Antanas Marčiulaitis

    Nuo to laiko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, pati savo jėgomis išsivadavusi iš okupacinės SSRS, žmonių sąmonės labirintuose ėmė kristalizuotis įvairios nuomonės ir įsitikinimai politikos, ekonomikos, kultūros ir kt. klausimais. Ilgą laiką individualiose sąmonės slaptavietėse tūnoję, įsitikinimai ir idėjos po nepriklausomybės paskelbimo visu ryškumu iškilo į viešumą, išryškėjo politinis visuomenės sluoksniavimasis į patriotus, indiferentus ir antagonistus.

    Lengvai atsikvėpė patriotinės jėgos, tiesa, ne tokios jau gausios, daugiausia senosios, prieškarinės kartos žmonės, ypač politiniai kaliniai ir tremtiniai, kitaip, nukentėję žmonės - visi, kurie blaiviai įvertina laisvės ir nepriklausomybės reikšmę, kuriems žodžiai “patriotizmas”, “tėvynės meilė” yra šventi ir brangūs kaip ir patsai gyvenimas.

    Dalis mūsų tautiečių susvyravo, nepajėgė greitai apsispręsti, kurlink pasukti, su kuo žengti koja kojon į ateitį. Šiam sluoksniui priklauso nemažai tautiečių, sovietizmo pripratintų vangiai dirbti, užtat apsukriai vogti, kad būtų už ką pagerti. Abejingųjų sluoksnį sudaro eiliniai žmonės, kolūkiečiai, darbininkai, smulkūs tarnautojai. Pripratę būti valdomi, stumdomi, neišsiugdė iniciatyvos, nieko nemąsto apie valstybės ir tautos egzistenciją, neturi gilesnio supratimo apie patriotizmą. Staigus ir esminis buities pasikeitimas juos išmušė iš ramios ir pusiau tingios būsenos, kada nereikėjo nieko mąstyti nei svarstyti, o tik vėžliškai dirbti ir šiokį tokį atlyginimą gauti.

    Trečiasis sluoksnis - tai buvę aršūs komunistai, nomenklatūriniai darbuotojai, jėgos ir prievartos struktūros (kagėbistai, prokurorai, teisėjai ir kt.) Jie visi buvo laikomi ir patys save laikė elitu, todėl gyveno prabangiai, plačiai naudojosi išskirtinėmis lengvatomis. Dabar šitas parazitinis visuomenės sluoksnis tapo pačiu aktyviausiu ir įnirtingiausiu valstybės griovėju. Privilegijuotų komunizmo “statytojų” sąmonė stipriai užteršta utopinio komunizmo nuodais, prikimšta marksizmo-leninizmo idėjų. Ir vis dėlto jie, turėdami šiokią tokią valdymo ir komandavimo patirtį, po nepriklausomybės atstatymo sugebėjo stagiai sulįsti į naujas valdymo struktūras, užvaldė strategines komercijos sritis, žodžiu, užtūpė aukštus postus.

    Kodėl Lietuva taip ilgai užtruko su ekonomikos augimu, kodėl užstrigo socialiniai, kultūros, švietimo ir kiti veiklos barai? Ogi todėl, kad buvo vykdomas intensyvus valstybės pamatų griovimas iš vidaus. Šitą nusikalstamą destrukciją kaip tik ir vykdė buvę aukšto rango kagėbistai, užkietėję komunistai, įsirausę į patį valstybės gyvybingumo kamieną. Jų veiklos principas aiškus: “kuo Lietuvai blogiau, tuo mums geriau”. Pastaruoju metu valstybės griovimo darbai kiek prilėtėjo, tačiau jų padarinius dar ir dabar aiškiai pastebime ir skaudžiai juntame.

    Aštrūs neapykantos ir revanšo dantys graužia valstybės pamatus. O kur nėra vienybės, pakantumo ir susiklausymo, kur nutrūkę bendri interesai bei siekiai, ten neįmanomas greitas pagerėjimas nei ekonomikoje, nei kultūros, švietimo, socialinio teisingumo ir kitose visuomeninio gyvenimo srityse.

    Neminėsiu pavardėmis pačių energingiausių ir įžūliausių rėksnių, destrukcijų vykdytojų; manau, visiems, bent kiek sekantiems mūsų valstybės vidaus politiką, jie gerai žinomi. Tik noriu pabrėžti, jog šie nepailstantys rėksniai be perstojo dirba savo juodą darbą ir kenkia valstybei, kelia sumaištį visuomenėje. Žodžiu, patys muša - patys rėkia.

    Viename Seimo posėdyje pirmininkas Vytautas Landsbergis pateikė svarstyti įstatymo dėl buvusių KGB darbuotojų teisių apribojimo bent penkeriems metams projektą. Siūlymas buvo toks: laikinai pasitraukti jiems iš švietimo, teisėsaugos vadovavimo postų ir iš kitur, kur darbai susiję su auklėjimu, valstybinių paslapčių saugojimu, strategiškai svarbiomis pareigomis. .. Na ir sujudo, sukruto kairiukai iš LDDP, socdemai, Centro sąjungos karštuoliai: kur matyta ir girdėta, kad Lietuvoje dešinieji pasišovė apriboti žmogaus teises! Dabar jie prisiminė atitinkamus Konstitucijos straipsnius, juos savaip interpretavo, karpė, lopė, ant nuosavo kurpalio tempė, kad apgintų savus interesus ir susmukdytų dešiniųjų prestižą. Jiems dingojos, kad toks įstatymas būtų pats baisiausias demokratijos ir piliečių teisių pažeidimas. Taip ir knieti šituos demokratijos ir teisių “gynėjus” paklausti: kur buvote sovietmečiu, kai okupacinė ir kolaboracinė valdžia grubiai pažeidinėjo net svarbiausius demokratijos principus bei žmogaus teises?!

    Ką jau kalbėti apie šį įstatymo projektą, jei ir smulkesnius klausimus svarstant kairiukai kruopščiai knaisiojasi kodeksuose ir juos iškraipo, kad tik apgintų savo pozicijas ir išlaikytų antagonistines nuotaikas. Tiesos sakymas čia jiems mažiausiai rūpi. Visur, kur balta, jie stengiasi įrodinėti, jog juoda, kad tik skaudžiau įgeltų blaiviai mąstantiems ir tiesą ginantiems. Patriotines nuotaikas kairioji Seimo pusė bando paversti į kosmopolitinį jovalą.

    Kairiųjų ambicijos ir pretenzijos ypač išryškėjo jiems užėmus dominuojančią padėtį po Seimo rinkimų 1992 metais. Ar ne likimo ironija: antrasis ir trečiasis visuomenės sluoksniai netrukus po to išsirinko prezidentu buvusį Lietuvos komunistų partijos CK pirmąjį sekretorių Algirdą Brazauską. Atsidūręs aukščiausiosios valdžios piramidės viršūnėje, jis sutvirtino LDDP pozicijas. Pasijutę vėl absoliučiais padėties viešpačiais, kairieji ėmė siautėti visur: ir naujų, dažnai absurdiškų, kenkėjiškų įstatymų, nutarimų leidime, ir bankų vagystėse, kai šimtamilijoninės pinigų sumos kažkur nuplaukdavo, ir valstybės turto “prichvatizacijose”, ir kurstant tarpvalstybinių santykių destrukcijas. Draskė, apvaginėjo valstybę didžiuliais mastais, negalvodami apie jos ateitį. O kai ėmė kėsintis net į jos nepriklausomybę bei vientisumą, su nostalgija žvalgytis į numylėtąją “matušką” Rusiją, išties darėsi nejauku ir net baugu.

    Vos prisiknisus kairiesiems prie valstybės valdymo, pastebimai krito žmonių pragyvenimo lygis. Į skurdą ir badmiriavimą buvo įstumti pensininkai, daugiavaikės šeimos. Tėvai ėmė nebeleisti vaikų į mokyklas, nes neįstengė nupirkti aprangos, vadovėlių. Pagausėjo susirgimų skurdo liga tuberkulioze. Savižudžių skaičumi Lietuva peršoko Europos lygį. Iki kraupiai didelio masto išplito vagystės ir plėšikavimai...

    O vyriausybės premjeras arogantiškai, tarsi pasityčiodamas, vis suko ir suko tą pačią plokštelę: viskas stabilizavosi, gyvenimas gerėja.

    Seime nuo 1992 iki 1996 metų, kai valstybės valdymą paėmė kairieji, posėdžių metu tekdavo išgirsti kurioziškų nusiplepėjimų, neretai netgi primenančių bepročių kliedesius. Vienas kairiųjų Seimo narių, labai mėgęs reikštis, apsiputojęs šaukė, kad didžiausi kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę yra komunistai, o visų didžiausias patriotas esąs LKP(b) pirmasis sekretorius A. Sniečkus. Todėl svarstant rezistentų apdovanojimo žymenimis klausimą, visų pirma reikia apdovanoti (po mirties) draugą Sniečkų. Antruoju pagal nuopelnus resistentu galėtų būti jo ekscelencija A. Brazauskas. Tas pats šnekorius apie tragišką sausio 13-ąją, kai prie Vilniaus televizijos bokšto nuo okupantų kariuomenės ginkluoto siautėjimo žuvo 13 ir sužalota keli šimtai beginklių, taikių žmonių, įžvelgia daug “nežinomųjų”, atseit dar neaišku, kas tą scenarijų parašė ir kas užsakė jį vykdyti, nes, girdi, Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos vykdė perversmą su tankais be klaidų... Panašių “išminčių”, nusišnekančių iki turgaus bobelių ar net iki psichopatų lygio, Seime ir kitur yra apsčiai.

    LDDP ir socdemų pralaimėjimas rinkimuose į naują Seimą išjudino juos revanšui, nesaistomam jokiomis moralės normomis. Štai, pavyzdžiui, klausaisi Seimo posėdyje žeriančių iš piršto laužtų jų kontrargumentų ir pagalvoji: šioje srityje kairiukai - tikri virtuozai. Sugeba daug ką aukštyn kojomis apversti, musę į dramblį paversti.

    Ne visada galima džiaugtis ir žiniasklaidos objektyvumu. Pasklaidykime daugiatiražinių dienraščių puslapius, pasižiūrėkime televizorių ekranuose įvairių “šou” laidų, diskusijų ir komentarų: kiek ten išliejama neapykantos, sarkazmo, tendencingų svaičiojimų apie viską, kas doram lietuviui šventa ir brangu. Ką jau kalbėti apie subulvarėjusią žiniasklaidą, jei net filosofai taip nusifilosofuoja, kad netelpa į jokius padorumo ir santūrumo rėmus. Argi filosofui, laikančiam save lietuviu ir patriotu, tinka sakyti, jog Lietuvos atsiskyrimas nuo SSRS yra nedovanotina istorinė klaida?! Ar bent kiek pamątstė kitas filosofas, sakydamas, kad nepripažįstąs jokių tautų, kad tauta - tai ne kas kita, kaip žmonių banda, kuriai terūpi tik gerai uždirbti ir sočiai pavalgyti?1 Apie kažkokį patriotizmą, girdi, nė kalbėti neverta. Visiems gerai pažįstamas ir dar vienas filosofas su savo nuomonių ir pažiūrų nepastovumu. Kam jau kam, o mąstančiam žmogui, ir dar filosofui, kaitalioti pažiūras netinka. Na bet neužmirškime, kad visi tie filosofai ir žiniasklaidiniai rašeivos - tai sovietizmo dogmų išaugintas produktas.

    Trečiasis sluoksnis (drįstu vadinti jį parazitiniu), vykdydamas kenkėjišką veiklą, neužmiršta remtis antruoju sluoksniu - eiliniais, politikoje mažai susigaudančiais piliečiais; piktam išnaudoja jų patiklumą, nepakankamą orientaciją politikos vingiuose. Nepritekliai ir kitos bėdos - geras kairiųjų masalas lėkštos galvosenos žmoneliams prisivilioti. Jie moka ir skundus išklausyti, ir užjausti, ir aukso kalnus žadėti (ypač artėjant valdžios rinkimams). Patys sugriovę ekonomiką, pakirtę visuomenės moralę, patys apsivogę ir apsimelavę, kairieji aktyvistai net neraustelėdami, mažiausios gėdos nejausdami, viską, kas pačių prišnerkšta, verčia dešiniesiems (daugiausia tenka koncervatoriams ir jų vadovui V. Landsbergiui). Kai Landsbergis okupantų ginkluoto siautėjimo metu drąsiai stovėjo savo poste, nepaisydamas gyvybei gresiančio pavojaus, kai šaukė tautą vienytis ir nepabūgti, kairieji lyg pabaidytos žiurkės išsislapstė savo urvuose. Dabar gi išlindę įžūliai skeryčiojasi prieš tautą, reiškia nepagrįstas pretenzijas, šmeižtais ir apsimelavimais jaukia visuomenės sąmonę, koneveikia patriotiškai nusiteikusius dešiniųjų veikėjus.

    Nėra ko stebėtis: buvę aktyvūs ir agresyvūs komunistai, ilgą laiką lindėję šiltose vietose, už “kosmetinį” vadovavimą gavę solidžius atlyginimus, įgiję neribotas teises, nuolankiai linkčiojo imperijos vadeivoms. Dabar gi, kai Lietuva ėmė tvarkytis visiškai savarankiškai, šitų veikėjų psichologija iš karto pakrypo į dar didesnį egoizmą ir godumą. Nebebuvo griežtos kontrolės, įstrigo pusiaukelėje įstatymai, reguliuojantys sąžiningumą ir teisingumą, todėl komunistiniai rykliai plačiai pražiodino nasrus. Žiūri į tokių ryklių fizionomijas ir stebiesi: iš kur ta neapykanta tiesai ir teisingumui? Kodėl taip įžūliai, be jokios gėdos, meluojama ir indiferentiškajam gyventojų sluoksniui susukamos galvos?

    Tūlas gali paklausti: ar dar ilgai tęsis tokia trintis, ar ilgai politiniai melo ir neapykantos skersvėjai jauks daugumos protus, temdys sąmonę? Atsakymas paprastas: kol nesuvienysime bendrų pastangų kovai prieš melą, šmeižtą, godulį, abejingumą, neapykantą ir kitą antimoralinį purvą, tol ilgai murdysimės jame. Išdrįskime daiktus vadinti tikraisiais vardais, nesidangstykime įvairiomis prielaidomis ar abejonėmis. Blaiviai mąstykime, ryžkimės visur ir visada blogį nugalėti tik gerumu - ir, tikėkite, pajusime, kaip ims skaidrėti mūsų tėvynės veidas.