(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

 Vaida Timinskaitė

“Didelė mums laimė, kad mes esame krikščionys. Iš Dievo malonės esame gausiai apdovanoti ir žinome, kam gyvename ant žemės ir kokia kilni paskirtis mūsų laukia

"Katalikų Katekizmo"

    Prieš keturiolika metų buvo diena, kai aš skardžiu riksmu pranešiau apie savo atėjimą į pasaulį. Mane sutiko motinos šypsena - buvau laukiama, mylima. Po mėnesio atsirado dokumentas, liudijantis, kad aš esu pakrikštyta. Krikštas yra durys į bažnyčią, į tikėjimą. Vadinasi, per savo krikšto tėvus aš išpažinau tikėjimą, atsisakiau piktosios dvasios bei nuodėmės ir pasižadėjau gyventi kaip Dievo vaikas. Tai buvo mano pirmasis žingsnis į Dievo namus, per kunigą mane pasveikino visa tikinčiųjų bendruomenė. Taigi aš jau Dievo vaikas ir turėsiu vykdyti savo uždavinį žemėje: turėsiu Dievą vis labiau pažinti, jį garbinti. Bet aš tai supratau tik daug vėliau. Tėvai rūpinosi manimi. Bėgo laikas. Aš vis augau. Mama mane mokė tik gėrio ir grožio. Gėrį ir šilumą ji dalijo man ir to paties laukė iš manęs. Aš mylėjau savo lėles ir pliušinius meškiukus, o vakarais, kai languose imdavo gesti šviesos, mama mane guldydama mokė žegnotis, skaitė maldeles. Taip mano pasaulyje atsirado žodis Dievas.Taip aš sužinojau, kad Dievulis mane lydi, mane sergsti, kad mato visus negerus mano darbus. Mama man liepdavo saugoti gerumą. Todėl aš visada norėjau būti gera. Tik gal ne visada pavykdavo.

Motina - šeimos kunigas.

    Metai ėjo. Pradėjau lankyti mokyklą. Pasaulis keitėsi kiekvieną dieną. Dabar be mamos turėjau dar ir dvi mokytojas. Viena mokė mane rašyti, skaityti, kita — tikybos mokytoja — man kalbėjo apie Dievą, jo skelbiamas tiesas, mokė mane maldų. Mokytoja buvo gera. Į mane žvelgė geros, šiltos akys. Jos drąsinantis žvilgsnis, švelnus žodis lydėjo mane. Ji taip pat, kaip ir mama, parodė kelią ne tik į žmogaus širdį, bet ir į Dievo namus -bažnyčią. Nors j bažnyčią eidavau su tėvais, bet, prisipažinsiu, visada norėjau, kad mane pastebėtų ir mokytoja. Ji išmokė pastebėti, suprasti, širdimi pajusti Dievo buvimą. Ji skiepijo norą siekti žmogiškojo tikslo, norėjo, kad aš tapčiau tokiu žmogumi, kurį lydėtų Dievo palaima. Taip plėtėsi mano Dievo pasaulio pažinimas ir suvokimas. Skaitėme gražias tikybos knygeles, mokėmės maldų, giesmių, ruošėme kalėdinius ir kitokius renginius tėvams. Kasdien vis labiau tobulėjo mano žinios ir supratimas apie krikščioniškąsias tiesas.

    Baigdama ketvirtą klasę, pajutau širdy nerimą. Teks man atsisveikinti su tokia jaukia ir miela pradine mokykla, palikti savo abi mokytojas. Ir mokytojų akyse pastebėjau nerimą: ar tuo keliu pasuksiu, ar gerus ir nuoširdžius žmones sutiksiu, ar nepamiršiu kelio į Dievo namus. Nors dabar mane moko daug gerų mokytojų, bet pirmųjų mokytojų rūpestis tebelydi mane ir dabar.

    Neskubėjau tada džiaugtis atostogų šurmuliu. Ruošiausi Pirmajai Komunijai. Kartu su mama ėjau į bažnyčią, kartojau maldas, tikėjimo tiesas. Parapijos klebonas, patikrinęs mano žinias, leido ruoštis Pirmajai Išpažinčiai ir Pirmajai Komunijai. Kokia ypatinga, šventiška ir svarbi buvo Pirmosios Komunijos diena! Tai antras svarbus, po Krikšto, mano žingsnis prie Dievo malonės. Jis žengtas mano pačios. Dar po metų aš gavau Sutvirtinimo Sakramentą. Jis paženklino mano sielą nauja žyme. Sutvirtinimo Sakramentą ir palaiminimą man teikė Telšių vyskupas A. Vaičius. Malonų įspūdį paliko vyskupo nuoširdus bendravimas su vaikais. Gerbiamas vyskupas papasakojo nutikimų ir iš savo vaikystės, mokė nedaryti gyvenime klaidų, kad paskui netektų gailėtis. Mes pasižadėjom nedaryti blogų darbų, melstis, laiku atlikti išpažintį, negerti, nerūkyti ir pan.

    Šitą iškilmingą, svarbią ir šventišką dieną aš pastebėjau mamos akyse ypatingą jaudulį, man pasirodė, kad ji verkia. Susirūpinau, bet mama mane nuramino ir pažadėjo man vėliau papasakoti, kodėl ji taip jaudinosi.

    Štai ką vėliau man mama papasakojo:

    - Dukra, tavo kelias į tikėjimą tiesus ir laisvas, o aš gimiau ir augau sovietiniais laikais. Tai baisūs laikai. Baisūs visų pirma tuo, kad iš žmogaus širdies buvo plėšte plėšiamas tikėjimas. Mama mane slapta vesdavosi į bažnyčią, slapta mokė tikėjimo tiesų, maldų, slapta vedė Pirmosios Komunijos. Aš negalėjau taip šventiškai pasipuošti, kaip tu, ir drąsiai, be nerimo ir baimės priimti Sutvirtinimo Sakramentą. O gal tave ir kitus tavo bendraamžius seka ištikimas ateistas? Gal iš tavęs po to bus tyčiojamasi, šaipomasi? Mokykloje mes girdėjome, kad Dievo nėra. Buvome priversti būti spaliukais, pionieriais, komjaunuoliais. Buvo vedami ateistiniai pokalbiai. Įvairiais būdais ir metodais vertė mus atsisakyti tikėjimo. Aš buvau per maža ir per silpna ką nors pakeisti. Mano tikėjimas buvo paženklintas nerimo žyme. Bet, ačiū Dievui, prievartai atėjo pabaiga.

    Štai kodėl, dukrele, aš taip tada susijaudinau. Tai buvo mano džiaugsmo ašara, kad tai, ko negalėjau turėti aš, turi tu. Tu gali išpažinti tikėjimą, tavęs niekas nevaržo, tavęs niekas nesmerkia, tau nereikia slėpti savo tikrojo veido.

    Taip turbūt ir prarandamas tikėjimas. Dėl to, kad aš nepraradau tikėjimo, turiu būti dėkinga savo gerai ir rūpestingai mamai, kuri rūpinosi mano dvasiniu pasauliu. Ji išmokė mane mylėti Dievą. Dėkingumą ir pagarbą aš iki šiol jaučiu savo mamai. Jeigu ne jos pasiaukojimas, gal aš šiandien neturėčiau Dievo, o gal ir tu neturėtum, nes ko tėvai neįskiepija savo vaikams, tą gal kitiems padaryti yra sunku. Kokį palengvėjimą pajutau, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Visi pajuto žmogiškąjį laisvės dvelksmą. Tarsi sunkus, slegiantis akmuo nukrito nuo širdies. Kiekvienas žmogus turi teisę išpažinti savo tikėjimą nesislapstydamas. Nesmerkime ir neteiskime tų žmonių, kurie šiandien girtauja, žudo, pardavinėja savo kūnus, o tik pasakykime Evangelijos žodžiais: “Atleisk jiems, Viešpatie, ne jie nežino, ką daro”. Tai, manyčiau, sovietmečio aukos. Išplėšus iš žmogaus širdies Dievą - išplėšiamas ir žmogiškumas”.

    Mano mama už iš saugotas Dievo tiesas dėkoja savo mamai, mano močiutei. Dėkinga ir aš jai, todėl visada prisiminsiu, ko mamą mokė močiutė, o mane - mama ir mano Mokytojos. Žinau: sunku iš sėklos išauginti tvirtą ir tiesų medelį, kuriam reikia ne tik žemės, saulės, vandens, bet ir Dievo palaimos bei globos.