ZENTA TENISONAITĖ
II. AUTOPORTRETAS
Kol nežinojau, kas esu,
ieškojau šviesos iliuzijų...
Žodžiai atbusdavo sapnuose
ir mano sieloje
suliepsnodavo ugnis, žibėdavo
liepsnelės. Šiandien man iš rankų
krinta žvaigždės ir mano pasaulis
— stiklo kalno pilis —
III AUTOPORTRETAS
Mano rankose vėsus pavasaris,
nėra gėlių, tik vėjo vargonų
varpai...
Šiandien mano žodžiai brangūs,
kaip vėlyvos vasaros valandos,
kada mano šešėlis traukiasi,
mano žodžiai auga kaip medžiai..
Ant drobės...
IV AUTOPORTRETAS
Kai aš netekau tavęs...
aš bijau...
Nes keistos naktys šiame
pasaulyje, tarytum
tūkstantis raudonų akių,
žiūri sapnuose nemirksėdamos
į mano rankas...
Kol aš kalbu apie naktį...
Kol aš nežinau, kas esu...
PEISAŽAS
Tarytum žiemos akys
aukštai virš debesų
mėlyni žiemos paukščiai
gieda mėlyną dainą...
NERIMAS
Padėk man parašyti
mano dienų žodžius,
kurie kaip vanduo gesina šviesą.
Kurie kaip bebalsės rodyklės
rodo augančią baimę už lango.
LAIKAS
Valandų pėdomis bėga dienos...
Per oranžines rudens spalvas...
Per baltų dienų sodus.,.
Per vasaros griuvėsius.,.
ATEIK
Ateik, pavasari,
bet nevėluok, prašau...
Jau vėjas nedainuoja,
išgerdamas kasdien
pražuvsius sapnus...
Karčius žodžius
tų debesų nutilusių...