(Mintys, atkūrus Vilniaus jėzuitų gimnaziją)
Kun. Antanas Gražulis SJ
1995 metų rugsėjo 11 dieną Vilniuje po 55 metų pertaukos pradėjo veikti Jėzuitų gimnazija. Tai antroji tokia švietimo įstaiga Lietuvoje. Nuo 1991 metų Jėzuitų gimnazija veikia Kaune.
1. Lietuvos vaikų viltys
Žymus išeivijos teisininkas, visuomenininkas bei žurnalistas Povilas Žumbakis Vilniaus jėzuitų gimnazijos atidarymo proga Toronte leidžiamame “Tėvynės žiburių” laikraštyje pasidalijo su skaitytojais įsidėmėtinomis mintimis. “Netrukus po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Čikagoje lankėsi eilė Sąjūdžio veikėjų, jų tarpe M. Laurinkus ir R. Ozolas. Mūsuose tai buvo didelė šventė. Mes džiaugėmės tautiečių drąsa, pasiryžimu. Mus labai nustebino gan liūdnos svečių nuotaikos. Įstrigo R. Ozolo atsakymas į klausimą: ‘Kiek laiko truks, kol lietuviai atsikratys sovienio palikimo, suterštų širdžių?’ R. Ozolas atsakė, jo nuomone, tik tie, kurie pradeda lankyti mokyklas po nepriklausomybės atstatymo, tegalės nesuteptai blaiviai galvoti.
Pakrantės peizažas. Dail. Povilas Puzinas
Nustebome. Nejaugi tie, kurie tiek kentėjo, tiek metų buvo prispausti okupantų, negalės atsikratyti sovietinio galvojimo, ydų? Praėjus penkeriems metams, tas R. Ozolo atsakymas tampa vis realesniu. Tuomet net negalėjome pagalvoti, kad tauta išsirinktų buvusiuosius, kad mūsų žmonės, tautiečiai, leistų gaujoms užvaldyti gatves ir valdžios koridorius. Ne, ne Lietuvoje... Šių blogybių galėjome tikėtis Rusijoje, gal Lenkijoje, bet tik ne Lietuvoje!
Deja, taip atsitiko. Pesimistinis svečio žodis buvo taiklus. Šiandien retai teišgirstame gerų žinių iš Lietuvos. O žinių netrūksta. Gauname jų daugiau negu spėjame skaityti. Tik gaila, kad dauguma tų žinių yra liūdnos. Lietuva kenčia pookupacinę traumą, teikiančią skausmą, kuris gali ją priblokšti.
Sklinda liūdnos žinios net iš tarptautinių organizacijų, kurios Lietuvoje mato nusikaltėlių perteklių, valdžios supuvimą, savanaudiškumą, spaudos ir kitų laisvių varžymą. Ir apskritai apibūdina Lietuvą kaip pakrikusią Pietų Amerikos ‘džiunglių respubliką’.
Kalbėdamas apie liūdną posovietinę krašto padėtį, svečias turėjo vilties iš jaunosios kartos. Taip, mūsų žmonės gali prisikelti. Ateitis priklauso nuo jauniausios kartos. Yra tam sąlyga: jeigu karta nesušlubuos, nebus užkrėsta!
Ir štai pagaliau prašvito pora spindulėlių, kurie ir tarp pelenų žiba ir neša viltį. Prieš keletą savaičių Lietuvos spauda pranešė, kad po daugiau kaip 55-erių metų Vilniuje buvo atkurta Tėvų jėzuitų gimnazija! Jėzuitų, kurie pirmąją savo gimnaziją Lietuvoje įsteigė prieš 425 metus! Daugiau kaip 200 metų prieš Amerikos nepriklausomybę! Ir tai jau antroji gimnazija! Pirmoji atsikūrė Kaune prieš ketverius metus. Kauno jėzuitų gimnazija buvo įsteigta prieš 346 metus.
Mums, užsienio lietuviams, kurie esame susipažinę ir vertiname jėzuitų auklėjimo metodus ir pasiaukojimą, visa tai yra vilties ženklai. Iš sovietinių pelenų... Kaune ir Vilniuje... po ilgos pertraukos, po neišpasakytų kančių ir skriaudų sužibo du maži, bet ryškūs žiburėliai”. 1
Taigi mūsų Tėvynės jaunoji karta galės mokytis mokyklose, kuriose mokymas ir auklėjimas grindžiamas 2000 metų krikščioniškos patirties principais, bei 400 metų jėzuitų mokyklose kurtais auklėjimo principais. Povilas Žumbakis savo samprotavimus tęsia:
“Mokslo dėka Lietuvos jaunimas gali išlyginti 50 metų darytą skriaudą jų šeimoms! Savo pastangomis, gavęs progą, jaunimas gali pats atsidaryti duris į pasaulį. Nereikia privilegijų. Nereikia partijos. Reikia tik lygios galimybės į mokslą, pastangų ir daug ištvermės.
Partija turi pagrindo susirūpinti dėl jėzuitų mokyklų. Mat jos turi tai, ko neturėjo net pačios geriausios partinės mokyklos, auklėtojus, kurių pašaukimas yra mokyti jaunimą su meile. Tai būtent auklėjimas, kurio pagrindas yra ne tuščia marksistinė pseudofilosofija, partijos tradicijos, bet krikščioniška teologija ir filosofija.
Nesvarbu, kiek kliūčių darys valdžios biurokratai ideologai, esu įsitikinęs, kad šios mokyklos bus įvertintos tėvų ir mokinių. Mes Vakaruose puikiai žinome, kaip galima spręsti apie mokslo lygį mokyklose. Reikia tik pažiūrėti į jų paklausą.
Atsidarius Kauno jėzuitų gimnazijai, dar buvo tuščių vietų, nes žmonės nežinojo, gal abejojo. Tie, kurie atsimena senas jėzuitų mokyklas, jau per seni patarti jaunimui. Bet, prabėgus trejiems metams, kandidatų skaičius į Kauno mokyklą gerokai viršija vietų skaičių. Ir tai tik pradžia. Vilniaus gimnazija gali priimti tik 320 moksleivių, o kandidatų, dar mokyklai neatsidarius, jau buvo per 400! Mokykla turės daugiau kaip 40 mokytojų, keletą jėzuitų (galiamų nėra daugiau).
Valdžios susirūpinimą galima suprasti. Pasiaukojusių mokytojų mokslas ir auklėjimas, pagrįstas krikščioniškais principais, yra didesnis pavojus buvusiesiems negu bet koks ginklas! Jie nesugebėjo tų pačių jėzuitų leidžiamos “Lietuvių Katalikų Bažnyčios kronikos” uždaryti per tiek metų, tai kiek žalos gali padaryti šimtai jų dvasia išauklėtų tautiečių?
Valdžios ponams ir jų draugams yra tik viena išeitis įrašyti savo vaikus į tas jėzuitų mokyklas, kad neatsiliktų nuo neprivilegijuotųjų, kurie pirmą kartą po 45-erių metų turės galimybę lygiai konkuruoti - be privilegijų! Žinoma, visiems norintiems ten mokytis yra tie patys reikalavimai... Tai ne partinė mokykla . Nepanašios tos mokyklos į kai kurias Lietuvos profesines mokyklas, į kurias patekti reikia daugiau pažinčių ir kyšių nei talento. Pateks tik tie, kurie atsiduos mokslui... Privilegijos liks už durų, įstojus į mokyklą. Iš mokyklos išeis išauklėtas žmogus”. 2
Iš tikrųjų jėzuitų steigėjas šv. Ignacas Lojolą norėjo, kad jėzuitų mokyklos būtų atviros visiems ir žemiausių, neturtingiausių visuomenės sluoksnių vaikams. P. Žumbakis čia paliečia vieną iš skaudžių jėzuitams problemų -kaip atidaryti savo mokyklas (kurios, deja, ne guminės, negali sutalpinti visų norinčių jose mokytis) žemiausių ir vargingiausių visuomenės sluoksnių vaikams. Jėzuitų gimnazijos atidarymo proga “Apžvalgoje” teisingai aimanavo Audronė Viktorija Škiudaitė: “Su jėzuitų gimnazija Vilniaus visuomenė sieja viltį pakeisti ir mokyklą, ir visuomenę, tik gaila, kad į katalikišką mokyklą gali pretenduoti tik išrinktieji. Ji ne mažiau, o gal ir daugiau reikalinga konkurso nepraėjusiems visų Vilniaus mikrorajonų gyventojams. Beprasmiško triukšmo nualinti vaikai, nepagarba bejėgiam mokytojui šaukte šaukiasi vidinės asmenybės disciplinos, kurią iš mokyklos jaunimas atsineštų į visuomenę. Dvasinė anarchija visuomenę pavertė atmatų duobe, į kurią pasaulis pila savo atliekas”. 3
Aimanos pagrįstos. Bet realybė lieka realybe - ankštos patalpos, finansinės paramos trūkumas riboja galimybę priimti mokinių skaičių ir tenka eiti konkursų keliu - kai mokymasis ir stropumas teatidaro duris į norimą ir trokštamą mokyklą. Bet kurie kiti kriterijai iššauktų dar didesnę kritiką, nepatekusiųjų nuoskaudą... Privilegijos vienai ar kitai visuomenės grupei tik dar labiau paaitrintų ir taip pat skaudžią situaciją - negausios katalikiškos mokyklos nemažos dalies tikinčių tėvų vaikų negali priimti.
2. Jėzuitų auklybos principai ir Vilniaus jėzuitų gimnazija
Jėzuitai nuo seno savo tarnavimo visuomenei ir artimui pareigą atlieka dirbdami nelengvoje jaunosios kartos švietimo bei auklėjimo srityse.
40 pirmųjų jėzuitų mokyklų buvo įkurta 1556 metais, dar esant gyvam ordino steigėjui šv. Ignacui Lojolai. Po keturiasdešimties metų mokyklų buvojau 245. Vėliau jėzuitų mokymo sistema Europoje plito dar greičiau, įtvirtindama įvairių šalių mokyklose tiek bendrus jėzuitiško auklėjimo principus, tiek aukštą mokymo kokybę.
Skaudų smūgį sukurtoms institucijoms sudavė Jėzaus draugijos panaikinimas 1773 metais. Buvo sunaikintos 845 jėzuitų švietimo įstaigos Europoje, Azijoje ir Afrikoje.
1814 m., atkūrus Jėzaus draugiją, švietimo darbo buvo imtasi pirmiausia. Ne visada buvo lengva tai daryti to meto Europos valstybėse, krečiamose revoliucijų ir tarpusavio karų. Šiandien jėzuitai 65-iose pasaulio šalyse turi daugiau kaip 2 tūkst. mokymo įstaigų, kuriose dėsto apie 10 tūkst. jėzuitų kartu su 100 tūkst. pasauliečių dėstytojų. Šiose švietimo įstaigose šiandien studijuoja daugiau kaip 3 mln. jaunuolių.
Visos pasaulyje esančios jėzuitų mokymo institucijos veikia pagal bendrus jėzuitų auklėjimo ir mokymo principus. Svarbiausias dokumentas, tapęs vadovėliu jėzuitų mokyklų vedėjams ir mokytojams, buvo 1599 metais išleistas “Ratio studiorum” (“Mokslo planas”). Jame ne tik plačiai aprašyti jėzuitų pedagoginiai principai ir mokymo sistema, bet ir duoti praktiniai nurodymai dėl mokyklos tvarkos, mokytojų lavinimo ir paskirstymo, mokslo planų bei metodų. Sunku pervertinti “Ratio studiorum” reikšmę tų laikų mokymo institucijoms; tačiau ir mūsų dienomis tame dokumente atsispindintys siekiai ir dvasia lieka nepakitę, nors pedagoginiai metodai yra papildyti ir patobulinti.
- Kiekviena pamoka jėzuitų gimnazijoje turi padėti jaunuoliui atrasti Dievą.
- Siekiama, kad jaunuoliai mokytųsi tarnauti kitiems ir visuomenei, ugdytų savyje brandžias dvasines nuostatas.
Jėzuitų gimnazijose sudaromos sąlygos siekti bendrojo pagrindinio ir vidurinio išsilavinimo, remiantis jėzuitų ugdomojo darbo gairėmis...
- pripažįstant šio pasaulio vertingumą;
- mokant objektyviai pažinti pasaulio tikrovę;
- skatinant save pažinti, mylėti ir vertinti;
- rūpinantis įvairiausiu kiekvieno asmens ugdymu visuomenėje;
- individualiai rūpinantis kiekvienu ugdytiniu;
- ugdymą grindžiant krikščioniška laisvės, teisingumo ir meilės dvasia, religinį aukėjimą laikant viso pedagoginio proceso dalimi;
- iškeliant Kristų kaip gyvenimo idealą;
- ugdant kiekvieno mokinio saviraiškos galimybes, dėmesingumą amžinoms vertybėms;
- rūpinantis tinkama sielovadine globa;
- mokant asmeninės ir bendruomeninės maldos, skatinant suprasti ir dalyvauti Bažnyčios liturgijoje;
- auklėjant kitų labui atsidavusius žmones;
- pabrėžiant krikščioniškojo tikėjimo ir socialinio teisingumo vienovę;
- skiepijant rūpinimąsi socialiai apleistaisiais;
- bendraujant su kitomis katalikiškomis mokyklomis;
- skatinant pedagogus ir vadovus nuolatos rūpintis savo dvasiniu tobulėjimu.
Svarbiausias veiksnys, turintis užtikrinti šių principų įgyvendinimą mokymo procese, yra glaudus jėzuitų tėvų ir mokytojų pasauliečių ryšys.
Jėzuitų mokyklų mokytojai nuolat bendrauja ir tobulinasi kitose pasaulio jėzuitų mokymosi įstaigose. Mokytojų nuolatinis lavinimasis gali garantuoti aukštą mokymosi kokybę.
Vilniaus jėzuitų gimnazija nėra nauja švietimo įstaiga Lietuvos sostinės istorijoje. Dar 1570 metais Vilniuje buvo įsteigta kolegija, kurios pagrindu 1579 metais buvo įkurtas Vilniaus universitetas. Ne visi šiandien žino, kad, įkūrus Universitetą, jėzuitų vidurinio mokslo kolegija veikė ir toliau. 1578 metais joje mokėsi daugiau kaip 400 moksleivių. Pirmuosius aštuonerius metus kolegijai vadovavo rektorius Stanislovas Varševickis. Rektorius ne tik atrinkdavo gabesnius jaunuolius iš visos Lietuvos mokytis kolegijoje, bet ir pasirūpindavo išsiųsti juos toliau lavintis į užsienio universitetus. Kaip tik šie absolventai ir sudarė to meto lietuviškai kalbančios dvasininkijos branduolį. 1571 metais, po sunkaus karų, okupacijų ir marų šimtmečio, Jėzuitų kolegija prie Vilniaus universiteto buvo pertvarkyta į Kilmingųjų kolegiją (Colegium nobilium). Ji įsikūrė dabartinėje vietoje, prie Šv. Kazimiero bažnyčios ir vienuolyno, Lydos vėliavininko Kazimiero Kiškos padovanotame žemės sklype.
Nors tai buvo kilmingųjų vaikams skirta mokykla, bet ji ruošė tuos vaikus tarnavimui visai visuomenei, tame tarpe ir neturtingiesiems, ir vargingiausiems visuomenės nariams. Šioje, kaip ir kitose tokio tipo jėzuitų mokyklose, buvo ugdomi savo atsakomybę prieš visus visuomenės sluoksnius jaučiantys valstybės piliečiai. Taip suprastas pilietiškumas buvo vienas iš svarbiausių šios mokyklos siekimų tikslų. To siekiant, senojoje Vilniaus jėzuitų kilmingųjų kolegijoje buvo įvesta mokinių savivalda, net moksleivių savivaldos garbės teismas. 4 Kilmingųjų kolegija veikė iki jėzuitų ordino panaikinimo 1773 metais. Vėliau jos pastatai caro valdžios buvo atiduoti kareivinėms.
1919 metų gale Vilniaus vyskupo palaimintojo Jurgio Matulaičio pavedimu vokietis jėzuitas Fridrichas Muckermanas pradėjo parengiamuosius jėzuitų atkūrimo darbus; tačiau Vilnių užėmę bolševikai jį suėmė ir išvežė į Minsko kalėjimą. 1919 metų balandžio mėnesį, lenkams išvijus bolševikus, prie Šv. Kazimiero bažnyčios įsikūrė lenkai jėzuitai. 1921 m. senuosiuose Kilmingųjų kolegijos pastatuose jie atidarė Jėzuitų berniukų gimnaziją, kurioje 1938-1939 metais mokėsi 580 gimnazistų.
Prieškarinė Vilniaus jėzuitų gimnazija garsėjo savo mokymo lygiu, dramos būreliu, pučiamųjų ir styginių orkestru, raitelių kuopa. Mokykla turėjo bendrabutį iš provincijos atvykusiems moksleiviams. Bendrabutis buvo tose jėzuitų patalpose, kuriose dabar įsikūrusi Vilniaus konservatorija. 5 Tos prieškarinės jėzuitų mokyklos absolventas yra dabartinis Wroclavo arkivyskupas kardinolas Henrikas Gulbinovičius.
Lietuvai atgavus Vilnių, jėzuitų generolo W. Leduchovskio dekretu Vilniaus jėzuitų namai ir įstaigos, tarp jų ir gimnazija buvo perduota Lietuvos jėzuitų privincijolo jurisdikcijai. Gimnazijoje buvo įvesta lietuvių kalba.
1939-1940 ši mokslo įstaiga veikė kaip Kauno jėzuitų gimnazijos filialas. Sovietinė valdžia ją uždarė, o patalpose įkurdino kariuomenę. Pokario metais čia buvo atidaryta berniukų gimnazija, vėliau pertvarkyta į A. Vienuolio vidurinę mokyklą.
Vilniaus jėzuitų gimnazijos steigėja - Lietuvos jėzuitų provincija. Gimnazijos direktorių, Lietuvos jėzuitų provincijos narį, skiria Lietuvos jėzuitų provincijolas. Apskritai gimnazijoje suformuota plati savivaldos sistema, skatinanti dvasininkų ir pasauliečių mokytojų, taip pat visuomenės atstovų bendradarbiavimą.
Šalia gimnazijos Direktorių tarybos, kurios narius skiria jėzuitų provincijolas, čia veikia ir gimnazijos Rėmėjų taryba, į kurią kviečiami visuomenės atstovai bei Pedagogų ir mokinių taryba, renkama 2 metams. Visų jų užduotys ir funkcijos mokymo procese skirtingos, tačiau ir viena kitą papildančios.
Vilniaus jėzuitų gimnazija yra dviejų pakopų. Po pagrindinės 5-8 klasių mokyklos, nuo 9-osios klasės konkurso būdu formuojama ketverių metų gimnazija.
3. Gimnazijos atidarymo šventė - Vilniaus Arkivyskupo ir visuomenės linkėjimai bei viltys
1995 m. rugsėjo 11 dienos jėzuitų gimnazijos atkūrimo iškilmės prasidėjo koncelebraci-nėmis šv, Mišiomis Šv. Kazimiero bažnyčioje. Joms vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis. Iš arkivyskupo homilijos, pasakytos Mišių metu, “Respublikos” korespondentė įsidėmėjo palinkėjimą “Kurkite evangeliškąją laisvės dvasią” 6. “Apžvalgos” redaktorė A.V. Škiudaitė užfiksavo ir daugiau ta proga Garbingojo Ganytojo pasakytų minčių ir linkėjimų. Ji rašė: “Vilniaus jėzuitai grįžta prie savo veiklos” - taip savo pamokslą rugsėjo 11 d. Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, pradėjo Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. Šv. Mišios buvo skirtos Vilniaus jėzuitų gimnazijos atidarymui. Arkivyskupas priminė gausiai susirinkusiems moksleiviams, jų tėveliams ir rėmėjams, kad mokslo istorija Lietuvoje prasidėjo su jėzuitų atsiradimu.
Daug įsimintinų ir problemiškų minčių tądien pasakė arkivyskupas. Jis kalbėjo apie artimo tėvų ir mokytojų bendravimo trūkumą Lietuvos mokykloje. Su ta mintimi galima sieti ir pastabą, kad Vilniaus universitete - didžiulė praraja tarp kultūros ir tikėjimo. Vilniaus jėzuitų gimnazija, tikėtina, praras ne tik Vilniaus dvasios plėšinius. Ir jau pirmoji mokyklos diena skynėsi pro plėšinius. Kokie skirtingi mes buvome bažnyčioje ir mokykloje! Kaip rimtai ir giliai apie dvasinius dalykus: auklėjimą, mokytojo pašaukimą, prilygintą apaštalavimui, apie katalikų norą daryti įtaką visuomenei ir kt. kalbėjo arkivyskupas, ir kaip paviršutiniškai atidarydami gimnaziją kalbėjo pasauliečiai, taip pat ir pedagogai. Tuščios proginės frazės, iš kurių tyčiojasi tik vaikai, yra įprastas dalykas mūsų rugsėjo pirmosios švenčių dieną. Galvoju apie kelerių metų rugsėjo pirmąsias vienoje Lazdynų mokykloje ir prisimenu tik parapijos klebono pasisakymą, kuriame buvo ir minties, ir noro užmegzti kontaktą su vaikais, ir vaikų džiaugsmingą krykštavimą jam kalbant apie kasdienines, nusibodusias tiesas.
Arkivyskupas kalbėjo, kad visuomenė laukia stiprių asmenybių, sugebančių pasirinkti.
Bet jas gali išugdyti taip pat tik stiprios, sąmoningai į savo pareigą žvelgiančios asmenybės, aukotis sugebantys piliečiai. Darbas, taip pat ir mokytojo, okupacijos dešimtmečiais buvo tapęs katorga, auką vaikams ne kiekvienas galėjo priimti, nes ją būtinai reikėjo sieti su ateistine ideologija. Neatsitiktinai į Vilniaus jėzuitų gimnaziją buvo toks didžiulis konkursas. Ir Vilniuje, nors buvo manančių, kad čia vyrauja kosmopolitai, jaučiamas dvasios badas ir yra poreikis išsiveržti iš okupacinės mokyklos rutinos. Kol kas jėzuitų gimnazija tėra tikriausiai tik tėvų, auklėtų sovietinėse mokyklose, svajonė, bet manau, netrukus ji taps ir vaikų dvasios namais. Nedaug mūsų, pokario mokinių, su jauduliu prisimena buvusias mokyklas. Jos mums nesisieja su mielais namais. O tik pavydėti galima prieškario mokiniams, kuriems ir po 50-60 metų geriausi draugai tebėra gimnazijos draugai.
Lietuvoje tik aštuonios katalikiškos vidurinės mokyklos, o tarp jų - tik dvi jėzuitų. Ir dėl to tikriausiai kalta ne Švietimo ministerija, o tikinčiųjų visuomenė, kuri rodo per mažai atkaklumo apaštalauti netgi savo artimo labui”. 7
Beje, Klaipėdos ir Šiaulių miestų savivaldybės primygtinai siūlo Lietuvos jėzuitams perimti po vieną iš vidurinių mokyklų šiuose miestuose ir jas performuoti į jėzuitų gimnazijas. Deja, mažas Lietuvos jėzuitų būrelis nepajėgus šiuos prašymus patenkinti. Naujų pašaukimų problema aktuali ne tik Jėzaus gyventais laikais, bet ir mūsų laikais. “Pjūtis didelė, o darbininkų maža!”
Bet dar svarbiau, kad ir negausiose mokyklose visuomet skleistųsi krikščioniška dvasia.
Dabar steigiasi vis daugiau katalikiškų mokyklų, ir labai svarbu, kad visos jos būtų apšviestos tikėjimo, Evangelijos šviesa, kad būtų atmetama tai, kas bloga, ir paimama tai, kas gera. “Noriu palinkėti visiems, - sakė arkivyskupas, - meilės Dievui ir meilės žmogui”. 8
Te tokie mokytojų pokalbiai ir bendravimas tiesia kelią, kad arkivyskupo ir visuomenės linkėjimai taptų mūsų padagoginio darbo realybė!
1. Žumbakis P. Iš pelenų kylantys žiburėliai: Tėviškės žiburiai 1995.11.14
2. Žumbakis P., ten pat.
3. Škiudaitė A. V. Vilnius jėzuitai grįžta prie savo veiklos: Apžvalga. 1995.09.15-21.
4 Paluszkiewicz F. Maly slownik jezuitovv w Polsce. Warszawa 1995 p. 108-109.
5 Paluszkiewicz F. ten pat p. 72
6 Liaudankienė Q. Kurkite evangeliškąją laisvės dvasią: Respublika, 1995.09.12
7 Škiudaitė A. V. Vilniaus jėzuitai grįžta prie savo veiklos: Apžvalga. 1995.09.15-21.
8 ELTA pranešimas: Diena 1995.09.12.
■ Kun. Placidas Barius OFM, lietuvių pranciškonų provincijolas, birželio 18 - liepos 9 d. aplankė visus pranciškonų vienuolynus Lietuvoje.
■ Kauno paminklinei Prisikėlimo bažnyčiai, bolševikų paverstai radijo fabriku, sustabdyti nuo tolimesnio irimo reikia apie 2 mil. litų. Išsaugoti tam, kas jau atstatyta, reikia skubios finansinės pagalbos, kurios vyriausybė, deja, nesuteikia, o nuskurdinta visuomenė paremti nepajėgi.
■ Ev. liuteronų vysk. Anso Trakio mirties 10 m. sukaktis buvo paminėta iškilmingomis pamaldomis “Tėviškės” ev. liuteronų bažnyčioje birželio 23 d.
■ Varalbergo vysk. dr. Klaus Kung savo “Dvasiniame aplinkraštyje” rašo, kad, panaikinus celibatą, kunigų nepadaugėtų. Stačiatikių Bažnyčiai irgi trūksta kunigų, nors jiems leidžiama vesti. Kunigų, anot jo, ir ateityje mažės, jeigu tikinčiųjų bendruomenės neatsinaujins.