(Konkurso jaunimo grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)

Vita Narauskaitė

    Pradėdama samprotauti apie dabartinį Lietuvos jaunimą, norėčiau pacituoti Alberto Kamiu žodžius, pasakytus 1957 metais Stokholmo Rotušėje: “Ši karta, paveldėjusi demoralizuotą istoriją, kurioje persipynė žlugusios revoliucijos, nebesuvaldoma technika, negyvi dievai ir mirusios ideologijos, kai menkų gabumų valdžios šiandien gali viską sunaikinti, bet jau nesugeba įtikinti, kai protas tiek smuko, kad tapo neapykantos ir priespaudos tarnu, ši karta, remdamasi vien neigimu, turėjo atkurti savyje ir pasaulyje nors trupinėlį to, ką mes vadiname tauriu gyvenimu ir tauria mirtim”.

    Šie žodžiai, pasakyti prieš trisdešimt šešerius metus — tada, kai manęs ir mano draugų dar nebuvo šiame pasaulyje, yra labai aktualūs ir dabar. Jie aktualus mūsų kartai — Lietuvos jaunimui, ant kurio pačių gula visa atsakomybė už Lietuvos ateitį, jos gerą vardą šiuolaikiniame pasaulyje.

    Šiuolaikinės Lietuvos problemos yra ir mūsų problemos, tik jos dar stipriau, dar skaudžiau paliečia jaunų žmonių gyvenimą, nes pradėti gyventi savarankiškai, kurti šeimą, padaryti savo šeimos gyvenimą jaukų, šiltą ir sotų šiais laikais yra žymiai sunkiau.

    Mūsų tėvai, jauni būdami, gyveno kitaip, iš psichologinės pusės — blogiau, jie neturėjo alternatyvos. Didžioji valstybė iš anksto buvo nupiešus jų gyvenimą, visus sustačius į vieną eilę. Ir tas, kas stiebėsi ir norėjo pamatyti truputį daugiau ir papasakoti kitiems tai, ką matė ir suprato, labai rizikavo netekti savo galvos, ar bent prarasti tą dovaną matyti ir suprasti. Viskas buvo aišku, daug galvoti nereikėjo — buvo kalbama lozungais, mąstoma stereotipais, o laisvas žodis ir žmogus kaip asmenybė pasireikšdavo tik artimiausių draugų rate.

    Tas merdėjimas truko pusę amžiaus — pakankamai laiko, kad sustotų Lietuvos žmonių, kaip tautos, charakterio vystymasis. Ir todėl dabar, kai daug ką reikia pradėti iš naujo, nėra ramsčio, nėra principų, pagal kuriuos sugebėjimas veikti ir yra charakteris. Mes visi labai skirtingi žmonės, bet keletu aspektų esame labai panašūs, netgi vienodi. Bet čia ir yra paradoksas: tai, ką mes turim bendra, ir yra didžiulė kliūtis tautos vienybei siekti išties laisvos, turtingos ir laimingos Lietuvos. Tai — mūsų “apgadintas” mąstymas. Mes sustojom ties praeities analize, visuomet ieškome kaltų, smerkiame juos ir, svarbiausia, negalvojam, kad laikas eina, kad mūsų viltys gyventi geriau ir liks tik viltimis. O juk turi būti atvirkščiai — dauguma jėgų turi būti panaudota priežasčių pašalinimo būdams ir išeičiai surasti. Žinoma, dauguma priežasčių mums nepavaldžios, bet dalis jų visada gali pasiduoti mūsų valiai. Ir dar — įaugę į mūsų sąmonę “reikia” ir “negalima” taip riboja mūsų mąstymą, kad sunku kartais suprasti, ko iš tikrųjų norime. Gyvenam šia diena, per daug nesusimąstydami, kas bus rytoj, o svarbiausia (ir baisiausia), retas kuris pagalvoja, kad rytoj gali numirti. Ir ką taip gyvenantis žmogus gali palikti savo vaikams, kokį pavyzdį, kokias idėjas? Ir todėl pagrindinė jaunimo užduotis — suprasti ir įvertinti tas klaidas, kurias darė vyresnieji, nekartoti jų, ir, jeigu patiems jau sunku pakeisti savo mąstymą, tai nors tinkamai išauklėti savo vaikus. Turint tikslą mažam žmogui įdiegti žmogiškumo ir pilietiškumo pradus, turime išmokyti jį atskirti tikrąjį gėrį nuo tikrojo blogio. Be to niekada nebus tautos vidinės ir išorinės kultūros aukšto lygio.

    Pašėlusi ekonomika labiausiai išmušė iš vėžių jaunimą. Susidarė tokios sąlygos, kad mokytis, kurti šeimą, ją išlaikyti jauniems žmonėms be tėvų pagalbos vargiai įmanoma. Todėl daug kas po paskaitų kur nors uždarbiauja. Ir nemanau, kad tai blogai. Nors truputį nukenčia mokslai, žmogus jaučiasi tvirčiau. Juk taip nesinori likti nuošaly, neturėti finansinių galimybių pasilinksminti, taip nesinori, kad savo ir kitų akyse atrodytum nevykėliu.

    Manau, jaunimas greičiau suprato, kad niekas kitas, tik jie patys gali padaryti savo gyvenimą laimingą. Aš suprantu, kai skundžiasi esą skurdžiai seni žmonės, kurie jau neturi fizinių jėgų dirbti, jiems belieka tikėtis paramos iš valstybės. Bet kai suaugęs žmogus, kuriam iki pensijos dar toli, pradeda verkšlenti, kad negali išmaitinti šeimos, man jo negaila. Paprastai tokie žmonės kaltina valstybės politiką, įstatymus ir t.t. — tik ne save. O apie tai, ką jis konkrečiai pats gali padaryti savo padėčiai pataisyti, jis nepagalvoja. Daugiau pasitikėjimo savimi, Aukščiausiojo palaimos, ir — pirmyn! Išeitis visada yra, netgi tada, kai jos buvimas mažiausiai numatomas.

    Visai kas kita, kai pagalbos lauki ne iš valstybės ar kitų žmonių, o tikiesi nematomos, bet širdimi jaučiamos paramos savo darbuose. Reikia tikėtis, kad Dievas visur mato mus, kad mintys apie jį apšvies mūsų protą, padės surasti tinkamą sprendimą, apsaugos mus nuo pikto. Tai padeda pakelti nesėkmes, nepasiduoti kovoje. Kai man nepasiseka, ar aplinkybės susiklosto ne taip, kaip man norėjosi, aš visada pagalvoju apie tai, kad Dievas myli mane ir daro man taip, kaip man reikia, o ne kaip aš noriu. Tai padeda suprasti klaidas ir sukaupti jėgas kelionei į taip trokštamą sėkmę.

    Kiekvienas žmogus turi savo požiūrį į religiją, todėl apibendrinti Lietuvos jaunimo požiūrį į Katalikų Bažnyčią visai nelengva. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus supranta ir kaip vertina tikėjimo Kristumi įtaką savo gyvenimui. O auklėjimas čia daugiau antraeilis dalykas. Kad ir kaip religingai tėvai auklėtų savo vaiką, jeigu jis pats savyje nepajus tikėjimo šviesos, jis nebus tikrai tikintis. Turiu daug pažįstamų, kurie nuo mažens buvo pratinami lankyti bažnyčią, ir tai iš pareigos buvo daroma iki tol, kol jie suprato, kad tas bažnyčios lankymas jiems buvo kaip kažkas įprasta ir nepastebima, o vėliau — ir nereikalinga. Ir pažįstu tokių, kurie patys, jau suaugę ir supratę, kas iš tikrųjų jų gyvenime yra religija, nutarė apsikrikštyti ir sąžiningai praktikuoja savo tikėjimą. Taigi šis dalykas priklauso nuo konkretaus žmogaus valios ir širdies.

    Bažnyčia ėmė vykdyti daugelį auklėjimo ir švietimo funkcijų, tik neretai jų turinys jaunimui atrodo per daug didaktiškas, net konservatyvus, todėl dažnokai ir nepriimtinas. Laikui einant, keičiasi žmonės, jų mąstymas, požiūris į įvairius dalykus. Daugelį dabartinio mūsų gyvenimo reiškinių anksčiau net negalima buvo įsivaizduoti, o dabar tai gyvenimo norma. Jaunimas, pavargęs nuo visokių “reikia” ir “negalima”, stengiasi atrasti savo nuo niekieno nepriklausomą poziciją, kurioje randa pakankamai atsikirtimų visiems “reikia” ir “negalima”. Todėl, manau, kelias į tokios kartos žmogaus sielą yra toli gražu ne per jo veiksmų vertinimą. Atvirkščiai, šis vertinimas turi būti daromas beldžiantis į jo sielą. Paveikiant gėrio ir blogio supratimą, protą, sąžinę, netgi emocijas, galima padaryti taip, kad vienąkart padaryta nuodėmė niekados daugiau nepasikartos. Bus pasmerkiamas veiksmas, o ne pats žmogus. Žmogus bus ramus ir išmintingas.

    Vienpusiškai vertinamas, smerkiamas veiksmas šiuolaikiniam žmogui sukelia greičiau pasipriešinimo ir gynybos reakciją. Susidaro sąlygos pasireikšti apmaudui, netgi pykčiui. Gindamasis žmogus teisinasi, ir tada žmogaus sielai padaroma daugiau žalos, negu naudos.

    Pašėlusiame mūsų gyvenime reikia turėti ramstį, o juo gali būti tik tas, kas amžina — Dievas, o Jis — Meilė, Išmintis ir Grožis, kas ir turi skatinti veikti, ir tik tada atkursim savyje ir pasaulyje nors trupinėlį to, ką mes vadiname tauriu gyvenimu ir tauria mirtimi.

■    “Caritas” draugija Kaune, Marijampolėje ir Utenoje įsteigė “sriubos virtuves”, kuriose sriuba pamaitinami vargan patekę žmonės. Tokių virtuvių bus steigiama ir kituose miestuose. Jas išlaikyti padeda miestų savivaldybės, įmonės, verslininkai ir kiti aukotojai.

■    Kun. Stasys Raila, atvykęs į JAV 1939 m. ir dėl prasidėjusio II Pasaulinio karo negalėjęs grįžti į Lietuvą, vikaravęs Filadelfijoje, ligi 1976 m. dirbęs LKR Šalpos organizacijoje, atšventė 60 m. kunigystės sukaktį Brooklyne, N.Y., Apreiškimo parapijoje.