(1884-1951)

Zita Surintienė

Redakcijos įvadas

     Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedroje Zita Surintienė 1995 m., vadovaujant kun. J. Borutai SJ, parašė diplominį darbą tema “Kun. Benediktas Andruška ir Jėzuitų ordino atkūrimas Lietuvoje 1922 m. ”. Šis labai kruopščiai atliktas darbas apima 80 mašinėle rašytų puslapių. Jis padalintas į aštuonis skyrelius: 1. Žmogus, kunigas, jėzuitas. 2. Mokslo metai ir studijos. 3. Sugrįžimas į Lietuvą. 4. Darbas užsienyje. 5. Jėzuitų atkūrimas Lietuvoje 1922 m. 6. Andruška - Lietuvos jėzuitų provincijos provincijolas. 7. Areštas ir tremtis. 8. Benedikto An-druškos kūrybinis palikimas.

     Savo įvade autorė rašo, kad “vienas žymiausių jėzuitų veikėjų Lietuvoje buvo Tėvas Benediktas Andruška, gyvenęs sunkiu tautai metu (1884-1951), kai kasdienėje buityje ir dvasiniame gyvenime klestėjo blogis ir skurdas. Pamiršęs save, užsidėjęs ant pečių savo kryžių, ėjo su juo per gyvenimą šešiasdešimt septynerius metus, dalindamas save broliams jėzuitams, kunigams, tikintiesiems, pasauliečiams, skaidrindamas niūrią Lietuvos kasdienybę ”.

Tėv. B. Andruška SJ

     Norėdami supažindinti mūsų skaitytojus su šiuo autorės rašiniu ir su Tėvu B. Andruška, ryžomės perspausdinti du skyrelius: pirmąjį, kur duodama trumpa T. Andruškos charakteristika, ypač kreipiant dėmesį į jo sąmojų ir palinkimą į humorą. Perspausdinsime ir pabaigą septintojo skyrelio, kur aprašoma jo areštas ir tremtis. Šis skyrelis yra pats ilgiausias, daug vietos jame užima įvairūs tardymai nuo 1949 m. vasario 24 iki balandžio 18 dienos. Tardymai buvo vykdomi kelis kartus per savaitę ir tęsdavosi kartais net 5-6 valandas. Čia, žinoma, vieta neleidžia jų aprašyti. Perspausdinsime tik to skyrelio pabaigą, kai pasibaigė tardymai, buvo perskaitytas kaltinamasis aktas, paskirta bausmė ir išvežimas į Sibiro kalėjimą.

     Kitame numeryje manome perspausdinti trumpą skyrelį apie T. Benedikto Andruškos kūrybinį palikimą.

     Medžiagą autorė ėmė iš įvairių šaltinių. Apie T. Andruškos gyvenimą papasakojo kai kurie jį pažinusieji ir su juo bendradarbiavusieji asmenys. Apie jo areštavimą ir tardymą tremtyje žinios imtos tiesiog iš baudžiamosios bylos, kuri “stebuklingu būdu” pateko į T. Andrušką gerai pažinojusios Teresės Sažinos-Sažinienės rankas ir į “LKB Kroniką".

Žmogus, kunigas, jėzuitas

     Tėvas B. Andruška — istorinė asmenybė, plačiai pasireiškusi, bet taip ir nerealizavusi visų savo galimybių. Jo, kaip kunigo ir filosofo, tikslas buvo parodyti žmogaus, laiko ir tikėjimo santykį. Profesoriui buvo labai artimos šv. Pranciškaus Asižiečio idėjos.

     Rašant šį darbą, pabandžiau pažinti vienuoliško gyvenimo kasdienybę. Daug padėjo buvusių B. Andruškos bendražygių atsiminimai. Štai kun. Šeškevičius bandė parašyti net monografiją apie B. Andrušką, jo gyvenimo kelią ir golgotas.

     Po Tėvo B. Andruškos mirties praėjo jau 44 metai, todėl maža bendraamžių, jį atsiminusių, įvertinusių ir pažinusių.

     Dėl to itin vertingi amžininkų atsiminimai. Štai kun. St. Yla apie gerb. B. Andrušką rašė: “Jo veidas nebuvo turtingas savo išraiška, tik ilgi, vešlūs antakiai ir maži akiniai, kurie tarnavo dažnam pažvelgimui į užrašus, o kalbant jie kliudydavo, ir tada jis žiūrėjo į klausytojus virš jų. Tų kuklių atributų užteko išskirti bent dvi dimensijas: labai komišką ir labai rimtą”.

     Profesoriui nebuvo svetimas ir sveikas kaimiškas humoro jausmas: “Jo juokai nebuvo subtilūs, greičiau artėjantys į kaimišką statumą. ‘Kad nebūtų pagundų, į moterį žiūrėkite, kaip į plytą’. Ir jis pakartoja tokiu tonu, kad iš to darosi juokas. Po to jau pedagogiškesnis ir gilesnis to reikalo aiškinimas”.

     Kai Šauliuose pamatydavo broliuką zakristijoną su plike, žiūrėk, šelmiškai nusišypsodavo ir imdavo skanduoti:

     “Oi Tu, Dieve, visko pilnas,
     Kur padėjai plikio vilnas?
     Tu pančiakų nenešioji,
     Kam Tu plikę nupešioji?”

     Žinoma, tuo jis ne tik neįskaudindavo, o tik pakeldavo nuotaiką.

     Jis buvo žemaitiškai užsispyręs: niekada nenorėjo savo pavardėje pripažinti suminkštinto antrojo skiemens ir po “r” raidės rašydavo ne “i”, bet “u”, ir kai vieną kartą kažkuris iš jaunesniųjų pasakė, kad: “ant Jūsų paminklo parašysime taisyklingą pavardę — B. Andriuš-ka”, jis atsakė: “O aš iš karto iškišiu ranką iš karsto ir su pirštu tą ‘i’ nubrauksiu”. Kai reikėdavo, Tėvas Benediktas pademonstruodavo ir aiškų politinį nusistatymą:

     “Tą savo užsispyrimą jis pademonstravo ir Šiauliuose vienų vadinamųjų ‘rinkimų’ metu. Tai buvo, berods, 1947 metais. Žmonės priraginti eina balsuoti, T. Andruška klausia: ‘Ar rinkimai yra laisvi, ar nelaisvi? — O kaipgi, laisvi,’ — atsako kvietėjas. Jeigu laisvi, tai aš nebalsuosiu.’

     Šiam išėjus, maždaug po valandos ateina komisija ir ragina paskubėti, nes rinkimų laikas baigiasi. T. Andruška vėl klausia: ‘Rinkimai laisvi, ar nelaisvi?’ Išgirdęs atsakymą, jog laisvi, vėl sakė: ‘Kadangi laisvi, tai nebalsuosiu’. Pagaliau naktį pusiau dvyliktą ateina rusų kariškis — kapitonas ar pulkininkas, — prikelia T. Andrušką iš lovos ir ‘įrodo’, kad nors rinkimai laisvi, tačiau balsuoti ‘būtinai reikia’. Tada T. Andruška paduoda lapelį ir ‘svečias’, įmetęs jį į urną, išeina”.

     Tėvas B. Andruška labai mėgo jaunimą. Kam norėdavo parodyti ypatingą palankumą, tą pavadindavo, gudriai šypsodamasis: “Oi, tu, kipšiuk” arba “Oi, tu, čerčiuk”, o savo numylėtiniams šūktelėdavo — “Oi, tu liuciperiuk”. Dėl to net seminariją B. Andruška pripildė “kipšiukų”, “čerčukų”, “liuciperiukų”.

     Tėvą Andrušką labai mylėjo vaikai: “Vienoje mokykloje dėstė tikybą. Jisai nepaprastai greitai sugebėjo susidraugauti ir patraukti vaikus: buvo. visada linksmai nusiteikęs, su vaikais greitai rasdavo bendrą kalbą, mokėjo jiems papasakoti daugybę įvairiausių anekdotų ir dėstomąjį dalyką surišti su gyvenimu. Vaikams jis buvo didžiausias autoritetas. Pasakojamas toks atsitikimas. Eina gatve kartą mokytojas su savo klase, o kitoje gatvės pusėje pasirodė beeinąs T. Andruška. Vaikai, pamatę savo kapelioną, visi pasileidžia skersai gatvės prie jo. Pribėgę sveikinasi, vienas už kitą garsiau kalbasi, juokauja, pasakoja, o mokytojas nustebęs lieka vienas stovėti kitoje gatvės pusėje — pagaliau ir jis paseka savo mokinius. Vaikai geriausiai suprato ir įvertino tą kuklų, tiesios dvasios ir geros širdies žmogų, kuris visus mylėjo, jiems kalbėjo, rašė, juos mokė ir jiems gyveno”.

     Tėvas B. Andruška buityje buvo labai paprastas, apie tai išliko nemažai paliudijimų:

     “Buvo jautrus, ypač broliams, ir, man atrodo, nepatikdavo jam aristokratiškumas nei kalboj, nei laikysenoj. Tą pastebėdavo ir kai kurie tėvai, laikydami tai perdėtu paprastumu. Jautriai reaguodavo į gerumą, parodytą net ir jam. Kaip žmogus, buvo kuklus, prieinamas visiems bet kada. Pasižymėjo optimizmu, erudicija, universaliais gabumais — rašytojas, kompozitorius, poetas, bet nelinkęs kalbėti įmantriu stiliumi, nevengė liaudiškų, tarmiškų posakių (“dėkui — dakui”, “vakali” ir kita). Noriai bendravo su liaudimi, bet buvo santūrus su vadinamaisiais dvasios aristokratais-inteligentais, kurie dažnai nesuprato ir nevertino jo paprastumo”.

          Į gyvenimo pabaigą Tėvas B. Andruška atrodė keistokai, nors visi jo poelgiai atitiko Evangelijos dvasią.

“Dažniausiai B. Andruška vaikščiojo apsirengęs apsitrynusia, sena sutana, pakumpęs nuo amžiaus naštos, užgėręs ‘strichnino’, su šypsena žvelgdavo į kiekvieną — didelį ir mažą, lyg kviesdamas kelti galvą aukštyn, — juk esame Dievo vaikai!

     Turėjo jis ir šventinę sutaną. Kai ja apsivilkdavo, atrodydavo ne toks pakumpęs, o iškilmingas, užsikišęs ranką už juostos, lyg pats iš savęs pasijuokdamas. Kai imdavo ką nors kalbėti, juokauti — išnykdavo tas jo iškilmingumas, vėl likdavo paprastas, kūdikiškas žvilgsnis. Toks išlikęs nuotraukose, su šypsenėle lūpų kampučiuose, rodos, ims ir pasakys kokį juoką ar iškrės kokį pokštą.

     Koks kuklumas jo aprangoj, toks ir kambarėlyje. Geležinė lova, apklota balta lovatiese, vienų durų (greičiausiai paties darbo) siaura spintelė, apšepęs stalas, ant kurio kryžius, kelios knygos, dėžutė su ‘taboka’...

     Kažkuris pasijuokė: nors Tėvelis labai taupus — “skūpus” iki šykštumo, bet užtenka jo paprašyti, pabučiuoti ranką — visko gausi, ko norėsi. Nemėginau to daryti, bet kaip buvo susitarta, kad būsiu lyg šeimos narys, Tėvelis nepamiršo ir manęs. Po metų darbo pasišaukė ir sako: “Čia Tamstai pinigai. Nusipirk medžiagą žieminiam paltui, tik žiūrėk, kad būtų geros rūšies. Taip pat nusipirk batus — gerus. Pinigų negailėk”.

     Maisto atžvilgiu buvo labai rūpestingas, žiūrėjo, kad būtų visi sotūs ir patenkinti. Jei būdavo kas skanesnio, liepdavo valgyti — “O kieno mes vaikai? Kam Dievas davė skanumynus, ar tik blogiesiems vaikams?”

     Švenčiausiąjį Sakramentą net sapnuodavo. Vieną rytą labai nusiteikęs papasakojo savo sapną. Matęs didžiulę jūrą, tamsi naktis. Daugybė laivelių blaškosi jūroje, nerasdami kelio į uostą. Tarp tų daugybės laivelių išsiskyręs laivas, kurio priešakyje buvęs išstatytas Švč. Sakramentas, skleidžiąs aplinkui paslaptingą šviesą, į kurią ir ėmę plaukti visi laiveliai. Pasakojo su užsidegimu ir meile, atrodė, kad pranašauja, kas bus ateityje...

     Būdingas įžymiojo jėzuito bruožas buvo nepaprastas darbštumas:

     “Darbštumu turbūt neturėjo sau lygių. Galima buvo jausti, kad SJ šūkis ‘Viskas didesnei Dievo garbei!’ buvo vienintelis akstinas iki maksimumo išnaudoti visus savo universalius gabumus, kaip rašytojo, kompozitoriaus, poeto. Kaip durininkui, tekdavo apsilankyti jo kambaryje. Visuomet rasdavau jį arba prie rašomosios mašinėlės, arba prie šapirografo (pats multiplikuodavo gaidas), arba ranka ką nors rašantį; rečiau matydavau skaitantį. Buvau įsitikinęs, kad ir jo nekalta pramoga užtraukti ‘dūmelį’ tebuvo darbo nuotaikai palaikyti, mažos atvan-gėlės”.

     “Tik iš bažnyčios, tuojau prie pusryčių. Prie stalo kiek pajuokauja, tuojau ritasi ant aukšto į savo kambarį ir su rašomąja mašinėle kala ir kala. Taip ištisomis dienomis. Dėl to paliko 40 parašytų knygų.

     Štai jau apsirengęs vykti vesti rekolekcijų. Lig išvykstant gal dar pora minučių. Jis jau ir bekalbinąs pianiną, nes jam jau pasivaideno nauja melodija: jis jau mėgina ją tinkamai suformuoti.

     Ir štai jo — giesmynėlis! Juo tebesidžiaugia vargonininkai. Jį įvairiai daugina.

     Šiauliuose įsigijus namą ir rengiant bažnytėlę, padarytą iš kelių kambarių, nebuvo nei choro, nei vargonų.

     Jis prirašė ar vertė melodingų giesmių, surinko, išmokė chorą.

     Jis atkakliu darbu, įsigijęs prietaisus, pasidarė vargonėlių rėmus, dūdas, jas suderino, įtaisė dumples. Reikėjo nepaprastos ištvermės. Ištvėrė, ir štai jis groja savo vargonėliais, diriguoja savo chorui. Bažnyčioje vargonėliai pasirodė nepraktiški, o choras išaugo į pirmaeilį Šiauliuose chorą, kurs, gerų muzikų vedamas, nesidrovėdavo koncertuoti teatre.

     Kaip liepia jėzuitų ordino regula, Tėvas Benediktas buvo nusižeminęs ir nuolankus, bet, jeigu to pareikalaudavo aplinkybės, galėjo parodyti neeilinę drąsą.

     Reikalui esant, T. Benediktas parodydavo drąsą itin pavojingose situacijose. Vėl vienas karo dienų epizodas: frontui nutolus už Dubysos, užnugary likusieji rusų kareiviai prasimanydavo įvairiausių “pramogų”... Sklido įvairiausi gandai apie jų pažiūras į vienuolyną, apie įvairius jų kėslus prieš vienuolius. Kadangi T. Juškevičius, tuo metu būdamas Pagryžuvio ūkvedžiu, su pasauliečiais turėdavo daugiausia reikalų, tai kai kurie pasauliečiai manė jį esant vienuolyno viršininku. Matyt, “liaudies gynėjų” painformuoti, kas vienuolyno viršininkas, o gal jų ir paagituoti, vieną naktį grupė rusų kareivių ėmė belstis į langą ir duris. Keikdamiesi ir grasindami reikalavo, kad T. Juškevičius išeitų su jais “pasikalbėti”. Iškilo aiškus susidorojimo pavojus. Ir T. Benediktui teko panaudoti savo išradingumą, ginant T. Juškevičių ir vienuolyną. Su kareiviais kalbėjosi pro langą. Drąsiai neigė jų naktinio apsilankymo tikslingumą, atmetė nepagrįstus grasinimus. Pagaliau, matydamas, kad jų neįtikins ir jie geruoju nepasišalins, pagrasino paskelbsiąs aliarmą. (Matyt, būtų liepęs skambinti bokšto varpu). Dar kiek laiko patriukšmavę, kareiviai vis dėlto pasišalino.

     Tėvas Benediktas Andruška buvo vienas iš nedaugelio tuometinės Lietuvos šviesuolių. Jis intensyviai susirašinėjo su vyskupu J. Skvirecku (busimuoju arkivyskupu), su filosofu ir prelatu Dambrausku-Jakštu. Pastarojo paragintas, pradėjo užsisakinėti lietuvišką spaudą.

     Jis vesdavo daug rekolekcijų liaudžiai, vienuoliams ir kitiems. Vartojo šv. T. Ignaco rekolekcijų metodą. Todėl kalbėjo ne tik apie pragarą, bet ir apie dangų. Pagrindinė šv. Ignaco rekolekcijų mintis tokia: “Žmogus yra Dievo sukurtas tam, kad jis savo Kūrėją garbintų, šlovintų, Jam tarnautų ir taip išganytų savo sielą. O visa kita skirta tam tikslui pasiekti”.

Tėvo B. Andruškos apkaltinimas, nuteisimas ir mirtis

     1949 m. balandžio 19 d. B. Andruškos tardymas buvo baigtas. Jis, supažindintas su visa tardymo medžiaga, papildomo tardymo neprašė ir skundų dėl tardymo neturėjo.

     1949 m. blandžio 20 d. Benediktas Andruška perėjo medicininę apžiūrą. Medicininės apžiūros komisija diagnozavo, kad jis serga akių katarakta, todėl fiziniams darbams netinkamas.

     Kaltinamoji išvada paskelbta 1949 m. balandžio 20 d. Vilniuje:

     “Andruška Benediktas, Jono, kaltinamas tuo, kad buvo vienas iš žymiausių katalikų dvasiškuos veikėjų, 1923 m. sukūrė reakcingą Jėzuitų ordiną Lietuvoje, jam vadovavo 1941 m., autorius daugelio antitarybinių knygų, nuo 1916 metų vedė aktyvią sąmoningą agitaciją prieš Komunistų partiją ir tarybų valdžią. Jis atliko didelį darbą, intensyviai kurdamas Lietuvoje įvairias masines katalikiškas organizacijas. Tuo jis atitraukė lietuvių liaudį nuo revoliucinės kovos. Parašė ir išspausdino 1903-1930 metais 577 puslapių dienoraštį. Parašė antitarybinius ir šmeižikiškus prisiminimus apie tarybinių organų veiklą Lietuvoje 1940-1941 m., juos padaugino ir išplatino kunigų ir jėzuitų tarpe. 1925 metais parašė brošiūrą; ‘Jėzuitai, kas jie ir ko jie nori’, kurioje buvo šmeižiami lietuvių ir rusų atstovai, kovoję prieš reakcingą jėzuitų politiką. 1938 m. žurnale ‘katalikybė ir gyvenimas’ buvo atspausdinta jo kalba, pasakyta Kauno klierikams Popiežiaus karūnavimo metinių iškilmėse, kurioje šmeižė Komunistų partijos vadą. Nuo 1944 m. iki 1948 m. liepos mėnesio auklėjo jaunimą bažnyčioje religine ir tautine dvasia, sistemingai sakė bažnyčioje antitarybinius pamokslus, pravedinėjo religines pamokas, mėnesines religines konferencijas, kurios atitraukdavo jaunimą nuo komunistinio auklėjimo, saugojo antitarybinę literatūrą.

     B. Andruška yra žymus katalikiškos dvasiškuos veikėjas, reakcingo Jėzuitų ordino Lietuvoje įkūrėjas ir jo vadovas, nuo 1916 metų iki arešto vedė aktyvią agitaciją prieš Komunistų partiją ir tarybų valdžią, rašė katalikiškas knygas, steigė organizacijas, platino antitarybinius dokumentus, auklėjo jaunimą religine-tautine dvasia, — todėl yra ypač pavojingas ir turi būti įkalintas ypatingame kalėjime.

     Lietuvos TSR Valstybinio saugumo ministerija siūlo Andruškai Benediktui, Jono, 10 metų kalėjimo ir nutaria pasiųsti bylą ypatingam pasitarimui (na osoboe soveščanie) prie TSRS VSM”.

     Kol įvyko ypatingas pasitarimas, nes bylos medžiaga yra slapta, T. Benediktas buvo laikomas Lukiškių kalėjime.

     1949 m. gegužės 25 d. ypatingasis pasitarimas prie TSRS VSM: nutarė už antitarybinę agitaciją ir antitarybinių lapelių platinimą Andrušką Benediktą, Jono, uždaryti į kalėjimą 10 metų nuo 1949 m. vasario 21 d., bausmę atliekant Verchne Uralsko kalėjime.

     Ypatingasis pasitarimas įvyko 1949 m. gegužės 25 d. ir nutarė, kad B. Andruška yra ypač pavojingas ir jį reikia įkalinti griežto režimo kalėjime (v osobuju tiurmu) 10 metų, bausmę atliekant nuo 1949 m. vasario 21 d. Verchne Uralsko kalėjime.

     Davė tokią griežtą bausmę, neatsižvelgdami, kaip patys nustatė, kad B. Andruška serga akių katarakta, ir netinkamas fiziniam darbui.

     Visi daiktiniai įrodymai sunaikinti, paliko tik keletą ištraukų iš dienoraščio. B. Andruškos pasas buvo sudegintas.

     Prie bylos 15678 prijungti išrašai iš 1938 m. žurnalo “Katalikybė ir gyvenimas” ir išrašai iš 1925 m. brošiūros “Jėzuitai, kas jie yra ir ko jie nori”. Antitarybinė brošiūra ir kalbos, pasakytos 1938 m. klierikams, stenograma yra byloje Nr. 6421 (kieno ši byla ir kodėl joje yra T. Andruškos knygutė ir kalbos stenograma, baudžiamojoje byloje Nr. 15678 duomenų nėra).

     Po penkių mėnesių Lukiškių kalėjime, 1949 m. birželio mėnesį T. B. Andruška buvo išvežtas į Čelibinsko persiuntimo punktą.

     Prasidėjo ilga ir varginanti kelionė prekiniu traukiniu, pilnai prigrūstu kalinių. Tokiu traukiniu važiuojant vasarą nepakenčiamai karšta, o žiemą baisiai šalta, nes vagonai nešildomi ir blogai vėdinami.

     Iš Čelibiansko etapu buvo nugabentas į Verchne Uralsko ypatingąjį kalėjimą. Jis statytas 1914 m., projekto autorius ir statytojas Safronovas, kuris po 1917 m. revoliucijos “savo” kalėjime mirė. Gana dailus, trijų aukštų, storų sienų, sumūrytas iš raudonų plytų pastatas. Trečiame aukšte įrengta kalinių koplyčia, bet dabar jos nėra, pertvarkyta į kameras, tik liko didesni langai. Kalėjimas aptvertas dviguba aukšta tvora, kurios viršuje spygliuotomis vielomis teka elektros srovė.

     Tame ypatingai griežto režimo kalėjime T. Benediktas buvo linksmas, draugiškas, nuoširdus, atviras ir neprarado humoro. Išleisdavo pasivaikščioti 5 min. į kieme esantį cementinį gardą, aptvertą 4 m aukščio tvora. T. Andruška visą tą laiką sportuodavo su kitu kunigu iš Lietuvos Petru Venckumi. Jei prižiūrėtojai kokią minutę nusukdavo, “rašytojas” (taip prižiūrėtojai vadindavo T. Benediktą), neturėdamas jokio laikrodžio, tiksliai pasakydavo, keliomis sekundėmis sutrumpėdavo pasivaikščiojimas. Prižiūrėtojai taip ir nesuprato, kaip “rašytojas” nustatydavo laiką.

     Laiškuose iš kalėjimo guosdavosi: “dirbti nebegaliu, bet kentėti galiu” arba: “meldžiuosi, kad ko nepapiktinčiau”.

     Juokauja, lyg būdamas laisvėje, nes sielos joks bolševikas negali supančioti. Viename laiške rašo... “Auginu plaukus. Kasdien per plikę daužau lentele ir plaunu vandeniu. Tik plaukai atauga ne blondiniai, o žili. Kai grįšiu pasakysiu receptą, kaip atsiželdyti plaukus. Džiaugsis visi plikiai”.

     Kalėjimas garsėjo viena iš turtingiausių bibliotekų, sukomplektuota dar caro laikais. Joje rado švedų kalbos vadovėlį ir ėmė mokytis švedų kalbos. Dažnai imdavo knygas ir jas skaitydavo. Daug laiko skyrė maldai. Kai nesimeldė, tai skaitė arba labai daug rašė. Todėl ir gavo “rašytojo” pravardę. Rašyti jam leido, bet po mirties turbūt viską sunaikino.

     Iš visų kalinių jis geriausiai kalbėjo rusiškai. Buvo labai mokytas, tokią nuomonę susidarė net prižiūrėtojai. Visada būdavo mandagus, paklusnus, šypsodavosi, juokaudavo. Net vienutė jo nenuliūdindavo — ten būdavo gera proga rašyti, niekas netrukdydavo. Noriai mokė kitus kalinius anglų kalbos. Kaliniai ant rūkomojo popieriaus degtuku, pamirkytu į iš duonos plutų padarytą rašalą, rašydavo žodžius ir gramatikos pratybas. Kameroje tokie užsiėmimai labai paįvairindavo nykiai slenkančias gyvenimo dienas ir teikdavo paguodos, vilties, ramybės. Visus ramindavo, nuliūdusius guosdavo, neleisdavo verkti, ypač kun. P. Venckų, kuris verkdavo. Gaudavo gerus siuntinius, kuriais dalindavosi su visais, ypač su kun. P. Venckum, nes jis kurį laiką nieko negaudavo. Jei pats negaudavo, nenuliūsdavo. Pasakodavo įvairius linksmus nutikimus, anekdotus. Jis buvo kameros siela. Vėliau kameros vyrus išskirstė nes per “akį” prižiūrėtojai pastebėjo, kad kaliniams per daug gera drauge. Kaliniai gražiai, draugiškai gyveno, visi vienas kitą labai mylėjo, pasitikėjo vienas kitu, nebijojo užverbuotų.

     Labai prastai kalinius maitindavo, gal ir darbai išsekindavo. Viena kalinė, vienuolė iš Pabaltijo, galbūt lietuvė, palaidota šalia Tėvo Benedikto, turėjo tik kaulus ir odą. Daugelis kalinių rūkė, tačiau T. Andruška ne.

     Kai gydytojas tikrindavo sveikatą, į klausimą: “Kaip sveikata?” kun. Andruška trumpai atsakydavo: “Kaip jaučio!”. Felčerė bardavosi: “Netiesa, nes paties kojos labai sutinusios (žaizdotos)”. Jos iš tiesų buvo žaizdotos ir turėjo skaudėti. Bet Tėvelis kantriai kentėjo, niekuo nesiskundė. Kaliniai net nenumanė, ar jam skauda kojos, ar ne. Visada buvo linksmas ir geros nuotaikos.

     Kunigas A. Šeškevičius prisimena, kad apie 1937 m. kartą Šiauliuose, jėzuitų namų valgykloje, kalbėdamasis su juo Tėvas Andruška pasakė: “Aš mirsiu komunistų kalėjime”.

     Ar ta nuojauta — pranašystė išsipildė po keliolikos gyvenimo metų? Taip, nelaisvėje paaukoti beveik dveji Golgotos kančių metai. Tą rytą dar juokavo: “Jei kas pasakytų, kad šiandien turėčiau mirti, tai, žiūrėk, ir nenorėtum mirti”.

     Pavalgė menkus kalėjimo pusryčius, jei tai galima vadinti pusryčiais, atsigulė pailsėti ir nebeatsikėlė... Širdis nustojo plakti. Mirties priežastis — širdies infarktas, buvo 1951 m. vasario 6 d. (ši data įrašyta lapelyje, rastame

     Petrutės užrašuose. Lapelio visas tekstas: “Mirė 1951 m. vasario 6 d. kalėjime Nr. 5 Verchne Uralske Čelibiansko srityje”). (Petrutė Andruškaitė, seselė širdietė, buvo T. Andruškos giminaitė, ji vargoninkavo Šv. Ignaco bažnyčioje Šiauliuose.)

     Tai oficialus atsakymas adresatui Lietuvoje.

     Byloje yra T. B. Andruškos kalinio mirties aktas, surašytas gydytojos Varvarinos Z. V., patikrinusios mirusiojo kūną 1951 m. vasario 6 d. 20 val. 30 min.: “Ligonis, prieš 10-15 min. buvo perkeltas iš bendros kalėjimo kameros į vienutę. B. Andruška 2 dienas prieš mirtį skundėsi skausmais krūtinės ląstoje. Suteikus medicininę pagalbą, jo būklė pagerėjo, jokių skundų mirties dieną neturėjo. Išvada — širdies infarktas”.

     Taip pat buvo atliktas patologinis-anato-minis kūno tyrimas.

     Tačiau suomis Harald Hjelt, kalėjęs vienoje kameroje su T. Andruška, pasakojo privincijolui P. J. Jansen, kad T. Andruška buvo persišaldęs. Medicininė pagalba jam nebuvo suteikta, tik vieną kartą slaugė jam pamatavo temperatūrą. Tikslios mirimo datos jis nemini. Tik sako, kad Tėvas mirė 1951 m. Iš jo pasakojimo galim numanyti, kad prieš mirtį Tėvas Andruška vis tiktai buvo perkeltas į vienutės kamerą. T. Andruškos mirtis nuo kalinių buvo slepiama. Tai suprato ponas Hjelt. Iškėlus iš jų kameros T. Andrušką, buvo paimti ir jo daiktai. Suomis suspėjęs paslėpti Tėvo akinius, taip pat kamera nebegaudavo laikraštėlio, kurį buvo užsiprenumeravęs T. Andruška. Todėl jis paklausė kalėjimo prižiūrėtojo, kodėl jie negauna laikraščio. Buvo atsakyta, kad Tėvas Andruška gauna jį naujojoje kameroje. Kai ponas Hjelt paaiškino, kad tai būtų neįmanoma, kadangi Tėvas miręs: “Tai buvo pramanyta”.

     Pasitaikius progai, p. Hjelt apie tai užklausė kalėjimo darbuotojų ir pastebėjo, kad Tėvas negalįs skaityti, nes jis neturįs savo akinių, be kurių negalįs matyti, tada direktorius pripažino, kad Tėvas Andruška yra miręs.

     Kaip ir kur T. Benediktas buvo palaidotas, nėra jokių duomenų. Tačiau drauge kalėję kaliniai pasakojo, kad jo kūnas buvo nuneštas į rūsį. Po 2-3 dienų kameros ar kalėjimo budintieji turėdavę palaidoti. T. Andrušką laidojo naktį, kūnas buvo įkištas į juodą maišą, vadinamą “matrosovka”, ir įmestas į vežimą. Tą išklibusį vežimą perkaręs arklys nutraukė už kilometro į totorių kapines. Prižiūrėtojai permetė kūną per 70-90 cm tvorą ir įritino į pusantro metro gylio duobę. Į ją įmetė storo stiklo buteliuką, jame buvo popierėlis su mirusio pavarde ir kitais duomenimis. Duobę užkasė taip, kad neliktų jokių laidojimo žymių: nenorėjo, kad musulmonai žinotų, nes jie neleidžia savo kapinėse laidoti kitatikių.

     Vėliau, atsitiktinai sužinoję, jie pakėlė triukšmą, grasindami iškasti numirėlius. Kalėjimo vadovybė įtikino musulmonus, kad kapinėse kalinių nelaidoja, taip triukšmas nutilo.

     Dabar buvusių kapinių teritorijoje pastatytas gyvenamųjų namų kvartalas.

     1956 m. ir vėliau buvo svarstoma galimybė pergabenti T. Andruškos palaikus į Lietuvą, bet patirta, jog tai greižčiausiai draudžiama. Matyt, buvo bijomasi demonstracijų, iškilmingų laidotuvių, nes tai būtų viešas kaltinimas bolševizmui.

     1991 m. T. Andruškos kapo ieškojo kun. St. Kazėnas, bet nesurado.

     Jau 44 metai, kai toli nuo Lietuvos, kažkur Urale, guli palaidotas jėzuitas T. Andruška, miręs kankinio mirtimi komunistų lageryje. Jo kapą puošia ne gražus paminklas, bet vasaros žolė ir žiemos sniegas. Laikas jau sulygino jį su žeme, tik vienas Dievas težino, kur jis guli.

     O Lietuvoje už Dievą ir Tėvynę kovoja jo atkurti ir auklėti jėzuitai, bažnyčiose skamba jo sukurtos giesmės ir skaitomos jo parašytos knygos.