Juozas Prunskis
Lietuviškos knygos klubas, veikiąs prie dienraščio “Draugo”, išleido Vytauto Bagdanavičiaus knygą Tikėjimo, išminties ir taikos dvasia, 203 psl., viršelis dail Petro Aleksos. Gaunama “Drauge”.
Knygos istorija tokia: kun. V. Bagdanavičius 1950-1951 m. redagavo “Kristaus Karaliaus Laivą”, tėvų marijonų leidžiamą religinį žurnalą. Jis kiekvienam “Laivo” numeriui rašė šventadienių skaitymų aiškinimus. Jie tikrai buvo turiningi. Juk kun. Bagdanavičius, būdamas marijonas, buvo įsijautęs į pal. Jurgio Matulaičio dvasinio gyvenimo kelią ir jo pamokymus bei patarimus. Jis turėjo ir gerą pasiruošimą: teologijos mokslus baigė Vilkaviškio kunigų seminarijoje, paskui jas gilino Vytauto Didžiojo universitete, gaudamas licenciato laipsnį. Po to tame pačiame universitete dar studijavo humanitarinius mokslus. Vėliau keletą metų mokytojavo įvairiose mokyklose, redagavo “Naująjį gyvenimą” ir pagaliau buvo dienraščio “Draugo” redaktorium. Jam teko vikarauti prel. Krupavičiaus vedamoje parapijoje ir iš jo pasisemti krikščioniškojo socialinio mokslo idėjų.
Šie jo sukurtieji Mišiose skaitomų senojo Testamento ir apaštalų laiškų komentarai dabar, kai skaitymai suskirstyti į tris ciklus (A, B, C), kai parinkti kitokie skaitymai, Mišių skaitymams nepritaikomi, tačiau juose randame daug įžvalgumo, įsijautimo į Šv. Rašto tekstus. Savo komentarus jis praturtina arkiv. J. Skvirecko aiškinimais, Pijaus XII enciklikų ištraukomis, socialinių idėjų polėkiais, pvz., keldamas reikalą įvesti Kristaus Darbininko šventę. Jis cituoja šventųjų pavyzdžius ir posakius, duoda užuominų iš Bažnyčios istorijos, komentarus papuošia pirmaujančių rašytojų posakiais ir mintimis, įveda ir savų atsiminimų iš susitikimų su Lietuvos žymesniais žmonėmis. Taigi šie jo komentarai, praturtinti išvedamomis paralelėmis su kitomis Šv. Rašto vietomis, yra nesenstančios vertės. Gerai, kad išleidžiant atskiru leidiniu, jie buvo išsaugoti ir padaryti prieinamais platesniam skaitytojų ratui ne tik dabartiniais, bet ir ateinančiais metais. Autorius nėra siaurų pažiūrų, o sugeba pasakyti svaresnį žodį ir dabar aktualiais visuomeniniais klausimais, kaip tai matyti iš skyrelių pavadinimų, pvz., Džiaugsmo pasaulėžiūra, Apie meilę, Meilės giesmė, Kaip laimėti nelaimėse, Apie laisvę ir Bažnyčią, Miego dvasia, Mirtis, iš kurios jau mes esame prisikėlę, Dvasinio gyvenimo pavojai.
Savo svarstymuose autorius rodo nemažai originalumo, nėra banalus. Šalia religinių, teologinių bei filosofinių svarstymų, čia kreipiamas reikiamas dėmesys ir į tautos bei jos pirmūnų branginimą, pvz., Kudirkos, Maironio. Paduodamos ne sausos tiesos, o su psichologiniu įžvalgumu. Pabrėžia, kad mes esame Dievo kūrybos tęsėjai. Čia randa vietos ir didžiųjų mąstytojų mintys, pvz., Aristotelio, šv. Tomo Akviniečio. Ne veltui knygos aplanke iškeldamas tuos dalykus, prof. J. Meškauskas pabrėžia: “Per visą knygą įdomios ir gilios mintys... autorius savo svarstymus siūlo lietuviškai visuomenei religinės kultūros ugdymui... Kiekvieną straipsnelį perskaitęs, jautiesi gavęs didelį religinį kultūrinį dvasios turtą”.
Žinoma, tenka apgailestauti, kad knygoje, net ir pačiame aplanko įvade, pasitaiko kalbos ir korektūros klaidų. Autorius pakartotinai sumini marksizmą ir komunizmą, konstatuodamas jo įsistiprinimą ir įtaką, bet šioje laidoje buvo galima įvesti ir faktą apie komunizmo imperijos subyrėjimą ir platų nuo to raudonojo teroro dominavimo atsimetimą. Bet tai antraeilės temos ir teologinėmis, filosofinėmis bei socialinėmis idėjomis išpuošto veikalo nesumurkdo.
Redakcijos pastaba. Labai gerai, kad recenzentas atkreipė dėmesį į kalbos klaidas. Nors jis sako, kad tos klaidos veikalo nesumurkdo, bet vis tiek reikia pripažinti, kad jį šiek tiek apmurkdo. Kai kurie mūsų rašytojai ir žurnalistai kreipia dėmesį tik į mintis, o į gramatikos bei sintaksės tikslumą numoja ranka. Tai yra labai negerai. Kai pradedi skaityti tokią knygą, kur mirgėte mirga įvairios klaidos, praeina noras ją toliau skaityti ir labai sumažėja tos knygos vertė. Kaip kiekviena kultūra, taip ir kalbos kultūra turi turėti mūsų veikloje didelę reikšmę.
Kai kurie išeivijos lietuviai kritikuoja Lietuvoje leidžiamų knygų, žurnalų bei laikraščių kalbą, kad ten vartojama per daug tarptautinių žodžių ir anglicizmų. Su tuo galima sutikti, bet jų leidinių kalba gramatiškai ir sintaksiškai yra nepalyginamai geresnė negu išeivijos.
■ “Associated Press” praneša, kad Niujorke Amerikos vyčiai (Knights of Columbus) rugpjūčio mėnesį nubalsavo pastatyti negimusiem kūdikiams antkapius kiekvienos katalikiškos vyskupijos kapinėse Amerikoje. Vyčių vadas Virgil C. Dechant abortą pavadino "nekaltųjų skerdynėmis“. Amerikoje kasmet nužudoma pusantro milijono nekaltų kūdikių. Keista, kad Katalikiška (?!) abortų šalininkų organizacija pasmerkė 15 milijonų narių turinčią Vyčių organizaciją už tai, kad jie neva paaštrino abortų klausimą. Niujorko kardinolas Jonas O’Connar pirmasis pasiūlė vyčiams statyti antkapius nužudytiems negimusiems kūdikiams katalikiškose kapinėse. Amerikoje yra 188 vyskupijos. Vyčių rezoliucijoje pažymima, kad su vietinių vyskupų palaima būtų statomi paminklai bent vienose katalikiškose kapinėse kiekvienoje iš šių 188 vyskupijų.