DANUTĖ BINDOKIENĖ
Kai vyriausias “Laiškų lietuviams” redaktorius pageidauja iš kurio savo redakcijos kolektyvo nario straipsnio, dažnai ir temą nurodo, arba bent pasiūlo. Tačiau šį kartą šyptelėjęs tepasakė: “Rašyk ką nors apie vasarą”.
Paminėjus vasariškas temas, nejučiomis sušvinta nerūpestingų atostogų vaizdai, gaivinančios bangos ir tingios, saulėtos dienos. Visa išeivijos lietuvių veikla laikinai lyg suspenduojama, padedama į šalį tarytum žieminiai drabužiai: vasarą reikia nuo visko aptsipalaiduoti, pamiršti, pailsėti.
Kažin, ar tai ne per daug didelė prabanga mūsų, išeivijos lietuvių, gyvenimo sūkuriuose? Laikytis “vasaros pertraukos” tradicijų tegali tik šio didelio ir daugiaspalvio krašto gyventojai, kurių dienas riboja darbas, šeima, pramogos ir poilsis. Lietuviai ramiai plaukti su šia eilinio gyvenimo srove negali, nes labai greitai pasinertų į jos dugną, susilietų su daugybe kitų, taip pasyviai plūduriuojančių, dienų slinktimi ir prarastų tai, kas juos skiria — savo lietuviškąją tapatybę.
Žiema ar vasara, pavasaris ar ruduo, mums reikia nuolat budėti, nuolat stengtis, kad ne tik mes patys, bet ir būsimosios
Dail. Gražinos Didelytės piešinys.
lietuvių kartos svetimuose kraštuose pasiliktų lietuviškos. O tai nelengvas uždavinys, pareikalaujantis darbo ir pasiaukojimo.
Būtų kur kas lengviau numoti ranka ir kapituliuoti. Deja, ir to negalime padaryti. Praradę savo lietuviškumą (arba jo sava valia atsisakę), prarandame dalį savo sielos, savo charakterio, pasiliekame pakibę kažkur “niekieno žemėje”, nežinodami, kas esame, kodėl elgiamės, mąstome, gyvename taip, o ne kitaip. Tos savybės iš dalies mums suteiktos kaip mūsų lietuviškos kilmės kraitis: jomis atsikratyti, jas paneigti ne taip jau lengva.
Vėl grįžkime į vasaros dienų nerūpestingą apsnūdimą. Ar mes vasarą laikysime savotišku sielos miegu, sustingimu, neveiklumo laikotarpiu? Nejaugi tik rudenį vėl išlįsime, lyg meškos iš savo urvų po ilgo žiemos miego? Iš tikrųjų tas, kasmet propaguojamas ir primenamas, vasaros mėnesių neveiklumas yra tam tikra iliuzija. Jeigu pasidairysime aplinkui, pastebėsime, kad to neveiklumo labai mažai. Lietuviškoji veikla vasarą įgauna kitas formas.
Visą vasarą stovyklavietėse klega, dainuoja, dirba mūsų atžalynas — nuo pačių jauniausiųjų, iki gerokai paaugusių. Vasaros džiaugsmą stovyklautojai puikiai sujungia ir su poilsiu, ir su intensyviu darbu, ir su lietuviškumu. Stovyklauja ne tik jaunimas, bet ir vyresnieji: mokytojai, ateitininkai sendraugiai, vyriausieji skautai, kitos organizacijos. Jeigu jau ne savaitei kitai, bent savaitgaliui susiburdami į seminarus, suvažiavimus. Pakanka tuose susibūrimuose ir rimtų diskusijų, ir pramogų, tik kažkodėl visi vengia juos vadinti prasminga veikla.
Vasaros metu tebeskaitome lietuvišką spaudą, nes negalima kelis mėnesius atitolti nuo savų ir tėvynėje besivystančių įvykių. Nors Lietuvai (arba bent jos valdantiesiems sluoksniams), atrodo, pastaruoju laiku išeivija, jos nuomonės ir gyvenimas ne per daug rūpi, mums — atvirkščiai — negalime išjungti Lietuvos iš savo gyvenimo.
Laimingieji gali pavaikščioti tėvynės žeme, pabendrauti su jos žmonėmis, pasigrožėti gamta ir kultūros lobiais. Kiti — turime pasitenkinti tik iš ten atskrendančiomis naujienomis, kurios dažnai ne džiaugsmą ir pasididžiavimą, bet liūdesį bei nusivylimą sukelia. Tačiau atsukti nugarą savo kraštui ir jo rūpesčiams, kuomet į mus tiesiamos pagalbos ieškančios rankos, nepajėgiame. Našlaičiams reikia globos, ligoniams — vaistų, seneliams — užuojautos, giminėms — siuntinių ir padrąsinančio žodžio... Net ir tuomet, kai Lietuvai mūsų nereikia, mums ji lieka gyvybiškai svarbi.
Jau aišku, kad šis straipsnis nėra “vasariškas”, nes vis nejučiomis grįžtama prie nelabai atostogiškų temų. O atostogų vis dėlto ignoruoti nereikėtų: iš mokyklų paleisti mokiniai nuobodžiauja, stovyklos juos užima tik porą savaičių, o likusias — maišosi namie ir dejuoja, kad neturi gero užsiėmimo. Iš čia kyla tikrai “vasariškas” pasiūlymas: padėkime šią vasarą savo vaikams įsimylėti!
Jeigu šis uždavinys bus atliktas atsargiai ir protingai, meilė tesės visą gyvenimą, net tuomet, kai apvailaveidžių vaikų skruostus išvagos metų raukšlės, o plaukus užkris sidabro spalva.
Padėkime savo vaikams pamilti knygą, o juo labiau — lietuvišką knygą! Pratinkime juos skaityti, supažindinkime su nuotykiais, stebuklingais pasauliais ir žmonėmis, kurie slepiasi tarp knygos viršelių. Vaikai visą gyvenimą tėvams už tai bus dėkingi.
Kai kas gal pasakys: “Bandžiau, bet vaikas nemėgsta skaityti ir gana”.
Knygų skaitymas nėra pareiga (nebent, kai reikia pamokas ruošti), o malonumas, atgaiva, todėl reikia tuo vaikus įtikinti, reikia atrasti tinkamą progą, su knygų pasauliu supažindinti, parodyti vaikui, koks tas pasaulis nuostabus ir patrauklus. Čia formulės, kuri visiems tiktų, nėra. Kiekvienas tėvas ar mama savo vaiką pažįsta, todėl ir geriausią priėjimą gali atrasti.
Prisimena kartą matytas filmas apie labai išpaikytą berniuką, kurį užpuolė kažkokia liga. Jis lovoje buvo apkrautas žaislais, elektroniniais žaidimais ir kitomis pramogomis, bet vis tiek nuobodžiavo. Vieną dieną vaiką aplankė jo senelis ir pasisiūlė paskaityti nuotykių knygą, “kurią jo tėvas skaitydavo, kai jis pats buvo mažas, ir jis skaitydavo berniuko tėvui, kai tas sirgdavo ir negalėdavo eiti į mokyklą”. Žinoma, vaikas tokiu pasiūlymu nebuvo per daug sužavėtas. Tik po to, kai senelis paaiškino, jog knyga kupina nuostabiausių nuotykių, berniukas nenoromis sutiko pasiklausyti.
Seneliui skaitant, pamažu įvyko permaina. Knyga tiesiog traukte įtraukė vaiką į savo pasaulį: jis rūpinosi, jaudinosi, komentavo ir laukė, kas bus toliau. Visas nesidomėjimas skaitymu buvo pamirštas. Kai senelis pasiūlė knygą pabaigti kitą kartą, berniukas maldavo dar truputį paskaityti.
Pagaliau nuotykių knyga buvo baigta. Seneliui besiruošiant eiti namo, berniukas nedrąsiai paprašė, kad ir rytojaus dieną ateitų, jam paskaitytų. Galima drąsiai tvirtinti, kad pasveikęs berniukas į knygas su panieka jau niekad nežiūrėjo. Nežiūrės ir mūsų vaikai, jei mokėsime juos skaitymu sudominti.