(Pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas)
Vytautas Bagdonavičius MIC
1. Ketvirtasis šimtmetis
Ketvirtasis Bažnyčios istorijos šimtmetis yra vertas daugiau dėmesio, negu jis paprastai susilaukia. Tame šimtmetyje Bažnyčia protiniu būdu suorganizavo savo požiūrį į Kristų-Dievą. Tai nėra paprastas uždavinys. Apskritai susidaryti protingą požiūrį į tai, kas yra Dievas, nėra lengvas uždavinys. Etnologijos istorija, daugiau negu mes norėtume, liudija įvairius Dievo sampratos iškrypimus. Bet tas uždavinys pasidaro dar sunkiau protu apvaldomas, kai pats Dievas taip prisiartina prie žmogaus, kad priima net žmogaus prigimtį.
Pats Kristus ir savo gyvenimu, ir savo žodžiais aiškiai save parodė kaip pilnaprasmį Dievo prigimties dalininką. Pirminė krikščionybė tai priėmė ir savo tikėjimu paliudijo. Tačiau ilgainiui atėjo laikas su tuo faktu protiškai susitaikyti. Iškilo uždavinys rūpintis, kad ši tikėjimo tiesa nepasiliktų svetimybe ir žmonijos galvosenoje. Šio uždavinio sąmonė net tragišku klausimu iškilo ketvirto šimtmečio krikščioniškoje visuomenėje. Kad ši tiesa, jog žmogus Kristus yra Dievas ir kad jis, prisistatydindamas esąs Dievo Sūnus, nesunaikina Dievo vienumo sampratos.
Kristaus malonė, kaip visuomeninė jėga, ligi ketvirtojo šimtmečio jau buvo užvaldžiusi buvusios Romos imperijos visuomenę. Šis sąjūdis nebuvo jokiu filosofiniu sąjūdžiu išaiškinamas, o tik Jėzaus Kristaus gyvenimo ir veikimo būdu. Trečiojo šimtmečio pabaigoje krikščionybę sutinkame kaip galingą visuomeninę jėgą. Tokia jėga ji pasirodė kariniuose santykiuose.
Tokios krikščionijos įtakos atvejį galima rasti Prancūzijoje. Ten prieš imperijos valdymą buvo sukilęs ūkininkų sąjūdis, kurį imperijos vadovybė norėjo numalšinti. Tai buvo Baghanadų sąjūdis. Sukilimas prasidėjo vakarinėje Prancūzijos dalyje. Jam numalšinti buvo siunčiamas tebų legionas. Tačiau legiono dalyviai tam pasipriešino kaip tik dėl to, kad sukilėliai buvo krikščionys, kaip ir legionieriai. Yra išlikęs šitoks jų pasipriešinimo aiškinimas: “Mes verčiau patys sutiktume būti kardu sunaikinti, negu kardą kelti prieš savo brolį ir Jėzų Kristų”. Kas dešimtas legionierius Koelne buvo nužudytas. Sukilimas buvo 286 metais. Jo vardas Baghanadai galų kalboje reiškia sukilėliai.
Panašiai veiksmingai krikščionybė reiškėsi rytinėje Romos imperijos pusėje. Imperija buvo valdoma imperatoriaus Diokleciano ir Galerijaus. Ypač šis pasižymėjo grubumu. Tačiau krikščionių tikėjimas buvo taip paplitęs, kad grėsė sukilimas prieš stabmeldišką imperijos vadovybę. Nebuvo laikoma galimu dalyku prieš krikščionybę pavartoti kariuomenę, nes ir joje buvo daug krikščionių. Tada prieš ją buvo imtasi teisinių priemonių. Buvo duotas uždavinys teisininkams ir konsistorijos nariams paruošti įstatymą prieš krikščionis, kad juo remiantis būtų galima kovoti su krikščionybės plitimu. 303 m. sostinėje Nikomedijoje buvo sunaikinta bažnyčia. Atimta iš jos alyva, vynas ir duona. Tie produktai buvo skirti šelpti vargšus. Kitą dieną buvo paskelbtas įstatymas, kad ateityje draudžiama krikščionims turėti susirinkimus. Visiems buvo įsakyta aukoti stabams. Kurie atsisakytų, turi būti žudomi.
Tuo metu į imperijos ribas veržėsi naujos tautos: Sarmatai ir Gotai. Ta proga vienas krikščionis šitaip ironiškai aptarė krikščionių persekiojimo įstatymą: “Kai persekiojami nekalti krikščionys, tai yra pergalė prieš Sarmatus ir Gotus”. Už tai jis buvo sudegintas.
Kai kurie krikščionys atidavė savo Šventąjį Raštą ir už tai užsipelnė paniekinantį išdaviko vardą. Kiti priešinosi visokiems grasinimams. Kai Syrijoje ir Armėnijoje įvyko sukilimas, buvo išleistas naujas įstatymas, liepiantis suimti vyskupus ir kunigus. Po to buvo išleistas trečias įstatymas, kad visi karo belaisviai turi būti priversti aukoti stabams. O 304 m. įsakyta, kad visi krikščionys, nepaisant luomo skirtumo, turi būti verčiami aukoti stabams. Taip rašoma Eusebijaus istorijoje.
2. Proto vaidmuo, priimant krikščionišką tikėjimą.
Pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas Nikėjoje, tuometinėje Romos imperijos sostinėje, galėjo įvykti tik tada, kai imperijos vadovu tapo Konstantinas. Nors šio susirinkimo metu jis dar nebuvo apsikrikštijęs, tačiau jo palankumas krikščionybei buvo neabejotinas. Imperatorius ėmėsi šio uždavinio sušaukti visuotinį susirinkimą, norėdamas imperijoje išlaikyti taiką, kad skirtingos tikėjimo pažiūros neskaidytų imperijos iš vidaus.
Kokių skirtumų pavojus tada buvo Bažnyčioje? Šioje pirminėje Bažnyčios visuomenėje nebuvo skirtumo tarp mąstymo ir veikimo. Tikėjimas ir veikimas ėjo kartu. Tačiau brendo laikas, kada reikėjo sutarti, kaip bus suprantamas Kristus. Per pirmuosius tris šimtmečius Romos imperijoje Kristus buvo įsipilietinęs kaip veiksminga visuotinė jėga. Tai buvo grynas Dievo malonės veikimas. Bet atėjo laikas, kada ir žmonija turėjo pasireikšti kaip sąmoninga veikėja kartu su Dievo malone. To negalima praleisti iš akių, kai artinamės į naują reiškinį Kristaus įsteigtos Bažnyčios gyvenime į visuotinį Bažnyčios susirinkimą. Tikėjimu priimant Kristų, dalyvavo ir žmogaus protas. Be jo veikimo nėra įmanomas antgamtinės malonės priėmimas ir veikimas su Dievo malone.
Taigi atėjo laikas ir žmogaus protui parodyti savo vaidmenį. Pagaliau žmogaus protas iškėlė klausimą, kas yra Jėzaus Kristaus. Šio klausimo aktualumas kilo iš abiejų pusių. Kristus nepasirodė žmonijoje kokio kosminio stebuklo būdu, kaip kažkas anapus šios tikrovės, bet atėjo, kaip ateina kiekvienas žmogus, būtent gimimu iš moters. Marijos vaidmuo ryšium su Kristumi buvo aiškus pirminėje krikščionybėje. Antra vertus, transcendentinė Dievo samprata Senojo Testamento religijoje, kurią perėmė krikščionybė, buvo labai stipriai priimta. Ir paties Jėzaus mokymas buvo toks, kad ši Dievo samprata ne tik nebuvo sumažinta, bet taip išryškinta, kad Jėzus jai buvo visiškai klusnus. Dėl to pirmojo Bažnyčios visuotinio susirinkimo tėvai susitiko su tokio lygio klausimu, su kokiu žmonija niekada nebuvo susitikusi.
Klausimo aptarimą, su kuriuo susitiko pirmasis visuotinis Bažnyčios susitikimas, paimkime iš liuterono teologo Hamako. “Dieviškumas pasirodė žemėje ir savo esimą davė pajusti, būtent, kad tai yra tas pats dieviškumas, kuris valdo dangų ir žemę. Tai toks klausimas” (Encyclopedia Britannica, vol. 2, 360 psl.).
Ketvirto šimtmečio pradžioje krikščioniškai visuomenei atėjo laikas pažinti Kristų kaip protinę tiesą, įjungiant į žmonijos galvoseną gerai suprastą Kristų, būtent ne vien kaip žmogų, bet ir kaip Dievą. Atėjo laikas, kad vidinis tikėjimas Dievo įsikūnijimu būtų įvestas į žmonijos žodyną kaip protiškai pasisavinta tiesa. Ligi šiol ta tiesa buvo tik nuostaba, efektyviai veikianti žmogų, o po Nikėjos susirinkimo ji pasidarė žmonijos proto tiesa.
Šį uždavinį atliko pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Antijochijos Euzebijus praneša, kad susirinkime dalyvavo 250 vyskupų. Atanazijus savo Arijonizmo istorijoje sako, kad dalyvavo 318 vyskupų. Cezarėjos Euzebijus Konstantino biografijoje rašo, kad imperatorius atidarymo kalbą pasakė trims šimtams vyskupų. Yra išlikęs sąrašas, paskelbtas 1898 metais, kiek ir iš kurių šalių buvo susirinkimo dalyvių. Daugiausia dalyvių buvo iš Mažosios Azijos ir Armėnijos - 116 vyskupų. Iš Egipto ir Ligijos - 19 vyskupų, iš Palestinos - 19 vyskupų. Iš Europos šalių (Ispanijos, Prancūzijos, Italijos) dalyvavo tik po vieną ar du vyskupus. Nė vieno nebuvo iš Vokietijos.
(B. d.)