(ESĖ)

BITĖ VILIMAITĖ

   Aš išsirinksiu patogią poziciją pažvelgti į mažą lietuvį, gyvenantį žemėje, — aš vengsiu tokios aukštumos, nuo kurios žiūrint, viskas susilieja į viena: ir sodininkas, lyginantis gyvatvorę, ir amalas ant to krūmo lapų. Jei žiūrėsi iš labai aukštai, jie abu bus maži gyvūnėliai, kurių kiekvienas turi savo užsiėmimą. Tačiau žmonių giminę skirstyti į šlavėjus, sodininkus, rašytojus, dainininkus, kepėjus būtų per daug siaura ir neteisinga.

     Mažas lietuvis yra fenomenas, kaip ir kiekvienas žmogus šioje žemėje. Kilęs jis galbūt net iš galingos talentingos giminės kamieno. Deja, talentas — ne kilmės dokumentai, kurie pereina kitoms kartoms pagal įpėdinystės teisę. Senasis kamienas davė ir visai silpnus ūgius; jie per daug išsiplėtė, išsišakojo, — kai kurie liko nusmelkti, patekę į medžių kaimynystę. Didieji duoda vaisius, teikia prieglobstį ir pavėsį, o tu, mažas lietuvi, kad galutinai nesužvarbtum tos visuotinės dorybės pavėsyje, bėgi nuo jos tolyn, pasitrauki ir imi pats savarankiškai gyventi. Visuomenė, susiskirsčiusi luomais, virškina pati save, — taip, kaip gyvūnų vienos rūšys ryja kitas. Sąžinės ir garbės balsai — tai tarsi rudimentai, per silpnai išlavėję, kad jaustumeis saugus toje visuomenėje, kuri pati susikūrė gausybę blogų įstatymų. Mažas lietuvis vengia apibendrinimų, jis neaprėpia visumos, jis nesiruošia jos kritikuoti, girti ar ja baisėtis. Štai jis prisėda parke ant suoliuko. Jo drabužiai sudėvėti, veidas pilkšvas nuo avitaminozės. Jis kalbasi pats su savimi apie meilę, politiką, mokslą, apie vaikus. Jo žemakaktis veidas išvagotas rūpesčio raukšlių, — jis nėra toks kvailas, kad ruoštųsi sąmoningai mokyti savo vaikus eiti ydingu keliu, kad šie kaip nors išgyventų, — tačiau nepamirš jų pamokyti, kaip apeiti įstatymą, kad išvengtų gėdos, negarbės ir kalėjimo. Mažas lietuvis sėdi po medžiu, kurio šakose įkyriai gieda kažkoks paukštis. Ak kokia banali ta tobula melodija! Lietuvis toliau rikiuoja savo mintis, ir rūpesčių raukšlės dar giliau išvagoja jo kaktą. Taip, jis yra toks nevikrus, kad nesusikrovė jokio turto, o juk nesivaržydamas naudojo visas priemones. Kaip ir kiekvienas nevykėlis, jis tyliai keikia tėvynę, jis net išdrįsta prasižioti, kad jos nėra, — tironai valdo vergus... Mažas lietuvis mėgsta mąstyti apie didelius dalykus, tuomet nereikia vargti prie smulkių... Jo siela pakyla, o vaizduotė krauna žiedus, gražesnius vienas už kitą. Mažas lietuvis išlaisvina visas savo proto jėgas, jo mintys, protingos ir kvailos, lekia kaip strėlės į visas puses. Tarp jų yra nuostabiai subtilių ir, deja, pačių vulgariausių. Protas ir idiotybė, taurumas ir niekšybė ženklina jo charakterį. Jis išardo pilką gyvenimo monotoniją, nepaiso visuomenės tradicijų ir nuo seno įprastų taisyklių. Laužo jas, — tarsi skintųsi kelią per bruzgynus. Šalia to amžinojo kovos azarto ir aplinkiniai žmonės tarsi pasikrauna jo individualybės, be ceremonijų jį apvaginėdami. Jam nė motais tai.

     Pirmas jo rūpestis, prabudus rytą, ką jis šiandien valgys. Šeimininkei pritrūksta kantrybės laukti nuomos mokesčio, jis išmetamas į gatvę. Jis išeina, paskubomis sagstydamasis drabužius, ir jo galva prisivėlusi plunksnų iš prairusios pagalvės. Jis taip pravaikščios visą dieną, kol koks nors pažįstamas teiksis pakviesti prie stalo. Tačiau mažajam lietuviui svečiuose nebus leidžiama prasižioti ir pasakyti ką nors protingo. Mat šeimininkai patys pakankamai išmintingi, viską žino, viską išmano. Mažas lietuvis išeina į gatvę sotus, bet labai paniuręs. Vakare jis vis tiek kažkur susiranda guolį. Tačiau jis dejuoja pro miegus, tiesa, vos girdimai, silpnu balsu. Tuo baisiau. Vėl rytas. Netverdamas iš alkio, jis apsivagia savitarnos parduotuvėje, išgąsdina tas moteris, pagrasindamas mažu kišeniniu peiliuku, ir vėl atsiduria gatvėje.

     Dabar jis vėl eina į parką pasėdėti ant suolelio. Tik dabar jau galima pastebėti, kaip pakeitė jo eiseną prakeiktas skurdas. Jo eisena dabar atliepia niršulį ir neviltį. Tai klaiki pantomima, kai einant tyčia daužomasi į praeivius. Tai amžino elgetos šokis, baisus disonansas “socialinėje harmonijoje”. O juk mažas Iietuvis turėtų šliaužti, slinkti, slėptis šešėlyje. Tačiau jis dar neišmokęs to visos žemės elgetų šokio elementų.

(Vilnius, 1992)