Perpetua Dumšienė
Mes su savo bičiuliu, kuris visą laiką norėjo tapti išminčiumi, sėdėjom po laukine kriauše ir svarstėm, kaip spręsti problemas - su įtampa arba be įtampos, su kritika ar be kritikos. Vasaros saulė be gailesčio švietė į Nemuno šlaitus kažkur tarp Raudondvario ir Kulautuvos, apleistam sode obuoliai dar buvo rūgštūs, saulėje žydintys raudonėliai ir čiobreliai aitriu kvapu žadino gyvybines jėgas.
Kriaušės pavėsyje svarstyti buvo lengviau. Atrodo, mes su bičiuliu pagaliau nebenorėjom vienas kito pakeisti, mūsų santykiai jau pasiekė tokią brandą, kad džiaugėmės vienas kito skirtybėmis. Tokia atvirumo ir pasitikėjimo dvasinė vibracija mane skatino nuoširdžiai ir atvirai jam pasakyti, ką mąsčiau jau keletą metų.
Žinau, kad ši tema, - kas padeda ir kas trukdo sugyventi su kitais, - jaudina ne tik mane. Norėčiau apie sugyvenimą ar sugebėjimą sugyventi pakalbėti ne kasdieniniu buitiniu aspektu, o aukštesniu lygiu - t.y. apie inteligentų bendravimą, jų sugebėjimą susitelkti ar nesusitelkti bendram darbui.
Inteligentijos susitelkimo įkvepiančių pavyzdžių rasime įvairiais lietuvos istorijos laikotarpiais. Mane ypač žavi bendras inteligentų darbas Vokietijoje DP stovyklose. Kaip pasiaukojamai tada dirbo mokytojai, gydytojai, chorvedžiai, dailininkai, literatai. Solidarumas padėjo įveikti visas kliūtis.
Taigi žmogaus ryšys su žmogumi yra didžiulė vertybė. Palaikyti tą ryšį, sugyventi, pagal savo prigimtį ir pašaukimą rasti vietą šeimoje, draugijoje, visuomenėje. Kaip tai svarbu. Būna akimirkų, kai esi laimingas radęs savo vietą tarp žmonių. Tuomet pasaulis skamba kaip didinga dangaus sferų simfonija.
Betgi žmonių dermės pilnatvės pasiekti nėra lengva. Žmogus visų pirma nori save apibrėžti, pažinti, suvokti, atrasti, o jau tada komponuotis, derintis, veikti draugėje. Tam savęs pažinimui kaip būtina sąlyga reikalinga ramybė. O tas ramus kasdienybės sakralumas, kai žmogus susilieja su gamtos, su kosmoso ritmais, kai jis lyg girdi archetipų atgarsius, labai pažeistas. Ypač agresyviai veikia tiesiog akyse besiplatinantys įvairūs “pranašai”, siūlydami kuo įvairiausias doktrinas; stebukladariai, bandydami pripratinti prie nuolat būsiančių stebuklų; aiškiaregiai, žadantys pamokyti laimės receptų. Žmogų be gailesčio ir su nauda savo “firmai” stengiamasi atpratinti kantriai nešti savo kryžių, tesėti savo pašaukimo kelyje. Žmogui sunku skirti laiko santykiams puoselėti, kai jis vos vos spėja apsaugoti savo tikėjimą, savo tautiškumą, savo krašto ir šeimos vertybes.
Kaipgi visa tai atrodo kasdienybėje?
Tarkim susėdi pasikalbėti su šiuolaikiniu intelektualu, rūpi aptarti tautos vertybes, katalikų Bažnyčios poziciją, jos ryšius su lietuvių inteligentais, o pašnekovas tuoj ima niekinti krikščionybę ir kalbėti mantras, raginti tave lankyti Hare Krišna ašarmą ar vykti į Indiją -tik net neapibrėžia, ar ragins tapti asketu, ar studijuoti tantrizmą. Ryžtiesi ir pasakai, kad mielai susipažinsi su Vedų mokslu, paskaitysi J. Blavatskają ar N. Rerichą, tačiau nepulsi akiplotu į kiekvieną doktriną, o pasistengsi tą mokymą suvokti ir įmontuoti į savo pažiūrų ir vertybių sistemą. Tikėk, kad tuoj būsi apšauktas ir suniekintas. Būsi paskelbtas nemadingu, jeigu kalbi “Tėve mūsų” o ne Vedų mantras ar Korano suras. O jeigu dar neieškai Šambalos, tai tau bus ir visai riesta.
Tautiškumą vienodai puola “kosminio mokymo” specialistai ir paprasti kosmopolitai. Dar sunkiau taps, jeigu išlaikytą tautiškumą norėsi ir modernizuoti. Tam išties reikia gilių savo krašto ir viso pasaulio kultūrų studijų. Perspektyviausias ir pats sudėtingiausias kelias savo krašto kultūrą bandyti parodyti naujojo pasaulio, naujosios epochos fone, atskleisti naujų vertybių šviesoje.
Daug kančios atneša ir noras sugyventi su broliais išeivijos lietuviais. Štai vienas puikus ir geranoriškas jaunas lietuvis, išaugęs Amerikoje, pasakė: “Jūs esat mazochistai, o tas Jūsų Kristus, tas Rūpintojėlis, visada ubagas. Mūsų Kristus Amerikoj raumeningas, linksmas, plačiapetis”. Na, ką gi darysi, yra taip, kaip yra. Linksmas Kristus ne mums. Mums jis artimesnis liūdnas. Tada ir mums atrodo, kad dėl mūsų jis liūdi ir mus užjaučia.
Dažnokai sunku ir Lietuvoje gyvenantiems inteligentams tarpusavyje sutarti. Čia yra net keli povandeniniai rifai, kur sutarimas gali sudužti.
Visų pirma susipriešina švietėjiškai ir pozityviai susitelkusios inteligentijos tradicija ir naujoji uždaro intelektualų ratelio tradicija. Aš esu kilusi iš Suvalkijos, kur gyvavo švietiejiškai nusiteikusių inteligentų tradicija. Jau mano motina dalyvavo “klojimo” teatre, vaidino “Genovaitę”, suprato liaudies dainas, mano močiutę nuvežė į Kauno radiofoną ir daugelį jos dainų įrašė plokštelių studija. Šiame krašte buvo gyva laisvųjų valstiečių, knygnešių tradicija. Visus savo penkis vaikus mano seneliai su dideliu vargu išleido į mokslą. Todėl man rodos, kad inteligentas neturi būti išpuikęs, neturi savęs kelti virš kitų žmonių socialinių sluoksnių. Jis turi suvokti savo skolą visuomenei ir, kiek galėdamas, stengtis ugdyti apsišvietusį vidurinįjį sluoksnį, ypač palankiai elgtis su jaunimu. Man nepatinka dalies inteligentijos išpuikimas, dvasinis karjerizmas, nepatinka, kad jie nemoka gėrėtis ir žavėtis kitų pasiekimais, kitų žmonių paskatinti tobulėti. Dėl arogantiškos kai kurių inteligentų laikysenos visų inteligentų ima nekęsti ir juos niekinti darbininkai ir valstiečiai.
Kai atsiduri darbščių, kuklių, tuščių ambicijų nedraskomų inteligentų kompanijoje, tada gali kaip sraigė išlįsti iš savo kiauto ir nebijoti būti sužeistas profesionalių patyčių, kvailų pokštų šuorų ir beribio cinizmo. Kokia laimė buvo sutikti tokius žmones kaip kun. Č. Kavaliauskas, kun. A. Paškus, kun. J. Račiūnas. Juos vienijo tokie bruožai, kaip kuklumas, išmintis ir nepaprasta asmens spinduliavimo elegancija. Turėjau laimę jų klausytis, su jais kalbėtis ir būti kalbinama, klausinėjama keletą kartų. Manau, kad ir prieš mirtį pagalvosiu, jog ne veltui gyvenau, jeigu likimas man pasiuntė keletą bendravimo dienų su tokiais žmonėmis. Juos laikau tikruoju inteligento pavyzdžiu.
Daug svarstymų, ginčų ir nesutarimų sukelia požiūris į šeimą, jos vertybes. Man rodos, kad svarbiausia taip gyventi, kad dėl tavo žiaurumo, abejingumo nenusižudytų artimi žmonės. Dabar ši probelma aktuali. Šalia mūsų daug sužeistų sielų.
Esu įsitikinusi, jog labai svarbu, kad visa šeima, netgi giminė, suteiktų pagalbą tam, kuris tuo metu jos labiausiai reikalingas. Todėl būtina bendrauti visai giminei, kad vieni apie kitų reikalus ir negandas laiku sužinotų. Seniau mūsų šeimoje bendraujama buvo per talkas kaime, šv. Onos atlaidai buvo pats reikšmingiausias susiėjimas. Kažką nepaprastai šviesaus iš tų laikų pavyko sugauti ir nešti, puoselėti. Dabar nebeliko gyvų Onų, tad paminim jas maldose, aplankom visi kartu kapus, paskui sėdam prie šventinio stalo, pasikalbam, užkandam. Akyse ir širdyse šviesiau pasidaro. Giminės bendrumo jausmas yra didžiulė vertybė. Verta pavargti, suburiant giminę, susitikti, kalbėtis, šokti ir dainuoti, linksmintis ir liūdėti.
Sunku sutarti su tais, kurie turtą vertina labiau negu savo gerą vardą, šeimynos sutarimą. Aš nutraukiau ryšius su savo drauge, kai ji po motinos mirties bylinėjosi dėl palikimo su seseria, grasino viena kitą nužudyti, šmeižė ir žemino. Gal atrodytų ir mistiška, bet po visų teismų mano bičiulė dailininkė prarado kūrybinę energiją, ji netapo paveikslų, nekuria reikšmingų keramikos darbų.
Man visada buvo pavyzdžiu žmonės, kurie yra visos šeimos, visos giminės siela, sugeba visus suvesti ir bendram tikslui sutelkti. Tokia buvo mano motina, toks ir tėvelis. Daug kas pas mus užeidavo pasikalbėti, savo problemas pasipasakot. Dar vaikas būdama, esu įsidėmėjusi, kad išėjus iš namų svečiui ar kaimynui, nei mano seneliai, nei tėvai to žmogaus neapkalbėdavo, iš jo nesijuokdavo. Bent mes, vaikai, to niekad nesam girdėję. Jeigu mūsų miestelio koks žmogus buvo keistesnis, savotiškesnis, tėvai tokį žmogų vadino originalu. Todėl man nelengva bendrauti su inteligentais, kurie tuoj puola žmogų apkalbėti arba kiekvieną savotiškesnį pravardžiuoja debilu, o dažnai apibūdina, kad jam “stogas pervažiavęs”. Tas naujasis primityvaus agresyvumo plitimas tarp inteligentų labai nemalonus. Tokia nuostata paskatina rastis kitą “sparną”, - pernelyg didelio jautrumo, labai išsiderinusius žmones. Toji žmonių tarpusavio įtampa, harmonijos stoka labai trukdo bendrauti. Tiesiog džiaugiesi sutikęs normalų, geranoriškai nusiteikusį žmogų.
Nemažai kančių kelia ir kai kurių apsišvietusių, labai apsiskaičiusių “kietosios” linijos atstovų noras žmogų visada paaukoti kokiai nors doktrinai. Žmogus tol visaip menkinamas, o doktrina aukštinama, kol silpnesnių nervų žmogus visiškai praranda jėgas ko nors siekti arba apskritai tobulėti. Jeigu jis mano negalėsiąs pasiekti visiškos tobulybės, tuomet apskritai nusivilia ir numoja į visus idealus. Gal užtektų, jeigu kiekvienas žmogus siektų to, ko pajėgia, ir nebūtų nuolat vejamas per prievartą, kol visai praranda jėgas. Atrodo, kad visuomenėje atsirado pernelyg daug “grynąsias” teorijas vertinančių, vienišų, nemokančių bendrauti žmonių, kurie tiesiog atsiliko nuo naujos epochos reiškinių, neranda sau vietos ir užsiėmimo. Tie kraštutiniai “puritonai” tarsi atoveiksmį iššaukia kitą - hedonistinį, vien malonumų ieškantį visuomenės sparną. Tad vėlgi išsiderina taip trokštama sielos ir kūno harmonija. Iš tos nedarnos žmonėse kyla daug psichikos sutrikimų ir ligų.
Kiek daug dar norėtųsi aptarti, pasikalbėti. Tai ir autentiško, ir neautentiško žmogaus samprata. Tikinčiojo, kunigo ir bažnyčios bendruomenės problemos. Tikrojo moteriškumo nevertinimas ir sunkūs jo padariniai mūsų laikų visuomenėje.
Kalbėjom ir kalbėjom, pagaliau šiek tiek ir pavargom. Sutarėm svarstymus pratęsti ten, kur atsidursim kitą kartą - gal Vilkijoj Gedimino Kapo kalne po ąžuolu, gal prie Biržų pilies ar Nidos kopose. Nutarėm pasiraškyti obuolių, bet netikėtai aukštoj žolėj radom prisirpusių gervuogių. Jos buvo skanios, bet aštrūs gervuogienojai subraižė rankas ir kojas.
Taip ir mūsų tarpusavio bendravimas - ir saldus, ir žeidžia vienu metu. Visgi, jei bendrausim garbingai ir, aptardami reiškinius, nedalinsime smūgių žemiau juostos, mums seksis geriau.
□ Viešpaties Atsimainymo parapija Maspeth, NY, susilaukė naujo lietuvio kunigo - Vytauto Kazimiero Volerto. Jis bus šios parapijos klebono kun. James Rooney vikaras. Kunigu Vytautą Volertą įšventino vysk. P. Baltakis 1993 m. birželio 26 d. 1993-1998 m. kun. Volertas buvo vikaru Lietuvos Kankinių parapijoje Mississauga, Ont., Kanadoje.