Pas vieną ponią buvo jos bičiulių pobūvis. Jau buvo vėlus vakaras, kai visi išgirdo žemyn laiptais basų kojyčių šlepsėjimą.
— Tšš, — pasakė tyliai šeimininkė, — tai vaikai ateina pasakyti labanakt. Mane tai visados labai sentimentaliai nuteikia.
Po to — momentas tylos, o paskui plonas balselis:
— Mamyte, Vytukas pagavo tarakoną...
▼*▼
Baigiantis pamokai, matematikos profesorius sako studentams:
— Aš manau, kad visi suprantate šį skyrių, ar ne? O jeigu nors vienas šioje klasėje yra toks pusgalvis, kuris nesupranta, tai prašau atsistoti.
Po trumpos tylos atsistoja vienas studentas.
— Ar tai tu esi pusgalvis? — klausia profesorius.
— O ne, ponas profesoriau, bet man buvo labai nemalonu, kai tamsta tik vienas buvai atsistojęs.
▼*▼
Kan. Tumas-Vaižgantas negerdavo svaiginamųjų gėrimų, bet retkarčiais į karštos arbatos stiklą įsipildavo stiklelį konjako — gal nuo slogos. Sakoma, kad, būdamas vikaru vienoje parapijoje, jis pasivaikščiojimo metu pastebėjęs patvory gulintį visiškai nusigėrusį žmogų. Vaižgantas sustojęs ir įprastu būdo karštumu pradėjęs pasigėrusįjį barti:
— Pasigėrei, prisilakei degtinės ir guli patvory. Darai gėdą ir sau, ir visai parapijai.
Pasigėręs žmogus pakraipė galvą ir, vos apversdamas liežuvį, pasakė:
— Aš gėriau konjaką...
— Tai ko iš karto nesakei! — sušuko Vaižgantas, — saugokis, kad neperšaltum...
▼*▼
Graikų poetas Hesiodas 720 m. pr. Kristų sakė:
— Aš neturiu jokios vilties mūsų krašto ateičiai. Jei šiandieninis jaunimas paimtų rytoj vadovavimą, tai būtų galas mums, nes dabartinis jaunimas nepakenčiamas, tiesiog baisus, ne toks kaip mūsų laikais...
▼*▼
Parke vakare jaunas vyras kalbina merginą:
— Vakar mačiau, kaip jūs išsigandote, kai aš užkalbinau. O šiandien, atrodo, jau manęs nebebijote?
— Nebijau, nes šiandien rankinuką palikau namie...
▼*▼
Auklėjimas — tai vaiko charakterio ugdymas taip, kad pradžioje jis mokomas kalbėti, o vėliau — tylėti.