IRENA RAŠČIUVIENĖ
“Mama, mano mama, mama mylima...” — užtrauki populiarios dainos priedainį, juokiesi, maivaisi, — kad ir aš pralinksmėčiau, nusišypsočiau, nebepykčiau, atleisčiau už kokią nors Tavo išdaigą. Kaipgi nepaklusi Tavo juokui? O kitąkart, žiūrėk, užsiropšti ant kelių, apkabini, prisiglaudi, lyg būtum mažiukas, o ne toks jau paauglys. Tai gera Tave turėti, taip saugu su Tavimi. Užaugsi, būsime laimingi... Bet ne visada pasakau tai, ne visada pasidžiaugiu. Tai pavargusi būnu, tai kitų įskaudinta, ko nors susirūpinus, apie nepabaigiamus darbus begalvojanti. Pasiimi knygą ir užsidarai savo kambary. O, tas knygų pasaulis! Ten taip erdvu, dek nuotykių, tiek gerų, įdomių žmonių... Mūsų gyvenimas paprastas, kasdieniškas, kuklus. Kartais ir patys jį aptemdome. Tu nepriekaištauji. Nereikalauji daug. Ilgai gyveni patirtais įspūdžiais: atostogomis prie jūros, kokia nors kelione, matytu spektakliu, susitikimais su draugais, gautu laišku. Iš mažučių džiaugsmų lipdai sau dieną — šventę: krepšinį, tenisą, futbolą pažaidi, paskui, žiūrėk, riedlente figūras vinguriuoji, tinklinio tinklą tempi, slėpynių eini, su šuneliu Pūke dūksti. O kaip vilioja kalvos Naujininkų pakrašty! Ten ir sūpynės, ant aukšto medžio pritvirtintos, ten pavasarį sula iš beržų teka, alyvų krūmai pražysta (vis man puokštę priskini), žiemą slidės skriete skrieja, — tik laikykis! Sykį kurapkų būrelį aptinkate. Ir benamius šunis, kates pamaitinti reikia. Ir Burbiškių miške medinių skulptūrų takus išvaikščioti, nufotografuoti. Ir sąvartyne, pasirodo, įdomu: kiek detalių, medžio atraižų, kitokių berniokams praverčiančių dalykų ten aptinki.
Kun. St. Kazėnas atidaro Šiauliuose katal. pradinę mokyklą buvusiame rusų vaikų darželyje Šv. Ignaco bažnyčios sodyboje. 1992.IX.1.
O man vis atrodo, kad per daug laiko vėjais leidi. Priekaištauju: pasimokyti daugiau reikėtų, kuo nors rimčiau užsiimti, namų ruošoj daugiau padėti, sode padirbėti ir t.t. Bet Tu moki taip įtaigiai pasiteisinti. Prisimenu, sakai sykį: “Kaip jums darbas, taip mums, vaikams, žaidimai. Jeigu dabar neprisižaisiu, neprisibėgiosiu, paskui graušiuosi”. Argi paneigsi tokį argumentą? Bėgiok, vaikeli, džiaukis... Juk žinau: Tu neisi į mokyklą pamokų neparuošęs, ir parduotuvėje vietoj manęs eilėje pastovėsi, ir, dulkių siurblį įsijungęs, kambarius patvarkysi, prieš tai, tiesa, nepamirši pabambėti: “Oi nemėgstu šito darbo. Tik dėl Tavęs, mama...” Dar muzikos pasiklausysi. Televizorių įsijungsi ir žiūrėsi tai, ko gyvenime nematęs, nepatyręs, ko nespėsi patirti. Dažnai ir užmigsi, nebaigęs žiūrėti filmo ar koncerto. Žadėsi, kad daugiau taip nebus, o kitą sykį ir vėl paliksi šviečiantį ekraną. Užuomarša...
Patinka Tau gyvenimas. Nepriekaištauji, kad ne vienas Tavo draugas ir daugiau turi, ir daugiau mato. Nesistengi pasirodyti didesnis nei esi. Bet ir žeminamas nesileidi. Geriau — nelįsti ten, kur nesi laukiamas, neiti ten, kur nesi kviečiamas. Žinai, kam ir kur esi reikalingas. Tada Tavęs nesulaikysi. Be Tavęs neapsieina krepšinio varžybos — ir žaisti, ir teisėjauti tenka. Tavęs reikia klasėje papokštauti, nuotaiką praskaidrinti, bepradedantį pykti mokytoją nuraminti. Tavęs reikia išdykėlių padegtai žolei gesinti: surenki vaikų būrelį ir leki. Tavęs reikia sesutei Justinai paguosti, nuraminti, kai ši jaučiasi mūsų nesuprasta. Tu — senelių užvadėlis. Kai tik laisvesnis — ir skubi pas juos. Darbų ten nestinga. Tu ir daržą paravi, ir vištytėms grūdų paberi, ir bičių spiečių iš obelies dūmiji, ir miežius kūgin krauni, ir namą perdažai, parduotuvėn nuleki. “Jei nebūtų mamulės ir tėtulio, neturėčiau ką taip mylėti”, — dar visai mažas sakei. Vis laiškus jiems rašei, sveikatos linkėjai...
Reikalingas jautiesi Atgimimo mitinguose, prie Parlamento barikadų. Ir tą sausio 13-tosios naktį, su draugais nuo mūsų pasprukęs, pirmiau tankų atsidūrei prie Radijo ir televizijos pastato. Nežinojau, kur Tu, ieškojau, bijojau netekti. Grįžęs ne išsyk viską papasakojai.
O liepos mėnesį išdidus stovėjai karaliaus Mindaugo karūnavimo minėjime Medininkų pilies kieme. Ar ne pirmąkart toks svarbus jauteisi — toje Lietuvos Mindaugų kolonoje? Net lankininkų varžybose išdrįsai dalyvauti. Vis pasakojai apie tą šventę joje nebuvusiems. Paskui liūdėjai Medininkų muitinės aukų. Lyg į Tavo paties likimą pasikėsinę būtų.
Mylėjai pasaulį. Atsimenu, gal septynerių metų pipiras, užklausei: “Jei nebūtumei manęs pagimdžiusi, ar aš nebūčiau šio pasaulio pamatęs?” — “Ne” — atsakiau. Tu apkabinai mane ir prisiglaudei. Iš dėkingumo...
Ak, sūnau! Nebegaliu daugiau! Aš nebeturiu Tavęs... Nesaugus Tau buvo šis pasaulis. Nesaugus Tau buvo Dzūkijos plentas, abipus kurio tiek grožio, tiek svaigumo, tiek erdvės. Nesaugus saulėtas rugpjūčio 4-tosios vidurdienis, iki kurio taip linksmai dirbai senelių darže, o paskui dar norėjai atsisveikinti su Pirciuko ežerėliu, taip keistai ant kalvų tyvuliuojančiu, ir nuo tų kačpėdėlėmis kvepiančių aukštumėlių pamatyti tolumoje išsyk ir kitus ežerus: Dusią, Metelį, Obeliją, o apačioje — Seirijų, savo mamos vaikystės miestelį, Tavo atostogų miestelį, kuris visiems rodėsi sveikiausias, jaukiausias, saugiausias.
Kitądien Tu būtumei grįžęs į Vilnių. O dar po poros dienų laukė kelionė į Sankt Peterburgą — mano dovana Tavo paskutinei moksleiviškai vasarai. Žinojom: kita vasara bus kupina rūpesčių. Daug egzaminų laukia. Ketinai rimtai padirbėti. Vienam Tavo rašinėlyje perskaičiau: “Kitais metais gal nepamatysiu, kaip prasikala žolė, išsiskleidžia lapai, kaip ateina pavasaris...”
Deja, deja...
Lyg pamišęs skriejo to mirtį nešusio automobilio vairuotojas. Nutrūko Tavo dienų tėkmė. Ten, kur toks aukštas dangus, kur viena prie kitos glaudžiasi kalvos bekepurės, kur miško juostos — lyg žali rėmai — tuos paveikslus įrėmina. “Rodos, tik šiemet pamačiau, kaip čia viskas gražu!” — visai neseniai stebėjaisi. Nejaugi nuojauta vertė atidžiau įsižiūrėti? Nejau nuojauta vedžiojo ranką, kai paskutiniame literatūros rašiny taip gražiai pasakojai apie dievdirbio Dovinės iš K. Borutos “Medinių stebuklų” mirtį, kokios už jokius pinigus neįpirksi, — po aukštu dangum, paukščiams čiulbant, medžiams ošiant... Lyg savo mirties peisažą regėjai...
Be skundų ir dejonių palikai mus. Tu nemėgai skųstis. Nekerštaudavai. Neišduodavai. Ir išėjai taip. Tik ašara akies kamputy - didelė, skaidri — su paskutiniu atodūsiu išsprūdo. Ką tada pasakei mums?..
Liko neištarti patys svarbiausieji žodžiai. Ir pats jų nespėjai išgirsti.
Bet vis randu ant kapo kažkieno padėtą puokštelę, uždegtą žvakelę. Vis matau Tavo suolo draugo liūdnas akis. Sutinku paguodos ir gerumo kupinus kitų žvilgsnius. O sesutė rašinėliuose vis bando išsiaiškinti, kodėl tokia begalinė atsitiktinumo kaina, vis nori pasakyti, kad labai Tave mylėjo ir tebemyli. Tavo žodžiais mane guodžia: “Neverk, man labai negera, kai tu verki...”
...O aš negaliu sau atleisti, kad per mažai Tavimi džiaugiausi, kad ne viską dėl Tavęs padariau. Kodėl tik praradę suprantame, ką turėjome?..
Rodos, dažniau nei kitados skamba per radiją toji daina: “Mama, mano mama...” Gal tai sūnus ją siunčia? Gal jis žada: “Grįšiu, mama, pas Tave su pirmąja vyturio daina”? Laukiu. O laukdama mokausi geriau suprasti gyvuosius...
Vartau jo albumus, knygas, sąsiuvinius, įvairiomis progomis rašytus laiškus, sveikinimus, piešinėlius, — viską, ką lietė jo rankos. Paskui atsistoju prie lango, pro kurį jis taip mėgo žiūrėti, ir lyg jo akimis matau dangų, saulę, debesis, mėnulį, žvaigždes, žaidžiančius vaikus, slėnius, kalveles, kylančius ir besileidžiančius lėktuvus. Ir šią vasarą audros nulaužtą medį, kurį Mindaugas taip mylėjo. Gražus tas pasaulis. Ir toks trapus. Toks neapgintas. Visai kaip žmogus...
“Norėčiau būti teisininkas”, — prasitarė sykį Mindaugas. Žinau: jis būtų buvęs teisingas. Dabar teisingi turime būti mes. Ir už sūnų... Nepalik mūsų, Mindaugėli. Mokyk mus gyventi amžinybei...