Vena Stačkūnienė
Teko patirti apkalbas pačiu aukščiausiu lygiu, per spaudą ir įvairiuose susirinkimuose, iš anuo metu galingo žmogaus - saugumo viršininko. Ir be teisės apsiginti. Ir su pasekmėmis: teko išeiti iš darbo, draugės mama uždraudė bendrauti su manimi, kad nepakenktų savo ateičiai, o tėvo ranka pakilo prieš mane. Taip netekau ir namų.
Buvo jaunystė, kaip ir visų - viliojanti, džiaugsminga, kilnių pažadų vedama. Į ją atėjau iš karo - tai pirmieji mano gyvenimo prisiminimai. O paskui pokaris. Mūsų Biržų miestelio šiaurinė Vytauto gatvės dalis, gal pusės kilometro ilgio, nuolat buvo nuguldyta jaunų vyrų lavonais. Vieni juos vadino miškiniais,kiti banditais.Mes, vaikai, eidavome žiūrėti. Juos net nužudytus saugojo ginkluoti stribiteliai. Kraupu buvo žiūrėti, kai klykianti sena motina ėjo prie sniege numesto, nuplėštais rūbais ir negyvo sūnaus, o stribitelis,įrėmęs šautuvo buožę į moteris krūtinę, stūmė tą nelaimingąją tolyn. Tada pravirkau ir aš. Man buvo penkeri metai. Tai buvo gyvenimo pamoka.
Mes, pokario vaikai, nežaidėm su lėlėm ir nestatėm smėlio pilių. Mes žaidėm karą, mes buvom ginkluoti.Prie medžio šakos abiejų galų pririšdavom virvutę ir taip pasidarydavom šautuvą.Ir būdavom vokiečiaiarba rusai,ar miškiniaiir stribiteliai.
Pro mūsų namus, kelis kartus per dieną varydavo kalinius, viduriu gatvės grindinio, surištomis rankomis jaunus vyrus, senelius ir moteris, jaunas mergaites. Liūdnais ir skausmingais veidais. Juos lydėjo šauti paruoštais automatais ginkluoti stribiteliai.Mes, vaikai, juos pažinojom. Tai prasigėrę mūsų kaimynai tėvas ir sūnus Selevičiai, Morkūnas, iš kaimo miškiniųišvytas, peršauta nosimi Brazdžius. Žmonių tarpe jie neturėjo pagarbos. Tą liūdną eiseną mes, vaikai, lydėdavome nuo kalėjimo iki tardymo būstinės. Savo iš medžio šakos padarytus šautuvusnukreipę į stribitelius. Vieni į mus nekreipdavo dėmesio, o kiti atsigręždavo ir mosuodami savo tikrais šautuvais varydavo mus tolyn. Mums tai buvo pramoga. O tą vasarą, kai aš auginau juodą oželį, mes abu lydėdavome kalinių eiseną, gatve einantys žmonės juokdavosi. Ir aš norėjau, kad jie juoktųsi iš tų pusgirčių stribitelių.Tada jau pradėjau mąstyti, kaip išvaduoti kokį nors kalinį, ar kaip nors padėti jam. Tai buvo gyvenimo pamoka.
Kai į Biržų bažnyčią buvo paskirtas dirbti kanauninkas Petras Rauda, pakilo visas miestelis. Mes, dar mokinės, skubėdavome į bažnyčią klausyti jo puikių pamokslų. Per pamokslus jis nesibardavo, jis nesakydavo “anuo metu, labai seniai”... Jis su šypsena, ramiai aiškino gyvenimo tiesas. Ir mes visi kartu prisiekėme nežudyti negimusių, negirtuokliauti, sekmadienį švęsti ir nelaužyti kitų gyvenimo dorybių. Man asmeniškai kanauninkas Petras Rauda buvo gėrio šaltinis čia, žemėje, Biržuose. Iki šiol niekada nesutiktas. (Mano aplinkos, šeimos, giminės žmonės buvo kitokie. Tarp jų man buvo šalta ir niūru.) Kanauninkas žėravo išmintimi. Jis kvietė kilti, ir žmonės kilo. Man tai buvo džiaugsminga gyvenimo pamoka.
1957 metų birželio mėnesį 21 dienos naktį kanauninką P. Raudą suėmė saugumiečiai. Jį nuteisė 7-eriems metams kalėti lageryje...
Suvokiau tai kaip didžiausią neteisybę, bjaurų niekšiškumą. Kanauninkas jau buvo senas žmogus, 10 metų jau iškalėjęs, vergavęs Sibiro lageriuose. Mes, trys buvusios klasės draugės, parašėme jam laišką į Mordovijos lagerį. “Kad galėtume paimti nors dalelę Jūsų vargų ir sunkumų, su dar didesne viltimi lauktume Jūsų sugrįžtant”, - rašėme mes. Taip pradėjome susirašinėti. Kanauninko laiškai džiugino mus. Į mūsų jam parašytą pirmą laišką atsakė: “Jūsų laiškas - tai pavasario dvelkimas, nors snaigės ramiai krito už lango, man vaizdavos, kad tai margaspalviai drugeliai skraido, žiedų ieškodami, kur nutūpti, pailsėti, pasidžiaugti! Mano širdis dėkinga sulaukus tokį mielą, nuoširdų pasiuntinį. Jūsų rankų pagamintą, širdies padiktuotą. Nebesijaučia tuomet tų užtvarų, nematai spygliuotos tvoros ir, rodos, bokšteliuose jau ne šaltas beširdis sargas, o Viešpaties angelai budi... Iki gelmių mane sujaudi-no”— rašė kanauninkas.
Aš tada dirbau teisme posėdžių sekretore. Ruošiausi stoti į Kauno taikomosios dailės technikumą. Turėjau užsidirbti pinigų mokslui.
Sovietiniais metais nebuvo ir susirašinėjimo laisvės. Saugumiečiai (KGB) darbuotojai sekė, kas su kuo susirašinėja. Taip patekau į saugumo globą. Biržų saugumo viršininkas V. Raudys pradėjo kviesti mane dažniems ir ilgiems pokalbiams. Jis man įrodinėjo, jog nėra Dievo, ir koks nusikaltėlis kanauninkas P. Rauda. Buvau jauna, todėl nebijodama gyniau tikėjimą, gyniau kanauninką ir įrodinėjau sovietų valdžios niekšybes. Kartą manęs net klausė, kas mane pamoko, ką reikia kalbėti atėjus į saugumą. Vieno pokalbio metu viršinininkas išdidžiai pasakė: “Jei būtų Dievas, perkūnas trenktų į mane, nes aš kalbu prieš jį”... “Eis laikas, viskas pasikeis ir tada pajusite, jog trenkė perkūnas”, tada pasakiau aš.
Bet tas perkūnas trenkė į mane. Vakare, grįžus iš darbo, savo namuose radau saugumiečius. Jau buvo padaryta krata, paimti kanauninko Raudos laiškai, foto nuotraukos, net piešinukas su kryželiu ir sąsiuvinys- dienoraštis. O ten buvo poeto B. Brazdžionio eilėraštis ir įrašas “įvyko garbingas vengrų liaudies sukilimas” (tada dar mokiaus 10-je klasėje). Suėmė mane ir išsivarė į saugumą. Čia mane saugojo ginkluotas kareivis. Po naktinio tardymo, ryte jau tardė iš Vilniaus atvažiavę saugumiečiai. Jų tarpe ir šrifto specialistai. Sužinojau jog esu kaltinama proklomacijų rašymu ir platinimu. Bet tai buvo netiesa.
Po kelių dienų buvau atvesta pas saugumo viršininką. Čia buvo ir laikraščio “Raudonasis artojas” redaktorius. Man buvo pasakyta, kad būsiu nušluota nuo gyvenimo kelio, arba turiu rašyti “atvirą” laišką į laikraštį Tiesa ir aiškinti, jog mane suklaidino kanauninkas Rauda, kad aš jį smerkiu ir gailiuos klydus. Už tą rašymą net privilegijų žadėjo. Leisti įstoti į dailės institutą ar universitetą (tai esą jų galioje). Pasakiau, kad niekada ir už nieką gyvenime taip niekšiškai nedarysiu. Paleido. O po kelių dienų rajoniniame laikraštyje pasirodė straipsnis “Kanauninko Raudos voratinklyje”. Trijuose laikraščio numeriuose buvo smerkiamas, juodinamas kanauninkas, poetas Brazdžionis ir daug pikto melo prirašyta apie mane. Kad pasityčiotų, kad apjuodintų, kad įskaudintų.
Kartoju. Tai buvo aukščiausio lygio apkalba -per spaudą ir susirinkimuose. Ir be teisės apsiginti. Tai buvo žiauri gyvenimo pamoka. Tada įsakiau sau nenuleisti galvos ir nė vienos ašaros. Ir atlaikiau. (Deja, pravirkau tik po 30-ies metų, kai pirmame Sąjūdžio suvažiavime kalbėjo nuo saugumo nukentėję žmonės).
Kanauninkas Rauda ir liko pats šviesiausias žmogus, kada nors gyvenime sutiktas. Kai jis grįžo iš lagerio ir gyveno Svėdaruose, buvo pakvietęs mane atostogauti. Esu dėkinga Dievui, kad teko pažinti tą kilnų žmogų kanauninką Petrą Raudą.