Jonas Rūkas

     Brangieji sesės ir broliai, su kasdiene malda, su tautiška giesme, su įvairiaspalvėm šviesom žėruojačiais fejerverkais ir su naujametine šampano taure rankose sutikome jubiliejinius 2000-uosius metus. Ir taip nuo pirmosios jų minutės pradėjome artėti prie trečiojo tūkstantmečio slenksčio. Bėgantis laikas kviečia susimąstyti, susikaupti ir atrasti kaip galima teisingesnį atsakymą į pateiktą prasmingą temą: ką pasiimsime ir ką paliksime, žengdami į trečiąjį tūkstantmetį.

     Kartą viename katalikiškame žurnale perskaičiau aprašytą legendą. Vienas gražus berniukas su kraitele ant krūtinės ėjo nuo rūmų prie rūmų, nuo pirkelės prie pirkelės, ieškodamas pasišventusių, meilei gėriui ir artimui plakančių širdžių. Geros valios žmonės jam simboliškai paaukodavo savo širdis ir jos tuoj skaisčiai sužėrėdavo jo kraitelėje, o jie patys ir toliau gyvendavo pasišventę meilei ir gėriui. Kiti tam berniukui užtrenkdavo duris, sakydami, kad jie neturi nei laiko, nei noro paaukoti savo širdį kitiems, nes jų laukia savi neatidėliotini reikalai, savanaudiški tikslai, pramogos, malonumai. Kuriam laikotarpiui praėjus, berniukas vėl išdrįsdavo pasibelsti į tų kietaširdžių duris, bet taip vieną po kito rasdavo jau mirusius. Jam belikdavo tik paverkti prie jų karsto. Jam būdavo labai skaudu, kad jie, gyvendami žemėje, neatrasdavo savyje jėgų ir noro paaukoti nors dalelę savo širdies tėvynei ir artimui. Ši legenda patvirtina, kad žemėje vyrauja gėris ir blogis.

Valančiaus gatvėje vaikus pasitiko karalaitis Kazimieras

     Žengiant į XXI-ąjį amžių, norisi, kaip tam legendiniam berniukui, eiti per gimtąją tėvų žemę, pasibelsti į turtingųjų ir beturčių duris, įsiklausyti į jų šneką, nežiūrint kokia ji bebūtų -optimistiška ar mažai teikianti vilties, širdim ir rankom prisiliesti prie gėrio ir blogio.

     Pirma atversime gėrio kraitelę ir pamėginsime į ją surinkti nors dalelę vertybių, kurios puošia mūsų kraštą ir jo žmones.

     Graži mūsų Lietuva su amžinai žaliuojančiais pušynais ir mėlyno Nemuno vingiu. Graži ji speiguotoj žiemoj, baltutėliu sniegu užklotais laukais, gojais ir sodybom. Įspūdinga su šerkšnu pasidabruotais miškais, pakelės klevais ir vaikučių nulipdytais besmegeniais. Atgyja ji, kai išaušta pavasariai žali. Tuomet suskamba melsvoj padangėj vieversėlio giesmė, pabarėliuose pražysta melsvosios žibutės, vaiskia žaluma pasipuošia svyruokliai beržai, šlamantys ties Rūpintojėliu, rymančiu prie mūsų tėviškės vieškelių ir sodybų.

     Graži ji ir auksinėj vasaroj, kai įvairiaspalviais žiedais pražysta pievos ir laukai. Nuo įvairiausių vasaros garsų tada skamba šilai, gojai ir vaizdingieji Dubysos krantai, o tyliais vakarais girdisi lakštučių trelės.

     Savitai susikaupusi, atiduodanti žmogui užaugintas gėrybes, atrodo mūsų žemelė rudenėlio dienomis, su pražydusiomis astromis sodybų darželiuose ir liūdna išskrendančių gervių atsisveikinimo gaida. Pasiimsime tą lietuvio širdžiai brangų tėviškės grožį, kuris mus lydės ir džiugins naujojo amžiaus vieškeliuos.

     Susikaupimui ir nekasdienei rimčiai mus nuteikia sekmadienio ir švento ryto varpai, kviečiantys ateiti į didingą ir kuklią šventovę ir čia nusilenkti, atiduodant pagarbą dangaus ir žemės Kūrėjui. Ir širdimi, ir protu imi suvokti, kad tik tėvų tikėjimas suteikė jėgų ir ryžto iškęsti visas praėjusių dešimtmečių negandas, išbandymus ir kančias. Ne veltui už jį tiek kentėjo ir mirė kankinių mirtimi daug iškiliųjų mūsų vyskupų, kunigų ir dorų žmonių, kurie nepalūžo prieš tuos, kuriems nieko nėra švento, kurie siekė išrauti tikėjimą iš lietuvio širdies. Tik jų aukos kaina ir visų tų, kurie, nepabūgę ir nepalūžę kalėjimuose, drąsiai gynė teisę laisvai išpažinti tikėjimą, šiandien mes laisvai galime susikaupti prie Aušros Vartų ir su meile kartoti žodžius: “Aušros Vartų Motinėle, laimink mūsų rytojaus šviesą”. Apsilankius didingoj Švč. Mergelės Marijos koplyčioj Šiluvoje, visa siela imi suvokti čia patirtų malonių prasmę, supančios ramybės didingumą ir žaliojo pušynėlio amžinai šlamamą gamtos maldą.

Su krepšeliu rankose paeikime Kryžių Kalno takeliu.

     Kiek čia tūkstančių kryžių kryželių - nuo didingai puošnių iki mažulėlių, padarytų iš šiaudelių. Nejučiom suklumpi ant kelių toje unikalioje šventovėje po atviru dangumi ir prašai Dievo, kad saugotų ją nuo piktų pasikėsinimų ir išniekinimų. O kiek kartų mėgino ateizmo klapčiukai buldozeriais sulyginti su žeme, bet drąsuolių tikinčiųjų rankomis ji vėl naujais kryžiais atgydavo. Šiose paminėtose šventovėse šventasis Tėvas Jonas Paulius II suklupęs meldėsi už Lietuvą ir jos žmones, gyvenančius tėvynėje ir likimo išblaškytus po visą pasaulį. O kiek tokių vietų, paženklintų stebuklingomis malonėmis, yra mūsų šalelėj! Todėl teisėtai Lietuva yra vadinama Kryžių ir Marijos žeme, kurioje toks gyvas ir tvirtas tikėjimas tikinčiųjų širdyse. Pasiimsime su savimi tą brangią dorybę - tėvų tikėjimą ir juo sustiprinsime savo dvasią, drąsiai žengsime naujojo amžiaus vieškeliu. Tuomet Akščiausiojo globa ir palaima lydės mus ir teiks visokeriopos stiprybės.

     Susitikus su buvusiais kaliniais, tremtiniais, partizanais ir su jais pasikalbėjus, išaiškėja, kiek daug pasiaukojimo jie sudėjo ant Tėvynės laisvės aukuro tais negandų ir išbandymų metais.

     Kaliniai liko ištikimi ir neišdavė savo patriotinių įsitikinimų, net tada, kai, rodos, pačios kalėjimo sienos vaitojo nuo sovietinių tardytojų žiaurumo ir kalinių kančių. Tremtiniai, išvežti į nežinią, į amžino įšalo tolius, beribes Sibiro taigas, kantriai nešė ant pečių uždėtą lemties kryžių, dainuodami Tėvynės ilgesio dainas. Dorieji partizanai, palikę savo šeimas, jaukų namų židinį, drąsiai stojo į nelygią kovą prieš okupantus. Nors šie žuvo vienas po kito didvyrių mirtimi, bet buvo įsitikinę, kad jų auka Tėvynei nebus beprasmiška, kad išauš laisvės rytojus. O ir Kovo 11-ąją paskelbus Nepriklausomybės Aktą, reikėjo jį apginti didvyrių auka. Žuvo narsuoliai sesės ir broliai prie Medininkų pasienio, prie Televizijos bokšto, prie Parlamento rūmų. Jie nesusvyravo, nes žinojo, kad jų buvimas ten būtinas, kad jų pasiaukojimas tautai reikalingas. Pasiimsime į gėrio kraitelę mūsų sesių ir brolių kilnų pasiaukojimą, kuris mus skatins aukotis XXI-ojo amžiaus labirintuose.

     Kiek daug apie nesavanaudišką tikrą meilę Dievui ir artimui sužinome iš knygų puslapių, pasikalbėjus su daugeliu sutiktųjų. Teko skaityti vienos daktarės misionierės parašytą knygelę, kurioje aprašomi kunigų ir jos apaštalavimo darbai sovietiniais metais, teikiant Dievo malones tikintiesiems, gyvenusiems įvairiose Tarybų Sąjungos vietose. Su meile širdy Dievui ir tiems tikintiesiems, kuriems kunigo ir misionierės apsilankymas būdavo didžiausia Dievo dovana, nes jie nešė Kristaus šviesą į jų širdis. Kunigas išpažinties, Švč. Sakramento teikiamomis malonėmis juos suartindavo su Dievu. Misionierė vaikučius paskubomis ruošdavo krikštui, pati dažnai pabūdama jiems krikšto mama. Abu su meile apgaubdavo tuos, kurie pas juos ieškojo paguodos ir nuraminimo. O po tokių nepamirštamų malonių valandėlių jiems neretai tekdavo bėgti ir slėptis nuo persekiotojų nežinomose vietovėse. O kiek tylios ir kartais nepastebimos meilės išdalina dorieji gydytojai, lengvindami kūno, o tuo pačiu ir sielos kančias ligoniams, nes jie tikrai yra ištikimi Hipokrato priesaikai.

     Kiek švelnumo ir pasiaukojančios meilės pamatai, kai nuoširdžios gailestingosios sesutės jautriai slaugo ligonius, ne tik atlikdamos kasdieninį patarnavimą, bet ir prisėsdamos prie lovos krašto ir geru žodžiu juos paguosdamos, paramindamos. Tokiu būdu jos palengvina jų kančia ir sugrąžina vilties kibirkštėlę.

     Kokiu džiaugsmu spindi akys tų, kuriems likimas lėmė apsigyventi globos namuose ar neįgaliųjų pensionatuose. Kaip jie gerbia ir geru žodžiu mini tuos, kurie savo širdies meile ir švelnia globa apsupa juos, rūpindamiesi jų buitimi ir likimu.

     Tie, kurie suklupo klaidose ir gyvenimo klystkeliuose, patekdami už grotuotų sienų, taip pat laukia, kad tikros artimo meilės kibirkštėlę padovanotume jiems ir nuramintume jų sudiržusias širdis. Kilnu, kai juos aplanko dvasininkai, atnešdami jiems Kristaus meilės dalelę ir tuo praskaidrindami jų dvasią. Gražu, kai juos aplanko saviveiklininkai, menininkai, sportininkai, visi tie, kurie primena jiems, kad ir jie yra verti pajausti artimo meilę. Todėl kaip ryškų perlą paimsime j gėrio kraitelę tą nesavanaudišką kilnią Meilę, įrašydami ją iš didžiosios raidės. Ji padės mums naujajame tūkstantmetyje įvykdyti Kristaus priesaiką mums “Mylėkite vienas kitą taip, kaip aš jus mylėjau”. Jei tokia meilė lydės mus visus, mes atsinaujinsime patys, o tuo pačiu prikelsime ir atnaujinsime mūsų Tėvynę.

     Jeigu pasaulis suvoktų tiesos ir teisingumo prasmę, žemėje nebūtų pragaištingų karų, žudynių, dvasinio ir materialinio turto sunaikinimo. Nereikėtų gaminti tiek baisių, brangiai kainuojančių ginklų. Tas lėšas panaudojus taikiems tikslams, žmonija išpuoštų žemę klestinčiais miestais ir kaimais, žydinčiais sodais ir banguojančiais javų laukais. Kiekvienas žmogus jaustųsi saugus savo pastogėje. Todėl pasiimsime į savo protus ir širdis tiesą ir teisingumą, lyg brangiausią priesaiką, ir ja vadovaudamiesi atrasime tikrąjį kelią, vedantį į prasmingą naujojo amžiaus ateitį.

     Pasikalbėjus su geros valios žmonėmis suvoki, kad jie supranta, kokia dabar yra sudėtinga mūsų valstybės padėtis po dešimties nepriklausomybės metų. Ji dabar lyg tas perkrautas vežimas sunkiai judantis į statų kalną. Bet jie su viltimi žvelgia į ateitį. Yra tokie giesmės žodžiai: “ - šviesos Valdove ir mano tautai uždek žibintą geros vilties”. Tikėkime, kad dangiškoji Motinėlė tą Vilties Žibintą tikrai uždegė ir įdavė mums. Dabar jis ryškiai žėruoja, išsklaidęs buvusios priespaudos sutemas, ir aiškiai nušviečia nors dar labai vingiuotus mūsų gyvenimo takelius, bet kurie, Aukščiausiajam laiminant, išves mus į platų, prasmingą ateities vieškelį. Tad ženkime, brangieji, visi kartu, vieningai į trečiąjį tūkstantmetį tvirtai laikydami savo rankose šį Žibintą, kurį su meile Dievui ir Tėvynei per sutemas, kančias ir kovas ant savo pečių iki Laisvės Dienos nešė visi tie, kurie aukojosi dėl mūsų Laisvės ir Nepriklausomybės. Daugelis jų šį Žibintą paženklino neįkainojama savo gyvybės auka. Tame Žibinte, kurį dabar perėmėme mes, įprasminsime Tikėjimą ir Meilę. Šios Trys didžiosios vertybės mums bus lyg kelrodės žvaigždės už naujojo tūkstantmečio slenksčio.

     Apmąstant, ką paliksime šiapus naujojo tūkstantmečio slenksčio, norisi pereiti per Lietuvą ir surinkti į blogio kraitelę visas okupantų vergovėje išlietas motinų ir sesių gailias ašaras ir amžiams nuskandinti skaidriame šaltinėlyje. Paliksime blogį, įsiskverbusį į mūsų dabartį, ir kuris gali brautis į mūsų ateitį. Kiek šis alkoholizmo blogis suardė darnių šeimų jaukų namų židinį. Degradavę tėvai pasmerkė savo vaikus badui ir kančioms, patys nematydami šviesesnių dienų, kiek alkoholio suluošintų motinų atsižada savo kūdikių, vos išvydusių šį pasaulį. Jie paliekami svetimųjų globai. Skaudu, kad jos nesusimąsto apie tai, kokie iš jų išaugs žmonės, nepajautę motiniškos meilės ir šilumos, nesupratę, kokia yra laimė turėti tėvus, brolius, seseris ir augti šeimoje, jausti tėvų rūpestį ir globą. Kartą teko važiuoti autobusu iš Kauno į namus. Vienoje tarpinėje stotelėje senutė įlaipino kokių aštuonerių metukų berniuką ir paprašė vairuotojo jį išlaipinti prie Vaikų globos namų, esančių už keleto kilometrų nuo stotelės. Kol autobusas atvažiavo iki globos namų, tas berniukas bėgiojo nuo vieno keleivio prie kito ir maldaujančiomis akimis klausė kiekvieno: “Dėde, gal esi mano tėvelis?”, arba “Teta, gal esi mano mamytė?” Slogi tyla stojo autobuso salone, nutilo keleivių kalbos, juokas, surimtėjo vyrų veidai, o moterų akys pasruvo ašaromis. Deja, nei jo mamytės, nei tėvelio autobuse nebuvo. Privažiavus Vaikų globos namus, viena keleivė nuvedė tą berniuką į svetimą pastogę, kur niekas jo nelaukia, kur nei tėvelis, nei motulė nepasodins ant kelių, nepriglaus prie širdies. O kiek dabar tas šėtono skystis sujaukė protą, ir vaikai pakelia ranką prieš tėvus, o tėvai prieš vaikus, brolis prieš brolį, sesuo prieš seserį, kartais atimdami net gyvybę. Kiek tauta praranda sūnų ir dukrų savižudybės keliu.

     Kita didžioji blogybė yra narkomanija, kuri pražūtingai griauna kiekvieno žmogaus, kuris pasiduoda jų įtakai, gyvenimą, slopina norą džiaugtis gyvenimu, siekti mokslo, idealų, skatinančių aukotis gėriui, žmogų padaro vienišu be šviesios vilties ir gyvenimo prasmės. Jeigu žmogus nepajėgia atsisakyti šio žalingo įpročio - nuo jo jis be laiko žūsta. Pažinojau vieną vaikiną, kuris sėkmingai mokėsi, buvo gerbiamas visuomenėje, turėjo gyvenimo tikslą. Šiam jaunuoliui pranašavo laimingą ateitį. Deja, po kelerių metų pertraukos atvykau į miestą, kuriame jis gyveno, ir nuėjau aplankyti. Tysojo jis ant apiplyšusios sofos, visas išgeltęs, išsekęs. Negalėjau patikėti, kad tai tas pats šaunus vaikinas Julius. Sunkiai pasikėlęs, jis ištiesė virpančią ranką pasisveikinimui, o jo pirmieji žodžiai buvo: “Būk geras, nupirk man porą dozių narkotikų, nes aš jų neturiu, o be jų labai kenčiu”. Tada supratau tikrą šios blogybės pražūtingumą.

     Būtina palikti šias blogybes, nuskandinus jas į bedugnį liūną, kad jos nepavergtų daugelio mūsų tautos sūnų ir dukrų.

     Artėjant prie Trečiojo tūkstantmečio slenksčio, suteik, gerasis Dieve, mums šviesų protą, tvirtą valią, kad į naują amžių įžengtume su pasiryžimu ir tikslu siekti savo ir ateinančių kartų gerovės, kilnių idealų, taurių užmojų ir kad blogis netemdytų mūsų ryžto ir šviesios vilties.