(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
Elena Šidlauskienė
Jau - ir dvylikti metai, kai mokykloje dėstydama Solomėją Nėrį ar šiaip kur išgirdusi jos “Diemedžiu žydėsiu”, vis prisimenu, kaip inspekorius paskutinėmis pastangomis stengiasi išsakyti šį eilėraštį, - tęsia žodžius, prityla, ilsisi, - lyg iš po žemių - jo balsas... Ligoninėje. Mirtininkų palatoje. Likus dienai - prieš mirtį...
Vėjo malūnas. Dail. Povilas Puzinas
- Einam su manimi į ligoninę! - tai mūsų mokyklos direktorė. Sutinku ją centrinėje miestelio gatvėje dar saulėtą lapkričio sekmadienį. - Savo vyrui turiu nutempti pagalvę ir antklodę, - sako, po viena - šalta. Nunešti padėsi... O ir inspektorių aplankytumėm. Ligoninėje... Marinamas...
Nuostabusis lituanistas inspektorius! Rodos, penktąjį dešimtmetį perkopęs gerokai. Tačiau - nepasakytumei... Aukštas, lieknas, visuomet trumpai berniokiškai apsikirpęs. Toks energingas! Nepaprastai reiklus sau ir mums, mokytojėliams. Inspektorių inspektorius - taip jį vadina. Seniai jau bemačiau. Sutikau kažkada gatvėje. Pasisveikino. Kaip ir prisimena jis visus lietuvių kalbos mokytojus?
O aš juk “valdžiai” į akis labai nelendu... Šnekėjo, vėžys jam. Paskutinė stadija...
Ak, tiesa, einant į ligoninę, kažką reikėtų nunešti. Na, direktorė vyrui maisto kupiną krepšį priruošusi. O tam inspektoriui.....Neteko lankyti ligonio prieš mirtį. Ne, valgių tikrai jam jau nebereikia... Gėlių? Paprašiusi direktorės truputį lukterėti, užlekiu į kioską. Rožės? Gvazdikai?.. Ne, kai prieš mirtį... Ant prekystalio - kuklutėlė maželytė rūtų puokštelė. Taip, šitoji!
Su antklode ir pagalve bei didžkukulių prikrautu krepšiu kažkodėl visų pirma užsukom pas inspektorių. Direktorė, kaip visuomet, -čiauškale... Nors manęs pristatyti nereikia inspektoriui. Guli lovoje. Toks pats gražuolis... Palatoje - dar du senukai, nelaimėliai...
- Pasišnekučiuokit abudu, - tarška direktorė, - nebus nuobodu inspektoriui..., o aš Skuodžiu pas savo brangiausiąjį...
Pirmomis minutėmis jaučiausi nejaukiai. Senutėliai lovose snūduriuoja. Lyg ir pamirštu, jog šitie - visi trys - pasmerkti mirti... Nedrąsiai padedu ant spintutės ties inspektoriaus lova rūtų puokštelę.
- Rūtos! - surinka ligonis. Džergžteli geležinė jo lova. Žybteli akys. Atgyja visas. Kaip anuomet... rajono mokytojų lituanistų susirinkimuose. .. kai mus “tarkuodavo“ ir - paliaupsindavo, jeigu nebijodavome triūso, jei sekdavosi... - Iš kur sužinojai, kad man be galo patinka rūtos?! - veria mane skvarbiu žvilgsniu.
- Aš... aš tikrai nežinojau... bet... kažkaip.. . pasirodė..., -mikčiodama teisinuosi.
- Mano mylimiausiosios rūtos... dar -jazminai ir - diemedis, - įsistebeilijęs į baltas palatos lubas, užsisvajoja inspektorius. - Bet iš kur vėlų rudenį gausi jazminų... - atsidūsta. -Ogi diemedis žydi manajame kaime, gimtojoj sodyboj. Tačiau kas man jo bent šakelę atveš? Prašiau juk ne sykį namiškių... Ne už jūrių marių - toj pačioj Žemaitijoje... O tu užeik. Aplankyk, jeigu nesunku, mane dar kokį sykį. Tiek jau ir beliko..- sugrįžta iš savo pasaulio inspektorius, mane, čia tebeesančią, pastebi...
Pačiu laiku pataiko atpūškuoti direktorė, prisitutinusi krepšį tuščių stiklainių. Žvaliai atsisveikina su inspektoriumi. Linki greičiau pasveikti...
Kreivai šyptelėjusi, sliūkinu jai iš paskos...
“Jazminai - jazminai - jazminai -, negaliu jų pamiršti. - Ar kvaištelėjai? - pati save pabaru. - Lapkričio pirmoje pusėje - žydi jazminai?!”
Atseit ruošiuos pamokoms... Dieve mano! Gretimame kambary... Mano vyras... Groja magnetofonas... Juk esu klausiusi šitos juostelės. Amerikos lietuviai dainuoja apie... žydinčius jazminus! Išgąsdinu vyrą, įpuldama pas jį vos ne su visomis durimis.
- Ar galėsi man duoti šitą juostelę ir magnetofoną? Na, tuojau pat. Nešiuos į ligoninę..., - jaučiu, nelabai tesuvokia, ką paistalioju, manasis vyras.
O aš žinau, kad reikia skubėti. Laikas!
Štai ir ligoninė. Juostelė gatavai įdėta į magnetofoną. Tik įjungsiu, - bus tie jazminai... Dėl viso pikto magnetofoną paslėpiau maišelyje, - kad nekraupinčiau ligoninės personalo...
Švytėdama be jokių įžangų plasteliu ant taburetės šalia inspektoriaus lovos. Jo kaimynėliai, kaip ir vakar, tyso po antklodėmis. Nušvitęs, regis, dėl mano apsilankymo ir inspektorius. Jokia mirtis man, žinoma, dabar nebeegzistuoja. Spaudžiu klavišą... Girdis daina. Pasisekė tiksliai tą nustatyti.
Inspektorius vos neišspriegia iš lovos. Nubloškia apklotą. Krusteli visu kūnu.
- Jazminai... Lapkrityje - jazminai..., kartoja kartoja, tartum kliedėdamas... Vis dar rausvais jo skruostais nusirita ašaros...
Daina baigėsi. Išjungiau.
- Bet juk ne ta viena daina buvo! - bene piktokai rikteli inspektorius. - Visas leisk! Visas, kiek čia jų įrašyta!..
Vėl įjungiu magnetofoną. “Kalnuos dainuoja, rageliai ulijooo”, - linksminasi manojo vyro magnetofonas.
- Tai mano..., mano jaunystės dainos...,-springsta ašaromis inspektorius ir - uždainuoja!..
Dainuoja jisai gražiu kaip ir jo veidas, figūra... balsu. Tai stiprus, skambus, linksmas, sveikas vyriškas balsas!., “...rageliai uli-jooo...” - iš vieno palatos kampo “...ir žydi gėlės tenai kalnuo...” - iš kito... Tai tiedu senučiukai pusiaugulom lovose... Puikūs ir jų balsai buvę... (“Buvę?!” - pagaunu ir vėl pametu mintyse...)
- Garsiau! Garsiau - jau ir rankom “diriguoja” pusiausėdomis pats vis garsiau dainuojąs inspektorius.
Pagarsinu. Žvilgt į duris - negirdėjau ničnieko, betgi - nuojauta... Pulkelis baltachalačių, tarpduryje įstrigusių, - akys - lyg lėkštės, net išsižiojusios... “Kaip šveis mane jos iš čia, - iš tos mirtininkų palatos (vėl cinkteli), -nė tų savo muzikų nebesusigraibstysiu”, - ne juokais susigūžiau. Pastebėjusios mano neaiškią išraišką, baltachalatės atbulom atbulom ir išslinko tarytum vaiduokliai, net duris patyliukais užvėrė. Jų nė neišvydo tie daininikai, kurie, išdainavę abi juostos puses, nors dar vis niūniavo panosėje, bet mane net apibarė, kam tik vieną teatsinešusi...
Manoji širdužė tuksėjo, kaip retai kada, neapsakomu džiugesiu. Ligonių skruostukai -tarsi obuolėliai, akys - lygu saulytės... Ir aš pati nuoširdžiai pasigailėjau, kad tiek mažai tų dainelių...
Inspektorius čiupo iš mano rankų magnetofoną ir pats vėl ir vėlei iš naujo dėjo tą juostą - abidvi puses, - vėl ir vėl visi trys (mirtininkai?) dainavo, dainavo...
- Duok savo ranką, - prieš man išeinant, paprašė inspektorius, jau surimtėjęs.
Ištiesiau ranką. Jis ją palietė savo ranka -šaltoka, bet - ne visai dar... Ir tuomet man atrodė, jog ligonis semiasi iš manęs - jauno manojo kūno šilumos - gyvybės ir mano dvasios tvirtumo, giedros... Taip, jis vis dėlto pavargo...
- Tu - gailestingoji sesuo..- alsiai spaudė žodį po žodžio, - Ateina mano žmona... Kasdien ateina... Dėl savęs ji čia vaikščioja... Žinau aš... Kad nebūtų jai... nesmagu... Per prievartą bruka man valgį, - negi nesuvokia, kad jau man nebereikia... Darbas?.. Argi jis buvo? Neatmenu... Buvo šeima... Dvi šeimos buvo... Norėjau sutaikyti... Pirmąją žmoną ir sūnų... su antrąja žmona ir dukterimi... Paklausė manęs, atėjo... Visi keturi... “Jūs - brolis ir sesuo”, - vaikams savo sakau... Ne savi jie vienas kitam. Supratau, ne sa-vi... Ir nieko negalėjau pakeisti. O juk tai... mano paskutinysis svarbiausiasis noras... prašymas... buvo... Svarbu - pradžia... svarbiausia - pabaiga... vidurys - nebe taip ... Mano teismas - sau pačiam ... Matau savo laiduotuves... tik gaila - galvoti sunku... - būtų laimė, jei prieš mirtį apmąstymų nedraskytų siaubingas fizinis skausmas... - Žvelgė inspektorius į tolių tolius... Gyvenime ieškokit gyvenimo... Prasmingo... Aš - už didelę... ir už mažą poeziją... O tu ateik į mano laidotuves... Ir - pakalbėk ką nors... Ogi jie - švietimo skyriaus vedėjas ir tiek kiti... tegu nekalba... geriau teneateina visai... nes daug melo, daug purvo juose... Kiek galėjau, kovojau... Tu namų žiūrėk... Šeimos... Eik pas savo sūnelį... (Kad turiu jį, buvau užsiminusi.) Su juo kuo ilgiau vis pabūki... O pas mane... Nebegaišk... Netrukus manęs čia neberastumei... Ir taip daug tu man dovanojai...
Diemedį! Na, tokį žalią. Ne, ne kadugį. Kas, vaikai, auginate diemedį? Jo man reikia šiandieną! - blaškiausi po visą mokyklą kitądien.
Viena mergaičiukė po pamokų atnešė diemedžio šakelių.
Pasigriebusi vazą, skriste skridau į ligoninę. “Kad tik nepavėluočiau!” - nepaleido mintis.
- Pamerksiu aš pats..., o vazą atsiimsi... po visko..., - inspektoriaus akyse žiburiukai nebeužsiplieskė, skruostai - papilkėję, vos ne vos girdėti jo kimus, tylus balsas...
Įdaviau jam vienon rankon vazelę, kiton -diemedį. Inspektorius patale nesujudėjo, o rankos ilgai ir sunkiai dirbo vos beįmanomą jam šitą darbą. Vazą su diemedžiu pastačiau ant spintelės.
- Išpildei... trečiąjį... mano troškimą...
Ir tada beprotiškai sunkiai padeklamavo tą
Salomėjos Nėries eilėraštį... Kaip galėjau aš tąkart jam padėti?!..
- Ranką... - virptelėjo jo lūpos. Paliečiau jau nebejudrią, vėsią jo ranką. - Dėkui... -šnibždėjo.
Stabtelėjau prie durų. Atsigręžiau.
- Dievmedis..., - atsiduso prie sienos senukas. - Dievo medelis..., - paaiškino tokiu pat kaip mano lankomojo ligonio slopiu balsu.
Pažvelgiau ir į antrąjį inspektoriaus likimo brolį, - anas gal miegojo, gal buvo be sąmonės - žemėm apneštas veidas tarsi be lašelio gyvybės...
- Diev - medis... Dievo... medis... Nežinai..., kaip... atsisveikinti...? - tai manasis ligonis.
Bandau įsidėmėti jau papilkavusius šio vyriškio dailiuosius bruožus. Jaučiu ir jo gilų žvilgsnį. Gal ir jis, ir jis bando įsidėmėti mane ir nusinešti mano paveikslą anapus? Tik dabar pamatau - žalsvoji, pačios nudažyta, studijų metų suknelė! Grynai dievmedinės spalvos...
-Iki... pa... si... ma... ty... mo... - lyg ir bando šypsotis inspektorius.
- Iki pasimatymo... - sužnabždu ir - išeinu...
Direktorė pasakojo, kad kitą dieną inspektorius nebekalbėjo. Naktį lyg žvakė blėsus gyvybė užgeso...
Per inspektoriaus laidotuves, gavusi autobusiuką, išriedėjau su mokiniais į Salomėjos Nėries muziejų - į Palemoną. Per patį poetės jubiliejinį - 80-ąjį gimtadienį! Kelionėje dainavom, dainavom... Vežiau ir vyro magnetofoną. Šitą juostą... Toje ekskursijoje ji prapuolė... Poetės namų kiemelyje - diemedis, prie kurio vaikams deklamavau tą jos eilėraštį...
Dar direktorė sakė, kad inspektoriaus keistas sūnus. Ėjęs laidotuvių eisenos pabaigoje, nuo visų atsiskyręs. O po visko - prie tėvo kapo likęs pats vienas... Atsisveikinimo kalbą sakęs vedėjas, žodį tarę kiti žymesni žmonės...
Nežinau, ar buvo tikintis amžinatilsį Inspektorius. Tokia dalia būdavo mokytojų - net mirštančiųjų - Lietuvoje prieš dešimtį su viršum metų, - ne dažnai ir ne su visais tekalbėdavom apie širdyje saugomą tikėjimą į Dievą. Po inspektoriaus lankymo šį bei tą pasižymėjau lapeliuose. Dabar juos susiradau. Mat įsivaizdavau, kad iš trumpų užuominų suprasiu mintį. “Kryžius...” prie inspektoriaus žodžių užrašiusi. O ką tai reiškia, jokiu būdu negaliu beatsiminti...
Ar palengvinau aš savo lankymu paskutiniąsias dienas ir jo mirtį? Pomirtinį gyvenimą? (Vis meldžiu Dievo ramybės ir Amžinosios šviesos mirusiajam.) Nuėjau prieš ekskursiją šitą naktį, - jis gulėjo karste. Jojo rankos... Taip norėjau paliesti rankas. Ir sušildyti savo gyvastimi. Neišdrįsau... (Po penkerių metų man visgi pasiseks apšildyti savo rankomis jaunėlės mirusios sesės rankas...) Tačiau žinau, jog tie susitikimai man pačiai dovanojo daug daug (keista?) - tyriausiojo džiaugsmo.
Lankau inspektoriaus kapą. Tenai - dievmedis. Tiesa, kelias anos mokinukės atneštas šakeles pasodinau mūsų balkone, - jau didelis krūmas - vis žydi kas vėlų rudenį...
Ir vienąkart, pavasarį,
Tu vėl atjosi drąsiai.-
O mylimas pavasari,
Manąs jau neberasi -
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga...
Aš diemedžiu žydėsiu -
(Salomėja Nėris)