Ona Lukošienė

     Mamyt, man jau šešiolika. Iš Tavęs laiško taip ir nesulaukiau, nors rašiau Tau. Labai dažnai rašiau. Kai buvau vaikas, auklytė vis sakydavo, kad būtinai sulauksiu, kad Tu, girdi, toli gyveni, o laiškai ilgai eina. Tikėjau.

     Dabar jau supratau, kad nesulauksiu, nes Tu, - neturi širdies, meilės. Tu savo širdį atidavei kažkam kitam, tik nežinau kam. Gal pomėgiams... kokiems? Tu pametei mane, atiduodama į kūdikių namus, kad nesužlugdytum savo gyvenimo, savo laisvės. Bet argi tokia tai laisvė? Laisvė ta, kuri žmogų daro žmogumi. Mama, kad tu suprastum mano tikėjimą ir viltį ir kaip ilgai aš laukiau, kad tu vieną kartą atidarytum kūdikių, vėliau - vaikų namų, o dabar -jau internato duris... Atidarytum, apglėbtum, pabučiuotum ir verkdama pasakytum, kad daugiau jau niekuomet nesiskirsim. Tada mudviejų rankos, širdys ir ašaros susijungtų, ir mudu taptume viena. Visam laikui. Amžiams... Tačiau tu neatversi durų, nes tu nemyli nieko; juk mylėti kitą - tai gerbti jo laisvę. O tavęs nedomina mano laisvė, mano užsiėmimai. Tau neįdomu, ką aš veikiu, ko aš noriu...

Būsimoji primadona.     K. L. Musteikio nuotr.

     Ačiū auklytėms, mokytojoms, globėjoms, kurie padėjo, išmokė mane žengti pirmuosius sunkius žingsnius. Šių dienų žingsnis pats sunkiausias.

     Klasėje kalbėsimės apie meilę. Meilę? Kas ji? Kur ji? Seniai mums norėjosi apie ją pasišnekėti, tačiau auklėtoja vis lūkuriavo ir sakė: paskaitykit, pamąstykit. Aš skaičiau viską, kas tik po ranka pakliūdavo. Daug supratau, tačiau dar daugiau liko neaišku.

     Gaila man Tavęs, - mama, - kuri suteikei man fizinį kūną, dvasinį kūną palikdama kitų rūpesčiui. Kiek daug nesuprantu!

     Po pamokų baigsiu rašyti tau laišką. Pasistengsiu papasakoti viską, ką būsiu girdėjęs apie meilę.

Pamoka apie meilę

     Žinau, vaikai, kad prašydami pakalbėti apie meilę, turėjote mintyje tik dviejų jaunų žmonių meilę. Jūsų noras natūralus, nes vaikystė jus po truputį palieka, ir jūs jau peržengiate per slenkstį iš vaikystės į jaunystę. Meilė - klausimas, kuris neapleidžia per visą gyvenimą, tačiau keturiolikmečiams, šešiolikmečiams jis rūpi labiausiai.

     Jūsų prašymą pakalbėti apie meilę vis atidėliojau, norėdama, kad jūs šiam pokalbiui geriau pasiruoštumėt: pagalvotumėte, paskalytumėte ir apmąstytumėte. Apie meilę pakalbėkime kiek plačiau, kad geriau suprastume, kas gi yra toji meilė.

     Apie meilę prirašyta daug eilių, traktatų, himnų. Nors daug apie ją kalbama, iki šiol neprieita vienodos nuomonės, kas ji, iki šiol ji liko vis dar neišdainuota, neišsakyta. Nes meilė nesibaigia. Ir palaima tam, kas priartės prie jos ir patirs tikros, tyros, gilios meilės jausmą.

     Mieli! Meilė gali būti daug kam: meilė motinai, šeimai, tėvynei, klasei, dviejų jaunuolių meilė.

     Vaikai, meilė motinai, šeimai - tai visi tie gerieji jausmai savo gimdytojams, per kuriuos ateinama į erdvės ir laiko pasaulį - į judėjimą. Tai gili pagarba, padėka jiems.

     Meilė tėvynei - tai visi taurieji jausmai žmonėms, to krašto gamtai. Tai jausmas, žvelgiant į šilus ir uogienojus, į pakelės skruzdėlytę, bitutę senolio sode, į rūtelę sesutės darželyje. Tai jausmas lopinėliui dangaus, po kuriuo esame, žemės rėžiui, kuriuo vaikštome, saulės spinduliui, kuris krenta ant šito žemės rėželio. Tai jausmas erdvės visumai, žmonių bendrijai esamu metu - ir praeity - prisimenant senolius. Šitas jausmas apima ir praeitį - materialią bei dvasinę jos patirtį, ir mūsų vaikų bei anūkų ateitį.

     Todėl mylėkime Tėvynę - Žemės Motiną, o per ją - visas motinas, močiutes, sesutes.

     Meilė nešioja gražiausius vardus, palyginimus su Gyvąja Gamta: saulutė, gulbelė, aukselis, žiogelis, lakštutė, žvaigždutė. Kaip kad pasakiusi yra S. Nėris: “Neklauskit meilės vardo, jai - tūkstančiai vardų”.

     Pradėkime kalbėti apie meilę Himnu Meilei, kurį perteikė šv. Paulius savo laiške Korintiečiams (1 Kor 13, 1-8). Jis išsamiausiai, tobuliausiai per visus amžius parašęs apie meilę.

     Aušryte, tu gražiai skaitai. Perskaityk mums Himną Meilei ir mintimis nunešk mus į tyrą Meilės pasaulį.

     “Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau

     Žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

     Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą,

     kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.

     Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,

     jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės,nieko nelaimėčiau.

     Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

     Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.

     Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.

     Meilė niekada nesibaigia

     Mielieji, meilė yra jausmas, todėl jį nusakyti sunku. Ją reikia jausti. Meilė - sielų ryšys. Ji - “tobulumo raištis” (Kol 3, 14).

     Meilė gimsta, tik visiems geriesiems, tauriesiems žmogaus jausmams įsižiebus. Meilę atliepia širdim, širdies kibirkštis - siela. Todėl dažnai sakoma: suliepsnojo meilė, karšta meilė, nusvilo sparnus per tą meilę, užgeso meilė.

     Meilė degina, nes ji - sielos kibirkštis.

     Meilės kibirkštį Visagalis mums įdeda kelionėn į Žemę ir nori, kad mes ją išsaugotume, kad ji visą laiką it žiežirba būtų gyva. O per ją būtume gyvi, žvalūs, dori mes patys. Meilei apmirus, mes tampame tarsi gyvi lavonai. Teisingai rytų išmintis sako: “Mylinčių kūnai pilni gyvybės, nemylinčių - kaulai vieni”.

Mamyte, imk mane, jau nusibodo žaisti.      K. L. Musteikio nuotr.

     Dažnai tą kibirkštį mes užgožiam, paniekinę užgesinam, per savo egoizmą sutrypiam ją. Meilėje negali būti “savojo aš”. Meilėje yra tik “ tau, jums, mums”.

     Mat meilė - tauriausias, jautriausias iš dvasinių jausmų žmonėse. Tai tyras, geras ryšys žmogaus su žmogumi ir žmonių su žmonėmis. Tai pasiaukojimas, savęs atidavimas kitam, tai ėjimas į kitą, vardan kito : šeimos, klasės, tėvynės, artimo. Naujajame Testamente sakoma: “Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15, 13).

     Meilė - gėrio pradas. Gėrio pradas kuria ir stato.

     Meilės jausmas suteikia žmogui sparnus, įlieja jam gyvasties. Meilė visa gali. Ji nenugalima ir niekada nesibaigia.

     Meilės pilnatvė žmogui nepasiekiama. Meilės pilnatvė yra Viešpats. Kristus sako: “Aš esu Meilė”. Tikra ir tobula meilė tegali būti tik pati Tobulybė. Jos nėra pasiekęs joks žmogus. Prie jos tegalima tik artėti.

     Kūniškasis žmogaus pradas dažnai iš meilės tam pačiam mylimajam gimdo neapykantą. Todėl priartėti prie meilės tegali tik dvasinis žmogaus pradas. Kristus sako: “Dievas yra Dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa” (Jn 4 24).

     Meilė - didelė Visagalio dovana. Meilė -auka. Meilė - laisvės sparnai. Meilė - magija. Tik meilė viską gali. Atleiskime tiems, kas meilės jausmo gal taip niekuomet ir nepatyrė. Gailėkimės jų ir pasimelskime už juos, nes jie Dievo duotą dovaną išbarstė kažkur gyvenimo pakelėje; arba ją iš jų pagrobė blogis, - kaip kad ta lapė sūrį - gudrumu.

     Dievas matė, jog žmonija labai klysta. Norėdamas nurodyti jai klaidų kelius, Viešpats paskyrė savo vienagimį Sūnų (Jam Pačiam sutikus), paaukojo Jį žmonijai išvaduoti.

     Nuo jūsų, busimųjų tėvų, sąmonės ir dvasinio gilumo priklausys tolesnis žmonijos vystymasis. O kol kas žmogus inertiškai rieda žemyn, kadangi gyvenimo keliu eina su neapykanta, apgaule ir tamsa.

     Meilė bus tik tuomet žemėje gyva, jeigu ji ne tik ims, bet ir duos. Tai turi būti prometėjiškas Ugnies, Šviesos ir Šilumos (Meilės) atidavimas kitam. Tai turi būti Kristaus Meilės, kančios ir aukos įkūnijimas. Žodžiai: “gavau, turiu - duodu” arba “veltui gavau - veltui duodu” - turėtų būti šūkis mūsų gyvenime.

     Jėzus mus moko meilės. Paklaustas, koks yra visų pirmasis įstatymas, atsako: “Viešpats mūsų Dievas yra vienintelis Viešpats, tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip pats save. Nėra įstatymo didesnio už šiuodu” (Mk 12, 18-31).

     Dažnai mes, žmonės, meilę tapatiname su noru. Noru mylėti, noru turėti. Nežabotas noras yra bukas, žemiškas jausmas, todėl jis veda į egoizmą, pasitenkinimą, į dvasinę vergiją.

     Egoizmas yra išdidumo, blogio, šaknis. Jis veda tik į save - “aš, man, sau”. Tai griovimo pradas. Šis pradas stengiasi patenkinti tik savo norus, kaprizus, aistras, visai užmiršdamas savo artimą. Todėl greitai viską sugriauna ir, kas baisiausia, savo ar net artimo sielą.

     Tas blogis - tai ir vergiška motinos, tėvo meilė, kadangi ji eina iš savojo “aš”, tik “mano”, tik “sau” (vaikams, namams ir pan.) - ir alkoholizmas, narkomanija, begalinių turtų, garbės, valdžios vaikymasis. Tas blogis - tai vis susikurti žmonių stabai, kuriems be saiko tarnaujam, net vergaujam, o kiekviena tarnystė reikalauja aukos.

     Kristus moko: “Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku laikys. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai” (Mt 6, 24). Tarnaudami gėriui, meilei - nepataikausime blogiui. Ir atvirkščiai. Taigi žmogui duota laisva valia pasirinkti, kam tarnauti, ką mylėti.

     Išdidumas, egoizmas vers žmogų iškreiptai, perdėtai aukotis susikurtam stabui - ves į tariamą meilę, o nuolankumas, išmintingas nusižeminimas, valinga ir kilni auka - į tikrąją Meilę.

     Pažvelkime į dabarties motinas, tėvus. Gausėja tokių, kurie bėga nuo savo vaikų lopšio tarnauti Mamonai: žemiems savo pomėgiams, norams, aistroms. Taip atsitinka todėl, kad jiems dar jauniems nebuvo įskiepyta meilė, pagarba žmogui, įsakymas - gerbk savo tėvą ir motiną.

     Dviejų meilė - vyro ir moters - taip pat apmirusi, apgriuvusi. Tikrų įsimylėjėlių maža. Tikras dažniausiai tebūna noras iš dviejų meilės gauti pasitenkinimo: žemiško, kūniško, paviršutiniško. Neturi jauni žmonės valios auginti atsiradusių meilės jausmų. Gal jeigu laiku pastebėtų, kad tai dar netikra meilė, o tik aistra, tik noras mylėti, suprastų, kad dabar, beįsiplieskus meilės kibirkščiai, reikia padėti vienas antram nugalėti kiekvieno aistras, blogus įpročius.

     Daug žodžių norėčiau pasakyti mergaitėms - busimosioms motinoms. Bet su jomis pasikalbėsime atskirai. Tik noriu priminti, kad mes, moterys, motinos, esam kalčiausios prieš Dangų, Žemę ir Žmoniją, kad blogis taip sparčiai tarpsta žmonėse. Juk mes, motinos, esame gėrio, ištvermės, meilės, pasiaukojimo pradas, kuris, deja, pasidavė vilionėms. Teisingi žodžiai:

     “O rojaus, rojaus gražumėlis,
     Kur Dievą išdavė Ieva.
     Ir iki šiol ji vis išduoda,
     Sau tuščią gėrį, grožį, pasiimdama ”.

     Motina - Tiesos, Meilės, Skaistumo, Kuklumo, Kantrybės, Ištvermės, Santūrumo, Vienybės Dvasia.

     Motinoje tiems jausmams apmirus, jų vietą užima galybė priešingų jausmų, norų, įgeidžių.

     Kviečiu jus, jaunos mergaitės, sukaupti visą dvasinę stiprybę savyje ir atgimti dvasia. Suprasti kuklius moters gyvenimo pradus ir moters būtį. Tuomet bus mažiau pamestinukų, paliegėlių ir nusikaltėlių. Žmoniją nuo pikta turime vaduoti ypač mes - moterys. Jeigu mes norėsime tapti “naujomis Ievomis”, ne gundytojomis, Dangus mums padės ir mus laimins.

     Mieli, būtina meilės sąlyga yra skaistumas. Todėl kol esate jauni, valykitės savo viduje nuo piktžolių. Ugdykitės meilės, valios, pareigos, kuklumo, atlaidos vienas kitam jausmus.

     Mes, vyresnioji karta, viliamės jumis, jaunimu. Tikimės, kad, išsiugdę visus doruosius jausmus, jauni tėvai pamažu atgims dvasia ir savo želmenims suteiks visas įmanomas dvasios dovanas. Tik atsinaujinkime dvasiškai; pareiga, nuolankumu, nusižeminimu, pasiaukojimu kitam, ryžtu, artimo meile, pagarba vyresniam, ištverme, atsakomybe, skaistumu ir vienybe. Tikrąjai meilei ši sąlyga būtina -antraip ji pavirs “skambančiais cimbolais”.

     Linkiu jums visiems savo gyvenimo kely rasti tikrąja meilę. Tik neskubėkite. Viskas turi išlaukti savo valandos. Pavasaris juk vaisiaus nenokina. Pavasaris - tai jūsų jaunystė. Jūsų žiedas, kuris privalo dar žydėti, yra gležnas. Jis turi stiebtis saulės link, kad gautų iš jos kuo daugiau spindulių, kad sužibėtų pats visomis vaivorykštės spalvomis. Kad pats galėtų džiaugtis ir džiuginti kitus įgytąja šviesa, šiluma ir grožiu. Neskinkite žiedų pavasarį. Vaisių tik vasara nokina. Neskubinkite vasaros. Neskubinkite laiko - jis nemėgsta netikslumo. Jei savo gyvenimo laikrodį pasuksite į priekį, galite brangiai sumokėti - ne tik savimi, bet ir kitu, artimu savo žmogumi, o gal dar blogiau -savo želmenėliu. O kuo jis bus nusikaltęs? Jam juk laike ir erdvėje taip pat priklauso lopinėlis, iš kurio dažnai bus vejamas, nes jį pirmieji bus paviję tėvai.

     Todėl, vaikai, kol jūsų neužgožė blogis, siekite kilnaus tikslo: mylėkite visa, kas supa jus, aukokitės, dalinkite savo širdies kristalą po kibirkštį kitiems, ir jums ateis palaima. Tikrąją laimę suras tik tas, kuris patirs tyrąją meilę.

     Jūsų gyvenimo kelius tesaugo Visagalis.

* * * * *

     Mama, tai buvo įdomiausia pamoka per visą klasės gyvenimą. Pamoka - neapvylusi. Daug kalbėjomės. Daug supratome. Mumyse visuose įsižiebė kažkas švelnaus, gero: noras tapti geresniems, tobulesniems. Dėkoti už visa ir džiaugtis viskuo - net pačiu mažiausiu trupinėliu. Tikrai dažniau reikėtų kalbėtis apie gėrį, meilę.

     Po pamokos mane staiga aplankė maldos Šventajai Dvasiai žodžiai, ir aš, visiems girdint, pakartojau juos balsiai:

     Alsuok many Šventoji Dvasia, kad aš mąstyčiau, kas šventa.

     Uždek mane, Šventoji Dvasia, kas aš daryčiau, kas šventa.

     Patrauk mane, Šventoji Dvasia, kad aš mylėčiau, kas šventa.

     Paremk mane, Šventoji Dvasia, kad aš vis skleisčiau, kas šventa.

     Globok mane, Šventoji Dvasia, kad neprarasčiau, kas šventa”.

     Draugams labai patiko maldos žodžiai, nes juose Tiesa. Kitiems jie buvo girdimi pirmą kartą.

     Rašau, mama, o pačiam staiga pasidarė taip liūdna... Labai. Nejaugi mudu taip ir nesutiksim per gyvenimą vienas kito?..

     Tačiau ir vėl užplūsta palaimingas jausmas. Aš vėl viliuosi ir tikiu, kad mes nors tolioj ateity susitiksim - sugrįšim vienas pas kitą, kaip kad sugrįžo sūnus palaidūnas pas tėvą. Tik čia bus kitaip: sugrįš paklydėlė motina pas sūnų pamestinuką.

     Ir aš tikiu, kad dar ištarsiu dvasios gilumoj susikaupusį, tik tau vienai priklausantį vardą: “Mama, Mamyte, mano Saule!”

Tavo Saulius