Jonas Boruta SJ
Gyvename reikšmingų Jubiliejų epochą -laukiame 2000 Viešpaties metų jubiliejaus, minėjome Lietuvos 600 metų krikšto sukaktį, minime Lietuvos Bažnytinės provincijos įkūrimo 70-metį. “L’ Osservatore Romano” 1996 balandžio 26-osios numeryje 1 praneša apie Čekijos, Rusijos, Lenkijos, Vengrijos ir Vokietijos vyskupų pasitarimą kaip 1997 metais paminėti pirmojo baltų žemėse misionieriaus kankinio šv. Adalberto Vaitiekaus mirties 1000 metų sukaktį. Lietuvos istorikai ir kultūrininkai ruošiasi 2009 metais paminėti Lietuvos tūkstantmetį. Būtent, kaip galutinai nustatė E. Gudavičius, A. Bumbliauskas, 1009 metais Lietuvoje (o ne Prūsijoje, kaip anksčiau manyta) kankinio mirtimi mirė šv. Adalberto Vaitiekaus pasekėjas vyskupas misionierius šv. Brunonas Bonifacas. Quedlinburgo metraštis, aprašydamas šio šventojo mirtį, pirmą kartą pamini ir Lietuvos vardą 2. Su šv. Adalbertu Vaitiekum ir šv. Brunonu Bonifacu prasideda baltų kraštų (tame tarpe ir Lietuvos) evangelizacijos istorija. Pirmasis pasikrikštijęs lietuvių valdovas -tai šv. Brunono kankinystės istorijoje minimas lietuvių karalius Netimeras.
Baltų kraštų vietinių bažnyčių - vyskupijų kūrimo istorija prasideda Palaimintojo Meinardo įkurta Ikškilės vyskupija Latvijoje 3. O pirmosios vyskupijos Lietuvoje kūrėju buvo pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas.
XIII a. pirmoje pusėje Livonijoje ir Prūsijoje įsikūrus galingiems kariniams ordinams ir jiems susivienijus, Lietuva buvo susiskaldžiusi: dar nebuvo vieno valdovo valdomos valstybės.
Mindaugas, matydamas Lietuvai gresiantį pavojų, pašalino sričių kunigaikščius ir paėmė visą valdžią į savo rankas. Jo priešai - sričių kunigaikščiai - suorganizavo prieš Mindaugą galingą sąjungą, į kurią įtraukė Livonijos kalavijuočius, jotvingius, žemaičius, net ir Haličo-Volynės kunigaikštį Danielių. Situacijos verčiamas, Mindaugas pasiūlė Livonijos ordinui taiką. Ordino magistras Andrius von Stirlandas pasiūlymą priėmė su viena sąlyga - jei Mindaugas ir jo pavaldiniai apsikrikštys. Mindaugas su šia sąlyga sutiko ir 1250 m. pabaigoje arba 1251 m. pradžioje pasikrikštijo su savo žmona, vaikais ir daugybe savo valdinių. Nors Mindaugo krikšto proga į Lietuvą atvyko pats Livonijos ordino magistras su būriu ordino brolių ir kunigų, tačiau tas įvykis tik keliom eilutėm aprašytas eiliuotoje Livonijos kronikoje.
Apsikrikštijęs Mindaugas pasiuntė pas popiežių Inocentą IV savo pasiuntinius, kurie pranešė apie valdovo krikštą, paprašė savo kraštui Apaštalų sosto globos, karaliaus vainiko bei prašė įsteigti Lietuvos vyskupiją, tiesiogiai pavaldžią popiežiui. Inocentas IV 1253 m. birželio 24 d. apaštaliniu laišku Rygos arkivyskupui liepė parinkti tinkamą kandidatą į Lietuvos vyskupus. 1253 m. rugpjūčio 21 d. bule popiežius Inocentas IV paskyrė Vokiečių ordino kunigą Kristijoną Lietuvos vyskupu. Rygos arkivyskupas Albertas 1253 m. pabaigoje arba 1254 m. pradžioje pašventino Kristijoną vyskupu ir kaip metropolitas savo vardu paėmė iš jo paklusnumo priesaiką, taip įjungdamas Lietuvos vyskupiją į savo bažnytinę provinciją. Tačiau su tuo nesutiko nei karalius Mindaugas, nei jo prašomas popiežius, kuris 1254 m. rugsėjo 3 d. dviem bulėm “Inclinati precibus” ir “Inclinati serenitatis” Lietuvos vyskupą Kristijoną atleido nuo duotos Klusnumo priesaikos Rygos arkivyskupui. Naumburgo vyskupas Dytrichas (Dietrich) buvo įpareigotas iš vyskupo Kristijono paimti priesaiką Apaštalų Sosto vardu. Taip buvo įsteigta pirmoji Lietuvos vyskupija, tiesiogiai pavaldi Romai.
Z. Ivinskis Vatikano archyvuose rado anų laikų popiežių laiškų tekstus, kuriuos taip aptaria P Jatulis:
“Popiežius tačiau nustebo, gavęs Mindaugo pranešimą, kad Rygos ganytojas, konsekravęs vysk. Kristijoną, iš jo priėmė priesaiką savo vardu, tuo būdu Lietuvos vyskupiją priskirdamas kaip sufraganiją Rygos arkivyskupijai. Vadinasi, buvo peržengti popiežiaus duoti įgaliojimai. Aišku, tiek Rygos arkivyskupui, tiek Livonijos ordinui rūpėjo užsitikrinti savo valdžiai Lietuvos plotus. Kaip tik tuo metu (1251) buvo panaikinta Žiemgalos vyskupija, kuriai anksčiau buvo numatyta priskirti dar nenukariautos Lietuvos sritys. Ta vyskupija buvo prijungta Rygos vyskupijai, kuri nuo to laiko pakelta į arkivyskupiją. Mindaugui buvo žinomi vokiečių kėslai, taigi jis greitai pasiskundė popiežiui. Inocentas IV tučtuojau įsakė Naumburgo vyskupui Saksonijoje, kad Šv. Sosto vardu naujai priimtų iš vyskupo Kristijono priesaiką, panaikindamas aną Rygos arkivyskupo priimtą. Naumburgo vyskupui popiežius 1254.IX.3 d. rašė, kad Rygos arkivyskupas priėmė iš vysk. Kristijono priesaiką savo bažnyčios vardu, kam visai nebuvo įgaliotas, “ypač kad Lietuvos žemė priklauso Palaimintojo Petro teisėms ir nuosavybei ir to karaliaus garbei, kurį nuo jo atsivertimo pradžios priėmėme kaip ypatingą Bažnyčios sūnų ir karališkos didybės titulu liepėme atžymėti; jokio kito ten nenorime vyskupo, kuris kam nors kitam, o ne Romos popiežiui, būtų priklausomas. Kadangi tas karalius nuoširdžiu laišku mūsų prašė, kad šį dalyką sutvarkytume pagal Apaštalų Sosto apdairumą, mes patenkiname jo prašymą, tavo broliškumui apaštaliniu raštu įsakome, kad (...) minėtam arkivyskupui padarytos priesaikos tas vyskupas nesilaikytų, bet kad priimtumei iš jo įprastą ištikimybės priesaiką mūsų ir Romos Bažnyčios vardu, pagal formulę, kurią esame prisiuntę minėtam arkivyskupui”.4
Tokia popiežiaus Inocento IV taktika atitinka (kaip matysime vėliau) Visuotinės bažnyčios tradiciją neofitų vyskupijas palikti tiesiogiai pavaldžias Romai, neįjungiant jų į kaimyninių kraštų bažnytines struktūras. Juk neofitams reikia Evangeliją įsiurbti į savą tautinę kultūrą, o ne su Evangelija panirti kurios nors iš kaimyninių tautų kultūron. Z. Ivinskis pastebi: “Įkurdamas atskirą Lietuvos vyskupiją (dioe-cesis Lethoviensis), suteikdamas jai Apaštalų Sosto globą ir apsaugą (1251 m. liepos 17 d.), Inocentas IV Mindaugą pavadino “ypatinguoju Romos Bažnyčios sūnumi”, kai šis savo 1253 dokumentuose kalbėjo apie popiežių, kaip apie “mūsų tėvą”5.
Atskira vyskupija tiesiogiai pavaldi popiežiui - jau nemažas žingsnis bažnytinės provincijos sukūrimui, o Mindaugo laikų Lietuvoje (jei ne nelemti politiniai įvykiai - Mindaugo nužudymas ir t.t.) buvo visos sąlygos ir bažnytinės provincijos įkūrimui. V. Gidžiūnas Bostono “Lietuvių enciklopedijoje” mini tris anuo metu Lietuvoje įkurtas vyskupijas: “Mindaugui rūpinantis vyskupo konsekracija ir vyskupijos įsteigimu, Gniezno arkivyskupas 1253 m. Lietuvos vyskupu konsekravo domininkoną Vitą, kuriam Mindaugas užrašė Veisiejų sritį. Jokios karinės jėgos neparemtas, Vitas dar trumpiau už Kristijoną gyveno savo vyskupijoje, kurią palikdamas parašė popiežiui realiaciją apie vargingą krikščionių padėtį Lietuvoje. Vakariniame jotvingių krašte, Lukovo srityje, buvo stengtasi įkurti dar vieną vyskupiją. Aleksandras IV 1256 įsakė Breslavo vyskupui Lukovo vyskupu konsekruoti pranciškoną Baltramiejų iš Bohemijos, bet tam pasipriešino Vokiečių ordinas. Lietuvos teritorijoje buvo įkurta ir Kuršo vyskupija, kuri apėmė visą šiaurės vakarų Žemaitiją iki Ventos, vad. Ceklį. Joje 1251-63 vyskupavo Henrikas Liuksemburgietis, Mindaugo globėjas. Jis nesėkmingai stengėsi įkurti Klaipėdoje savo rezidenciją ir pastatyti katedrą” 6. Bet visos jos mažai teturėjo tikinčiųjų, kaip ir liaudžiai Evangeliją skelbiančių misionierių. Šv. Adalberto Vaitiekaus ir šv. Brunono Bonifaco laikai jau buvo praėję. Lietuvos krikšto problema jau buvo nebe tiek asmeninio krašto gyventojų atsivertimo, kiek visos Lietuvos, kaip valstybės, egzistavimo problema.
Tolesnį tragišką Lietuvos Bažnyčios, jos vyskupijų likimą, o kartu ir beveik pusantro šimtmečio Lietuvos, komplikavo Teutonų ordino riterių agresija. Z. Ivinskis rašo:
“Su Mindaugo žuvimu (galutinai dar neišaiškinta, ar jis pasiliko krikščionimi), eilei generacijų baigėsi ir valdovų santykiai su popiežiumi. Tik iš apačios rusenanti krikščionybė negalėjo daryti daug pažangos, kai pats valdovas buvo pagonis. Krikštyti kraštą tada reiškė, kad pirmiausia pats didysis kunigaikštis priims krikštą, įsakydamas tai daryti ir savo valdiniams.
Su lietuviais vis labiau išsiplėtoję karo santykiai, kurių metu ordinas labiausiai geidė Vakarinės Lietuvos (Žemaičių), ilgam palaidojo bet kokias pastangas Lietuvą pakrikštyti, pradedant nuo valdovo dvaro. Tuose santykiuose yra atsakymas, kodėl didieji Lietuvos kunigaikščiai iki pat XIV amž. galo liko abejingi popiežiaus, imperatoriaus ir kaimynų valdovų įtikinėjimams priimti lotynų krikštą (1323, 1349, 1351, 1358, 1373). Ir Gedimino laiškai Avignono popiežiui Jonui XXII, ir derybos, kaip ir laiškai tuo klausimu per imperatorių Karolių IV, ar Vengrijos ir Lenkijos valdovus, vis primenant Vilniaus kunigaikščiui reikalą krikštytis, paliko tik negyvi pergamentai, negavę jokios eigos.
Lietuvių tautos istorijoje įvyko reikšmingas posūkis, kurio pasėkos rytų Europoje buvo didesnės reikšmės, pvz., už rusų tautos numetimą totorių jungo. Kai kryžiuočių ordinas, prisidėjęs skrynias Romos Kurijos bulių ir įvairių privilegijų, pasirodė visai netikęs, kaip krikštijimo ir misijų institucija, Vilniaus valdovo ir jo tautos krikštijimas atėjo iš šono. Jis buvo surištas su svarbiais politiniais pasikeitimais, kai didysis Lietuvos kunigaikštis tapo kaimyninės valstybės karaliumi”. 7
Tai jau 1387 metai ir tikrieji tų metų jau galutinio Lietuvos krikšto iniciatoriai ir vykdytojai - ne svetimšaliai, ne Ordinas ir ne lenkai, bet Lietuvos valdovai - lietuvių didieji kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas. Net Lietuvos kunigaikščiams Jogailai ir Vytautui nepalankus lenkų istorikas J. Dlugošas pripažįsta šiems valdovams kilniausią viduriniais amžiais supratimu krašto krikštytojų ir apaštalų titulą, (net ir pripažįstant J. Dlugošo kronikos netikslumus ir tendencingumą), todėl nerimta 1387 metų Lietuvos krikšto klausimą kvestijonuoti tokiu išeivijos istoriko J. Dainausko samprotavimu: “Dlugošo pateikto fantastiško 1387 m. lietuvių krikšto aprašymo jokie neabejotini istoriniai dokumentai nepatvirtina. Atrodo, kad Dlugošas visa tai išsigalvojo, siekdamas parodyti nebūtus lenkų nuopelnus krikštijant Lietuvą” 8.
P. Rabikauskas, neaukštindamas lenkų didelių nuopelnų krikštijant Lietuvą, neneigia Dlugošo kronikos pateikiamų žinių netikslumo “...Dlugošas savo kroniką rašė, praėjus daugiau kaip 60 metų nuo pačių įvykių. Be to, niekas neabejoja, jog Dlugošas kronikoje įvykius aiškina dažnai tendencingai, lietuviams gana nepalankiai, jog joje yra daug netikslumų, kurie suklaidino ir tebeklaidina ne vieną rimtą istoriką. Pvz., Dlugošas rašo, kad į Vilnių atvykę karalius su karaliene krikštyti lietuvių. Iš čia kilo lenkuose jaunutės Jadvygos (ji tuomet buvo vos 12-13 metų mergaitė) idealizavimas, jos išskirtinių nuopelnų, Lietuvą krikštijant, į padanges kėlimas. Bet nė vienas iš to laiko išlikusių dokumentų nepamini karalienės Vilniuje. Ir ji negalėjo būti Lietuvos sostinėje, nes tuo pačiu metu Lenkijos ponai ją nusivežė į Ukrainos Lvivą. Jiems rūpėjo atsiimti vadinamos Raudonosios Rusijos žemes, kurios 1350 m. buvo pavestos valdyti Vengrijai, ir Jadvyga, kaip buvusio Vengrijos karaliaus duktė, savo dalyvavimu turėjo patvirtinti naują tvarką” 9. Taigi P Rabikauskas mini Dlugošo kronikos netikslumus, konkrečiai juos nurodo, bet išvadas daro visai priešingas ir ne mažiau palankias lietuviams, nei išeivijos istorikai J. Dainauskas, A. Marma ir kiti. P. Rabikausko galutinė išvada pristato Vytautą ir Jogailą, kaip tikruosius 1387 m. Lietuvos krikšto iniciatorius ir vykdytojus: “Visi lietuviai, rašę apie Lietuvos krikštą, pabrėžia faktą, jog lenkai tam krikštui - cituoju Z. Ivinskį: “neteikė didelės svarbos. Kaip patvirtina ir pačios Jogailos Vilniuje duotos privilegijos, neofitas - naujasis Lenkijos karalius Lietuvos sostinėn atvyko su mažu kunigų būreliu, kuriame nebuvo nei Gniezno arkivyskupo Bodzantos, nei Krokuvoje lietuvių kunigaikščius krikštijusio vysk. Jono Radlicos, nei veiklaus Poznanės vyskupo Dobrogosto” 10. Iš tuomet Vilniuje duotų privilegijų sužinome, kad su Jogaila iš Lenkijos atvyko keletas atsakingų valstybės vyrų: Poznanės vaivada, du mozūrų kunigaikščiai, pora kaštelionų, dvaro taurininkas, iždininkas ir kiti. Jie, aišku, lydėjo Jogailą kaip valdovą. Juo labiau, atrodo, reikėjo iškilmingos Bažnyčios dignitorių palydos, nes karaliaus kelionės tikslas ir buvo į Lietuvą įvesti krikščionybę, įsteigti naują vyskupiją, numatyti jai vyskupą, steigti parapijas. Ir jaunai karalienei būtų buvę įdomu susipažinti su savo vyro tolima tėviške. Lvivo srities reikalus lygiai gerai būtų buvę galima sutvarkyti ir pora mėnesių vėliau. Kodėl viso to nebuvo? Manyčiau, kad pats karalius ir jo broliai Skirgaila, Vladimiras, Kaributas, taip pat pusbrolis Vytautas to nenorėjo. Jie viską taip sutvarkė, kad krikščionybės Lietuvon įvedimas būtų pačių lietuvių reikalas. Per daug iki kaulų buvo įsiėdęs kryžiuočių siekimas: krikštytojams turi priklausyti vienokia ar kitokia teisė valdyti pakrikštytuosius. Panašios priklausomybės nuo lenkų lietuviai, be abejo, baidėsi, nors Krėvoje ir buvo nutarę Lietuvą “prišlieti” prie Lenkijos. Tas noras nepriklausyti jaučiamas ir pirmuose oficialiuose, krikšto metu duotuose dokumentuose. Steigiant Vilniaus vyskupiją, nieko nepasakyta, kokiai metropolijai ji turėtų priklausyti, ir net popiežius kanonišką vyskupijos įsteigimą pavedė ne Gniezno arkivyskupui-metropolitui, o savo tiesiog įgaliotam Poznanės vyskupui. Jogaila ir Vytautas jau tuomet galėjo galvoti apie atskiros Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymą. Vytautas, kaip žinoma, vėliau tam turėjo konkretų planą, tiktai laiko aplinkybės neleido jo įvykdyti 11. Mat Lietuva neturėjo savo kunigų, nebuvo joje dvasiškiams ruošti tinkamų mokyklų, ir pati gyvenimo realybė privedė prie to, kad Vilniaus vyskupija jau po keturių dešimtmečių tapo Gniezno metropolijos Lenkijoje dalim” 12.
Palyginę Mindaugo krikšto, pirmosios Lietuvos vyskupijos įsteigimo istoriją su 1387 metų Lietuvos krikšto įvykių istorija, rasime daug panašumų tarp abiejų įvykių dalyvių reakcijų ir siekimų. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir stebintų, kad Vytautas, kovodamas už Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų nepriklausomybę nuo kaimynų valstybių bažnytinių centrų, ne iki galo sekė Mindaugo pavyzdžiu. Kodėl? Ar Vytautas, kovojęs dėl nepriklausomos nuo Maskvos metropolito LDK stačiatikių metropolijos, nesuprato, kad reikia kovoti ir dėl katalikų vyskupijų nepriklausomybės nuo Lenkijos bažnytinių struktūrų, konkrečiai nuo Gniezno arkivyskupo-metropolito, Lenkijos primo įtakos? Tai, kad Gniezno arkivyskupas nebuvo pakviestas Jogailos ir Vytauto į oficialias Lietuvos krikšto iškilmes Vilniuje 1387 metų pavasarį, liudytų, kad abu Lietuvos valdovai tą reikalą suprato, bet iš kitos pusės jie žinojo ir ką kitą - Bažnyčios tradiciją naujakrikščių kraštuose kuriamų vyskupijų nepajungti jokiai kaimyninei metropolijai, o palikti jas tiesiogiai pavaldžias popiežiui. Todėl verta prisiminti, ką Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus konferencijoje Romoje kalbėjo lenkų istorikas Tadeusz Krahel’is: “Vilniaus vyskupiją kuriant, karaliaus, Bažnyčios įgaliotų asmenų, kaip pvz., vyskupo Dobrogosto surašytuose aktuose, nėra nė vieno žodžio apie naujos vyskupijos priklausymą kokiai nors metropolijai. Čia turime reikalo su įprastine Romos Kurijos praktika - Vilniaus vyskupijai (kaip naujakrikščių krašte įkurtai) suteikti tiesiogiai Apaštalų Sostui pavaldžios vyskupijos statusą” 13.
(B.d.)