Laiškas "Laiškams lietuviams"

      Redaktorius kreipėsi į skaitytojus, primindamas, kad ir jo redaguojami bei lietuviams siuntinėjami “Laiškai” laukia laiškų, atsakymų. Na, tai ir siunčiu ši laišką.

      Po II Vatikano Suvažiavimo Katalikų Bažnyčios gyvenime prasidėjo tikras perversmas. Viskas, kas buvo šimtmečiais nusistovėję ir gera, dabar pasidarė visai netinkama ir pradėta išbraukti iš Bažnyčios gyvenimo. Lietuvoje tada buvo komunistų priespaudos ir bažnyčių naikinimo laikai. Jos buvo uždarinėjamos, verčiamos kinų salėmis, ateizmo muziejais, fabrikais, sandėliais ir t.t.

      Čia, Amerikoje, turėdami visokeriopą laisvę ir galėdami Dievą garbinti kiekvienas kaip mokame, pradėjome patys griauti savo bažnyčias iš vidaus. Mano pačios parapijoje (Worcester) braškėjo laužomas altorius. Marijos, Švnč. Jėzaus Širdies ir šventųjų statuloms nebuvo vietos bažnyčioje. Net ir didingas kryžius su Nukryžiuotojo atvaizdu, prie kurio žmonės mėgdavo melstis ir dėti savo skausmus prie jo kojų, buvo išplėštas ir keliolika metų kur nors užkištas.

      Neužteko, kad “išlakstė” statulos, bet ir pats Kristus, esantis Švnč. Sakramente, buvo išimtas iš pagrindinio altoriaus ir įgrūstas į kampą. Teko daug skaityti knygų ir girdėti kunigų sakomų pamokslų, kad Kristus turi būti žmogaus gyvenimo centre, o dabar Kristus išimtas iš bažnyčios centro. Vargšas Kristus tapo kalinys savo namuose, bažnyčioje.

      Koks gražus buvo užrašas ant bažnyčios skliautų, kuriuo gėrėjomės ne tik mes, bet ir iš kitų miestų atvykę svečiai: “Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, aš jus atgaivinsiu”. Vos atėjus atidarydavau bažnyčios duris, šis užrašas buvo tarsi paties Kristaus balsas: “Ateikite...” Kristus laukdavo mūsų, būdamas bažnyčios centre. Nereikėdavo ieškoti ir bėgti į kampą, kad galėtume sudėti savo skausmus, ašaras prie jo kojų. Dabar gyvename moderniais laikais, ir Kristui nėra vietos bažnyčios centre. Dabar jau pripratome per daugelį metų savoje bažnyčioje bėgti į kampą, kur Kristus laukia kiekvieno ateinant, bet nuvažiavus į kitą miestą, nuėjus į nežinomą bažnyčią, reikia dairytis į šonus ir ieškoti, kur laikomas užkištas Kristus.

      Gyvename tikrai moderniais laikais: žmonės neina išpažinties, nes šiais laikas viskas galima, nuodėmių niekas nepripažįsta. Abortai, skyrybos, narkotikai, jaunimas, o ir suaugusieji, gyvenantys be santuokos. Kiti planuoja susituokti tik tada, kai už vestuvių stalo kartu su tėvais galės sėdėti ir jų kūdikis. Per Mišias beveik visi esantieji bažnyčioje eina Komunijos. Kartą teko kalbėti su vienu vyruku, kuris sakė: “Aš nemanau, kad jų visų yra toks sąžinės stovis, kad galėtų eiti Komunijos. Kiti eina tik dėl to, kad eina visi. Aš negalėčiau taip daryti, nors ir vienas pasilikčiau sėdėti suole. Man nesvarbu, ką žmonės apie mane galvos, bet svarbiausia, ką Dievas pasakys”.

      Kalbėjau ir su kitu panašaus amžiaus vyruku. Jis sako: “Kaip aš vienas galėčiau pasilikti sėdėti suole, kai visi esantieji bažnyčioje eina Komunijos? Jie pamanys, kad esu didelis nusidėjėlis”.

      Galėčiau daug tokių pavyzdžių, kaip šis antrasis, papasakoti, bet labai mažai tokių, kaip pirmasis.

      Šeštadienio Mišios. Nei man, nei daugeliui mano pažįstamų jos nepatinka. Žmonės dalyvauja Mišiose šeštadienį, kad galėtų sekmadieni visą dieną gulėti, didinti svorį ir aukštinti cholesterolį. Trečiasis Dievo įsakymas liepia sekmadienį švęsti. Dabar šeštadienį susirenka į bažnyčią labai daug žmonių, o sekmadienį bažnyčia būna pustuštė. Sekmadienis nustojo savo garbės ir šventumo. Daugeliui jis pasiliko tik eilinė paprasta diena.

      Kas gali pamiršti gražias Vėlinių pamaldas! Dabar kunigas žmonių suaukotus vokelius su jų intencijomis padeda ant altoriaus, bet tie vokeliai neatstoja tų gražių buvusių pamaldų už mirusius.

      Pirmiau per laidotuves prieš Mišias kunigai atgiedodavo Ekzekvijas, kad tik su daugiau maldų išlydėtume mirusį į amžinybę. Dabar skubame kaip galima greičiau juo atsikratyti. Laidotuvių namuose kunigas pavarto modernią maldų knygelę, paskaito vieną kitą maldelę, ir viskas baigta. Kartais atsiranda dar senoviškai galvojančių žmonių, kurie paprašo, kad būtų kalbamas rožančius.

      Neliko pasnininko dienų — penktadieniais jau galima valgyti mėsą. Visos šios žmonėms suteiktos laisvės ir lengvatos prisidėjo prie to, kad jau baigiasi kunigai, tuštėja vienuolynai. Tomis lengvatomis ir laisvėmis jaunuoliai netraukiami tapti kunigais ar vienuoliais.

      Katalikiškose mokyklose tikyba dėstoma labai suprastinta forma. O ką bekalbėti apie viešąsias mokyklas! Kasdieną pro mus bėga iš mokyklos vaikai i krautuvėlę saldainių nusipirkti. Kartais jie susibara, tai iš mažų vaikų burnelių pasigirsta tokie žodžiai, kurių nedrįstu ir minėti. Tiesiog baisu...

      Negaliu nuneigti ir teigiamų reiškinių, pvz., Mišios gimtąja kalba, kunigo atsisukimas į žmones ir t.t. Dar viena mintis apie mišiolą. Neseniai sulaukėme lietuviško mišiolo tikintiesiems. Nors jis pavadintas mišiolėliu, bet yra tikras mišiolas. Jam įsidėti reikia ne rankinuko, bet apsipirkimui vartojamo krepšio. Jame nėra jokios maldelės prieš ar po Komunijos. Turime profesorių, vyskupų, išmintingų kunigų ir pasauliečių, bet kur buvo jų visų protas išleisti tokį nepatogų mišiolą? Paprastam žmogui sunku juose susiorientuoti ir tuoj surasti tinkamas maldas ar skaitinius. Jų beveik niekas neperka.

      Prieš keletą metų mano duktė lankėsi Lietuvoje. Giminės daug kur ją vežiojo, kad tik daugiau galėtų pamatyti, koks gražus jos tėvų gimtasis kraštas. Kai grįžo, tai kelis mėnesius tik jos kūnas buvo Amerikoje, o širdis ir siela — Lietuvoje, apie kurią mėgdavo daug pasakoti. Kartą paklausiau, kas jai Lietuvoje labiausiai patiko, kas paliko didžiausią įspūdį. Atsakymas buvo labai trumpas ir aiškus — žmonių pamaldumas. “Aš nesuprantu, — ji pasakojo, — kaip tie žmonės taip ilgai gali išbūti bažnyčioje atsiklaupę ant kelių. Kaip pamaldžiai eina prie Komunijos, koks grožis ir menas bažnyčiose...”

      Buvo gražios ir mūsų bažnyčios Amerikoje, bet daugelis jų tapo tų liturginių reformų aukomis...

      O dabar kviečiu ir kitus skaitytojus pajudinti savo “kompiuterius” ir pasisakyti čia paminėtais klausimais. Bus tikrai naudinga ir įdomu.

Janina Miliauskienė

* Taip pat ir redakcija kviečia skaitytojus pasisakyti, su kuriomis mintimis sutinkate, su kuriomis ne. Šį autorės laišką šiek tiek sutrumpinome, bet stengėmės palikti tas pačias jos mintis ir tuos pačius jos vartojamus žodžius bei posakius.

Gerbiamieji,

      “Laiškuose lietuviams” buvo paminėta, kad planuojama kada nors perkelti šį žurnalą į Lietuvą. Mano nuomonė — jeigu galite dar kaip nors išsiversti, tai palikite čia. Susidariau įspūdį, kad ten spauda nelabai branginama. Tie, kurie lankosi čia, Amerikoje, tai nė nepaliečia mūsų laikraščių bei žurnalų. Jie labiausiai domisi įvairiais elektronikos dalykais...

R. Petronienė

* Dar kol kas nemanome kelti “Laiškų lietuviams” į Lietuvą, bet kaip bus toliaupažiūrėsime. Tų atvažiuojančių iš Lietuvos yra visokių, kaip ir čia, Amerikoje. Negalima visų dėti į tą pačią krūvą.

Didž. Gerbiamas Redaktoriau,

      “Laiškuose lietuviams” (1992 m. Nr. 1. p. 7) vertingame vysk. S. Tamkevičiaus straipsnyje mane nustebino viena pastraipa, kurioje jis rašo, kad Sąjūdį pagimdė (gal sukėlė? V.S.) komunistų partija, kad į tą besikuriantį Sąjūdį veržėsi saugumiečiai ir komunistai. Ir čia pat daro išvadą, kad Sąjūdis sugriovė ir imperiją, ir kompartiją, nušlavė visus stabus.

      Kad į jį veržėsi tikrieji Lietuvos priešai, tai visai dėsninga. Tačiau jie iki 1990 metų kovo 11 dienos to Sąjūdžio stiprėjimui kiek nors reikšmingiau nepakenkė. Iki tos datos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną vieningai artino ir dešinieji, ir kairieji. Siekiant šito idealo, mano nuomone, nuopelnai buvo vienodi ir vienų, ir kitų. Deja, dabar, kada, atrodo, reikėtų tiktai džiaugtis atgautąja laisve ir tikrąja nepriklausomybe, Lietuvos padangėje viešpatauja nepasitkėjimas, neapykanta, kerštas ir pavydas su visomis jau pasireiškiančiomis ir ateityje dar pasireikščiančiomis neigiamomis pasekmėmis. Ne be pagrindo žmonių labai mėgstamas Tėvas Stanislovas Dobrovolskis įspėja, kad, nugalėjus vieną slibiną — bolševizmą, dabar Lietuvai graso kiti du — fašizmas ir nacizmas (Tiesa, 1991 m. Nr. 245).

      Labai gaila, kad Lietuvoje net kai kurie dvasininkai ne tik pritaria “raganų medžioklei”, bet ir patys joje dalyvauja.

Vytautas Skuodis

 

Gerbiamoji Redakcija,

      Nuoširdžiai dėkojame šauniai “Laiškų lietuviams” redakcijai už nuolat mums siunčiamą žurnalą, kurį drauge su katalikiškuoju jaunimu skaitome.

      Visuomet perskaitau teologinius straipsnius, gyvai domiuosi išeivijos kultūrinio ir religinio gyvenimo panorama ir gyva meile savo kraštui. Dvasia pasimaitinta Chiara Lubich mintimis. Daug informacijos iš katalikiškojo pasaulio gaunu iš skyrelio “Trumpai iš visur”. Kai kas jau būna žinoma, tačiau taip pat labai daug nauja. Įdomios ir labai man artimos išeivijos gyvenimo problemos.

      Už šią malonią dovaną redakcinei kolegijai ir ypač šauniam redaktoriui kun. Juozui Vaišniui nuoširdi padėka!

Kun. A. Dauknys

Antalieptė, Lietuva

 


      Linkiu dar ilgai “Laiškus lietuviams” leisti ir spausdinti Čikagoje! Sveikinu ir tariu ačiū Redakcijai!

Pranas Zaranka