Antanas Marčiulaitis
Šimtametis senukas, paklaustas, kaip tvarkė savo gyvenimą, jei sulaukė tokio solidaus amžiaus, paaiškino:
- Nepiktnaudžiavau alkoholiu, nerūkiau, racionaliai ir saikingai maitinausi, daug dirbau, judėjau, mankštinausi gryname ore. O svarbiausia - stengiausi išlaikyti pakilią nuotaiką, visą laiką buvau nepalaužiamas optimistas, į nesėkmes žiūrėjau kaip į laikiną, praeinantį dalyką.
Manau, kad šito senuko teiginio neužginčytų nei gydytojai,, nei psichologai. Jau nuo seno žinomas posakis, kad juokas ir linksmumas atitolina nuo gydytojų ir nuo vaistinių.
Visiems aišku, kad su linksmu, kultūringu sąmojingu žmogumi visada maloniau bendrauti, negu su paniurėliu, į viską žvelgiančiu pro juodus akinius. Optimistas pagyvina tarpusavio ryšius; o jei dar sugeba panaudoti, kur tinka, šmaikštų, bet neužgaulų žodį, sentenciją -jis tampa varomąja jėga, pokalbiui suteikia dvasinio gaivumo.
Lietuvai, sunkiai brendančiai iš ekonominio ir dvasinio skurdo, šiandien reikia kuo daugiau optimistų, šviesesnės ateities vizijos puoselėtojų, nes dauguma, ypač kaimo gyventojų, nusivylę metasi į alkoholizmą, narkomaniją. Pernelyg pesimistinės nuotaikos, nusivylimai dažnai nustumia į depresiją, nuo kurios netoli iki savižudybės. Nėra ko slėpti; šiandienos Lietuva savižudybių skaičiumi pirmauja Europoje. Ar tai ne nusivylimo pasekmė?! Šito nebūtų, jei mes dažniau prisimintume Išganytojo guodžiančius žodžius: “Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11,28).
Juk ir pati Dievo sukurta ir mums duota gamta argi neskatina džiaugtis?! Atidžiau įsiklausykime ir įsižiūrėkime: kiek daug sutelkta ne tik grožio, bet ir džiaugsmo, giedrios nuotaikos gėlės žiede, paukštelio čiulbėjime, upelio čiurlenime, medžių ošime... Visais metų laikais gamta teikia mums ko nors džiugaus.
Tenka dažnai susitikti ir išsikalbėti su žmonėmis, kurie pesimistiškai nušviečia dabartinę Lietuvos padėtį. Jie mato vien blogį vos ne kiekviename žingsnyje: ir tas blogai, ir anas negerai - koks jau čia gyvenimas. Ir imi spėlioti, ar tokie žmonės ne piktybiškai nusako esamą padėtį, viską apversdami aukštyn kojomis? Ar tik nesukurstyti priešiškų politinių jėgų visa tai daro? Atsiranda veikėjų, tempiančių lengvatikių minias į gatvinius protestų mitingus. O kiek daug pompastikos ir dar daugiau įtūžio jų rėksmingose kalbose! Prisiminkime neseną įvykį, kai vienas Kauno triukšmadarys, kairiųjų samdinys, su grupele “pažemintųjų ir nuskriaustųjų” užblokavo judriausią magistralę ir sutrikdė transporto judėjimą. Teismas šiam veikėjui paskyrė administracinę baudą. Šitokiems gatviniams mitinguotojams bei rėksniams rūpi ne tautos gerovės kėlimas, ne kantrus kūrybinis darbas, o griovimas, anarchija, kad tik sudarytų kuo blogesnį Lietuvos įvaizdį.
Pesimistai sunkiai pasiduoda naujovėms, nedrįsta imtis atsakingų pareigų bei didesnės rizikos reikalaujančio darbo, nes nepasitiki patys savimi. Negali būti geras darbuotojas, kaip ir negali būti geras karys, jei neįsitikinęs savo pergale, jei jo sąmonę slegia išankstinis nusivylimas. Užvis blogiausia, kai žmogus, atsidūręs ekstremaliose sąlygose, pasimeta ir ima galvoti, kad Dievas jį turbūt užmiršo ir nebemyli, jeigu leidžia tokius išbandymus. Ne, Dievas nė vieno ir niekada neužmiršta. Dar nebuvo žmonijos istorijoje tokio nusidėjėlio, kurio Dievas neišklausytų ir neatleistų, jei tasai nusidėjėlis nuoširdžiai gailėjosi ir ryžosi taisytis. Pasitikėkime Dievo meile bei gailestingumu -ir vargai, rūpesčiai, liūtys neatrodys tokie baisūs. Optimistiškai, su tvirta viltimi artėkime prie Viešpaties. O ir susikaupimo valandėlėmis, melsdamiesi neturėtume būti pernelyg niūrūs ir svyruojantys, kai žinome, jog Dievas mus myli ir varguose, nelaimėse, bėdose laimina. “Būkime senatvėje tokie pat linksmi kaip jaunystėje. Jaunystė, kaip vyturys, turi savo rytines dainas; senatvė, kaip lakštingala, privalo turėti savo vakarines giesmes” (K. N. Bouvis).
Pakankamai prisiliūdėjome, prisisielvartavome tada, kai mus vežė į sibirus, šaldė, badu marino, kalėjimuose pūdė, miškuose ir mūsų pačių namuose šaudė. Nejaugi ir dabar, atgavę laisvę, dėl laikinų sunkumų liūdėsime ir dejuosime, galvas beviltiškai nuknebinę?! Šalinkime tinginystę, atpraskime nuo bolševikinių botagų, vertusių dirbti “didžiosios tėvynės” labui, mokykimės savarankiškai mąstyti ir veikti. Niekas neateis už mus atstatyti tai, ką okupacinis režimas sugriovė, neatgaivins, kas buvo marinta, nesugrąžins to, kas prarasta. Tik mes patys visa tai galime ir privalome atlikti.
Nuotaikoms lemiamos įtakos turi pagrindiniai individo charakterio bei temperamento bruožai. Staigus, greitai supykstantis žmogus (cholerikas) turėtų stengtis nesėkmes, nemalonumus įsivaizduoti kaip praeinančius dalykus, nevertus ypatingo dėmesio, stengtis visa tai paversti juokais. Melancholikas kartais ir normalioje būsenoje įžvelgia negeroves, metasi į pesimizmą, linkęs laikinas negeroves hiperbolizuoti. Sunku tokiems žmonėms palaikyti normalius santykius su kitais. Nenori su jais bendrauti nei artimieji, nei tolimesni žmonės.
Sakai, tau nesiseka gyventi? Tu nesuduri galo su galu? Tave gniuždo aibės rūpesčių ir bėdų? O ar pamąstei, kad yra daug už tave nelaimingesnių? Palygink jų buitį su savąja - ir tu gal atrasi šiokį tokį skirtumą tavo paties naudai. Ir tada neatrodys, jog esi pats nelaimingiausias žmogus pasaulyje. “Aš vertinu žmogų, sugebantį šypsotis nelaimėje, semtis jėgų iš sielvarto ir rasti vyriškumo apmąstymuose”, - sakė T. Peinas.
Linkusiems į pesimizmą, matantiems vien negeroves, praverstų dažniau savęs paklausti: ar aš besaikiu pesimizmu negrimztu į dvasinę ir fizinę aklavietę? Ar neslopinu greta esančių geros nuotaikos? Ar nesilpninu savo galimybės kovoti su kliūtimis? Ar nevengiu imtis iniciatyvos ką nors naudingo nuveikti, baimindamasis dėl pasekmių?
Girdėjau pasakojant, kaip vienas jaunas kunigas, sirgdamas vėžiu, iki pat mirties šypsojosi, juokavo, vijo iš galvos niūrias mintis, tarsi sparčiau artėjanti mirtis būtų laukiama viešnia. Savo optimistinėmis nuotaikomis jis užkrėsdavo ir sveikuosius. Paklaustas, ar nekankina skausmai, atsakė: “Nepaprastai skauda. Bet argi dejavimais galima skausmus palengvinti...”
Kristus mus moko: "Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje” (Mt. 5,12) Taigi aukštyn galvas ir širdis! Net ir sunkumams, bėdoms ar vargui suspaudus, duokime optimizmui platų kelią. Tada mūsų varganas gyvenimas įgaus kitokį turinį ir kitą prasmę.
