(Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)
Jonas Ivanauskas
Aš negaliu jums parodyti savo margaspalvio vaikystės sodo, kuriame mano tėvai (o ir ne tik jie) sodino meilės ir gerumo gėles. “Jos užaugs kartu su tavimi, - mokė jie, - ir jeigu tu jas rūpestingai globosi ir puoselėsi, jos pražydės ir apšvies tavo sielą, o tavo kūnas niekada nebus nei aklas, nei kurčias...”
Pabėgėlė su vaikais. Dail. Povilas Puzinas
Jūs neaplankysite šito sodo, nes jo nebėra. Tik retkarčiais laiko ūkanoje tarsi vaiski vizija išplaukia jis, ir aš ten sugrįžtu. Vejuosi žydrus svajonių paukščius, atsargiai liečiu trapias vilties, tikėjimo ir meilės gėles, stipriai apglėbiu gruoblėtą kantrybės medį ir pajuntu, kaip gerumas užplūsta mane, kaip pamažu atsileidžia sugniaužti kumščiai, kaip lyg žiedas išsiskleidžia pykčio suspaustos lūpos, kaip akyse užgęsta raudonos keršto liepsnos...
Ir tada tariu: “Leiskite būti geram...” O šiandien, klajodamas vaikystės takais, aš suradau stebuklingą knygą su užrašu: “Septyni meilės darbai”. Kaip seniai pradėjau ją rašyti - dar kūdikystės metais. Paskaitysiu ir jums keletą puslapių, gal suprasit, kodėl nuolat kartoju: “Leiskite būti geram”.
Pirmasis puslapis: Vargšą sušelpk!
Mama, pastūmusi man lėkštę su blynais ir pripylusi puodelį mėtų arbatos, išbėgo pro duris, pažadėjusi tuoj grįžti. Ėmiau pusryčiauti, bet štai atsidarė durys, ir ant slenksčio pasirodė nudriskęs, suvargęs žmogus, nuo šalčio pamėlusiu veidu. Sugrubusiose rankose (mat neturėjo pirštinių) jis laikė apytuštį krepšį. “Elgeta”, - dunktelėjo man mintis, žinoma, atspėjau, nes vyriškis papasakojo, kaip sudegė jo namai, todėl ir vaikštąs pakiemiais, prašydamas pagalbos. Kalbėjo liūdnai ir graudžiai, todėl man greit sudrėko akys. Pasodinau prie stalo, pripyliau karštos arbatos, kad pavargėlis sušiltų, nes lauke nuo šalčio pyškėjo tvoros. “Alkaną papenėjau, - mąsčiau, - tik kaip aš tą pavargėlį sušelpsiu?” Pasiūliau jam duonos (prisiminiau J. Biliūno “Ubagas”), bet jis atsisakė ir paprašė pinigų. Savų neturėjau. “Paimsiu mamos. Tegul neperka ji man pažadėtų pačiūžų. Apsieisiu!” -įtikinėjau save. Piniginė gulėjo, kaip visada, stalčiuje. Atskaičiavęs dešimt litų, padaviau elgetai, o piniginę įmečiau atgal. “Tvarka!” - ištariau sau ir nusišypsojau - buvau patenkintas savo labdaringu darbu. Tačiau vargeta, pamaitintas, pagirdytas ir sušelptas, neskubėjo išeiti, kažko delsė ir netikėtai paprašė pirštinių, paimsiąs ir kitą kokį šiltesnį drabužį. “Žinoma! Vargšą aprenk!” - dingtelėjo mintis ir aš nuskubėjau į sandėliuką. Suradęs brolio megztuką ir tėvelio pirštines, skubėjau nudžiuginti atvykėlį, bet jo jau nebuvo. Apieškojau visur - nė kvapo!
- Tai va, būčiau padaręs dar vieną labdaros darbą, bet jis išėjo, - pasakiau grįžusiai mamai ir išklojau viską, kas buvo nutikę. Atidžiai išklausiusi manęs, ji kažkodėl atitraukė stalčių. Deja, piniginės ten nebebuvo. Bet juk aš tikrai padėjau ją atgal! Mama tylėdama lingavo galvą. Ir staiga aš viską supratau...
- Kodėl, mama? - šaukiau iš nevilties ir apmaudo, o ašaros kaip pupos ritosi mano skruostais.
- Iškęsk nuoskaudas, sūnau - ramino mama ir dar pamokė: - Tu gali padaryti dar vieną artimo meilės darbą - pasimelsk ir už gyvuosius, paprašyk, kad Dievulis atvestų juos į doros kelią...
Užverčiau pirmąjį lapą ir apsidairiau. Kur jos - atlaidumo ir dosnumo gėlės. Anava viena... dvi... Juk jos visai baigia išnykti! Argi jos tokios lepios. Deja, deja...
Antrasis puslapis: Pikta darantį sudrausk!
Skambutis... Valio! Visu greičiu namo! Du penketai, tarsi angelo sparnai, skaidrino mane namo. Štai tvenkinys, tiltelis, dar keliolika žingsnių ir... Bet ką ten prie kranto veikia ilgšis trečiokas Ignas su savo palyda? Ką jie ten pagaliu murkdo vandenin? Tyliai prisėlinu artyn. O siaube! Vandeny kapanojasi mažas kačiukas, o jie kvatojasi ir stumia dar toliau nuo kranto. Gyvuliukas čia iškyla, čia vėl panyra ir iš paskutiniųjų jėgų stengiasi įsikibti j kankinimo įrankį -pagalį. Dar minutė, kita, ir jis...
- Nee! - puolu artyn jų, klykdams ne savo balsu. - Paleiskit kačiuką. Beširdžiai!..
- Šliš, žvirbli, nečirškėk, - atsitiesia Ignas nuo savo kraupaus darbo ir meta piktą žvilgsnį į mane.
- Paleiskit kačiuką, - rėkiau nesustodamas, -o jie ne... - ir puoliau prie Igno sugniaužęs kumščius.
- O jei ne ... - išsiviepė dičkis ir... pūkšt!., nespėjęs nė žiobtelėti, aš atsidūriau vandeny kartu su visa kuprine ir dviem penketukais. Tik kur dabar tie angelo sparnai? Juk plaukti beveik nemoku - kapanojuos kaip šlapias šunytis.
- Tai panardyti sumanei, kavalieriau - netikėtai išgirstu šmaikštų kaimynės Želvienės balsą, -čiupk grėblio galvą ir vairuok į krantą.
Sužvejojusi mane kaimynė dar pajuokavo:
- Žviegi kaip skerdžiamas paršelis. Numirėlius iš miego prikeltum. Matyt, net danguje tave išgirdo.
“Matyt, tikrai išgirdo”, - atitariau mintyse, nes neturėjau jėgų kalbėti. Glaudžiau prie savęs iš baimės ir šalčio drebantį kačiuką ir tirtančiom lūpom šypsojausi savo gelbėtojai. Ir dėl penketų, ir dėl kačiuko, ir dėl dangaus. Aš toks laimingas! Kaip niekada!
Stipriai užsimerkiau, nes noriu sugrįžti į tą vaikystės popietę ir džiaugsmingai šūktelėti: “Aš toks laimingas!” Noriu, kad net danguje išgirstų, kad vėl atbėgtų mano geroji gelbėtoja. Bet pro lūpas išsiveržia tik prikimęs mano balsas. Kitaip ir būti negali: aš neturiu nei dviejų penketų, nei angelo sparnų, nei mažo šlapio kačiuko. Tik du sugniaužtus kumščius. O tų ignų tiek daug, ir jų rankose ne pagaliai... Ar beįstengsiu? Nežinau... nežinau...
Trečias puslapis: Išalkusį pavalgydink!
Nors aš jau penktokas, bet senelė, kiekvieną rytą išlydėdama mane į mokyklą, įbruka man į rankas porą sviestainių ir vis primena:
- Apsidairyk, vaikeli, ar nėra už tave alkanes-nio. Pasidalink su juo.
Suprantu senelę: jai yra tekę labai labai alkti Sibire. Ji yra valgiusi net bulvių skutenas ir pašvinkusias žuvų galvas. Bet tai buvo labai seniai, kai senelė buvo jauna. Bet tu šiandien surask mūsų klasėje alkaną: vieni šniaukščia bandeles, kiti triauškina sausainius ar riestainius siurbčiodami limonadą. Žinoma, aš pasidalinčiau mielu noru, tik kuriam pasiūlyti? Dar šaipytis ims... Nebent naujokui. Jau turbūt trečia diena klasėje sėdi toks nupiepęs berniūkštis. Beje, jis tikrai niekada nieko nevalgo.
- Gal nori užkrimsti? - kyštelėjau jam panosėn sviestainį.
Vaikas čiupo jį abiem rankom, ir nespėjau nė sumirksėti - sviestainio kaip nebūta! Atkišau jam prakąstą savąjį. Neįtikėtina! Prarijo beveik nekramtęs. Nuostabu! Tikriausiai sumuštų visus valgymo rekordus.
- Kur taip išmokai? Gal treniruojiesi? - norėjau išgauti paslaptį. Bet jis nuleido galvą ir neatsakė. Apie priešpiečių likimą grįžęs papasakojau senelei.
- Ar tik nebus tos girtuoklės Kairienės vaikas. Jie neseniai atsikraustė į tą sukiužusią pirkią prie upelio. Nubėgtum pažiūrėti.
Nustraksėjau pasišokinėdamas, dar čiūžtelėdamas per ledo aptrauktas balutes. Pagaliau. Langelio skylės užkamšytos skarmalais - nieko nesimatė. Pravėriau duris. Padvelkė šalčiu ir pelėsiais. Tamsoka ir nejauku.
- Mama parėjo, - netikėtai išgirdau balsą. Iš skudurų krūvos kampe kyšojo trys vaikų galvos ir nustebusios žvelgė į mane.
- Jūs čia gyvenate? - pasiteiravau ir net pašiurpau: sugriuvusi krosnis, dvi dėžės ir skudurų krūva. “Kur jie verda valgyti? Kaip sušildo kambarį?” - dairiausi nesuprasdamas.
- O kur mama?
- Turėtų pareiti. Vakar išvažiavo į miestą, -paaiškino mano pažįstamas - sviestainių valgymo čempionas. Staiga viską supratau. Namo parskridau greičiau už kulką.
- Senele, ten vaikai miršta iš bado! - pranešiau kaip per ruporą ir pats pasibaisėjau.
- Duok, Dieve, kad tu niekada nesužinotum, kas yra tikrasis alkis, - dūsavo senelė, ruošdama vaikams lauknešėlį. - Pripilk tris buteliukus karšto vandens - vaikai rankeles sušils. Taip Sibire šildėmės...
Kieme, apsikaišę plunksnomis, mano draugai žaidė indėnus, o aš, tempdamas nelengvą krepšį, iškeliavau į tikrą ir labai svarbų žygį...
Praėjo nemaža metų. Kokiame vaikų internate užaugot jūs, girtuoklės motinos pamiršti vaikai? Kas sušildo sugrubusias rankeles jums, mažieji sąvartynų gyventojai? Ar pasiūlo jums kas priešpiečius, alkanieji stočių ir landynių benamiai vaikai? Kaip jums padėti? Mano geroji senelė jau iškeliavo Anapilin. Gal ji patartų?
■ Kun. J. Aranauskui SJ, Montrealio Aušros Vartų parapijos klebonui, birželio 30 d. Jurų šaulių kuopa “Neringa” suruošė 80 m. amžiaus sukakties minėjimą.
■ 1996 m. gegužės 19 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje buvo švenčiamas Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo 70 m. jubiliejus. Ta proga įvyko ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus ingresas.
■ Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 1994-1995 mokslo metais Lietuvoje tikybos pamokas lankė 360,978 moksleiviai, iš jų 347,660 Romos katalikų tikybos. 147,216 buvo pasirinkę etiką. Esama tendencijos etikos ir tikybos pamokas kaitalioti: vienais metais tie patys moksleiviai lanko tikybos pamokas, kitais — etikos. 1995-1996 mokslo metais Romos katalikų tikybos pamokas lankė 348,606 moksleiviai.
■ Vilkaviškio vysk. Juozas Žemaitis MIC kovo 11d. paskelbė aplinkraštį Nr. 47, kuriame, be kitų dalykų, atkreipia kunigų dėmesį į vargonininkų rengimo svarbą. Vyskupo įsitikinimu, Marijampolės pedagogikos kolegijos parengti muzikos mokytojai-vargonininkai bus nepamainomi pagalbininkai pastoraciniame darbe.