JONAS LAURIŪNAS, SJ

     “Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: 'Viešpatie, išmokyk mus melstis’” (Lk. 11, 1).

     Su malda mes turime daugiau sunkumų negu Jėzaus mokiniai. Ne tik dėl maldos turinio mums kyla abejonių. Mes klausiame: iš viso ar verta melstis? Galbūt dar turime ir kitokių sunkumų: laiko stoka; mūsų nepatenkinanti tradicinė senovinė forma - ji neatitinka mūsų vidinės jausenos. Bet turbūt tikriausias sunkumas melstis slypi kažkur giliau. Nes kai mes kuo nors esame labai įsitikinę, randame tam laiko, surandame ir žodžių išreikšti.

     Prisipažinkime atvirai: mes abejojame, ar malda turi tikslą. Kažkas prasitaręs, kad melstis - tai kalbėtis telefonu, nesant tikram, ar kitame laido gale kas klauso. Ar mūsų maldos nueina kur reikia? Ar yra kam naudingos? Daugelis tvirtina, kad iš maldos  - jokios naudos: tai beprasmiška laiko gaišatis. Ar malda turi prasmę?

Šį paveikslą piešė Marija Banguolė Raugaitė, kuri 1967 m. baigė Filadelfijos meno kolegiją bakalauro laipsniu. Vėliau dar studijavo Pensilvanijos meno akademijoje. Pradėjusi abstraktais, perėjo į įžvalginių portretų tapybą bei visokias vizijas. Yra laimėjusi premijų bendrose parodose. Dabar, gyvendama Los Angeles, baigia studijas magistro laipsniui ir mokytojauja.

     Turime žinoti, kad daugelio dalykų malda nepakeisime. Būtų utopija kasdien sulaukti stebuklo. Jei reikia ką pakeisti, pirmiausia turime patys pridėti ranką. O gal geriau yra dirbti negu melstis? Mūsų protėviai vienodai vertino ir vieną, ir kitą: darbą ir maldą. Ne vienas šiandienis žmogus yra įsitikinęs, kad mums padėti gali tik darbas, pastangos, bendri siekimai. Į maldą žiūrime skeptiškai.

Dievui mes negalime nurodinėti ar sąskaitų pateikti. Klausimas “ar malda naudinga?” iš esmės klaidingas. Malda nėra priemonė tikslui - informuoti Dievą ar jį “paspausti”.

     Bet Jėzus sako mums, kad “reikia visuomet melstis ir nepaliauti” (Lk 18, 1). Jo žodžiai galioja ir dabar. Jis moko mus, ko turime melstis ir kaip melstis. Jis užtikrina mus, kad būsime išklausyti: jei žmonės išklauso savo vaikų ir draugų prašymus, tai juo labiau Dievas išklausys mūsų maldas!

     Kaip tai suprasti? Kaip tai suderinti su mūsų patirtimi? Ar šis pažadas nėra tuščias?

     Trumpame apmąstyme neįmanoma aprėpti visko, ką Jėzus nori mums pasakyti apie maldą - pasitenkinsime viena kita mintimi.

     Dievo reikalai- aukščiau.Ko laukiame, kai meldžiamės? Norime, kad Dievas atsižvelgtų į mūsų poreikius, kad padarytų tai, ko prašome. Mes norime, kad mūsų malda atneštų mums ką gera. Jeigu to nepatiriame, nusiviliame. Manome, kad Dievas turėtų būti “teisingesnis”. Jei meldžiamės, jei laikomės Dievo įsakymų ir padoriai krikščioniškai gyvename, Dievas turėtų tai “įvertinti” ir aiškiai parodyti.

     Mūsų maldos samprata neretai yra per daug žmogiška, primityvi. Štai pavyzdys iš senesnių laikų. Pasitaikius lietingai vasarai viename kurorte, žmonės susirinko pas kleboną ir sakė: “Padarykime rytoj procesiją, prašydami, kad liautųsi lietus”. Klebonas išklausė kalbų, paskui ramiai nuėjo prie barometro, pabarškino ir šypsodamasis pasakė: “Pirmiausia prašykime Dievą, kad padėtų mums išsklaidyti savo širdyse pykčio, pavydo, įtarumo, neapykantos debesis, o paskui žiūrėkime barometro”.

     Kur čia tiesa? Jei žmonės tikrai manė, jog užtenka tik surengti procesiją, ir Dievas savo ranka nugins debesis į kitą kraštą, kad jiems būtų maloniau atostogauti (net nepagalvojo apie žemdirbius, šienapjūtę ar javapjūtę), tai jų galvojimas buvo primityvus ir savanaudiškas. Ar norime pasakyti, kad nereikia jokių maldų, procesijų? Jokiu būdu! Norime pasakyti, kad meldžiamės ne tam, lyg “piketuotume” su savo reikalavimais Dievui, bet kad pareikštume, jog esame jo priklausomi,todėl galime visko prašyti, dar labiau - už viską dėkoti. Dievas, kuris vien privalėtų rūpintis mūsų sveikata, geru oru ir būtų atsakingas už visus mūsų gyvenimo mažmožius, būtų ne Dievas, o talismanas.

     Galbūt sąmoningai mes taip primityviai ir nemąstome, bet šitokios mintys dažnai lenda mums į galvą. Mes norime, kad Dievas kas žingsnis mums atsilygintų už mūsų paklusnumą, reikalaujame sau sėkmės. Bet su Dievu negalima taip elgtis! Dievui mes negalime nurodinėti ar sąskaitų pateikti. Klausimas “ar malda naudinga?“ iš esmės klaidingas. Malda nėra priemonė tikslui -informuoti Dievą ar jį “paspausti”. Maldos tikslas yra visai kitas.

     Mūsų malda turi būti Dievo išpažinimas. Malda - tai pirmiausia Dievo pripažinimas ir pagarbinimas.Melsdamiesi mes pareiškiame, kad Dievas yra, kad mes visiškai priklausome nuo jo. Pareiškiame, kad už visa, kas mes esame ir ką turime, ačiū jam! Melsdamiesi mes atsiskleidžiame jo žodžiui, ieškome jo valios.Mes norime, kad jo “interesai” taptų mūsų interesais. Melsdamiesi mes nenorime primesti jam savo valios, bet norime patys prisiderinti prie jo valios. Šiuo tad požiūriu ir pateikiame Dievui savo asmeninius prašymus. Jie įjungiami į didžiuosius prašymus, kuriuos pirmiausia pateikti Dievui Jėzus moko savo sudėtoje maldoje “Tėve mūsų”. Ko ja prašome?

     Pirmiausia prašome, kad visi žmonės Dievą šventai pripažintų, kad ateitų jo viešpatavimas, kad jo valia žemėje būtų vykdoma lygiai mielai ir tiksliai, kaip ji vykdoma danguje. Tik po to prašome “kasdienės duonos” ir visko, kas reikalinga kasdieniam mūsų gyvenimui; prašom atleidimo ir atlaidumo, kurio taip reikia taikiam žmonių sugyvenimui. Meldžiame stiprybės, kai esame gundomi, ir apsaugos nuo visokio blogio.

     Visa tai - rimti prašydami, ir jie nelieka neišgirsti. Bet žiūrėkime eilės. Buitiniai bei individualūs prašymai - ne pirmoje vietoje; jie yra įjungti į didelį prašymą, kad ateitų Dievo viešpatavimas, o su juo - tikroji taika ir palaima. Trokštame ir prašome, kad išsipildytų Dievo mintys bei planai mumyse ir pasaulyje. Šiuo požiūriu mes išklausomi.

     Dievas išklauso savo būdu.Bet argi daug maldų nelieka neišklausytų? Paklauskime antraip: iš kur mes žinome, kad jos neišklausytos? Gal jos išklausytos kitaip, negu mes manome, kitoje plotmėje, kitu laiku? Dievas mato mūsų praeitį, dabartį ir ateitį viename taške. Tariamas mūsų prašymų neišklausymas gali jo akyse atrodyti visiškai kitaip. Mes nežinome kaip: nežinome kodėl. Bet tikėjimo šviesoje mes tikrai žinome: Dievas išklauso taip, kaip naudingiau mūsų išganymui. Net ir tada, kai malda mums atrodo neišklausyta, tikėjimas mums sako: Dievas yra, jis mato, girdi mus ir bėdoje neapleis mūsų.

     Ką visa tai reiškia? Gal turime atokiai laikytis nuo Dievo ir tik iškilmingus himnus jam giedoti, o ne kaip vaikai familiariai kalbėtis su juo apie viską, kas mus jaudina, slegia ar džiugina? Be abejonės, turime tam teisę. Bet ne kaip užsispyrę vaikai, kurie trepsi ir rėkia, kad būtinai pasiektų savo, bet kaip nesavanaudžiai žmonės, žinantys, kad Dievas juos globoja ir kad visi jų prašymai turi įsijungti į Jėzaus prašymą: “Ne mano, bet Tavo tebūna valia!”

     Viena motina vežė savo nesveiką dukrelę į Liurdą, kur Dievo artimybė dažnai pasireiškia nepaprastu būdu. Traukinyje sakė maldininkus lydinčiam savo klebonui: “Kokia būčiau laiminga, jei dukrelė pasveiktų! Bet tegu būna taip, kaip Dievui atrodys geriau”. Vaikas nepasveiko. Grįždama motina kalbėjo: “Mes vis tiek labai laimingos. Mes pajutome, kad mūsų vargas turi prasmę, ir mes jį noriai ir linksmai nešime. Toks mūsų Liurdo stebuklas”. Ši moteris suprato, ką Jėzus yra pasakęs, kad meldžiantiems

     Dievas visada duoda “Šventąją Dvasią”: nebūtinai tai, ko prašyta, bet daug daugiau, kažką nepaprastai didžio - Dvasią Jėzaus, kuris ant kryžiaus meldėsi: “Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią”.

     Mes einame prie Dievo ir mūsų užtarėjų - šventųjų ne taip, kaip prie advokato. Advokatas atstovauja mūsų reikalui, mūsų teisei. Už tai jam atlyginame. Jis mums tarnauja, mes jam atsilyginame. Maldoje einame prie Dievo ne tam, kad jis mums tarnautų, bet kad mes būtume geri jo tarnai, kad jis per mus pasiektų savo šventus tikslus.Savo malda mes nenorime pakeisti Dievo valios, o veikiau - kad jis pakeistų mūsų valią, kad duotų mums jėgų atsiduoti visu gyvenimu jo valiai. Kiekvienas mūsų prašymas turi prisijungti prie centrinio “Tėve mūsų” prašymo: “teesie Tavo valia!” Mūsų verkianti ir kenčianti širdis turi teisę tarti “Tepraeina ta taurė!” Bet taip pat turime sakyti drauge su Jėzumi: “Tebūnie ne mano, bet Tavo valia!”

     Turime palaidoti Dievo - talismano sampratą. Negaila jos. Mums reikia melstis, kad mes neprarastume tikrojo Dievo; Dievo, kuris mus pašaukė vardu, kuris mus su meile prakalbino ir kuris nori, kad mes atsilieptume į jo žodį, atsilieptume pasitikėjimu ir dėkingumu: “Tu esi mano Dievas, mano širdies Dievas!”

     Kai iš tikros širdies sakome Dievui “Tėve”, mūsų malda prasminga. Ji suartina mus su Dievu, ji atveria mus Šventajai Dvasiai, kaip užtikrino Jėzus (Lk 11, 13). Jei mes tikime Tėvu, mūsų poreikiai yra patikėti geriausioms rankoms.

■    Lietuvoje nuo 1955 m., kai Sovietų Sąjungoje buvo leisti abortai, buvo sunaikinta apie milijonas negimusių gyvybių. Apie šią Lietuvos nelaimę taip skelbia “Šeimos” žurnalas.

■    Katalikų universitetas Vašingtone priglaudė j JAV sostinę nuvykusias “Virgo” ansamblio studentes ir vadovus. Jos dainavo Lietuvos ambasadoje.