50 kartų grįžo vyturėliai,
50 kartų noko ir kviečiai.
50 metų Ostiją vis kėlei—
Visagalio Sūnų iš dangaus kvietei.
50 kartų vasaros žydėjo.
Džiūgavo jaunystė Vynmedžio darže.
Dieviška palaima vis lydėjo sėją—
Ką barstei į širdis— viltimi sužeis!
Tėviškės arimai ilgesiu alsavo.
Nemunėlis plaukė motinų rauda.
Šitie skausmo šuorai ir į širdį Tavo
Įsirėžę tapo nuoširdžia malda.
Ir prašvito rytas— pamatei Tėvynę—
Ne tokios ilgėjos mylinti širdis...
Daug nedoros rankos čia žiedų išskynė,
Ir giesmė netyla iki šiol graudi...
Metai jubiliejaus! Kam graudingos giesmės?!
Lai jausmai nuoširdūs užjūrin keliaus—
Per erdvių tolybę ranką Tau ištiesme
Meilės, ir vienybės, ir maldos galia...
Kas gi man belieka?!— Atsidusti tenka:
Vien SVEIKA MARIJA— Rožių dovana:
Lai kantrybės versmės niekad neišsenka!
Lai širdis palieka amžinai jauna!
Teofilija Žemaitytė, Marijampolė
