Jonė Šuopytė

     A. Tatarės pamokslai išminties ir teisybės susirado mane per... senelį. Rinkdama giminės istoriją, visai nesistebėjau, kad mane ir senelį skiria šimtmetis, nes mūsų giminės vyrai visada šeimas kūrė vėlai, o seneliui prieš tai teko 25 metus praleisti caro rekrūtuose, aš tik pagalvojau, kad senelis, būdamas jaunas, šventadieniais, nusiprausęs ir švariai apsirengęs, skubėdavo į Sintautų bažnyčią, kur klausydavosi klebono A. Tatarės pamokslų, eidavo išpažinties, pasisakydamas jam visas paprastas kaimiečio nuodėmes, tuo apvalydamas savo sielą.

     Kas Zanavykijoje nežino A. Tatarės!? Lukšių ir Sintautų bažnyčiose jis paliko ženklias pėdas.

     Praėjo pusantro šimto metų, kai jis bažnyčion susirinkusius varganus valstiečius mokė ne tik gerbti Dievo žodį, bet ir gyventi. Nuo tų laikų daug vandens nutekėjo Pentos upe, pavasariais plačiai išsiliejančia lėkštose lygumose, mes, sukdamiesi nepabaigiamų darbų rate ir bandydami susigaudyti įvykių kaleidoskope, žvelgiame į priekį, į tuos horizontus, kur nueis mūsų vaikai ir anūkai, o praeitis pamažu miršta. Bet taip tik atrodė, kol vieną vakarą nepradėjau skaityti išleistų A. Tatarės “Pamokslų išminties ir teisybės”. Ne knygą skaičiau tą vakarą, o mačiau susirinkusių menkoje, sukrypusioje bažnytėlėje milo drabužiais apsivilkusių valstiečių, mirguliavo tik moterų skaros, kažkur prie durų, vyrų pusėje, neramiai muistėsi keli vyrukai, tarp jų ir jaunas mano senelis, laukdami, kada galės išeiti iš bažnyčios lauk, nes jiems dar neatėjo brandaus susikaupimo metai. 

Matai, kaip į sakyklą užlipa nebejaunas A. Tatartė ir girdžiu jo balsą. Palinksta link sakyklos, kad geriau girdėčiau pamokslą, nors to daryti nereikia, ir taip tylu patalpoje, į kurią susirinkę kaimo varguoliai, kaip po kelių dešimtmečių rašys P. Vaičaitis, bet man taip norisi gerai girdėti klebono išminties ir teisybės žodžius, kuriuos jis skaito iš knygelės, parašytos jam būnant Lukšiuose, kai lietuviškų knygelių beveik niekas nerašė, o tuos žodžius girdi jaunas mano senelis ir kuriuos jis vėliau gal kitais žodžiais, bet mintis liks ta pati, kals augančiam mano tėtei, o šis, mažakalbis, savo ruožtu tai perduos man. “Kas neklausys gražių ir teisingų pamokslų, po čėsui gailėsis”. Kaip neklausysi, ir visai ne todėl, kad netektų po čėsui gailėtis, bet kad labai gyvai ir gražiai klebonas kalba, nors pats, gerai pažindamas žmogaus prigimtį, suabejoja: “Svietas yra įjunkęs neteisybes pildytie, reiktų jį pamokintie, ale ar priims jis pamokslus teisybės?”

     Parapijiečiai savo kleboną myli ir gerbia. Vos atvykęs į Sintautus, jis energingai ėmėsi darbo - įsteigė mokyklą, kurioje nuolat mokėsi keliolika vaikų, gretimais - pavargėlių prieglaudą, ėmėsi taisyti sukrypusią bažnyčią, kuriai padarė tris naujus altorius, pats tapė jiems paveikslus, o kai naujoje varpinėje suskambo A. Tatarės nupirktas ir įkeltas naujas varpas, kurio garsas liejosi lygumose, visiems pasidarė šviesiau.

     Nepavargdamas rūpinosi klebonas savo ganomųjų dvasiniais reikalais. Tačiau jam ne mažiau rūpėjo ir tai, kad valstiečiai geriau gyventų šiame pasaulyje.

     Pats laikydamasis nuostatos, kad “geriausi kunigai ubagystėje gyvena” ir nesivaikydamas turtų, jis mokė gyventi ūkininkus: prie klebonijos užveisė didelį vaismedžių sodą, o prie Pentos pasodino uosių, jovarų, alksnių, sakydamas, kad medžiai neleis Pentai taip išsilieti pavasariais. Sužinojęs, kad netolimo Zyplių dvaro ponas iš šiltų kraštų parsivežė šilkmedžių, A. Tatarė išprašė iš jo kelis sodinukus ir pasodino už kapinių. Šilkmedžiams buvo Sintautuose per šalta, šilkverpiai neaugo, tėvyninio šilko gauti nepavyko, bet jaudina klebono noras bet kokiomis priemonėmis išsiveržti iš neturto, išmokyti valstiečius naujo amato. Jis ragino ūkininkus keltis j viensėdžius.

     Kaip mažai mes nuėjome į priekį per pusantro šimto metų, galvoju, kol ausyse skamba A. Tatarės pamokslų žodžiai, kaip gaila, kad kartu su civilizacija pas mus neatėjo nei gerumas, nei išmintis, ir mes tebedarome tas pačias klaidas, tik dar grubesnes ir skaudesnes, ir blogų žmonių aplink nemažėja. “Piktadėją suvaidinti trūdna, dėl to reikia mokinties razumo, kaip jo atsilenktie”. Taip, “su razumu” visada daugiau galima padaryti, o mes viską darome su vieku, tarsi netekę “razumo”, vis gąsdinam, o kartais griebiamės klastos ir kasame po artimo kojomis duobę, nors nuo senų laikų žinoma, kad pats į tokią duobę ir jpulsi.

     Ar tai todėl, kad 50 metų negirdėjome išminties ir teisybės pamokslų, jų nelabai ir norėjome girdėti? Atėjusi iš rytų nauja ideologija nuo mažens mokė sekti Pavliku, išdavusiu savo tėvą, ir kai kam praėjo iš tiesų atrodyti, kad tai gerai, jau nekalbant apie tai, kad negerbti ir neklausyti tėvų - kasdieniška. Ak, ilgai dar pjausime pasėtų karčių sėklų želmenis!

     “Išmintingi žmonės niekados neištarė žodžio, gerai nepamisliję apie tai, ką turi iškalbėtie. O daugelis su visu apie tai užmiršta, todėl nėra dyvų, kad ne viens be razumo kalba, svietą juokina, griešija, o sau ir kitiems iškadija”...

     Ar tai ne apie mūsų dienų gražbyliautojus, didesnius ir mažus politikus priešrinkiminėse kovose kalba A. Tatarė? O ir visus kitus, besišvaistančius žodžiais į visas puses ir pamirštančius, kad žodis paukščiu išskrenda, o jaučiu sugrįžta?

     A. Tatarė buvo savas žmogus visiems parapijiečiams ne vien todėl, kad nesikėlė į puikybę, buvo paprastas ir prieinamas, bet ir todėl, kad gimė 1805 m. tose pačiose Zanavykuos lygumose, netoli Griškabūdžio. Prasidėjus 1831 m. sukilimui, bijodamas, kad jo nepaimtų į caro kariuomenę, jis pasitraukė į Prūsiją, ten pakeitė pavardę, iš Totoraičio tapdamas Tatare, paskui, baigęs kunigų seminariją Seinuose ir 1834 m. įšventintas į kunigus, jis grįžo į gimtuosius kraštus vikaravo Balbierišky ir Ilguvoje, ten parašė “Pamokslus isžminties ir teisibės, isguldinėti priliginimais galvosziu wisu amziu dėl Lietuvos waikeliu”. Ilgiausiai, net 16 metų, jis gyveno Lukšiuose, kur toliau tęsė švietėjišką veiklą, parašė “Žiburį rankoje dūšios krikščioniškos” (1848 m.), “Tiesiausią kelią į dangaus karalystę” (1853 m.), kuriose aiškina tikėjimo tiesas, išdėsto dekalogą. Autorius dar paruošė spaudai savo pasakėčias “Pamokslai gražių žmonių”.

     “Kaime Diemedžių gyveno Jonas Grudaitis su savo žmonele, turėjo vienturtį sūnuką, vardu Morkus. Vaikuti mūsų, svetimo daikto nenorėk nė vieno grūdo, pakolei patsai gali užsidirbti, jeibent ateitumei į didžiausią ubagystę, tada eik pas žmones, dievobaimingus ir prašyk paretavojimo, ale vogtie, apsuktie, prigaudė arba kaip norint neteisingai svetimą daiktą pasisavintie niekada šiukštu!”

     Vėl girdžiu A. Tatarės balsą, tarpais dėl didesnio įtaigumo plienu suskambantį. “Netinka to norėtie, ko negali apturėtie, ir parėdai nedaro žmogaus geresniu, o kas nežino, kad svarbiausia būti geram ir liūdna, kad žmonės yra palinkę provotis”.

     Susirinkusiems dar nepabodo klausytis klebono, nes kas be jo pabars ir paguos. Moterys pritariamai linksi, kelioms net ašaros ištrykšta -ak iš tiesų niekuomet negali žinoti, kas pirma mirs - ar tas stiprus, į žemę įsikirtęs ąžuolas, ar ta vėjo siūbuojama nendrė, ir nereikia nei “provotis”, nei turtų gvieštis...

     Bemokant parapijiečius dorybių ir šviečiant ūkininkus, atėjo neramūs 1863 metai. Sukilėliai ne sykį buvo užėję į kleboniją, kur visada buvo sušelpiami. Tais pačiais metais A. Tatarė pasakė sintautiečiams savo paskutinį pamokslą: “Ateina karės laikas, kožnas žmogus taip tegul mislija: mano brolis neša savo gyvastį už tėvynę, dėl to ir man negaila, kad mano javai ir gyvuliai bus atimti ir išsiųsti ant sunkių reikalų vargstantiems kareiviams”.

     Sintautuose atsirado išdavikas, tai buvo šaltyšius, matyt, jis taip įsivaizdavo ištikimybę valdžiai, ir netrukus A. Tatarė buvo suimtas ir ištremtas į Penzos guberniją, kur išbuvo ištisus aštuonerius metus. Paleistas jis neturėjo teisės grįžti į Sintautus, ir Antanas Tatarė pasirinko Lomžą, kur gyveno iki mirties, ištikusios 1889 metais. Lomžos kapinės priglaudė lietuvį kunigą ir rašytoją.