Kun. Petras Linkevičius
Kristus, subendrindamas mūsų žmogiškąją prigimtį su dieviškąja, atsiliepė į mūsų būties šauksmą. Jau pats faktas, kad Dievas įsikūnijo, mažų mažiausiai čia ir visam laikui mums byloja, jog šis pasaulis nepaliktas vienas sau. Dievas negali pasaulio palikti, kadangi į jį įsijungė savo įsikūnijimu. Kristaus atėjimas į pasaulį - tai Dievo dabartis laike. Laikas yra vienintelė vieta, kur mes galime sutikti Dievą. Jei Dievas nebūtų atėjęs į laiką, tai mūsų santykis su Juo būtų pasilikęs vienašališkas, todėl ir abstraktus, ir netikras. Pagaliau Dievas ir pasaulis Jėzuje Kristuje išreiškia tobulą susijungimą tiek šv. Pauliaus mistikoje, tiek krikščioniškoje praktikoje.
Toji Kristaus atneštoji “Linksma žinia” -tai ne kas kita, o paties Kristaus amenišku gyvenimu įkūnyta meilė. Savo gyvenimu, ne vien žodžiu, Kristus - Dievas mums atveria akis.
Mūsų vidus nerangus yra suvokti, jog Kristus mus gelbsti nuo mūsų stagnancijos, nuo grynai grobuoniško gyvuliškumo glemžti iš gyvenimo ir iš kitų viską, į nieką neatsižvelgiant. Mūsų vidus ilgai gal nesuvoks, jog Kristus - tai išlaisvintojas iš instinktų nežabotumo ir kad Jis - atrama prieš blogį. Kristui reikėjo atnešti žmonijai evangeliją. Ir aišku, jog Jis turėjo būti nepriimtas, ir kad Jo žmogiška būtis turėjo būti pažeista ta prasme, kad Jam reikėjo dalintis su mumis savo patiriamomis nuoskaudomis, reikėjo būti nesuprastam, kaip daugeliui. Kristui reikėjo būti žmonių nekenčiamam, kad už gera būtų Jam atlyginta piktu... Visa tai patiria žmogiškoji būtis, ir mums Kristus priartėja savo gyvenimo būdu.
Taigi Kristaus įsikūnijimo tikslas - kad žmogus taptų pulsuojančia meile kiekvienam į save panašiam. Tai todėl Dievas prisiartino prie mūsų žemiškosios būties, kad mus pakylėtų į naują pakopą.
Kai skaitome Jėzaus gyvenimą, mes stengiamės Jį suprasti ir nepajėgiame. Mes niekaip nesugebame įžvelgt Jo psichologijos, Kiekvienas tikras krikščionybės didvyris - šventasis mums įmanomas suprasti, pavyzdžiui, kad ir toks šventasis Pranciškus iš Asyžiaus. Žinoma, ir jo asmenyje mums daug kas paslaptingo: jo begalinis pasitikėjimas Dievu ir gausios jam Dievo dovanos. O Jėzuje neįmanoma apčiuopti Jo didybės. Jis alksta, Jis nuvargsta, Jis ilsisi... Jis sklidinas meilės, Jis jaučia būties vargą, kenčia dėl žmonių nelaimių...
Jėzaus dvasinis gyvenimas toks intensyvus, ir mums kyla daug klausimų: kiekvienas įsivaizduoja Jėzų pagal savo paties modelį... Tačiau Kristaus asmuo turi mums neįprastą formuojančią jėgų. Jo asmuo sukuria “krikščioniškąją būtį”, meilės viešpatiją - Bažnyčią.
Jėzaus asmenyje dieviškumo apsireiškimas neatsiskleidžia nei sprogdinančiais posakiais, nei milžiniškais, titaniškais darbais. Jėzuje dieviškumo apsireiškimas vyksta tylomis, tačiau nuolatos į dydį ir į tolį. Tai nuolatos atsiskleidžianti meilė tarpusavio žmonių santykiuose.
Jau ST Elijui buvo parodyta, kad Dievas apsireiškia ne audroje, ne žemės drebėjime, bet tyliame meilės dvelkime. Dievo tapimas žmogumi - tai įvykis, tai stebuklas, į kurį esame įjungti ir mes.
“Iš to pažins, kad esate mano mokiniai, jeigu mylėsite vieni kitus!” Kaip dažnai šie žodžiai kartojami! Tad todėl, kad tai Jėzaus palikimas: tarpusavio meilė - ženklas, kad krikščionis esi.
“Darykite, kaip aš jums sakau, ir jūs suprasite, jog tai yra tiesa”, jūs suprasite, jog tai yra teisinga, jog tai teisingas kelias, kuriuo turi eiti kiekviena žmogiška būtybė. Tai žodžiai, kurie galiojo ne tik tiems, kurie su Jėzumi bendravo Jo žemiškame gyvenime, tai žodžiai, kurie galioja ir galios visiems laikams.
Kristus, tai Dievo Žodis - “Logos”. Graikų mąstytojai idėją suprato, kaip bet kokios netvarkos atsižadėjimą, kaip priešinimąsi chaosui. Graikai buvo temperamentinga tauta, tačiau patekusi į pavojų. Tos tautos dvasios reiškėjai -išminčiai grumiasi prieš tą netvarką. Jie jaučia, kad būtis - tai tam tikra forma, tvarka, šviesa, tiesa. Jų supratimu, visi daiktai turi savo amžinuosius pirmavaizdžius. Tai, kas žemėje yra nepakankama, kintama, sujaukta, turi savo aiškų ir tobulą pirmavaizdį amžinume per idėjas.
Tad idėjų daugumas graikų išminčiams reiškė, kad visi daiktų pirmavaizdžiai sudaro vieną visumą, kurioje sutelkta visa būties atrama ir prasmė. Šitai jie pavadino “Logos”, t.y., idėjų visuma, visų galimų daiktų pirmavaizdžių vienybė. Taigi Logos - vadinasi, tiesa, tvarka, išmintis, vertė bei prasmė absoliučia apimtimi. Logos - reiškia ir žodis, susietas su kalba. Prasmė yra atvira, pasakyta, išreikšta. Ji veda į dvasinį bendravimą, nes įgalina ir kalbėti, ir klausyti. Kristus ir kalbėjo, ir klausė.
Kodėl Kristus vadinamas auka? AUKA: kas ji ir ką ji reiškia?
Kai mes sakome, kad Kristaus auka mus išgelbėjo ir gelbsti, tai reiškia, jog mes kalbame savo žmogiška aukos samprata. Biblinėje eroje aukos aktu būdavo pareiškiama pirmenybė Dievui, visa ko davėjui. Antrasis aspektas - tai simbolis: dovana yra perkeliama iš laikinosios sferos, laikinojo buvimo į amžinosios sferos laisvę bei gausą. Auka - tai perkeitimas. O tikroji auka - tai patsai žmogus, kuris tarsi kalba: “Ne aš, o Dievas!” Tai, ko aš atsisakiau, tebūnie Tau, Dieve, kaip ženklas, kad viskas, kas iš Tavo rankų gauta, ir aš pats - Tau priklausau!”
Kristaus įsikūnijimas - tai Jo dovana žmonijai, tai toji “Auka” didžiąja raide. Tai laidas, sujungęs žmoniją su dieviškąja sfera. Kristaus įsikūnijimas įrodo begalinę didybę Dievo meilės žmonėms. Tai ne paprasta dovana, o karališka duoklė. Šis Jėzus - Dievas ir žmogus kartu -žmogui yra paslaptis. Tai nesuvokiama ir neišreiškiama realybė. Tai Stiprumas ir žmogiškasis Trapumas, sujungti į viena. Tai įvyko vieną kartą pasaulyje, valdant Poncijui Pilotui. Ir šiuo įvykiu Dievas - Meilė žmoniją įjungia į save, jai suteikdamas stiprybės - malonės išsivaduoti iš biologinės prigimties gniaužtų.
Žmoguje nuolat galynėjasi dvi jėgos: gėrio ir blogio. Kristus atėjo tam, kad išlaisvintų tą gėrį, kad sutryptų blogį. Ir krikščionis turi suprasti, jog išlaisvindamas savy tą gerąją jėgą, suteikdamas jai erdvės, įgalins ją kūrybiškai reikštis, nuolat ją pakurstydamas. Tuo būdu neliks vietos blogiui.
Meilė nušviečia pažinimą, atpalaiduoja vidų, uždegdama širdį gėriui ir žmogaus valią pakreipia, pakelia dvasią, suteikdama jai sparnus. Meilė išjungia žmogų iš egoizmo, ir tuo būdu žmoguje atsiranda milžiniškos laisvės suvokimas, laisvės, kuri kyla iš dvasios, iš pneumos. Visata nemėgsta tuštumos: jei žmogaus širdyje įsitaisęs blogis - tai vietos gėriui ten nėra. Pripildykite širdį gėriu, ir neliks vietos blogiui.
Dievas yra tasai Gėris, kurį žmogus įkvepia, toji Jėga, kuri jį neša. Kristus yra Tasai, kuris žmogui padovanojo laisvę, štai kodėl Jis išlaisvintojas, Išgelbėtojas. Tai reškia, kad Kristus padovanojo laisvę nuo instinktų vergijos, nuo aklo gyvuliško geismo “tik išlikti”.
Nėra žmogaus, kuris netrokštų tapti asmenybe ir nesiektų supanašėti su idealia asmenybe. Tačiau trokšti yra viena, o troškimus realizuoti yra visai kas kita. Jeigu žmogus nėra visiškai praradęs tikrosios laisvės troškimo, jeigu jis nėra apsiribojęs vien biologinių instinktų tenkinimu, tai aišku, jog jis nepraleis progos ieškoti to, kas galėtų jo laimę padidinti. Kai atsiranda poreikis sekti iškilia asmenybe, tai su tuo poreikiu atsiranda ir tikėjimas ta iškilia asmenybe. Pažinus tikėjimo Kristų, ateina ir tikėjimas Juo, būtent, stengiamasi įkūnyti tas Tiesas, kuriomis Kristaus asmenybė mus žavi. Žmogus, įkūnydamas Kristaus tiesas, tampa krikščioniu par excellence.