(Jaunimo grupėje V vietą laimėjęs rašinys)
Alė Žibūdaitė
“...ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams... ”
Kiekvieną dieną, kalbėdama šiuos “Viešpaties maldos” žodžius, susimąstau, ką reiškia atleisti?
Nuo pat mažų savo gyvenimo dienų atlaidumą pirmiausia pajuntame kiekvienas iš savo motinų. Visiems tenka nusikalsti, o nusikaltus — atsiprašyti. Bet ne visada ir visi laiku sugebame atsiprašyti. Kartais žodį “Atsiprašau” taip sunku ištarti. Ir kai aš, būdama dar vaikas, nusikalsdavau, įskaudindavau savo gerąją mamytę, suprasdama savo blogą poelgį, ateidavau prie mamytės ir tardavau: “Mamyte, atleisk”. Tuomet pasirodydavo motinos veide šypsena, o kartais netgi jos skruostais nuriedėdavo džiaugsmo ašaros, o iš mamytės lūpų išgirsdavau tokius žodžius:
— O kaip nuostabu, vaikeli! Čia tik smulkmena, ką tu padarei, bet svarbiausia, kad tu sugebi atsiprašyti. Ir toliau eina motinos pasakojimas, priminimas man apie Gerąjį Dievulį. Kad aš, padarydama blogą darbą, įskaudinu ne tik savo tėvelius, bet ir Dievą. Todėl aš privalau ir Jį atsiprašyti. Mes visi žinome, kokios geros mūsų mamytės, o mano mamytė man sakydavo, kad Dievulis šimtus ir tūkstančius kartų dar geresnis už pačias geriausias mamytes. Ir kai Gerojo Dievulio aš atsiprašau, Jis, kaip ir mamytė, visada atleidžia.
Iš Šv. Rašto žinome Jėzaus Kristaus gerumą. Jis, būdamas be nuodėmės, prisiėmė mūsų visas kaltes ir numirė ant kryžiaus už kiekvieno mūsų nuodėmes. Ir dabar atleidžia kiekvienam iš mūsų, kurie kreipiamės į Jį, prašydami atleidimo. Ir kaip dažnai man, besiruošiant išpažinčiai, prisiminus visas savo kaltes, nuoširdžiai prašant atleidimo, kunigas, lyg pats Kristus, sako: “Dievas myli visus žmones. Eik ir gyvenk ramybėje”. Kokia palaima ir tyras džiaugsmas užlieja širdį. O jeigu kartais būna žmogiškos puikybės arba retkarčiais aplanko tokia mintis, kad ne tiek daug blogo šį kartą aš padariau, o ne visada pavyksta ir nuoširdus gailestis, tuomet būna sunkesnė atgaila ir mažesnis džiaugsmas po šv. išpažinties. Matau, tarsi pats Kristus žiūrėtų į mane, visas sukruvintas, kenčiantis už mano nuodėmes. Iš Jo lūpų pasigirsta žodžiai: “Pažvelk į mane, tai jūsų nuodėmės taip padarė”. Nors Jėzui ir labai sunku kentėti, bet Jis visad pasiryžęs mums atleisti. Argi mes turime teisę neatleisti kitiems? Mes turime pavyzdį— Kristų. Jeigu Jis mums kiekvienam atleidžia, tai ir mes privalome sekti Jo pavyzdžiu.
1948 m. gegužės 22 d. mano mamytė buvo ištremta į Sibiro platybes. Aš dažnai mamytės klausdavau, kaip jūs ten ištverėte, ar nebuvo neapykantos tiems, kurie jus įskundė, vežė, o ten esant ir skriaudė? Ir visada sulaukdavau to paties atsakymo — ne, juk be Dievo valios niekas neįvyksta. Daugelis žmonių ir tose ypatingai sunkiose sąlygose sugebėjo išlikti žmonėmis ir atleisti kitiems, netgi tiems, dėl kurių jie turėjo palikti savo mylimą Tėvynę. Taip elgtis jiems padėjo “Tėve mūsų” maldos žodžiai: “... ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams...” Juk jei mes iš širdies gelmių neatleisime jiems, kaipgi mums, nusidėjėliams, galės atleisti Kristus? Šie maldos žodžiai mus stiprino ir davė mums jėgų ištverti. Iš pradžių netgi ir sekmadienis ten buvo eilinė darbo diena. Ir tik maldos dėka buvo iškovota, kad sekmadienis būtų paskirtas Dievo garbei, vykdant trečią Dievo įsakymą: “Švęsk sekmadienį”. Sekmadienio rytą visi lietuviai suklaupdavo ir melsdavosi. Ateidavo jų raginti į darbą, bet niekas nekreipdavo į tuos kvietimus dėmesio, toliau kalbėjo įvairias maldas, giedodavo giesmes. Prižūrėtojai laukdavo 2-3-4 valandas ir išeidavo. Koks geras Dievas, Jis neapleido, išgirdo žmonių maldas. Kur mes bebūtume, kaip sunku būtų nešti šio gyvenimo naštą, kreipiantis į Dievą ir tik Jo atsiprašant už savo klaidas ir atleidžiant kitiems, žmogus būna laimingas, nes Dievas jį globoja savo tėviška ranka.