NEGIMUSIO MOTINA

     Naktis. Tamsi rudens naktis. Už lango įkyriai į palangę barbena lietus. Nejauku tokią lietingą naktį keliaujančiam keleiviui. Tačiau galbūt jam širdyje gera, galbūt kažkas jo laukia. Tai didžiulė laimė, kai tavęs kas nors laukia, o aš jau seniai nieko nebelaukiu. Mano širdyje tamsu ir žvarbu, kaip šią rudens naktį. Naktimis, o ypač tokiomis, aš vis negaliu užmigti. Tada pasiremiu ant alkūnės, žiūriu į tamsą ir galvoju. Žiūriu ir galvoju. Šalia miega vyras, o lauke taip įkyriai į palangę barbena lietus.

     Vaikai dažnai mėgsta vienas kitą klausinėti, koks metų laikas jiems labiausiai patinka. Jei manęs kas paklaustų, atsakyčiau, kad visi metų laikai vienodai niūrūs. O labiausiai nekenčiu rudens, nes tą atmintiną rudenį aš sutikau savo būsimąjį vyrą.

     Susipažinome šokiuose. Šokti labai mėgdavau. Savo kaime nė vienų šokių stengdavausi nepraleisti. Tačiau atvažiavusi studijuoti į Vilnių, į šokius eiti nedrįsau. Aš buvau labai drovi. Vilnius mane baugino savo nežinomybe. Pirmąkart draugės mane nusitempė į šokius tik antrame kurse.

     Iškart į akis krito vienas vaikinas. Aukštas, vešliais garbanotais plaukais, mėlynų akių. Negaliu sakyti, kad įsimylėjau, tačiau jis man patiko. Atsimenu, kaip iš džiaugsmo suvirpėjo širdis, kai jis mane pakvietė šokiui. “Algis” — prisistatė. “Angelė” — atsakiau. Po truputį įsikalbėjome. Pasirodo, kad jis taip pat mokosi universitete, trečio kurso studentas, vilnietis. Pasibaigus šokiams, palydėjo mane į bendrabutį.

     Taip tarp mūsų užsimezgė draugystė. Algis buvo nuoširdus, linksmas, geras — žodžiu, toks, apie kurį svajoja kiekviena mergaitė. Nepajutau, kaip mano širdyje įsižiebė meilė. Jaučiau, kad nebuvo abejingas nė jis. Šis jausmas stiprėjo, kol galiausiai vieną vėlyvą vasaros pradžios vakarą Algis prisipažino mane mylįs. Tį vakarą į bendrabutį grįžau lyg ant sparnų. Nemiegojau visą naktį. Algis — šaunus vaikinas ir studentas. Jis mane myli. Myli — net nesinori tuo tikėti. Kokia laimė. Jis bus mano, o aš būsiu jo. Mes būsime laimingi visą gyvenimą, visą amžinybę.

     Sesija pralėkė vienu akimirksniu. Atėjo laikas važiuoti namo. Sunku, labai sunku buvo išsiskirti su Algiu geležinkelio stotyje. Parvažiavusi namo, skaičiavau dienas, laukdama, kada galėsiu vėl važiuoti į Vilnių. Pagaliau atėjo tas laikas. Vėl pilnos laimės dienos su Algiu. Trumpos dienos. Nejučiomis pralėkė Kalėdos,

     Nauji Metai, Velykos. Artėjo vasara.

     Nejučiomis pajutau savyje pasikeitimus. Sunerimau. Nuėjau į Moterų konsultaciją. Deja, čia mano nerimą ne išsklaidė, o patvirtino. Aš esu jau ne viena. Su manimi jau yra tas, kurio aš visai nelaukiu ir nenoriu. Rimtai išsigandau. Ką reikės pasakyti tėvams? Kaip aš pasirodysiu kaime? Visi pirštais užbadys — merga su vaiku, merga su “kraičiu”. O ir vaikas gims ne vaikas, o benkartas. Juk aš netekėjusi. Ką man daryti?

     Susitikusi su Algiu, pasakiau:

     —    Algi, aš nėščia.

     —    Ką? — nepatikėjo Algis. — Negali būti! Tu turbūt apsirikai.

     —    Neapsirikau. Tą man pasakė Moterų konsultacijoje.

     —    Tai ką dabar darysime?

     —    Algi, tu galėtum mane vesti, ir viskas būtų gerai.

     —    Vesti? — paniuro jis. — Man reikia pirmiausia baigti mokslus. Suprask pati, aš kitaip negaliu.

     —    Tai ką man dabar daryti! — jau ne pasakiau, o tiesiog rėkte išrėkiau. — Juk aš laukiu kūdikio!

     —    Ramiau. Jis dar nėra kūdikis, o tik ląstelių gniužulas.

     —    Bet jis bus kūdikis!

     —    Gali ir nebūti.

     —    Ką tu nori tuo pasakyti? — nesupratau aš.

     —    Tu gali pasidaryti abortą.

     —    Abortą? Juk tai žmogžudystė!

     —    Kokia žmogžudystė? Juk sakiau, kad tai tik ląstelių gniužulas.

     —    Algi, bet aš nenoriu daryti aborto!

     —    Kaip nori — pasirink — arba vaikas, arba aš.

     Lengva pasakyti — pasirink. Aš noriu ir vieno, ir kito. Bet tai neįmanoma. Algis tai pasakė rimtai ir griežtu balsu. Beliko vienas kelias — vėl į Moterų konsultaciją. Gydytoja paklausė, ar nešiosiu kūdikį, ar darysiu abortą.

     —    Abortą, — tyliai atsakiau.

     —    Ką, abortą? — neišgirdo gydytoja.

     —    Taip, — dar tyliau atsakiau.

     Gydytoja ėmė mane įtikinėti, kad atsisakyčiau tos minties. Galimos įvairios komplikacijos, o pirmojo nėštumo nutraukimas yra ypač pavojingas. Mano širdis jau buvo linkusi paklausyti gydytojos patarimų, tačiau aš galvojau, ką pasakys tėvai, o ausyse tebeskambėjo Algio žodžiai: “Pasirink — arba aš, arba vaikas”. Aš taip mylėjau Algį. Kaip dabar pagalvoju, iš meilės moteris yra pasirengusi padaryti bet ką. O aš tuomet iš meilės buvau pasirengusi padaryti didžiausią nusikaltimą meilei — nužudyti tą, kuris paprastai pašaukiamas meilės dėka ir jos šviesoje. Tuomet aš dar taip negalvojau. Aš net nenorėjau prileisti minties, kad neteksiu Algio. Todėl gydytojos įkalbinėjimai jau nieko negalėjo pakeisti. Pasakiau, kad noriu pasidaryti abortą. Tada gydytoja liūdnai palingavo galvą ir davė nukreipimą.

     Ėmiau laukti nurodytos aborto dienos. Tas laukimas buvo siaubingas. Nieko nenorėjau, net susitikti su Algiu. Vyliausi, kad po aborto ateis palengvėjimas, tėvai nieko nesužinos, o Algis, baigęs universitetą, mane ves. Atrodė, viskas bus gerai.

     Pagaliau ta diena atėjo. Man darė, medikų terminais tariant, abraziją. Abortas, abrazija, išsiurbimas, išvalymas, nėštumo nutraukimas — daugiau ar mažiau nekalti žodžiai, kurie slepia baisų ir bjaurų dalyką — žmogžudystę. Žmogžudystę, kurią atlieka žmonės, davę Hipokrato priesaiką. Šios procedūros stengiuosi neprisiminti. Jausmas toks, lyg būtų mane mechaniškai prievartavę. Atrodė, kad iš mano kūno traukia mano organus, naikina mane pačią. Pagaliau ta procedūra buvo baigta. Kai mane nukėlė nuo operacinio stalo, akyse pasidarė tamsu. Spėjau pamatyti išsigandusius gydytojų veidus. Daugiau nieko neatsimenu. Atsipeikėjau palatoje. Pasirodo, aborto metu man buvo pažeista gimdos sienelė ir prireikė skubios operacijos. Iš ligoninės išėjau tik po mėnesio.

     Ar man palengvėjo? Iš dalies — taip. Atrodė, kad krizė jau praėjusi. Tačiau savyje pradėjau jausti nykią tuštumą. Kažko man trūko. Bet to kažko jau nebuvo. Ne, negaliu sakyti, kad nebuvo. Nežinau, bet kažkodėl pradėjau sapnuoti mergaitę, kokių ketverių — penkerių metų. Plaukai gelsvi, akys mėlynos mėlynos. Žaidžia sau viena, veidelis rimtas, ir žvilgčioja į mane liūdnomis akimis. Aš ją kalbinu, o ji tyli, žaidžia ir į mane žvilgčioja. Aš noriu ją paglostyti, o ji tolsta nuo manęs. Ne, ji nebėga, ji kojų nejudina, tačiau atstumas tarp mūsų nemažėja. Tarsi plauktų ore. Aš einu artyn, bėgu per gatves, per laukus, o ji sau žaidžia ir tolsta. Galiausiai pastebiu, kad įbėgu į mišką, esantį prie mūsų kaimo. Čia mergaitė pradingsta, o kažkoks balsas aidu kartoja: “Čia tik gniužulas, tik gniužulas”. Siaubas apima mane, šoku iš lovos visa suprakaitavusi. Po kelių dienų vėl tas pats sapnas. Jis truputį kitoks, tačiau visada matau tylinčią mergaitę gražiu veideliu ir liūdnomis, mėlynomis akimis. Pavadinau tą mergaitę Kristinos vardu. Abortas jai sutrukdė ateiti į pasaulį, tačiau niekas negali jai sutrukdyti manęs aplankyti sapne. O ji ateina kartais kartą per savaitę, kartais kelis kartus. Aš žinau, kad prabusiu visa suprakaitavusi, bet šio sapno laukiu, po jo kažkaip palengvėja. Iš linksmos mergaitės tapau susimąsčiusia, akys pasidarė neramios. Tėvai tai aiškino operacijos pasekmėmis. O kodėl reikėjo daryti šią operaciją, tėvai nežino. Ir gerai, kad nežino. Nežinau, ką jie pasakytų.

     Pasibaigė atostogos, vėl prasidėjo studijos. Neilgai trukus, susitikau Algį. Prieš tai atrodė, kad štai, susitiksiu Algį, iš džiaugsmo pulsiu ant kaklo, nes kelis mėnesius nesimatėme. Deja, taip nebuvo. Pasisveikinome kažkaip oficialiai. Jaučiu, kad manyje kažkas nutrūko, siejęs mane su Algiu. Apie buvusius įvykius nekalbėjau nei aš, nei Algis. Kažin, ar aš tebemyliu jį? Atrodo, kad myliu, tačiau meilė pasidarė šalta.

     Pagaliau Algis baigė universitetą. Dar po metų mes susituokėme. Dabar jau nereikės gėdytis, kad aš nėščia. Kai pagimdysiu vaiką, gal pasimirš tie slogučiai, Kristina iš sapno. Praėjo metai. Praėjo kiti. Praėjo treti ir ketvirti. Vaikų nebuvo. Sunerimome. Čia kažkas ne taip. Juk esu buvusi nėščia. Nutarėme kartu su vyru kreiptis į gydytojus. Padarė tyrimus. Kai nuėjome sužinoti rezultatų, gydytojas kreipėsi į mano vyrą:

     —    Norėčiau, kad paliktumėte mus vienus pasikalbėti.

     Vyrui išėjus, gydytojas kiek patylėjo ir tarė:

     —    Gaila, tačiau jūs niekada neturėsite vaikų.

     —    Daktare, kodėl? — sušukau, o galvoje šmėstelėjo baisi nuojauta.

     Tyla. Gydytojas žiūri pro langą. Lauke pavasaris. O mano širdyje įtampa kas akimirka didėja. Gydytojas atsisuka į mane, pabarbena pieštuku į stalą ir vėl žiūri pro langą. Matau, kad galvoja ir renka žodžius. Galiausiai taria:

     —    Aš nenorėjau, kad mūsų pokalbį girdėtų jūsų vyras. Ką išgirsite iš manęs, vyrui sakyti, ar ne — nuspręsite pati. Matote, neprofesionaliai atliktas abortas ir po to sekusi operacija...

     Tyla...

     —    Ne, vilčių nėra.

     Iš kabineto ne išėjau — išsvirduliavau. Algis, pažiūrėjęs į mane, viską suprato.

     —    Kodėl? — tepaklausė.

     —    Pasirink — arba aš, arba vaikas. Jau pasirinkta, — karčiai atsakiau.

     Gyvenimas tapo niūrus. Net ta mergaitė nebesisapnuodavo. Kas prarasta, jau nebesusigrąžinsi. Vaikų nėra, nebėra prasmės gyventi. Ateina Naujieji Metai — sėdime už stalo vieni du. Pasikeičiame banaliais linkėjimais: laimės, sveikatos. Ir vėl slegianti tyla. Ateina Velykos. Ir vėl jokio džiaugsmo. Su vyru kalbamės mažai. Nėra apie ką kalbėti.

     Kur tik beeičiau — visur gyvas negimusio vaiko prisiminimas. Eina mokiniai į mokyklą — galvoju: “Ir mano jau eitų”. Važinėjasi su dviračiais paaugliai: “Ir mano toks būtų”. Matau einančią porelę: “Galbūt ir manasis jau mylėtų”.

     Jei pamatau nėščią moterį, būtinai pasižiūriu į veidą. Kiek jis daug pasako. Kartais tas veidas būna neramus, akys skausmingai bėgioja. a^da žinau, kad ta moteris nelaiminga. Kartais pamatau veidą, nušviestą skaisčiu džiaugsmu ir ramiu pasitikėjimu savimi. Žiūriu į tokį veidą, o širdis rauda: “Kodėl, Algi, negalėjai mane apdovanoti tokiu džiaugsmu? Tu mane apdovanojai meile, ir aš buvau laiminga, bet kciėl dėl mokslo atsisakei laimės visam gyvenimui? Tu negalvoji, kad tai buvo kūdikis, o aš tai jaučiu. Aš nužudžiau ne tik jį, aš nužudžiau save, savo švelnius jausmus. Mes turime namą, kuriame puikiausiai galėtų gyventi dešimt vaikų, automobilį, bet kam visa tai?” Tuo metu aš net nekęsdavau savo vyro.

     Kino teatre rodė B. Natkinsono dokumentinį filmą “Nebylus šauksmas”. Draugė patarė ten nueiti. Pasakojo, kad tą filmą B. Natkinsonas sukūrė kaip atgailą už savo nužudytas 10.000 gyvybių. Atsisakiau. Man sunku matyti nėščią moterį, nežinau, kaip jausčiausi, pamačiusi filmą. Aš ir taip neturiu ramybės ir nežinau, kas man gali padėti. B. Natkinsonas daro atgailą ir jam galbūt lengviau. Atgailą? Taip, o kada aš buvau išpažinties? Daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Algis buvo netikintis, ir aš pamažu nutolau nuo tikėjimo. O gal iš tikrųjų palengvėtų, atlikus išpažintį?

     Sekmadienį atlikau išpažintį. Kunigas, išgirdęs apie abortą, išsigando:

     —    Sese, ką padarei?

     —    Aš žinau, kunige, ką padariau, — atsakiau, — ir todėl jau dvidešimtį metų neturiu ramybės. Nežinau, ar iš viso ją galima susigrąžinti. Juk to, kuris galėtų grąžinti ramybę, jau nebėra.

     Artėjo Naujieji Metai, todėl kunigas patarė Kūčioms, Kalėdoms ir Naujiems Metams paimti keletą vaikų iš vaikų namų. Vyras tam neprieštaravo.

     Pirmąkart mūsų namai suskambėjo nuo vaikų juoko. Stengiausi, kiek galėdama, kad vaikai bent kiek pajustų namų šilumą. Mačiau, kokie laimingi jie buvo. Žiūrint į juos, ir man geriau pasidarė. Vienas vaikas užsirangė man ant kelių, prisiglaudė ir tarė:

     —    Mama.

     Krūptelėjau, tarsi perkūnas būtų trenkęs į mane. Nusisukau ir tik glosčiau vaiko plaukus. “Vaikeli, kad tu žinotum, kad aš esu motina, bet negimusio vaiko ir kuris niekada negims. Aš galėjau šį vardą girdėti kiekvieną dieną, bet pati sau uždraudžiau”.

     Dabar visą laisvalaikį skiriu “Caritui”. Kiek galėdama padedu žmonėms. Man jau žymiai geriau. Tikiu, Dievas man šią nuodėmę atleis. Tik aš nežinau, ar aš pati galėsiu sau šią nuodėmę atleisti. Ar ateis toks laikas? Kažin...

     O lietus už lango vis barbena...

► Religinės šalpos suvažiavime 1994 m. rudenį Brooklyne, N.Y., mons. K. Vasiliauskas iš Vilniaus pareiškė, kad Lietuvoje “dar labai toli nuo Dievo karalystės". Žmogaus siela sužalota. Dvasinės žaizdos gydomos ilgai, ilgai. Truks 2-3 generacijos, kol visa tauta atsinaujins.