(Jo darbų nuotraukomis iliustruotas šis "Laiškų lietuviams" numeris)
Asta Krištopienė
Pirmoji mano pažintis su Algimanto Kezio galerija buvo labai neseniai ir gana atsitiktinai. O pamačiau, kad ji patraukli. Maždaug du kartus per mėnesį čia įvyksta kas nors naujo, įdomaus ir netikėto.
Įstrigo atmintin naujų knygų pristatymai. Sužavėjo Onos Dokalskaitės ir jos vyro Mykolo Paškevičiaus reprodukcijų knygos. Gal dėl to ir gimė noras pasidalinti mintimis, pirmuoju įspūdžiu besklaidant Algimanto Kezio redaguotą ir “Galerijos” išleistą knygą apie Mykolo Paškevičiaus kūrybą.
Dailininkas Mykolas Paškevičius, turįs įgimtą talentą, dailės išsilavinimą įgijęs jaunystėje ir pradėjęs kurti tik baigęs profesinę karjerą. Per gyvenimą dailininkas ėjo kaip stebėtojas, kaupdamas įspūdžius, vaizdus, fiksuodamas nuotaikas. “Jei kas paklaustų Paškevičiaus, kas yra menas, išgirstų paprastą atsakymą, kad menas yra forma. Menas jam yra nevaržoma, gryna ir paprasta forma. Dailininko kūrybos stiprybė — koncentruota linija. Vaizduojamas dalykas sukuriamas iš daugybės atskirų kompozicijos elementų, sudarančių įspūdį, kad paveiksle jie svarbiausi. Tačiau iš šių elementų susidėlioja žmogaus veidas, kūnas, portretas, šuoliais lekiantis arklys, nukryžiavimo scena, sukelianti stiprų ir neužmirštamą įspūdį: nenusakomas skausmas Nukryžiuotojo kūne, neišmatuojama dviejų prie kryžiaus apsikabinusių žmonių kančia, pianisto rankose ir veide gilaus susikaupimo ir stiprios valios išraiška, šuoliais lekiančiuose žirguose energijos ir grakštumo proveržis...”
A. Kezys
“Charakteringiausias M. Paškevičiaus plastinės išraiškos akcentas — linija. Gal jo, profesionalaus architekto, patirtis įgalino matyti ir suvokti pasaulį, kaip linijų konstrukcijas ir labirintus. Dailininko linija švari, plati ir reikšminga, lyg švininė vitražo jungtis, bet kartu labai greita ir ekspresyvi. Daugelyje M. Paškevičiaus darbų linijos lyg paslepia savo mirgėjime figūras, iš natūros pieštą etiudą priartina prie abstraktaus darbo”.
D. Lapkus
“Žvelgiant į M. Paškevičiaus kūrinius, stebinčiojo akims atsiveria vaizduojantys judesį, emociją, greitį ir galbūt net skrydžio pojūtį paveikslai. Kai sužinojau dail. Paškevičiaus amžių, privalau prisipažinti, kad man užėmė kvapą ir buvau maloniai nustebintas, atradęs jo paveiksluose kunkuliuojančią jaunystę.
M. Paškevičiaus vidinis “aš” kalba apie universalius dalykus. Tačiau žinodamas apie jo grumtynes su likimu ir bėgimą nuo karo nešamo siaubo, nustembi, kad beveik kiekviename paveiksle jis pakyla virš žmonių nelaimių ir kančių”.
Donald J. Anderson
“Aš nesiekiu tikslumo, ribojančio žiūrovo akiratį ir suvaržančio jo vaizduotę. Mano tikslas: neįtikėtinose gyvenimo apraiškose pabrėžti paveikslo išraiškos dinamiką ir jėgą”.
M. Paškevičius
Na, o aš prisipažinsiu, kad paėmus į rankas šią knygą, besigrožint M. Paškevičiaus kūryba, visuomet apima keistas jausmas: rodos, pasaulis suskyla perpus, palikdamas aplinkui realius apčiuopiamus daiktus, o tave perkeldamas ir nugramzdindamas į pasaką. Kiekvienas paveikslas kalba sava kalba.
Prieš mane “Malda”, prieš mane žmogus. Tai stiprios valios asmenybė. Veide susikaupimas ir ramybė. Rankose žvakė. Ir aš tarsi girdžiu pakuždom tariamus žodžius, taip neseniai sakytus arkiv. J. Matulaičio: “Aukoju Tau, Viešpatie, visus savo darbus, rūpesčius, vargus, kad tik Tau, Viešpatie, dar daugiau galėčiau dirbti, vargti, kentėti. Duok, kad sudegčiau kaip žvakė mano rankose Tavo garbei ir savo laimei”.
M. Paškevičiaus žmogus — tai subtilių dvasinių išgyvenimų išraiška. Dailininkas gėrisi pačiu tobuliausiu gamtos kūriniu. Kartais net pamiršti, kad regi plokštumą — ne erdvę — viskas taip aišku ir darnu. Net užsimerkus nesunku įsivaizduoti tolimesnį judesį. Nuostabiai daug grakštumo ir jėgos — retas derinys. Kiekviena linija lengvai, be jokios įtampos išraito įvairiausias figūras. Dažniausiai to paties žmogaus figūrą... Žmogaus, pakilusio visu ūgiu, žmogaus mylinčio, žmogaus mąstančio, žmogaus kenčiančio.
Dailininkas rašo: “Savo kūryboje aš daug dirbau prie Kristaus simbolio atvaizdavimo ir manau, kad tik realistine forma galima išreikšti paties dailininko būseną”.
Iš tikrųjų, žmogaus skaudžius pergyvenimus vadiname kryžiumi. O jų M. Paškevičiaus gyvenime būta nemažai. Gal todėl religinės temos paveikslai “Nukryžiavimas”, “Motinos sielvartas” įgauna visai kitą atspalvį, įgauna žmogiškai realią išraišką, tuo pačiu primindami, kad Kristaus kryžius yra dieviškos meilės aukuras, altorius, ir kad kiekvienas privalome jį nešti kartu su Kristumi, primindami ir tarsi kviesdami: “Pakelkite visa, kas sunku, gyvenkite meile, artimo meile”.
M. Paškevičius įkūnijo ir užfiksavo savo darbuose gamtos gyvybės dinamiką. Jo žmogus tarsi suaugęs su erdve, su aplinka. Jis siekia atskleisti ne individualius žmogaus bruožus, o vidinius jo išgyvenimus, jo dvasinę būseną. Jo pianistės figūra tarsi skęsta džiugios saulės šviesos sklidinos erdvės glėbyje. Paveikslą suvokiu kaipo odę jaunystei, pergalei, saulei, žydėjimui, ir tarsi girdžiu, kaip iš po jos pirštų liejasi švelnūs F. Šopeno muzikos garsai.
Visi “muzikiniai” paveikslai “Saksafonistas”, “Smuikininkai”, “Dirigentas”, “Pianistė” — tartum melodijos motyvas. Susimąsčius ties jais gali išgirsti G. Geršviną, N. Paganinį, F. Listą ar S. Rachmaninovą, A.Skriabiną ar F. Šopeną, P. Čaikovskį ar E. Grygą. Ir junti, kad neaprašomi garsai liejasi į vientisą melodiją. Klausaisi šios nepaprastos melodijos ir juo toliau, tuo labiau suvoki, kad pajunti ir pagauni slapčiausius žmogaus sielos virpėjimus.
M. Paškevičiaus kūriniai — tarytum gyvos būtybės. Per juos atsiskleidžia ir pats dailininkas. Atsiskleidžia visu savo dvasiniu grožiu, tauria prigimtimi ir įgimtu talentu. Tai žadina nuostabą, pagarbą ir susidomėjimą.