Stasė Yalužienė
Paprasčiausia būtų gyvenimą palyginti su laiko atkarpėle, mūsų vadinama para. Naktis, kartais tamsių tamsiausia, vėjuota, lietinga, baugi, bet viską nugali rytas. Šviesoje daug kas atrodo kitaip: dingsta baimė, žmonių laukia darbas, pradeda rūkti namų kaminai, šiluma užtvindo kambarius, vaikai po pusryčių išskuba į mokyklą.
Kai mūsų paklausia, kas padeda ir kas kliudo sugyventi su kitais, kartais norisi tik numoti ranka: “Kas čia ką bepadės, kai žmogus žmogaus nebemyli ir negerbia!”
Ir viskas ima atrodyti, kaip ta anksčiau paminėta naktis. Prisimeni, kokius neatlaidžius valdininkus esi sutikęs, kaip jie suniekino tavo nesiorientavimą tvarkant tau neįprastą reikalą. Galvojai, kuo greičiau palikti tokį žmogų, nenorėjusį tavęs suprasti ir padėti, bet apsimetei, kad nepastebi nemandagaus, susierzinusio jo balso ir dar kartą klausei, prašei paaiškinti, atsiprašei, kad trukdai. Ir niekada nesužinojai, gal tas žmogus tada turėjo didesnių nemalonumų, negu tu pats? Tik išėjai nurimęs, kad neatsiliepei pykčiu į pyktį, kad negrasinai pasiskųsiąs jo viršininkui ir netrinktelėjai durimis. Dar kurį laiką nenurimai, galvodamas, kad tokiu savo nuolaidumu gal tik gadini kitą žmogų, gal negerbi savęs, bet kartu atrodė, kad kažką ir laimėjai savo susitvardymu.
Kartais jauti, kad iš ryto sugadintą savo nuotaiką gali kaip juodą vėliavą nešti per visą dieną ir ne vienam sutiktam sugadinti jo nuotaiką.
Pirmiausia, aišku, kentės mūsų artimieji. Nes taip jau yra, kad išeidami į gatvę tarsi kaukę užsidedame, linksmesnę, mandagesnę, kantresnę veido išraišką. Gal bijome atvirumo, bijome, kad nebūsime suprasti? O gal einant gatve ir maloniai sveikinantis galvojame, kad šitie žmonės tikrai malonūs man, nes niekada manęs neįžeidė, todėl turiu atsilyginti tuo pačiu. Net patys nepastebime, kad viduje jaučiame poreikį keršyti savo artimam. Tam, kuris šalia, kurio net balso kartais nebegalime pakęsti, nes kaltiname dėl savo gyvenimo nesėkmių. O jeigu galėtume save pasekti, kaip koks pasamdytas seklys, net nepatikėtume, kaip pamirštame savo artimą, gailime gero žodžio ir užuojautos! Kaip su ku save apkaltinti egoizmu! O tik reikėtų savęs paklausti, kodėl kiekvienas šalia mūsų negali iš mūsų tikėtis, kad paskirtume jam dalelę savo laiko, dėmesio, globos, materialios paramos? Ar mes patys galime gyventi be to?
Per savo gyvenimo patirtį ir kentėjimus galėtume priartėti ir prie kitų pažinimo, jeigu neužsidarytume savyje kaip futliare, slėpdamiesi nuo šalto, abejingo, silpnesnį triuškinančio pasaulio. Reikėtų mokytis atsitraukti valandėlei į save, pasvarstymui, sprendimo priėmimui. Ar gyvenimas toks, koks parodomas koviniuose filmuose, fantastiniuose romanuose ir žiauriose pasakose vaikams? Juk šalia mūsų tyliai auga žolė, veda vaisius sodas, teka ir leidžiasi nepavargstanti saulė ir lyja ramus lietus. Ar būtina žmogui agresyvi nuotaika, jei šiandien nereikia gintis ir gelbėtis? Juk būna ramių dienų ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje. Gal tokios dienos skirtos kūrybai? Kažką padaryti naudingo ir gražaus sau ir kitiems. Gal paaiškinti apie gamtos grožį ir jos kūrybines galias vaikui, kuris tavimi tiki?
Dieve, kodėl turiu blaškytis kaip sužeistas žvėris, kažkam pavydėdamas, bijodamas kažko netekti, norėdamas susikaupti kuo daugiau turto, jei galiu dirbti ramiai, diena po dienos eidamas j savo tikslą - dvasinę ramybę?
Ir prisimeni maldos žodžius:
“Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”.
Ir pasidaro graudu, kai supranti, kiek kartų nuskriaudei savo artimą iš nežinojimo, kad darai jam bloga, nes ne visada lengva atskirti melą nuo tiesos. Galvojai, kad tai jo kaltė, o gal judu niekada nebuvote priešai, tik abejingi vienas kito gyvenimui? O kaip pažinti žmogų be atvirumo, be noro suprasti ir išklausyti? O kartais reikia ir patylėti, nebrukti savo patarimo, jei kenčiantis dar nesuprato savo padėties ir situacijos. Gal tik priminti, kad gali tavimi pasitikėti? Kiek daug žmonių sunkias valandas iškenčia savyje, tylomis, padedant maldai! O kartu sukalbėtas rožančius ar litanija ir šeimos ratelį glaudesniu padaro. Vyresnieji tokias valandėles dar iš prieškario laikų prisimena kaip šeimos narių tarpusavio santarvės pasireiškimą.
Kartais liūdime dėl to, kad mūsų nebemyli, bet gęstant ir paskutinei sugyvenimo vilčiai reikėtų dar prieiti prie žmogaus, uždėti ranką ant peties, nusišypsoti, pasiūlyti pailsėti, pasivaikščioti ar kažką gero, kartu pragyvento, prisiminti.
Mūsų žodžiai kaip teptukai dažo mūsų gyvenimo paveikslą. Jeigu gamtoje nėra juodos spalvos, kodėl tokie nepajėgūs tą spalvą ištrinti iš savo gyvenimo? Per daug įsiskaudėjo žaizdos. Per visą žmonijos istoriją. Karų neteisybių, pasipūtimo ir pažeminimo ženklai sunkiai ištrinami. Bet argi dangaus pakraštys kasdien tai šen, tai ten, kažkam nepašviesėja? Tai sužinome apie gyvenimą, paaukotą vargšų globai, tai turtuolio paaukoti pinigai kažką sušildė, tai ligonių aplankymas, tai šventės suorganizavimas našlaičiams. O kiek laisvės - gerumo pasireiškimui kiekvienoje šeimoje!
Pasisveikina su tavim iš ryto, ir, atrodo, apsidžiaugia, kad naują dieną pradėjai sveikas. Pakalbini, pagiri kūdikį, ir vaiko motinos veidas nušvinta. Pastebi šeimos vyro sutaisytą buitinį daiktą, ir žmogus pasijunta reikalingas ir sugebantis. O kodėl nepagyrus šeimininkės pagaminto valgio, rūpestingai ruošto gal ne vieną valandą?
Visa tai gera, vardan to ir gyvename, ir artimo meilė kaip oras, kaip vanduo reikalinga, ypač vaikams, seniems ir ligoniams. Bet kartu kiekvienas esame ir skaudžiai pamokyti ir savo tėvų, ir savo gyvenimo draugo, neretai ir savo didelių vaikų. Pamokyti abejingumo, šiurkštumo, užmiršimo, taip, kad mūsų širdis užsivėrė, slėpdama tai, ką ji turi gražiausia - pasitikėjimą artimu.
Gal kažkas mūsų patirtį suprato kaip patarimą, kaip siūlymą keistis, kaip pastangas nukreipti iš pasirinkto kelio? Atrodo, kad nebemiela bendrauti nei su tėvu, nei su motina, nes jie nesugeba matyti tave didelį ir savarankišką. Vaikai tėvų namuose buvusią drausmę nesunkiai pavadina varžančiomis grandinėmis. Kartais pasmerkia tėvus, kad jie nesuteikia pasiturinčio gyvenimo. Vaikai skuba plačiai atlapoti tėvų namų duris ir peržengti slenkstį į pasaulį, teigdami, kad už nugaros pasilieka senas, slegiantis, nebereikalingas prisiminti pasaulis, o priekyje - saulėtos lygumos, kur esi laukiamas.
Ir neatsigręžia atgal pažvelgti, kur senas tėvas rymo kaip Rūpintojėlis, pasirėmęs ranka, o motina skarelės kampu šluosto veido raukšlėmis tekančias ašaras.
Dabar tykiuose, be vaikų namuose bus daug galvojama, kodėl vaikai nepastebėjo tėvų meilės, ir daug kas bus suprasta. O vaikai sugrįš, palyginę pasaulio dvasią su tėvų namais, sugrįš taip pat daug ką supratę, jeigu bus kur sugrįžti...
Taip žmogus atranda atgailą, taip atranda žmogų šalia savęs, taip guodžiamas kitų ir pats tampa ramsčiu savo artimui. Ir vaikas tarnauja santarvei: ir žinojimas, ir malda, ir kentėjimas, ir kasdieninis žodis, ištariamas taip, kaip patys jį norėtume išgirsti ištartą mums.
Eina metai, keičiasi valdžia, įvykiai, bet gėris ir blogis, kad ir maskuodamiesi naujais aprėdais, seka žmogų iš paskos kaip sekęs.
Yra posakis: “Pradėti gyvenimą iš pradžios”. Perfrazavus būtų galima pasakyti: “Pradėti kovą su blogiu iš pradžios”. Svarbiausia, dėl vaikų, kurie yra smalsūs, imlūs ir kasdien klausinėja: “Kodėl?”
Neužtenka jiems sužinoti, kad yra gyvoji ir negyvoji gamta, ir žmogus, galintis statyti ir griauti. Kuo anksčiau reikėtų sužinoti, kad žmogus ne tik naudojasi gamtos teikiamomis gėrybėmis, bet ir privalo viską globoti pagal savo jėgas. Tai - ne nauja. Argi vyresnieji neprisimena iš savo vaikystės tėvų pamokymų? Neimk - ne tavo. Nelaužk - medeliui skauda. Netrukdyk bitutei dirbti. Neliesk paukštelio lizdelio. Neskink nepribrendusio obuolio. Nebraidyk po javus. Kai jau iki kelerių metų tai įsisavinai, sekė kiti pamokymai. Sužinojai, kad niekur nebūsi vienas: yra visur esantis Dievas. Jau ne vien tėvai aiškino, bet ir katekizmas, ir mokytojai, ir knygelės, mokančios gerbti save, padėti nelaimėje draugai ir pagarbiai žiūrėti į suaugusius, daugiau žinančius ir galinčius mažam patarti. Ir atrodo, kad tiek ne daug tetrūko, ir ramybė lietuvių širdyje būtų leidusi jam ramiai dirbti ir prasigyventi.
Bet karas, Karas sulaužė gyvenimus ir viltis. Kas paneigs, kad daugiausia nukentėjo tie, kurie tautai buvo reikalingiausi kaip šviesos nešėjai: mokslininkai, dvasininkai, meno žmonės, geriausi žemdirbiai ir daugelis kitų, turtingų savo meile Tėvynei.
Ir vėl reikia daug ką pradėti iš pradžios, o atmintis, tarsi takas į gimtus namus, daug kur užžėlę užmiršimo žole. O svarbiausia, kiek tų smalsiųjų yra jaunųjų tarpe, kuriuos domina jų tėvų praeities dvasia, tėvynės valstybingumo istorija ir supratimas, kad esi ne tik vienkartinių prekių naudotojas, bet ir kažką norintis naudingo padaryti pats.
Kol į gyvenimą bus žiūrima kaip į televizoriaus programą, o į darbą kaip į pasimaitinimo priemonę, žmonės piliečiais nesijaus. Juk buvo daug gražių šūkių iki šiol, bet “darbas” ir “tikėjimas” ar tik ne patys reikšmingiausi žodžiai juose?
Gal pradžia mūsų dvasios sveikimo reikėtų laikyti ir tai, kad vaikas, kelias valandas praleidęs mokykloje, teigiamoje moralinėje aplinkoje, sugrįžęs į nusigėrusių tėvų namus, pagalvos, kad po nakties jo vėl laukia mokykla, kur mokytoja jo niekam neleis skriausti?
Gal pradžia, kai sužinai, kad yra ne tik valstybės, bet ir Dievo įstatymai, kurie nurodo, ko reikia gyvenime vengti, kad nebūtum baudžiamas?
Negi niekas nebegali sudominti ne iš vargo miestuose elgetaujančių vaikų? O kokios sunkios pareigos dirbantiems su našlaičiais, kurie trokšta, kad kažkas juos pamiltų, kaip mama ir tėtis!
Daugybę pradžios varijantų galima sugalvoti ir prisiminti iš gyvenimo pavydžių, bet tai bus tik iliuzija, jei nebus žmonių, turinčių taurių tikslų, jei nebus lėšų ir visų dorų žmonių pritarimo.
O tie žmonės, - tai asmenybės, pasiaukojančios ir pačios nemažai kentėjusios, kuriems nereikia pradėti iš pradžių, jie gyveno ir dirbo nuosekliai, kasdien, suprasdami, kaip lengva įklimpti į purvą ir kaip sunku vėl būti švariam.
Juk yra daugybė ženklų, liudijančių, kad galime keltis iš dvasinio purvo, kad niekas nesistebės atsivertimu, galime jau ir knygą susirasti apie tai, kas anksčiau buvo draudžiama sužinoti, ir viešai pakritikuoti, kas nepatiko.
Bet yra nesuderinamumas. Kenčiame nuo nepriteklių, lėtai statomi maldos namai, knygos ir laikraščiai brangūs, o mūsų laikas bėga, ir materialiai įsitvirtinti nepajėgiame.
Juk atsakyti už savo ir savo šeimą, jeigu net negali susigaudyti priimamuose valdžios įstatymuose, yra labai sunku. O jei jautiesi nereikalingas, kaip gali jaustis geras ir gabus?
Nesuderinamumas yra ir tarp spaudos turinio, televizoriaus laidų ir paprastų žmonių pasaulėžiūros, o tokių juk yra daugiausia.
Net kunigas bažnyčioje pamokslą pasako aukštu stiliumi ir parėjęs namo negali namiškiams paaiškinti, apie ką jis kalbėjo.
O taip norėtųsi laidų ir straipsnių, artimesnių savam mąstymui ir atsakančių nors į kai kuriuos kankinančius klausimus.
Ir kalbasi paprasti žmonės tarpusavy, kad inteligentai jau tikrais europiečiais jaučiasi, o kadangi ir spaudą, ir televizorių valdo, tai mums, paprastiems, nieko kito ir nebelieka kaip savo kompanijoje kortuoti su degtinės buteliu ant stalo.
O kur tas suderinamumas tarp matomų televizoriuje ir iš parduotuvės su batonu ir duonos kepaliuku grįžtančios, guminiais batais apsiavusios?
Juk ne vien močiutės, prieškario dienas gražiai prisimenančios, Lietuvoje gyvena? Yra jaunos mamos, tikinčios, kai vaikai ūgtels, dar į teatrą, koncertą nueiti, bibliotekos skaitykloje pasėdėti.
Kur tos valandėlės televizoriuje, tie straipsniai laikraščiuose, kad žurnalistai pasikalbėtų ir apie kasdieninį gyvenimą, ir šventes, ir paprasto žmogaus gyvenimą liečiančius klausimus.
Ne tik kino filmuose artistai savo rolėse varomi iš proto, vaidinant siaubūnus, nukrypėlius nuo normos, kraštutinumo žmones, bet ir publicistinėse laidose ieškoma temų, neaktualių daugumai žiūrovų. Vaikomasi efekto, nuotykių, maksimalizmo. Vieni sako, kad tai amerikonizmo atspindžiai, kiti, kad tai dabartinės kultūros požymiai, o dar kiti prideda - pasaulio galo artėjimo reiškiniai.
Ir, atrodo, užmirštama, kad šalia smalsiomis akimis vaikšto mūsų vaikai. Daugeliui tėvų nerūpi tos raidelės, įrašytos televizoriaus rodomo filmo kampe. Tai iš kambario kampo, tai pro praviras duris į ekraną žiūri išplėstos vaiko akys. Tai, kas siūloma tėvams, žiūri ir vaikai, nes vaikų auginimo dienotvarkės betvarkėse šeimose nesilaikoma. Nejaučiama žala. Jau kelerių metų vaikas žino filmų siaubūnų vardus. O kam šitai naudinga? Seniau sakydavo: “Už pinigus ir velnias šoka”. Radiacija, kaip ir moralinis užkratas, iš pradžių veikia neskausmingai, bet vėliau sugriauna visus mūsų gyvenimo tikslus.
Ir nėra čia nekaltų, kad nemokame sugyventi, nenorime laikytis santarvės dėsnių ir nepadarome to, ką kiekvienas pagal savo supratimą galėtume.
Tik maži vaikai dar nori būti geri, myli šalia esančius ir dažnai klausinėja: Kas čia? Kodėl? Draugiškas dialogas tarp suaugusių greit neužsimegs, ne vienoje plokštumoje gyvename: vieną praeitis Sibiro sniegynuose gramzdino, kitą prie raudonu aksomu apdengto stalo sodino. Bet yra jauna inteligentija, ir jų paklauskime: ar padeda tas, ką matome ir girdime, sugyventi vieniems su kitais? Ar tai, ką išsakome mes, išgirsta pasaulis? O gal jis nori, kad mes, kaip neturintys ką papasakoti ir parodyti, tik klausytume ir žiūrėtume į juos filmuose, parodų salėse ir politikoje?
Sako, Babelio bokštas sugriuvo todėl, kad jo statytojai kalbėjosi įvairiomis kalbomis ir negalėjo vienas kito suprasti. Pas mus statomi naujo gyvenimo pamatai. Neduok, Dieve, kad pasikartotų tai, kas buvo Babelio bokšto statymo laikais. Todėl leiskime savo vaikams mus trukdyti su savo klausimais: Kas čia? Kodėl? Tie klausimai - kaip kontrolieriaus pastabi akis.
Jeigu didžioji tėvynės statyba - demokratija pradės augti ant teisingai paklotų pamatų, tai ir pradės mums aiškėti, kas padeda ir kas kliudo sugyventi tarpusavyje ir su kitais.
