Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

VIENINTELĖ LIETUVĖ PELNIUSI TARPTAUTINĮ "ŠYPSENOS" ORDINĄ

     Lankantis menininkų Samulevičių namuose, jausdavausi tarsi muziejuje. Avikailio žaislai -skulptūrėlės pralinksmindavo visus, nes jie visai nepanašūs į pagamintus fabrikuose-kiekvienas turi savo charakterį. Vieni gudročiai, kiti vargani žiopliukai, išdidūs ir ramūs pesimistai, drąsuoliai ir bailiai.

     Kai rusų žurnalas “Rabotnica” išspausdino straipsnį apie Stasę Samulevičienę ir jos sukurtų žaislų nuotraukas, menininkė gavo kelis tūkstančius laiškų. Jie netilpdavo į pašto dėžutę. Dažname laiške buvo prašoma atsiųsti patikusį žaislą. Visus laiškus grupavo sūnus Raimundas, atskirai dėjo tuos, kuriuose nieko neprašoma. Tokių buvo nedaug. Jeigu kas rašė, jog sergantis vaikas žurnalą laiko prie lovelės, nes jam patiko žaislai, tokiems autorė išsiųsdavo ne tik žaislų, bet ir saldainių. Tautodailininkės namuose didžiausias turtas-žaislai ir daugybė knygų. Be sūnaus dramaturgo Raimundo, čia gyveno dar ir trečias menininkas - dailininkas Antanas Samuolis-Samulevičius (menininkės vyro brolis). Jo paveikslų reprodukcijos spausdinamos garbingiausiuose meno žurnaluose. S. Samulevičienė dėl to labai džiaugėsi ir iš paskutiniųjų stengėsi Jonavos r., Rauliu k. atstatyti dailininko A. Samuolio dirbtuvę-klėtelę. Jos svajonės išsipildė - dabar čia įkurtas muziejus. 1935 m. už savo kūrinius menininkė buvo apdovanota aukso medaliu. Už jį reikėjo pačiai sumokėti, todėl medalio ji ir neturėjo, o tik pažymėjimą apie šį apdovanojimą. “Šypsenos” ordinų tautodailininkė didžiavosi, nes tai garbingas tarptautinis apdovanojimas, įsteigtas Lenkijoje. Jį skiria vaikai suaugusiems už darbus, kurie priverčia nusišypsoti.

     Daugelį metų menininkė draugavo su Kauno Palemono mokyklos mokiniais ir mokytojais. Dešimt metų čia veikė menininkės darbų paroda. Mokiniai taip pamilo menininkę, kad iki šiol lankosi jos namuose. Tautodailininkei mirus, nešėjos karstą, dabar nuneša gėlių ant kapo. Ji kaip magnetas traukė žmones, spinduliavo savo širdies šiluma. (Lietuvos aidas Nr. 36).

UŽUTRAKIO DVARO ANSAMBLIS-VALSTYBĖS REPREZENTACINĖMS REIKMĖMS

     Kai kurie buvusio Užutrakio dvaro ansamblio pastatai, esantys Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje, bus pritaikyti valstybės reprezentacinėms reikmėms. Tarp šių pastatų - centriniai rūmai, tvartas ir karvidė, du gyvenamieji namai bei vežiminė.

     Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentui pavesta parengti Užutrakio buvusio dvaro ansamblio reglamentą ir iki birželio 1 dienos pateikti Lietuvos Vyriausybei siūlymus dėl pastatų panaudojimo. (Lietuvos aidas Nr. 18)

"VAIKO TĖVIŠKĖS NAMUOSE" JAU KLEGA VAIKIŠKI BALSAI

     Marijampolės socialiniame centre “Vaiko tėviškės namai” jau gyvena 50 berniukų ir mergaičių. Penkios jų šeimos - po 10 vaikų kiekvienoje -yra užėmę 5 namus. Kiti 3 šeimyniniai namai jau baigiami įrengti. Čia apsigyvens 30 vaikų su savo motinom auklėtojom. Statomi dar 4 - jau paskutiniai - šeimyniniai namai vaikams ir du namai darbuotojams bei svečiams. Projektuojamas vaikų darželis. Į jį bus priimti ir apylinkės ūkininkų vaikai. Monsinjoras V. Kazlauskas mano, kad dar būtinai reikėtų sporto bei susirinkimų salės, direktoriaus namo, administracijos pastato. Reikėtų į šį socialinį centrą įjungti ir senelių - pensininkų namus.

     Atskiri namai bus pavadinti aukotojų-garbės savininkų ir garbės šeimininkų vardais. Dviejų namų garbės savininkai yra Kanados lietuviai, kurie per Kanados lietuvių katalikų moterų draugiją nuo pat pradžios uoliai rėmė “Vaiko tėviškės namų” projektus. Trečio namo garbės savininkas yra žurnalistas, rašytojas Algirdas Gustaitis. (Tėviškės žiburiai Nr. 2)

KIEK IR KOKIO TURTO ESAMA LIETUVOJE.

     Pernai pirmąkart įvertintas nacionalinis Lietuvos turtas - materialinės gėrybės bei išžvalgyti gamtos ištekliai. Šį 130 milijardų litų įvertintą turtą valdo valstybė ir privatūs asmenys. Kiekvienam Lietuvos gyventojui tenka po 35 tūkstančius litų.

     Statistikos departamente sužinota: gamtos ištekliai-žemės fondas, į kurį įeina žemė, miškai, vidaus vandenys ir naudingosios iškasenos bei požemio vandens ištekliai.

     Didžiausią nacionalinio turto dalį, 27,2 proc., sudaro išžvalgytos ir naudojamos naudingosios iškasenos-klintys, anhidritas, dolomitas, opokas. Antroje vietoje pagal vertę-žemės fondas, įkainotas pagal Žemės kadastro duomenis.

     Naudingųjų iškasenų vertė apskaičiuota pagal vidutinę lietuviškos naftos kainą-tona-300 litų. Požeminio vandens ištekliai įvertinti 25 metams.

     Beveik penktąją nacionalinio turto dalį sudaro įmonių ir bendrovių, 7,5 proc.-biudžetinis įstaigų ir visuomeninių organizacijų turtas. Mažiausia nacionalinio turto dalis (1,7 proc) Lietuvos banko oficialiosios atsargos-auksas, užsienio valiuta ir specialių skolinimosi teisių lėšos.

     Statistikos departamento darbuotojai kol kas nežino, kaip įvertinti kultūros vertybes. (Lietuvos rytas Nr. 30)

ŽEMAIČIŲ VYSKUPO 195-OSIOS METINĖS

     Sukako 195 metai, kai Kretingos rajone, Nasrėnų kaime gimė Motiejus Valančius (1801-1875). Jis mokėsi Vilniaus dvasinėje akademijoje, profesoriavo Vilniaus ir Peterburgo dvasinėse akademijose, buvo Varnių kunigų seminarijos rektorius, nuo 1850 m. iki pat mirties-Žemaičių vyskupas.

     Žemaičių vyskupas steigė blaivystės draugijas, rūpinosi liaudies švietimu, organizavo parapines mokyklas, ragino kunigus dirbti šviečiamąjį darbą, stiprino katalikybę, parašė apie 70 šviečiamojo pobūdžio pasakojimų ir apsakymų (brandžiausias “Palangos Juzė”), istorinį veikalą “Žemaičių vyskupystė”.

     Motiejaus Valančiaus gimtinėje dabar veikia muziejus, pernai buvo pasodinta 200 ąžuoliukų, kad, švenčiant vyskupo 200-ąsias gimimo metines, oštų ąžuolų giraitė.

     Kretingoje įvyko konferencija, skirta Žemaičių vyskupo 195-osioms gimimo metinėms.

     Apie lietuvių grožinės prozos pradininko, krašto šviesuolio, daug nuveikusio savo šalies labui, gyvenimą ir veiklą papasakojo filologijos mokslų daktaras, knygos “Vyskupo Valančiaus pastoracinė veikla” autorius monsinjoras Petras Puzaras, humanitarinių mokslų daktaras docentas Alfonsas Matuzas. (Lietuvos aidas Nr. 39)

KĄ PASAKYTŲ VALANČIUS?

     Biržų pieno perdirbimo bendrovės direktorius Vladas Songaila gavo laišką iš nacionalistų lyderio Vladimiro Žirinovskio. Rusijos Valstybės Dūmos Liberalų demokratų frakcijos vardu jis rekomenduoja įrengti EKO-93 M, kuriuo galima gaminti spiritą ir puikios kokybės degtinę “EKO-94”. Rusijos bendrovė “Konversija” galinti pagaminti ir degtinės pilstymo, butelių užkimšimo ir etikečių klijavimo linijas. (Lietuvos rytas Nr. 25)

SALININKŲ GULBĖS

     Prie Vilniaus, Salininkų gyvenvietės centre esančiuose tvenkinėliuose, jau keleri metai gyvena gulbių porelė. 1995 m. jos išaugino aštuonis gulbiukus. Kadangi šios suaugusios gulbės skraidyti negali, tai rudenį, užšalus tvenkiniams, visa gulbių šeimynėlė sugaunama ir apgyvendinama specialiai įrengtoje patalpoje. Per visą žiemą jas globoja ir rūpinasi Salininkų komunalinės įmonės darbuotojai. Anksčiau padėdavo ir Salininkų vidurinės mokyklos mokiniai, kurie per įvairius renginius uždirbtus pinigus skirdavo gulbių pašarui. Šešis šiųmečius gulbiukus A. Krutkio vadovaujamas medžiotojų būrelis išvežė ir paleido į Elektrėnų marias.

     Salininkų tvenkinių gražuoles mėgsta visi. Vasarą jas maitinti ateina ir seni, ir maži. Ne visada gulbėms sekėsi užauginti gulbiukus. Prieš trejetą metų jų kiaušinius sudaužė paaugliai, o 1994 m., besigindama nuo palaidų šunų, perinti gulbė atšaldė kelis kiaušinius. Išskilo tik du gulbiukai. Pernai gulbės lizdą susisuko tvenkinio saloje. Nors išperėjo aštuonis jauniklius, tačiau ne visi sulaukė rudens. Du dingo be žinios. Tai greičiausiai brakonierių darbas, nes drąsi gulbių šeimyna dažnai atkrypuodavo prie gyvenamųjų daugiaaukščių namų duoneliauti. (Lietuvos rytas Nr. 25)