(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Giedrė Kazlauskaitė

     Žmogui gyvenant nėra tiek laiko
     kad viskam užtektų laiko
     Ir nėra laiko, kad būtų laiko
     visokiems troškimams. Ekleziastas
     nebuvo teisus, kai šitaip kalbėjo

Jehuda Amichajus

     Sėskis, mano vaike. Kiek, sakei, tau metų? Septyniolika? Ak, ne, man nesvarbu tikslūs tavo duomenys: jei nori, vadinsiu tave Marile -mūsų vienuolyne įprasta vadintis sugalvotais vardais. Šitas vardas primins man vaikystę: tai vienos pasakų mergytės vardas.

     Argi ne puiki šiandien diena? Pažvelk į šitas storas užuolaidas, - jos tokios tamsios tik iš vidaus, aną jų pusę išblukino saulė. Kai užsimanysi, gali jas atidengti, už lango puikus vaizdas į ežerą. Tu metei mokyklą? Be reikalo. Būtų užtekę ją pakeisti. Tačiau noriu, jog žinotum, kad bet kada galėsi viską pradėti iš naujo. Bet kada, Marile, net jeigu tau prireiktų dešimties ar daugiau metų, nors aš tikiuosi, jog pakaks tik keleto mėnesių. Šitos sienos labai gailestingos, tačiau vienuolynas nėra slėptuvė nuo išorinio pasaulio, be abejo, kada nors suprasi.

     Tu sakai, kad atėjai čionai, ieškodama ramybės ir vien ramybės? O, esu įsitikinusi, niekas tavęs netrukdys per dienų dienas, ir tu galėsi medituoti savo celėje, kiek tik norėsi. Kuri nors iš seserų kasdien atneš tau vandens ir maisto -paliks juos ant durų langelio, bibliotekoje rasi knygų, jie prisireiks. Dabar noriu, kad manęs paklausytum. Pasistengsiu papasakoti tau vieną istoriją. Tu gali verkti, jeigu nori, Marile. Jeigu nejučia priminsi savo skausmus. Tu gali išsiverkti ant šito suolo, jis toks geltonas nuo saulės.

     Man iš tikrųjų labai gaila, - tačiau toks Dievas, į kurį tu tiki, dar nesugalvotas, - žinau, kad neaiškiai kalbu, bet išklausyk manęs iki galo - nes dilgėlės, iš kurių tu bandei numegzti marškinius savo broliams, pražydo, ir tau nebereikės kankintis. Norėčiau, kad nebėgtum nuo savęs, Marile. Kad nesislėptum nuo bekūnės šmėklos, nuo savo kančios prisiminimų.

     Kai buvau maža, aš irgi norėjau gyventi Sacharos dykumoje. Mano draugių svajonės, kurios verždavosi aplankyti tokius miestus, kaip Roma, Paryžius ar Niujorkas, sukeldavo man apatiją, aš norėjau būti viena, visiškai viena - todėl didžioji mano svajonė buvo iškeliauti į Antarktiką arba į Mėnulį. Aš beveik matydavau baltus ledynų luitus ir juodą vandenyno kraštelį: žiūrėdama į pūgą lauke, tuose regėjimuose aš įsivaizduodavau tobulą ir neprakalbinamą savo vienatvę.

     Tau pažįstamas šitas noras? Aš melsdavausi po keletą valandų per dieną, aš melsdavausi daugiau, negu įmanoma, nes kiekviena mano mintis buvo malda, ir kiekvienas mano troškimas buvo prašymas; visi mano džiaugsmai buvo nuolat besitęsiantis dėkojimas, ir visa mano būtis buvo baimė, kurios aš negaliu paaiškinti.

     Kai man buvo penkiolika, aš su gana dideliu susidomėjimu perskaičiau Dantės Die viškąją Komediją ir buvau jau pakankamai skeptiška, kad galėčiau pati vertinti. Dar prieš paimdama ta knygą į rankas, jau buvau tvirtai įsitikinusi, kad jokio pragaro nėra, tačiau nebuvau tokia tikra dėl rojaus. Matai, aš tebetikėjau tuo, ką ankstyvoje vaikystėje įgavau su stebuklinėmis pasakomis - aš tebeturėjau gėrio ir grožio idealus, todėl slapčia vyliausi, kad ji yra; taigi, galima sakyti, mano siela intuityviai linko į gėrį. Aš bijojau mirti, Marile. Aš negalėjau susitaikyti su mintimi, kad mirtis yra.

     Lygiai taip pat aš negalėjau susitaikyti ir su amžinojo gyvenimo idėja. Mano supratimu, tai turėjo būti žvėriškai nuobodu. Ir dar vienas dalykas: aš nemokėjau žemintis. Dievas, kuris reikalavo klauptis ir šlovinti jo vardą, man atrodė ligi pakvaišimo despotiškas. Nelyginant koks Egipto faraonas. Blogiau.

     Vynuogių žiedai, mano mėgstamiausios gėlės... Tą pavasarį aš skaičiau Dostojevskį, o juodi kryžiai ir lavonai sidabriniuose sarkofaguose kėlė man pasibjaurėjimą, nes Dievas, kurį aš pažinojau, tegalėjo ateiti su mirtimi. “Dieve, kuris esi mano ir tavo kova, atsuk man savo veidą!” — šaukiau mintyse, bet koplyčios skliautuos kaip ir prieš šimtą, kaip ir prieš tūkstantį metų atsimušė tik tyla.

     Kad jo nėra, aš absoliučiai įsitikinau, stebėdama pačią save.

     Vynuogių žiedai skleidėsi ir byrėjo, o aš kartojau vienintelį žodį - neapkenčiu. Rašiau jį stambiomis juodomis raidėmis dienoraštyje; rašiau sąsiuviniuose, kartojau patylomis mokykloje, namuose, miegodama ir keldamasi iš miego. Tarsi užkeikimą murmėjau tai tvankiuose autobusuose, triukšmingose gatvėse, tuščiuose kiemuose. Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu. Lyg tai nebūtų savaime akivaizdu. O jaunam krikščioniui, kuris gatvėje pasiūlė man ateiti ir įsijungti į mišias, irzliai surikau: “Dink man iš akių, kvaily”.

     Visi žmonės man atrodė bukapročiai. Niekšai, šiukšlės, menkystos: kirminai, narstantys savo pačių pasistatytą dvėselienos aukurą. Aš organiškai nekenčiau žmonių. Kitaip sakant, jie man trukdė. O baisiausia buvo žinoti, kad aš ir pati priklausau jų rūšiai. Vadinas, buvau ne geresnė už juos. Vienintelis skirtumas - aš nesididžiavau tuo. Nesibroviau į parduotuves ir koncertų sales, veidmainiškai šypsodamasi nelinkėjau labo ryto kaimynams, nesikalbėjau su tais, kurie mane kalbino, nusisukdavau nuo mažų vaikų, neieškojau jokių pažinčių ir jokių draugų. Aš pradėdavau nekęsti žmonių, tarp kurių turėdavau būti, dar jų nemačiusi; niekinau juos, nes jau iš anksto žinojau, kokie jie bus: iš pradžių mandagiai linkčios galvomis, klausinės kvailiausių dalykų, vėliau eis ir kalbės ką nors apie tave už nugaros arba, išsiaiškinę, jog yra geresni, pasmerks tavo nekaip susiklosčiusią reputaciją ir išdidžiai fariziejiškai nusisuks; arba pavydės, jei tik padarysi ką nors geriau už juos. Aš nevengdavau pasakyti žmonėms, kad jų nekenčiu, bet paprastai neaiškindavau, už ką. Man patikdavo žiūrėti į jų varganas, nesusigaudančias veidų išraiškas: čia jie pasimesdavo ir netyčia išslysdavo iš po savo kaukės, nežinodami, kokį atsakymą jiems pasirinkti. Mat žmonės nėra pasiruošę neįprastiems dalykams. O išgirsti, kad esi nekenčiamas, visada esti netikėtumas. Ir tai tik dėl to, kad žmonės per gerai apie save galvoja.

     Buvo labai sunku. Kartais atrodydavo, kad viskas beviltiška. Aš nebuvau taip jau tragiškai bloga. Netgi duodavau pinigų elgetoms, nors visiškai netikėjau jų maldų veiksmingumu. Man regis, Dievą, kurio neturėjau, aš stengiausi sugalvoti. Aš norėjau ramybės; tokios, kokios negalėjau patirti niekur. Tai buvo kažkas panašaus į mintį išsidanginti negyvenamon salon. Tu atitraukti užuolaidas, Marile? Atidaryk ir langą, tegu pavasario vėjas įskrieja į šias priplėkusias celes.

     Savo matematikos vadovėlyje įrašiau, jog didžiausia šio amžiaus klaida - neapdairumas. Laisvė būti prirakintam.

     “Vergai buvo patys laisviausi žmonės civilizacijų istorijoje. Jie neturėdavo jokios nuosavybės. Jie neturėjo net artimų žmonių, prie kurių galėtų prisirišti. O svarbiausia, jie niekada neturėjo ko prarasti”.

     Kvailystė, dariau tai anaiptol ne iš poreikio atkreipti į save dėmesį. Negalėjau pakęsti laukimo. O pabėgimas buvo vienintelė galima laisvė.

     Aš pabandžiau pasiekti tai, kas vadinama mirtimi, bet tik žvilgtelėti į ją akies krašteliu. Ir, jei tik bus įmanoma, išnykti.

     Žmogus, kuris rado mane poliklinikos išvietėje, buvo lyg tyčia gydytojas. Jis girdė mane vandeniu ir privertė viską išvemti. Jis neklausė mano vardo, jis nesmerkė, jis nekaltino: tiesiog darė viską, kad sugrąžintų mano į dausas besirengiančią dvasią. Jo akyse nebuvo nei savanaudiško smalsumo, nei pasišlykštėjimo manimi. Ir iš jo rankų gerdama tą nesibaigiantį vandenį, aš supratau, kad niekada nepatirsiu mirties.

     Žmonės yra geri, tik bailūs. Žmonės yra iš prigimties geri; jie panašūs į Dievą. Kažkas yra pasakęs, jog tobulas esti tik tas, kurio darbai tobuli, ir logiškai mąstant, čia teisinga mintis. Bet ar aš esu tobulas Dievo darbas?

     Mano sąmonėje liko tik vienas klausimas, Marile. Visa kita neteko jokio svorio. Man reikėjo ramybės ir vien ramybės, bet nepaisant to, aš šaukiau visa gerkle, aš draskiau savo drabužius, aš raičiojausi nepražydėjusiose dilgėlėse, nejausdama jokio skausmo. Aš būčiau norėjusi netgi melstis, bet negalėjau. Tas pats klausimas, kurį radau ir tavo laiške.

KAIP ATRASTI PRARASTĄ DIEVĄ?

     - Kaip?! Kaip?! Pasakykite man, ir aš dar galėsiu pakilti iš to prakeikto dvėselienos postamento, dvokiančių kirminų, iš glebaus ir šleikščiai purvino knibždėlyno, iš atmatų ir kapo duobės. Dar galėsiu išsikapstyti, dar galėsiu atsisakyti savęs ir viską, viską pamiršti...

     Manau, supranti, Marile. Tai buvo riba. Žmonės, egzistuojantys aplinkui lyg niekur nieko, dabar mane tiesiog sargdino. Vieną kartą, vaikščiodama miesto parke, išgirdau bažnyčios varpus. Skambino vakarinėms pamaldoms. Nutariau nueiti ten ir pasižiūrėti į degančias žvakes. Tiesą sakant, aš daugiau nebeturėjau kur eiti.

     Senos ir niūros bažnyčios, kurios man nesukeldavo nieko daugiau, iškyrus žiovulį, neturi nieko bendra su tikėjimo atradimu. Atvirkščiai, grėsmingai suraukti šventųjų antakiai lig šiol tebekelia man juoką, nes jų akimis žiūri toji pati neapykanta, kuri man taip gerai pažįstama. Saldi ironija! Įėjusi į tą drėgną prietemą, atsiklaupiau į klausyklą ir ilgokai tylėjau. Atrodo, ten sėdėjo vienuolis ir kantriai laukė. Ar gali pamanyti, man buvo visai vis tiek, jog aplink egzistavo žmonės! Aš ne tik nekreipiau į juos jokio dėmesio, aš iš viso juos pamiršau. "Aš netikiu Dievą, tėve, - galop pasakiau. - Aš netikiu Dievą, nes nežinau, ar jis yra”. Ar gali įspėti, ką man atsakė tasai nuodėmklausys? Jis netgi suteikė man išrišimą. “Mes nė vienas nežinom”, - ištarė jis.

I     r tada, Marile, man pavyko.

     Patikėk pagaliau savo įrodymais, patikėk tiesa; ji šaukia, kad gyvena tavyje, kad yra nemirtinga ir kad jokia kūno mirtis negali atimti iš jos josios buveinės. Nusigręžk nuo savo šešėlio, sugrįžk į save; nėra jokios kitos tavo pražūties, tik užmiršimas, kad pražūti negali.

Aurelijus Augustinas

     Nė vienas žmogus nėra kaltas dėl to, koks jis gimė.

     Tu neturi atsisakyti savęs, Marile. Nes mylėti save yra didingas ir svarbiausias Dievo priesakas.

     Tu neturi atsisakyti savo praeities, kokia neužgydoma ji bebūtų. Įsivaizduok, kokia skurdi ir nyki būtų tavo patirtis, jei tavo pasirinkimas būtų buvęs kitoks. Negraužk savęs ir nesistenk teisintis. Nesigailėk savęs taip, kad dieną naktį galvotum tik apie save. Gailėkis tų, kuriems labiau to reikia. Tu esi stipri ir gali atsispirti tamsai, kurioje žlunga tavo prasmė. Tu gali pakeisti miestą, kuriame gyveni, destruktyvią aplinką, draugus, ypač jeigu jie neverti to vardo; tu privalai paniekinti tai, kas neteisinga -ir tai bus tobuliausia neapykantos forma. Beje, tu gali niekint viską, išskyrus žmones - nes juos privalai mylėti nė kiek ne mažiau, kaip myli save. Paniekink tuštumą, kuri vadinama mirtimi, Marile. Paniekink tai, kas tėra skaudus ir kietas kevalas, spaudžiantis tavo širdį.

     Tu neturi apgaudinėti savęs, bandydama sau įrodyti, kad tau miela tai, kas iš tikrųjų nemiela. Tu neprivalai kankinti savęs tuo, ko nesupranti ar kuo neįstengi įtikėti - netgi tada, jei išoriškai tai atrodys dora ir teisinga. Dievas duoda vienintelę galimybę jį surasti - ir tai yra tavo laisvė, teisė bei privilegija. Dievas -kaip išdykęs penkiametis vaikas, kuris pasislepia tam, kad ieškotum jo; ieškotum visada, ligi mirties - ieškotum neįtikėtinose vietose. Atsimink, Marile, kad kiekvienas, kuris ieško, trokšta surasti, o kiekvienas, kuris slepiasi, trokšta būti surastas. Pasinerk į tą aistringą siautulį, kurį sukelia ieškojimas, ir būk tvirta - būk kantri ir ištverminga.

     Žmonės, kurie gali iš tavęs tyčiotis, skaudinti ar nekęsti, verti užuojautos, pasigailėjimo ir meilės. Taip, meilės, kurios jie nepatyrė ir todėl yra lygiai taip pat sužeisti savimi, kaip ir tu, bet kraujuoja kur kas smarkiau, tik beprotiškai savęs bijo. Panašiai kaip ir tu bijojai prieš keletą metų. Prisimink tuos, kurie neišdavė ir nepaliko tavęs tada, kai tu juos atstūmei ir niekinai - argi ir tu neturėtum elgtis taip pat? Prisimink žmones, kurie besąlygiškai mylėjo tave keistomis savo širdimis - tokiomis keistomis, kuriose švelniausias atlaidumas ir rūpestingas atsidavimas tau sutilpo su nuoskauda - kaip manai, kodėl gavę antausį, jie atsuko tau kitą veido pusę?

     Kaip manai, kodėl žmonės verkia? Nebūtinai tada, kai jiems liūdna. Kartais ašaros užplūsta tada, kai susiduriame su stebuklais; kai suvokiame gražius ir reikšmingus dalykus; kai aptinkame Dievą, pasivertusį keistu pavidalu. Ašaros nėra vien kančios ženklas. Tai vanduo, kuris drėkina išdžiūvusius mūsų sielų augalus. Nes ten, kur amžina sausra, auga tik dygliuoti kaktusai.

     Aš gerai atsimenu žmogų, kuris kartą pasakė, kad neapkenčia manęs. Aš gerai atsimenu visus jo žodžius; jis netgi paaiškino, kodėl. Jis nekentė manęs dėl to, kad buvau. Ir net jei jis kada dėl to gailėtųsi, niekada negalėsiu šito pamiršti. Visą naktį raudojau, galvodama apie žmones, kuriems esu sakiusi tą patį. O rytą atsikėliau ir pasižiūrėjau į veidrodį. Aš šypsojausi, rydama ašaras, ir jaučiausi galinga kaip niekad, nes būtent tada aš išmokau atleisti, o taip pat ir gailėtis. Aš nugalėjau Baimę.

     Ar supranti? Noriu pasakyti, kad myliu tave, Marile. Myliu tavo sielą, tavo jausmus, tavo atkaklų veržimąsi į šviesą, kurioje nebebus baimės. Myliu tave todėl, kad esi; myliu ir mylėsiu todėl, kad esi čia, sėdi prieš mane ir tapai svarbiausia šios valandos minute; galiu pažadėti tau, kad mylėsiu tave netgi tada, jei būsi bloga ar niekam nereikalinga. Myliu todėl, kad myliu. Ir tai vienintelis atsakymas į klausimą.