Zita Storpirštienė

     Religijos dėstymas Lietuvos mokyklose yra viena iš jauniausių mokymo disciplinų. Iš kitų ji išsiskiria ir savo specifiškumu. Prieš septynerius metus, religijos mokytojams įžengus į mokyklas, tikrai nebuvo nei lengva, nei paprasta. Po daugelio okupacijos metų patys tik slapta išpažinę tikėjimą, paruošti sakramentams tik didžiausioje paslaptyje, tačiau Dievą ir tikėjimą išnešioję širdyse, dabar žengėme į klases, kuriose sutikome smalsias mokinukų akis, vaikus, dažnai šeimose nieko negirdėjusius apie tikėjimą. Daugumai iš mūsų buvo neramu: ar sugebėsime padaryti tai, ko lig šiol niekada nebuvome darę, ar pasėta tikėjimo ir gėrio sėkla išdygs ir suklestės jaunųjų širdyse. Dažnam iš mūsų trūko ne tik teologinio pasiruošimo, bet ir pedagoginių žinių bei praktinių įgūdžių. Trūkstant religijos dėstytojų, į pagalbą atėjo gydytojai, inžinieriai, ekonomistai, žodžiu - kitų specialybių darbuotojai. Jiems buvo tikrai nelengva, bet tuomet, negalvoję apie sunkumus, jie sėkmingai darbavosi ir toliau sėkmingai tebedirba religijos mokytojų pareigose.

     Kokios problemos lydėjo religijos mokytoją? Svarbiausia buvo, kaip jie buvo priimti kitų mokytojų ir kaip sutikti mokinių. Ypač sudėtinga buvo pirmoji problema, nes pagal įsitikinimus ne visiems religijos mokymas, o dėl to ir mokytojai buvo priimtini. Kai kas stengėsi išsiaiškinti, kas jie tokie, kad taip greitai ir drąsiai persikvalifikavo ir ėmėsi dėstyti tikybą. Kai kurie ieškojo šios kategorijos mokytojų nuodėmių, svėrė, kokią duoklę jie atidavę okupacijos laikotarpiu. Tačiau, viską išsiaiškinus, teko priimti arba toleruoti katechetų buvimą. Ilgainiui ši problema jau nebuvo tokia aštri, dauguma religijos mokytojų pritapo prie kitų, gražiai įsikomponavo į mokyklos bendriją ir dirbo bei tebedirba taip svarbų ir reikalingą darbą ne tik šiai, bet ir ateities kartų rytdienai.

     Maloniausia buvo ir yra tai, kad tikybos mokytojai yra ypač reikalingi mokiniams, studentams. Jie visada yra laukiami, džiaugsmingai sutinkami, išsakoma, kad tikybos pamokos yra pačios geriausios, keliamas klausimas, kodėl šio dalyko pamoka būna tik vieną kartą per savaitę.

     Tačiau už šių malonių akimirkų slypi didelis darbas, pastangos gerai pasiruošti pamokoms, viską apgalvoti, kiek įmanoma sukaupti vaizdinių priemonių. O ką tai reiškia mokytojui? Tai reiškia, kad tam bus paaukota ne viena laisvalaikio valanda, gal net nemigo naktys, ir dar po to mokytojas ne visada bus tikras, kad ves pamoką taip, kaip norėtų, kad viską joje turės, ką reikėtų turėti, kad jo žodis pasieks kiekvieno klausančiojo širdį, kad jis ten pasiliks ir vėliau gyvenime suklestės.

     Religijos pamokos nuo kitų skiriasi savo specifiškumu, jose moksleiviai turi išgyventi pačias geriausias savo emocijas. Norint tai pasiekti, mokyklose turėtų būti gerai įrengti kabinetai, kuriuose būtų sukaupta daug vaizdinių mokymo priemonių. Mokymui ypač reikalingos techninės priemonės: magnetofonai, televizoriai, video priemonės. Tačiau esant tokiam sunkmečiui Lietuvoje, beveik nerealu tai pasiekti.

     Yra labai svarbus mokytojų kvalifikacijos kėlimas, kuriuo nuolatos rūpinasi vyskupijos religinio švietimo kabineto vedėja sesuo Laimutė Rimkevičiūtė. Daugelis mokytojų yra pasiunčiami dalyvauti įvairiuose kursuose, seminaruose, kur daug ko sužino, išmoksta. Malonu, kad pasidalinti savo darbo patirtimi į Lietuvą atvyksta mokytojai iš Amerikos, Škotijos, Austrijos ir kitų šalių. Už tai mes jiems esame labai dėkingi. Mokyklos yra gerai aprūpinamos religinio turinio literatūra, tačiau čia iškyla problema dėl jų įsigijimo, kai trūksta lėšų.

     Dažnai mokyklose į religijos mokytoją žiūrima ne vien tik kaip į vedantį pamokas, bet iš jo laukiama ir platesnės veiklos. Kai kurie yra sukūrę įvairių montažų ir scenarijų šventiniams renginiams. Kai kuriose mokyklose į tokius renginius žiūrima kaip į visos mokyklos reikalą, todėl jie gerai pasiseka. Choristų giedamos giesmės, skaitovų įtaigūs žodžiai visada pasiekia kiekvieno juose dalyvaujančio širdį.

     Vilkaviškio vyskupijos dekanatuose yra organizuojami giesmių konkursai “Dainuoju Dievui ir Tėvynei”, o Marijampolės aukštesniojoje pedagogikos mokykloje yra rengiami pradinių klasių mokytojai - katechetai. Baigę mokyklą, jie galės ne tik pradinėse klasėse dėstyti tikybą, bet ir būti katechetai aukštesnėse vidurinės mokyklos klasėse.

     Nežiūrint visų esamų problemų, religijos mokymas tobulėja. Pamažu pradedame dirbti pagal Lietuvoje sudarytas mokymo programas, vis daugėja Lietuvos mokytojų paruoštų ir išleistų mokymo vadovėlių.

     Vienas labai svarbus ir atsakingas klausimas religijos mokyme ir tikėjimo praktikoje yra mokinių katechizacija. Šis darbas vyksta tos pačios vienos savaitinės pamokos metu greta mokymo programos vykdymo. Sprendžiant šį klausimą, nedaug mokytojams padeda mokinių tėvai. Dažnai jie arba visai nesikiša, arba lieka pasyvūs stebėtojai. Ši darbo sritis yra nepaprastai svarbi ir kol kas ne visiškai iš-tobulėjusi, kaip vaikai turėtų būti tinkamai paruošti priimti sakramentus.

     Ir vis dėlto, sprendžiant religijos mokymo problemas, svarbiausias asmuo yra mokytojas. Anot kun. J. Marcinkaus, religijos mokytojo kilni asmenybė sukelia mokiniams jėgą, vedančią juos prie savarankiško charakterio ugdymo. Kad religijos mokytojui sektųsi darbas, jis privalo turėti, pagal kun. J. Marcinkų, dorovinių ir mokslinių privalumų, mokėti gerai išaiškinti religijos tiesas, būti pasiruošusiam nugalėti religijos mokymo sunkumus. Viduramžių dainius Dante Aligieri rašė, kad žmogaus siela yra vertingiausias kūrinys. Tikras pedagogas yra tas, kuris suranda rakčiuką atrakyti mokinių širdims. Vilkaviškio vyskupijos religijos mokytojai ir ieško tų rakčiukų, kuriais galėtų atrakinti kiekvieno mokinio širdį, eina į mokyklas su gerais norais ir ketinimais išspręsti visas pasitaikančias problemas, tikėdami išugdyti dvasingus, dorus Lietuvos piliečius, galinčius sukurti gražesnę, dvasingesnę, doresnę rytdienos Lietuvą.

 

•    Vilkijos parapijos pastoracinės tarybos rūpesčiu šio miestelio Kartuvių kalne (ten buvo pakara daug 1863 m. sukilėlių) buvo pastatyti trys kryžiai, kuriuos sukūrė meistras Petras Kačiulis, o pašventino Vilkijos klebonas kun. Virgilijus Lenkaitis.

•    Gruodžio 22 d. Kaišiadorių katedroje per sumą vysk. J. Matulaitis iškilmingai pašventino naujuosius vargonus ir paskelbė prasidedant vargonų muzikos festivalį, skirtą parapijos jubiliejinių 90-ųjų metų pabaigai paminėti. Naujuosius vargonus išmėgino prof. Leopoldas Digrys, kuris drauge su sol. Virgilijum Noreika bei Radijo ir televizijos vaikų choru surengė tikintiesiems Kalėdų muzikos ir giesmių koncertą.

•    1996 m lapkr. 26 d. pop. Jonas Paulius II paskelbė palaimintaisiais du nacių kankinius Austrijos kunigus Otto Neumurer ir Jakob Gapp ir prancūzų revoliucijos kankinę domininkonę Catherine Jarringe.