(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

ALDONA PUIŠYTĖ

    Kai jaunuolis paklausė, ką turi daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą, Jėzus jam atsakė: “Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų”. Tas paklausė: “Kokių?” Tada Jėzus ėmė vardinti Dešimt Dievo įsakymų (Mt 19, 17-20). Atsiverčiu Evangeliją — klausiu ir aš: “Viešpatie, o kuo įrodyti Tau savo meilę?” — Jėzus man atsako: “Jei mane mylite, —jūs laikysitės mano įsakymų” (Jn 14, 15). Ir dar primena, kad svarbiausias ir didžiausias iš jų — meilės įsakymas, nes “juo remiasi visas Įstatymas ir Pranašai” (Mt 22, 34-41). Bet aš trokštu, kad meilė būtų dialogas: Asmens su asmeniu. Tad ir vėl klausiu: “O iš kur žinau, Viešpatie, ar TU mane myli?” Jėzus atsako: “Kaip mane Tėvas mylėjo, taip aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje” (Jn 15, 9-10). Žinau, kad jau Senasis Testamentas kalbėjo apie Dievo meilę žmogui: “Tvirta Dievo meilė niekada nesiliaus” (Raud 3, 22). Bet sunku man mylėti Dievą, kurio “niekas nematė” tik galingas Jo Balsas griaudėjo Abraomui iš Liepsnojančio Krūmo: “Aš esu Esantysis”. Galiu tik su baimingu garbinimu parpulti ant kelių prieš Nepažįstamąjį. Bet juk Jėzus Kristus yra Neregimojo Veidas: “Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą” (Jn 14, 9). Tai Jis, Dievas ir Žmogus, atnešė mums Gerąją Naujieną, kad šis slėpiningas Nepažįstamasis yra mus mylintis Tėvas, su džiaugsmu pasitinkantis sugrįžtantį sūnų palaidūną. Ir žmogaus širdis, pasiilgusi Amžinosios meilės, gyvenimo varguose sudejuoja kartu su Jėzumi: “Abba, Tėve ...” Vėl atsiverčiu Evangeliją: “Meilė — ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes” (1 Jn 4, 10). Reiškia, Dievas pirmas mus pamilo. Štai kur meilės pradžia! Dabar suprantu apaštalo Pauliaus žodžius: “Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota” (Rom 5, 5). Tai todėl taip Myliu Tave, mano Dieve, ir ieškau Tavęs su didėjančiu ilgesiu. Bet kokia dar skurdi, kokia netobula mano meilė! Kaip turiu gyventi, kad ji didėtų ir augtų? Ataidi Jėzaus žodžiai, pasakyti šio amžiaus prancūzų rašytojai Gabrielei Bosi: “Mylėk mane paprastai. Kai tik apie mane mąstai gailėdamasi, kad nieko geriau negali padaryti, tu mane myli”.

     Galvoju apie Jėzaus gyvenimą: nuo Kūdikio skurdžiame Betliejaus tvartelyje ligi Skausmų Vyro, klumpančio po mūsų nuodėmių našta kelyje į Golgotą. Ir bandau suvokti Įsikūnijusios Meilės slėpinį. Protas to nesuvokia, nujaučia tik mylinti širdis. “Kristaus kenozė yra toji liepsna, kuri įžiebia meilę žmogaus širdyje” — sako Antanas Maceina. Iš tiesų, Kristus, turėdamas dievišką prigimtį, apiplėšė save, nusižemino, susitapatino su apleisčiausiais. Jis, Viešpats ir Mokytojas, pasilenkė prie paprastų žvejų kojų ir nuplovė (žinodamas, kad Petras Jo išsigins, o Judas išduos!), duodamas mums pavyzdį, kaip turime mylėti. Išganytojas prašo dangiškąjį Tėvą atleisti net išdavikui Judui: “Tėve, aš jį tebemyliu ... Jis yra vienas iš tų, dėl kurių palikau Tave ... Išgelbėk jį ... ” (Marijos Valtortos “Žmogaus-Dievo poema”). Tai — Mylinčio Dievo drama. Trokšdamas išgelbėti pasaulį, Jis leido save nukryžiuoti toms rankoms, kurias pats sukūrė. Argi reiktų dar klausti, kokia būti mūsų meilė? Turino Drobulėje atsispaudęs Kančios Veidas man yra atsakymas. Ir trokštu amžinai mylėti dėl mūsų sužeistą, paniekintą, išjuoktą, atstumtą Nuolankųjį Dievo Avinėlį, varguolių ir nusidėjėlių Nekaltąjį Brolį, net prisikėlusį su žaizdų žymėmis. Kristus neužsiėmė tuščiais pamokymais: visa, ką skelbė, Jis užantspaudavo savo Kraujo Aukos ir Meilės Antspaudu. S. Bulgakovas ir pasaulio sukūrimą vadina “Absoliuto Golgota” nes tai buvo “laisva save paneigusios meilės auka”. Taigi būti krikščioniu — reiškia kentėti su Kristumi. Tikėjimas moko: kai kančia priimama su meile Dievui, ji tampa dalimi Kristaus kančios, atpirkusios pasaulį.

Šiluvos Marijos bažnyčios vidus.

     Kančios išvakarėse Kristus meldėsi ne tik už apaštalus, bet ir už tuos, “kurie per jų žodį įtikės” — už mus visus: “Kaip Tu, Tėve, manyje ir aš Tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse” (Jn 17, 20). O ką gi reikštų “Mumyse” jei ne Meilėje? Vadinas, mes esame panardinti Dievo meilėje, nes Jame “gyvename, judame ir esame” (Apd 17, 18). Mums tik reikia atverti širdis Meilei, kad Ji persmelktų visą mūsų būtį, įsišaknytų joje. Visur, kur beeičiau, jaučiu pasislėpusį Dievą, laukiantį laisvo mūsų meilės atsako į savo begalinę Meilę. Argi būtų meilė — jei tik iš baimės ar prievartos? Štai rašau ir, atrodo, jaučiu Mylinčiojo žvilgsnį. O, kad Kūrėjas vedžiotų mano ranką! Tada mano žodžiai nebūtų “skambantys cimbolai”. Bet Jis juk trokšta, kad pati ieškočiau tikrojo kelio ir kalbėčiau iš savo širdies gelmių. O tose gelmėse ar nesušvinta Jo Atspindys, kai visi triukšmai ir bangavimai nutyla? Mylinčioje širdyje — ar ne Kūrėjo kuriančios Meilės Energijos kibirkštis?

     Kai mąstau apie Prisikėliusįjį, žvaigždynų Viešpatį, ir užmerkiu akis, bandydama įsivaizduoti tą visaapimančią Meilę, kurios taip ilgiuosi, atrodo, regiu be galo skaisčią Šviesą, tos Šviesos Okeaną, visa apsėmusį ir persmelkiantį Spindėjimą. Ypač skaistus tas Spindėjimas ten, kur aukojama Dieviškoji Auka. Ir mano sesės-broliai, grįžtantys nuo Avinėlio Puotos Stalo, nešasi savo sielose iš to Spindėjimo trykštančius spindulius. Tai viskas, ką galiu išlementi apie tą didingą Grožį, spinduliuojantį iš Gyvojo Dievo, kurį trokštu mylėti labiau už viską visoje Visatoje ... Bet kaip gerai, Viešpatie, kad palikai mums artimo meilės įsakymą. Jis sugrąžina mane atgal į kietą ir šiurkščią gyvenimo tikrovę konkretiems darbams. Juk norėčiau, Jėzau, amžinai sėdėti prie Tavo šventųjų kojų, kaip Marija, ir klausytis tylaus Meilės Balso. O žinau, kad tai neįmanoma, nes yra dar ir triūsiančios Mortos pareiga. Tai todėl kartais būnu nekantri savo artimui, kad jaučiuosi padalinta tarp tų dviejų Evangelijos seserų. Atleisk man, Viešpatie ... Sielos paukštė negali skristi vienu sparnu. Reikia dviejų: maldos ir darbo. Tik jų darniame sutarime siela kyla meilės skrydžiu. Šv. Teresė Avilietė sako: “Sielos pažanga glūdi ne ten, kad ilgai mąstytų, bet kad daug mylėtų”. Ir šv. Kryžiaus Jonas perspėjo: “Mylėti — tai nereiškia patirti ypatingai didžių dalykų — tai pažinti didžiulį vargą dėl Mylimojo”. O meilės Dievui požymis yra tai, kad ir skausme, ir džiaugsme darome gera iš meilės Jam.

     O kaip turiu mylėti savo artimą? Ir kodėl tie du meilės įsakymai taip artimai susiję? Ar ne todėl, kad juos sieja viena Meilė, iš kurios visa kyla. Ir ar ne todėl, kad visi įsakymai (nesvetimauk, nevok, nežudyk ir kiti) gali būti sutraukti į tą vieną posakį: mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui. “Taigi meilė — įstatymo pilnatvė” (Rom 13, 10). Ir dar pasakyta: “Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato” (1 Jn 4, 20). Taigi meilė artimui yra ir meilės Dievui matas. O kai mylime artimą — ką mylime? Ar ne Kristaus atspindį jame, prasišviečiantį pro netobulą, trapų, kartais net labai aptemdytą pavidalą? Ir kai pasilenkiame prie suvargusio elgetos, ar ne prie mistinio Kristaus Kūno žaizdų pasilenkiame? Juk Išganytojas sako mums: “Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių, man padarėte” (Mt 25, 40). O paklaustas, kas yra mano artimas, Jis atsako palyginimu apie gailestingąjį samarietį. Vadinas, kiekvienas gyvenimo kelyje sutiktas žmogus, kuriam reikalinga mano pagalba, geras žodis ar tylus buvimas šalia, yra mano artimas. Nes kiekvienas žmogus yra besąlygiškai artimas Dievui. O vienijanti meilės galia yra Kristus, nes Jis “tobuliausiu būdu susivienija su kiekvienu žmogumi, prisirišusiu prie Jo mylinčiu tikėjimu ir tampa pačiu tuo žmogumi su jo individualybės išsaugojimu” (N. Kuzanskis). Tad ir tikroji artimo meilė įmanoma tik tada, kai jos šaknys — Dieve. Priimti artimą tokį, koks jis yra, gerbiant laisvą jo pasirinkimą, ir mylėti jame Dievo paveikslą kaip galimybę, kuri gali išsiskleisti vien pasitikėjime, supratime ir meilėje. Meilė sukuria aplink artimą galimo pasikeitimo dvasinį “lauką” ir savo energija skatina bei palaiko. Būtina tikėti tuo mažu “garstyčios grūdu” jo sieloje, iš kurio gali išaugti gražus medelis dangaus sparnuočiams ulbėti. O mylėti artimą atsidavimu, kantrybe ir atjautimu mokomės nuo pačių artimiausių, su kuriais Apvaizda susiejo mūsų likimą. Su jais dalijamės gyvenimo naštas, bendrus džiaugsmus ir sielvartus. O ši maža bendruomenė įsijungia į didžiąją — Bažnyčią, kur ne tik asmeninėje, bet ir bendroje maldoje, Eucharistijoje semiamės jėgų meilės misijos vykdymui.

     Tačiau reikia eiti dar toliau: ten, kur skausmo erškėčiai, sugebėjimo mylėti maksimumas.

     Jėzus sako: “Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (...) būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5,43-48). Tai skaudžios meilės kelias, mokantis atsižadėjimo, nukryžiuojant savo egoistinį “aš” ir mylėti “veltui”. Atleidžiant įžeidimus tų, kurie nekenčia, ir laiminant tuos, kurie jus keikia (plg. Lk 6, 27). Aplinkoje patiriamą blogį sudeginant kantrybės ir meilės ugnyje, taip įveikiant ir sutaikant priešiškumus. Tai įmanoma tik pasirinkus viso gyvenimo šerdimi Kristaus kryžių. Tada nesiskųsi: manęs nesuprato (ar Jėzų suprato?), neteisiai mane apkaltino (ar Jėzaus nekaltino nebūtais dalykais?). Štai ką sako pal. Josemaria Eskriva de Balaguer: “Tau skauda, kai artimas neparodo tau meilės. Kaip turi skaudėti Dievui tavo apsileidimas meilėje — Jam”. Kai suprasi ir savo skurdumą, tuomet skausmą ir išbandymus priimsi kaip sielos auksą gryninančią ugnį, kad siela taptų nuolanki ir klusni Dieviškojo Auksakalio rankose. Reikia atsiduoti su visišku pasitikėjimu Kristaus veikimui, kad Jis galėtų dirbti mūsų rankomis, mylėti mūsų širdimi. O, kokia nuskaidrinta turi būti širdis, kad per ją galėtų srūti Dieviškos Meilės energija į pasaulį. “Taip, aš jaučiu, kuomet manyje yra meilė, tai pats Jėzus veikia manyje” (šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė).

     Šv. Augustinas savo “Išpažintyje” sako: “Laimingas, kuris myli Tave, o draugą — Tavyje, o priešą — dėl Tavęs, nes tik tas nenustoja nė vieno brangaus asmens, kuriam visi brangūs Tame, kurio nenustojama”. Kosminė Dievo Bažnyčia yra gyvas organizmas, suvienytas tarpusavio meile, sudarantis absoliučią gyvųjų ir mirusiųjų vienybę Kristuje, kuris yra tos Bažnyčios Širdis. Tik meilė susieja sielą su siela dvasios spinduliu, nenutrūkstančiu tarp sielų ir po mirties. Kokia guodžianti yra Šventųjų bendravimo galimybė. Mistiniame Kristaus Kūne esame viena Dievo vaikų šeima. Todėl ne veltui kyla mūsų maldos Dievop ir už mylimus mirusiuosius. Juk malda taip pat yra meilės ryšys ir patarnavimas artimui. Tai Šventoji Dvasia vienija visus besimeldžiančius meilėje per maldą. “Meilės dėka mes gyvename, bendraudami su Dievu, su Dangiškąja Motina, su angelais ir šventaisiais, su skaistyklos sielomis, su mūsų broliais žemėje, su visa Dievo Kūrinija” — sako abatas Polis. Juk visur, kur aukojama Didžioji Meilės Auka, Vienintelis Aukotojas  — Kristus meldžiasi Tėvui už mus visus: “Kaip tu, Tėve, manyje ir aš Tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse” (Jn 17, 21).

     “Dievas yra meilė ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas jame” (1 Jn4, 16). Todėl netrokštu nieko pasaulyje, kas nebūtų palytėta meilės: nei kalbėjimo “angelų kalbomis” nei gamtos paslapčių pažinimo (nūnai taip madingo!), nes visa tai tėra vaikų žaidimai ant Begalybės kranto. Tik kartoju su liepsninguoju meilės apaštalu Pauliumi: “Dabar mes regime lyg veidrodyje mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats buvau pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė — šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė” (1 Kor 13, 12-13).

     “Tikroji meilė alksta realybės, bet nėra kitos realybės kaip Dieve” — sako Oskaras Milašius. Tad kai ilgiuosi amžinos meilės, ko gi kito ilgiuosi, jei ne Tavęs, mano Dieve? Ir kai Tavęs ilgiuosi, ko gi kito ilgiuosi, jei ne Meilės. Dieve, TU visa vieniji Meilėje ir trokšti, kad pas Tave mes grįžtume spinduluojantys meile, [pūsk manyje jos ugnį, kad nebūčiau kaip tos paikosios Evangelijos mergaitės, o ateičiau pas Tave su degančiu meilės žibintu, nes “Meilė niekada nesibaigia” (1 Kor 13, 8).