Prieš vėją jie pūst nesiryžo,
Jie buvo visai nekalti.
Kad virstų Igarkoje kryžiais,
Jie buvo į čia ištremti.
Dievažin, kiek mūsų čia guli—
Ak jūs akmeninėm širdim,
Vaikeliui, tėveliui, motulei
Mokėjot gyvybę atimt.
Kaip sunkiai, kaip sunkiai
Juos priėmė žemė šalta.
Į kapvietę ašaros sunkės,
Kad būtų lengviau iškasta.
Tvorelės kapų išsiklaipė,
Pasviro ir kryžiai kampu,
Tik stovi kur ne kur eglaitė
Ir rauda, kad daros kraupu.
Klausykit!— garsai naujo Varpo
Jau aidi žeme Lietuvos.
Sugrįžkit iš mirtino vargo,
Be kaltės kaltieji namo!
Valentinas V. Navickas