaikeli, kaip tu viena gyvensi! — glosto mane žvilgsniu ... verkia. Taigi tavo dukrytės gimtadienis, atiduok jai mano paskutinę pensiją, — pašnibždomis nurodo man, pasilenkusiai virš jos lovos, ir verkia. Nejaugi tiesa, kad žmogus klykdamas ateina į pasaulį, verkdamas išeina?

     Štai ir aš. Pasižiūriu į tuščią kėdę, ant kurios dar taip neseniai sėdėjo man svarbus žmogus — ašaros. Pamatau nusinuodijusios bendradarbės sūnus, klusniai stovinčius eilutėje prie komunijos šv. Mišiose, aukojamose už mamą — savižudę, — ašaros. Užgirstu tylųjį Tėvo pranciškono ŠVENTAS ŠVENTAS Viešpats, Galybių Dievas... nespėju praverti burnos pagarbinimo aidui — ašaros. Viešpatie, jei šitos mano ašaros — išties sielos apsivalymas, sutinku jas šluostyti kasdien, kas valandą.

     Bet...

     Mylinčiajam atlyginimas — pati Dievo meilė! Laukiu atlyginimo, o mylėti dar nemoku. Taip jau man lemta — visuomet praeiti pro šalį to, kas gera ir gražu, — parašė susigraudinusi bičiulė. Mąstau, ką atsakyti. O gal mes pačios kaltos, kad visuomet praeiname pro tai, kas gera ir gražu? Laukiam atlyginimo. O juk pirma turime pačios užmokėti. Gal netgi nuoširdžiomis apsivalymo ašaromis. Jos artins prie Dievo meilės, jos mokys mus pačias mylėti. Ir tik tada laukti atlyginimo.

     ... O Šventajame Rašte be Dievo meilės pažadų yra ir toks sakinys: “Žmogus nežino, meilės ar neapykantos jis yra vertas” (Ekl. 9,1) ***

     Peštynės Katedroje prie klausyklos. Regėjau jas, girdėjau. Viena nutampytą sijoną apsimovusi moteriškė, eidama pro šalį, mestelėjo kitai:

     —    Ir tu eini išpažinties? Kaip tau ne gėda? Meluoji, šmeiži visus — ir manai, Dievas tau dovanos?!

     —    Eik tu, karve, sijoną išsilygink. Į Dievo namus atėjai, o ne į turgų! — atšovė kita įtūžio raukšlėm išvagotu veidu.

     —    Kas tau darbo mano sijonas, vėpla tu! Pasakysiu klebonui apie visus tavo darbelius! — netylėjo pirmoji.

     —    Lėk, skųsk, tik, tiek ir temoki, begėde tu! — nenusileido ši.

     Nutilo tik kitų sutramdytos.

     ... Šventina tikintiesiems grąžintą bažnyčią. Prieš valandą prie aklinai uždarytų jos durų ėmė plaukti minios tikinčiųjų, įdomaus reginio ištroškusiųjų. Žinia gi, kiek vyskupų, kiek kunigų, klierikų ir patarnautojų pulkai, o vienuolės vienuolės — kokios išsipusčiusios, kokios gražios, kokios švytinčios! Minia telkiasi vis tirštesnė, durys neatsidaro, prie jų susiburia baltarūbiai zakristijonai ir skina takelius svečiams dvasininkams. Minia tirštėja, gaudžia, siūbuoja, regis, tuoj tuoj siūbtels ir iš naujų ąžuolo durų liks tik šipuliai. Slenka paskutinės minutės iki iškilmių pradžios — minia tebegaudžia ir tebesiūbuoja. Patarnautojai vos bepajėgia praskirti kelią Jo Eminencijai Kardinolui ir palydai. Čia pat, didžiųjų Viešpaties Tarnų panosėje, susipeša dvi moterėlės priekaištaudamos viena kitai dėl neteisėtai užimtos vietos arti slenksčio. Ir štai — durys atvertos, miniai tikinčiųjų kelias laisvas! Grūstis, klegesys, šūksniai: kur lendi? ar žmoniškai nemoki?! ramiau, tilpsit visi! — ir,., pasijuntu nešte užnešta ant laiptų, stumte nustumta į patį tamsiausią bažnyčios kampą. Dairausi po šventovę, į kurią sugrįžo Viešpats Dievas ir... tikintieji. Viešpatie, atleisk, kad mes tokie. Nepasmerk mūsų, neišeik vėl iš čia! Išmoksim, tikrai išmoksim ir tylos, ir Tavo, Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, atneštos ramybės, kurios žmonija vis nemoka ir nemoka dar priimti!

■    Egipte musulmonų fundamentalistų būriai užmušė 12 krikščionių.

■    Lenkijoje apie 100 organizacijų, turinčių tikslą ginti negimusiųjų kūdikių gyvybes, susijungė į vieną federaciją.

■    Maskvos lenkų katalikų bendruomenė, nesulaukdama žadėto Švenč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo šventovės grąžinimo, jėga ją susigrąžino. Šventovės patalpos buvo naudojamos projektavimo instituto.