Miniatiūros

ožka

     Kai mano geriausioji draugė ir aš pasiekėme amžių, kurį vokiečiai vadina “Backfisch”, mergaitėms buvo mada skaityti “Raupsuotoją”. Taigi kažkokia geradarė paskolino mudviem tą knygą, bet tik dvidešimt keturiom valandom. Reikėjo skaityti kaip lenktynėse. Aš nedrįsau, bet mano draugė, pasidėjusi knygą ant kelių, skaitė per istorijos pamoką. Mūsų mokytojas su pasigardžiavimu pasakodamas, kaip žygiavo Hanibalas per Alpes, pajuto. Staiga nutraukė savo pasakojimą ir įsmeigė akis į mus. Aš paraudau ir kumštelėjau draugę. Toji, nieko nesuprasdama, atsistojo.

     —    Sėsk, juk tavęs nieko neklausiau, — tarė istorikas ir priartėjo prie suolo. Mes apmirėm, o visa klasė sužiuro į mus. Aišku, nusikaltimas paaiškėjo. Mokytojas, pažvelgęs į pirmus puslapius, baisiai piktai suraukė veidą. Na, tai klius, dinktelė-jo. Bet ne. Atsargiai, lyg knyga būtų purvina, paėmėją pirštų galiukais, teatraliai nunešė į kampą ir skubiai įmetė į šiukškių dėžę. Dar nubraukė pirštus, kad neliktų kas prilipę.

     —    Ožka ... — pasakė tik vieną žodį ir grįžo prie Hanibalo nuotykių, tarytum nieko nebūta ...

knyga

     Mažo provincijos miestelio gatvėje, netoli geležinkelio pervažos, stovi cigarečių krautuvėlė.

     Mažytė lyg pirštinė, suodžiais apaugusi. Laukti nuobodu, tai pažvelgiu į vitriną. Visokios smulkmenos, laikraščiai, žurnalai margina langą. Staiga nustembu. Tarp menkavertės lektūros guli viena vienintelė rimta knyga, Hamsuno “Klajūnai”, lyg balandžio pirmosios juokas. Man pasidaro gaila tos knygos. Ne vieta jai čia. Impulsyviai veržiuos į krautuvę. Apvaliai daili poniutė mane linksmai pasveikina. Matyt, pirkėjai reti paukščiai, tai jaukina kiekvieną saldžia šypsena. Klausiu “Klajūnų” kainos, nes vitrinoje nepažymėta. Poniutės veidelis nušvinta:

     —    Mieloji, ta knyga brangesnė už kitas. Pati supranti? Tokia stora knyga. Tiek daug puslapių. Geras popierius. Gražiai įrišta ... — čiurlena poniutė kaip šaltinėlis. Mano plonai piniginei kaina gana aukšta. Akimirksnį suabejoju. Padavėja tai pastebi:

     —    Mieloji, paimk tą knygą į rankas. Pačiupinėk. Beveik kilogramą sveria. Ją galėsi ilgai skaityti. Aišku, tos kitos plonos pigesnės ... gal...

     Tiesiog žodžiais sninga. O aš sumoku už Hamsuną pagal svorį...

rašytoja

     Vaiku būdama, aš labai nemėgau pačios geriausios mamytės draugės. Rašytojos. Atrodė ji keistai, bent mano akimis žiūrint. Mes, vaikai, nebuvome pratę prie make-up. Tai jos kruvinai raudonos lūpos ir siūlo plonumo antakių brūkšnys šaukė lyg atvirkščias grožio simbolis. Aišku, man jos veidas pagaliau visai nerūpėjo. Aš jos nemėgau dėl to, kad mamytės dėmesys būdavo viešniai, vos jai peržengus slenkstį. O toji vaikų nemylėjo. Tai gerai jutau.

     Taip kartą man teko nugirsti jų pašnekesį. Mano mama paklausė savo draugę, ar ji jau buvo perskaičiusi naujai pasirodžiusią knygą “Altorių šešėly” ir kaip jai patiko.

     — Bet, brangioji, — nustebo rašytoja, — kaip tu gali mane to klausti? Juk žinai, kad aš pati rašau knygas, todėl aš kitų rašytojų kūrinių niekad neskaitau ...

Zenta Tenisonaitė