Kun. K.J. Ambrasas, SJ
Kiekviena bažnyčia turi savo istoriją, bet turbūt tokią erškėčiuotą, tokią permainingą ir skaudulių kupiną, regis, tegalėjo išgyventi tiktai Kauno jėzuitų bažnyčia, kuri kartu su vienuolynu ir gimnazija prieškariniais laikais buvo įsikūrusi keturkampyje. Jo ribos gal šiek tiek nesutampa su senosios rotušės ketvirtainiu. Tas šventasis Kauno senamiesčio keturkampis: Katedra, Vytauto Didžiojo, seminarijos ir Šv. Ksavero bažnyčia, buvusi paženklinta Rotušės aikštės 12-uoju numeriu...
Kaune jėzuitai apsigyveno prieš 350 metų — 1642, kai Jėzuitų ordino provinciolas kun. Fabricijus atsiuntė 5 šios draugijos narius: kun. Adomą Sabaliauską, kun. Jurgį Grunbergą ir tris brolius Kojelavičius — Kazimierą, Petrą ir Albertą, iš kurių paskutinysis yra garsiosios Lietuvos istorijos, taip nesėkmingai kelis ar net keliolika metų sovietinio režimo metais užstrigusios ir tik neseniai išspausdintos istorijos autorius, apie kurį A. Šapokos istorijos apžvalginiame straipsnyje J. Jurginio net neužsiminta. Trys minėti broliai jėzuitams atidavė Kauno rinkoje buvusius savo namus. Miesto Storasta, anuomet buvęs Lietuvos kancleris Stanislovas Radvila, specialiu raštu pavedė Kauno miesto malonei jėzuitus, kuriuos kauniečiai svetingai sutiko. Jie, neturėdami savos bažnyčios, Mišias pradėjo aukoti Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Kai netrukus jėzuitai įsigijo mūrinį pastatą, kuris lig šios dienos neretai vadinamas Perkūno namais, šį mūrą jie pavertė koplyčia. 1655 į Lietuvą įsiveržę rusai sunaikino ir minėtą jėzuitų nuosavybę.
1666 m. jėzuitai pradeda statyti mūrinę bažnyčią, bet po dvejų metų gaisras surijo pastolius ir kolegijos trobesius. Tiktai po trisdešimt metų pagaliau pasisekė išmūryti sienas ir padengti zakristiją. Nelaimei, ir šiuos darbus sutrukdė karas su švedais. Galų gale kolegijos Vyresniojo T. Pranciškaus Milvydo rūpesčiu XVIII a. antrojo dešimtmečio pabaigoje bažnyčia galutinai pastatyta ir 1722 pašventinta. Anot M. Valančiaus, kuris aprašė šią šventę, ta diena buvo iškilminga: “kun. Milvydas, armotoms šaudant, pernešė Švč. Sakramentą jr perkėlė pamaldas iš koplyčios į bažnyčią. Žmonių buvo daug, kai kurie... verkė iš džiaugsmo”. Per dešimt metų ši bažnyčia dar pasipuošė bokštais ir pasidabino vidumi, bet raudonasis gaidys, prarijęs beveik visą Kauną, sunaikino ir naująją jėzuitų bažnyčią, ir kolegijos statinius. Per septynerius metus Tėvai vėl viską prikėlė ant kojų ir netrukus Žemaičių vyskupas Ant. Tiškevičius atstatytą bažnyčią pašventino.
XVIII a. viduryje jėzuitai atidarė keturklasę mokyklą, kuri netrukus turėjo visas gimnazijos klases, net savo orkestrą, teatrą. Mokiniai grodavo per šv. Mišias. Tik XVIII a. pradžioje atslinkęs maras sustabdė mokyklos, kuri jau buvo virtusi kolegija, veiklą. 1710 m. kolegijoje neliko nė vieno gyvo jėzuito. Kai buvo panaikinta Jėzaus Draugija, mokykla atiteko pranciškonams, bet šie, neturėję mokytų žmonių, mokyklos nesugebėjo išlaikyti, todėl kolegija paversta apskrities mokykla, kurioje 1821-1822 m. mokytojavo poetas Adomas Mickevičius.
Į pranciškonų rankas pakliuvusios jėzuitų bažnyčios vidų 1812 m. į Rusiją žygiuodami prancūzai sunaikino. Po 12 metų rusų valdžia šią bažnyčią pavertė cerkve, o bažnyčiai priklausiusiose patalpose apgyvendino stačiatikių dvasininkus. Pirmojo pasaulinio karo metais, išsikrausčius rusų šventikams, per gaisrą daug kas buvo sunaikinta, o vokiečių patrankų sviediniai padarė žalos, kurią dar labiau padidino bažnyčioje įruošta karo belaisvių stovykla.
Po pusantro šimto metų pertraukos — 1923— į Kauną vėlei grįžta jėzuitai. Jiems grąžinta buvusi nuosavybė. Kitąmet, šiek tiek aptvarkius bažnyčią, pradedamos pamaldos. Gimnazija, išplėsta ir suremontuota, — paaukštinta pagal architekto F. Vizbaro projektą dviem aukštais, o prie bažnyčios įsikuria Lietuvos jėzuitų provincijos centras.
Bolševikmečiu jėzuitų bažnyčia vėlei patiria daug žalos: medinės altorių dalys išlaužytos, karnizai sutrupinti, paveikslai išgrobstyti, po didžiuoju altoriumi sovietiniai vadai įsirengia pirtį ir baseiną, kai kuriuos viršutinius kambarius ir zakristiją paverčia butais. Bažnyčia buvo mėginta paversti koncertų, bet pasitenkinta tiktai sporto sale. Šioje Kauno jėzuitų bažnyčioje buvo vieni iš geriausių Lietuvoje vargonų. Čionai rudenį per Cecilijos atlaidus būdavo tarsi neoficialūs vargonų muzikos festivaliai, koncertai, per kuriuos grodavo įžymūs vargonininkai. Išplėšyti garsieji vargonai, kurių dūdas vaikėzai paaugliai tąsydavo gatvėmis ir dūduodavo. Kiek sunaikinta bažnytinio meno vertybių, įrengimų, baldų, kulto reikmenų! Jų tiksliai turbūt neapskaičiuos net ir dabartiniai šios bažnyčios, vienuolyno ir gimnazijos atstatymo ir visų remontų sunkių naštą užsikrovę ant savo pečių jėzuitai, iš kurių labiausiai ir daugiausiai rūpesčio ir jėgų padėjęs kunigų seminarijos ir kartu šios bažnyčios rektorius kun. Algis Baniulis. Būdamas pofesoriumi, viceprovinciolu ir dar eidamas nemaža kitų pareigų, šis kunigas sugebėjo taip organizuoti darbus, gauti medžiagų, darbininkų ir spręsti daugel šiomis dienomis, regis, neišsprendžiamų uždavinių, kad, nepaisydamas savo sveikatos, dar sugebėjo vadovauti pirmajai Lietuvos jėzuitų gimnazijai ir rugpjūčio 30-ąją dieną surengti naują, didžiulę visos Lietuvos jėzuitų ir tikinčiųjų šventę — naujai atšventinti Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčią.
Šiemet sukako 430 metų, kai šis šventasis — Pranciškus Ksaveras — pirmąkart laivu atplaukė į Indiją — savo misijų kraštą — Goa, kur išlipo į anuomet dar Kristaus nepažinusią žemę. Čia pradėjo skelbti Gerąją Naujieną. Indijos jėzuitai ir tikinčioji visuomenė šiemet iškilmingai visą savaitę minėjo tą sukaktį. Ir štai Kaune taip pat švenčiama ne viena šventė. Į Kauną prieš 350 metų atsikraustė pirmieji jėzuitai. Be to, prieš 270 metų čia pašventinta pirmoji jėzuitų pastatyta bažnyčia. O dabar — po tiek rūpesčio, vargo, daugybės išlaidų ir įdėto triūso bei sveikatos, atveria duris dar naujas Dievo meilės šilumą skleidžiąs židinys. Teduoda dangus daug malonių tiems, kurie jį padėjo iš naujo prikelti, taip ir visiems, kurie įžengs į čia ieškoti tiesos Gėrio ir Vilties.
■ Baltarusijos sostinės Minsko katalikų katedra, komunistų atimta 1951 m., dabar vėl grąžinama katalikams.
■ “Naujasis židinys” — žurnalas prie kurio prisijungę ir “Aidai”, pasigėrėtinai gilus ir turiningas. Jo tiražas 2.250 egz. Spausdina “Katalikų pasaulio” leidykla Vilniuje.
■ Popiežius Jonas Paulius II spalio 9-14 dienomis buvo nuskridęs į Domininkonų respubliką, dalyvaudamas Amerikos atradimo ir krikščionybės įvedimo 500 metų sukakties minėjime. Savo pamoksluose popiežius pasmerkė kolonialinius piktnaudžiavimus ir pagyrė tuos kunigus ir misionierius, kurie su tuo ryžosi kovoti. Buvo net priminta, kad popiežius Aleksandras pagrasino ekskomunika tiems, kurie kolonialine valdžia piktnaudžiauja. Popiežius Jonas Paulius II išaukštino Kolumbą, pažymėdamas, kad Amerikos atradimo data — 1492 m. spalio 12 d. yra viena iš pačių svarbiausių datų žmonijos istorijoje.