(Konkurso suaugusiųjų grupėje V premiją laimėjęs straipsnis)
Viltautė Pocienė
Manau, kad tėvai, ypač motina, gali padaryti savo vaikus laimingus. Tik reikia jausti gilią atsakomybę už vaikų gyvenimą ne iki savo, bet iki jų mirties. Jeigu augtų laimingi vaikai, laimingi būtų ir visi žmonės, turintys motinas. Tarp šitiek laimingųjų ir našlaičiams užtektų žmonių meilės, atstojančios motiną. Žemėje turėtume Dangaus karalystę. Ir visa tai gali padaryti ideali motina.
Kaip tapti idealia motina? Pirmiausia, reikia norėti vaikų, o ne gimdyti tik atliekant pareigas arba galvojant, kas senatvėje bus, kas tavimi pasirūpins. Apie savo naudą neturėtų būti nei minties. Geriausia, kai kūdikio laukiama, tada lengva džiaugtis jo atėjimu. Bet ir tuomet, kai nauja gyvybė yra netikėta, kai keičia kitus planus, reikia tikėti, kad tai — Dievo dovana, kuri tikrai atpirks visus rūpesčius.
Kūdikis, būdamas motinos įsčiose, suvokia motinos mintis. Gimęs prieš jos norą, niekuomet nebūna geras vaikas. Tiesiog įgimtų blogų santykių su mama neįmanoma pašalinti net dedant tam tikras pastangas. Jausdamas motinos neapykantą ir ją laikydamas savo nelaimių priežastimi, vaikas jaučiasi labai nelaimingas, net griebiasi savižudybės.
Naujagimis turi tiktai čiulpimo ir griebimo refleksus, kurie leidžia jam pavalgyti ir išlikti gyvam. Labai pamažu jis įgauna vis daugiau proto ir sąmoningiau elgiasi. Šiuo laikotarpiu vaikas turi būti itin mylimas. Reikia pakęsti jo primityvų elgesį, nepykti už padarytą žalą. Manau, kad nereikia skiepyti jiems kaip cirko šuniukams sąlyginių refleksų ir džiaugtis, kad jau neina prie uždraustų daiktų. Neina todėl, kad prisimena, jog už tai buvo skaudžiai nubaustas. Jau kūdikiuose, nuolat juos tramdant, kaupiasi neišlietas agresyvumas, kuris ateityje nežinia kaip pasireikš savo bloguoju pavidalu. Tokie “pavyzdingi” vaikai, kurie užauga, nieko nesudaužę, nesudraskę jokios knygelės, kurie žaidžia smėliadėžėse nesusipurvindami rūbų, paskui nenori prisiminti savo vaikystės. Aišku, ir jaunystė nebūna šviesesnė, turint tokius valdingus tėvus. Ilgainiui, jie vaduojasi iš tėvų jiems suformuoto nepilnavertiškumo komplekso, atnešusio tiek nepelnytų skriaudų. Visą laiką mokyti tik paklusnumo ir nusižeminimo, ima nekęsti juos supančio pasaulio, nes nemoka apsiginti. Net tarp draugų jaučiasi nedrąsūs, pasiruošę pralaimėti. Suaugę ima suvokti, kas dėl to kaltas, ir santykiai su tėvais blogėja. Šie juos vadina nedėkingais, o iš tikrųjų tai jie tėvams atleidžia be galo daug.
Retsykiais susiduriame su liūdnu šių dienų įvykiu — nepilnamečio savižudybe. Turbūt nesunku suprasti, kad jeigu žmogus turėtų nors vieną gerą draugą, niekada nesigriebtų šio kraštutinumo. To šaknys visada būna vaikystėje. O juk savižudžiai vaikai dažnai nebūna našlaičiai, bet turį net abu tėvus. Sunku išmatuoti tą gerumo trūkumą, o teisingiau, žiaurumą, kurį parodė savo vaikams tokie tėvai, dar pretenduojantys panašiu atveju į užuojautą. Pakartotinos nesėkmės atveju vaikas gerai žinojo, kad nebus suprastas, paguostas, o begalinės žeminančios bausmės jau darosi nepakeliamos.
Pažinojau vieną motiną, kuri labai teisingai pasielgė, susitarusi su dvylikamete dukra nieko viena nuo kitos neslėpti. Papasakoti apie save kritiškai savo vaikui yra gana sunku. Bet tas atneša didelę abipusę naudą. Vaikai ima pasitikėti tėvais, pasidaro atviri, tariasi, nebijo atskleisti savo slaptų minčių, gauna patarimų ir, be abejo, mažiau klysta. Leiskime savo vaikams mokytis iš mūsų klaidų, priešingu atveju, mes elgsimės egoistiškai, sąmoningai neapsaugosim jų nuo klystkelių, paliksim aklavietėj, negirdėsim jų pagalbos šauksmo. Nuliūdęs, ilgesnį laiką nusiminęs vaikas turi tėvams kelti didesnį nerimą negu karščiuojantis ar susižeidęs, nes tikroji sveikata yra dvasios sveikata. Toks vaiko liūdesys aiškiai rodo, kad nelaimė visai čia pat, o jaunasis žmogus bijo kreiptis, nes ne kartą tėvai jau paantrino jo žaizdas, grasino, baudė, neteisingai apkaltino, o reikėjo tik ramiai išklausyti, įvertinti padėtį, prisipažinti, kad gal ir pačiam panašiai yra buvę. Nieko neprarasime, pasikalbėdami retsykiais su vaiku kaip lygus su lygiu.
Minėta motina savo dukrai studentei du kartus per savaitę rašydavo laiškus. Dukra gaudavo daug patarimų, pamokymų, nuotaiką keliančių pagyrimų, daugybę įrodymų, kad ji turi žmogų, kuris ją myli, atjaučia, supranta, niekada neišduoda. Mergaitė skambindavo motinai telefonu, aptardavo kiekvieną svarbesnį įvykį, naudojosi motinos patyrimu ir žymiai protingiau už savo bendraamžius spręsdavo svarbius jos gyvenimą lemiančius klausimus. Buvo linksma, drąsi ir savarankiška. Manau, kad jaunystėje jau motinos sukrauti dvasiniai turtai buvo tokie dideli, kad būtų užtekę visam gyvenimui. Štai tokia motina ir anksti mirusi lydi vaiką jo žemiškais keliais, nes laiku aprūpino jį gyvenimo išmintimi. Kaip skiriasi ši globa nuo tos materialios, kuria giriasi primityvūs tėvai: “Jau seniai suaugusiems vaikams perkam įvairius daiktus, o kiek dar paliksim, kad tik įvertintų”. Kad tokie tėvai girdėtų, kaip jais skundžiasi vaikai, tačiau nenori, nesiklauso, atkakliai tvirtina, kad jie (tėvai) geri, ir viskas. Juk yra kriterijus, parodantis, teisingai tėvai su vaikais elgiasi ar ne. Jeigu vaikai myli savo tėvus, tikrai myli, klauso, vadinasi, viskas gerai. Deja, nemažai žmonių, matančių, kad vaikai jų nemyli, nepaiso, atsikalbinėja, ginčijasi, kovoja už save, vis tiek įrodinėja, kad jie geri tėvai.
O juk mes patys sprendžiame apie savo tėvus, visai nesvarbu, ką jie apie save galvoja.
Mieli tėvai, kol nevėlu, susėskit vakare su savo vaiku ir paklauskite jo, ar neblogi jūs jam, ar gali jis jus mylėti. Ir sužinosite visas savo klaidas, tik negalvokit, kad esat tobuli, nekritikuojami. Jei stengsitės, nusileisite iki vaiko lygio, įsigilinsite į jo reikalus, nepamiršite, ką pažadėjote, iš tikrųjų būsite mylimi, laukiami. Pamatysite, kiek daug džiaugsmo gali atnešti tikra vaiko meilė, o ne priverstinis paklusnumas. Tik nelaikykite jo našta, išlaidų priežastimi, nekartokite, kad jis bus blogas, apleis jus, nepadėkos. Mylėkite, ir viskas, negalvokite apie atlyginimą. Vaikas gimė tam, kad jūs turėtumėte ką mylėti, išlieti slopinamus gražiausius jausmus, pasakyti švelniausius žodžius. Nuritinkite akmenis nuo savo širdžių gelmių, ten atsivers šaltinėlis, kuris nuskaidrins jūsų sielą ir padarys laimingą jūsų vaiką. Juk apie tai ir svajojam visi mirtingieji. Mylėti iš tikrųjų didelis džiaugsmas, žmogaus poreikis ir jo teisė, kad tik turėtume ką, kad tik niekas neuždraustų. O kai nėra jokių kliūčių, neišsigalvokime jų patys. Šalia mūsų vaikas, mūsų kūnas ir kraujas, dalis mūsų sielos, tai pasižadėkime daugiau jo neskriausti, neatstumkime, kai jis ir baudžiamas puolasi prie mūsų. Išgyvenkime jo bėdas kaip savo, neišliekime blogos nuotaikos antjo, nekibkime kiekvienam žingsny, kol jis mažas, nereikalaukime tiek daug. įvertinkime pagaliau jo didingą meilę, sklindančią iš mažos širdelės, kai jis, tik ką išbartas, apsiveja mūsų kaklą, atleidžia mūsų pyktį. Atsiliepkime į tai. Nematuokime savo mastu, o darykime taip, kad jam būtų gerai, o ne mums patogu. Mūsų gyvenimo uždavinys — pasiekti, sulaukti, kad vaikas pats mums pasakytų: “Man gera, aš jus myliu”. Bet netvirtinkim, kad jam gerai, jam nieko netrūksta, nekartokim: “Aš tik gero tau noriu”.
“Blogiems” vaikams labai daug ko trūksta. Tėvai nesunkiai galėtų išspręsti šitas jų problemas, tik reikia truputėlio jautrumo, dėmesio ir meilės.
Viena mano suaugusi draugė nusipirko minkštų žaisliukų. Pasirodo, tai buvo jos vaikystės svajonė. Nuo to prasidėjo mūsų pokalbis. Išgirdau istoriją žmogaus, užaugusio tarsi liūto narve, jokių įstatymų neginamo nuo žiaurių, nužmonėjusių tėvų. O dar prisiminkime, kad tuo metu pas mus nebuvo nei tikybos pamokų, nei karito, nei vienuolių, nei paguodos telefonu. Būdama 28 metų, ji susirgo šizofrenija. Ją, gulinčią psichiatrinėje ligoninėje, motina ėmė lankyti, lyg tai rūpintis. Pagerėjus sveikatai, duktė pasakė, kad jai atleidžia... Ar tai nerodo, kiek daug meilės tėvams yra vaikų širdyse.
Kita draugė vaikystėje labai norėjo išmokti groti akordeonu, bet motina nepirko instrumento, ir viskas. Niekada nebuvo toj šeimoj labai sunki materialinė padėtis. Be to, mergaitė siūlė nepirkti jai naujo palto ir tuos pačius batus sutiko nešioti dar dvejus metus, būtų atidirbusi tėvams už išlaidas. Nepirko, ir tiek. Vėliau privertė studijuoti tai, kas patinka motinai, tekėti už to, kas jai atrodo perspektyvus. Žlugo ne tik vaikystės, bet ir visos gyvenimo svajonės. Gyveno be jokių teisių, motinos ujama, net skųstis nedrįso, visų bijojo. Tik, būdama brandaus amžiaus, pradėjo vaduotis iš depresijos, tapo katalike, kas apsprendė tolesnį jos gyvenimo būdą. Kilniai slaugo savo motiną, kuri ją kasdien įžeidinėja. Tik nedideliam draugų būry skamba jos nepakartojamas balsas, liguistas liūdesys neapleidęs lig šiol. Niekuomet nedainuoja dainų apie motinas. Prisimena daugybę skriaudų, tame tarpe nenupirktą akordeoną... Sako, kad būčiau kokių papuošalų prašius ar madingų rūbų. Šimto rublių motina pagailėjo...
Jei vaikas ko nors labai nori, na taip — labai labai — nepagailėkim išlaidų. Tegul nesikartoja liūdnos istorijos.
Ypatingas atvejis yra luošo vaiko gimimas šeimoje. Jis reikalingas dar didesnės meilės negu sveikas. Tokį vaiką nuo pat gimimo reikia stengtis reabilituoti, tai yra pripratinti laisvai jaustis tarp sveikų žmonių, įdiegti pasitikėjimą savimi, paruošti savarankiškam gyvenimui, įtikinant, kad jo fizinis trūkumas — Dievo dovana, o ne kryžius. Nelaimė visada padaro žmogaus širdį talpesnę, kas įgalina įsigyti didžiausių vertybių — patvarių ryšių su žmonėmis. Ne veltui lietuvių patarlė sako “Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda”. Žmogaus fizinės prigimties defektas dažnai atveria jam galimybes, neprieinamas sveikam. Pavyzdžiui, kurčnebylį galima išmokyti kalbėti ir susigaudyti kalbančių tarpe. Bet sveikieji niekada negalės “įeiti“ į savitą ir įdomų kurčnebylių pasaulį. Gaila, kad kai kurie tėvai gėdijasi savo vargšo vaiko, slepia jį, traumuoja, lepindami ir girdami savo sveikuosius vaikus. Auga pažemintas, nelaimingas žmogus, nesuvokiantis savo vietos gyvenime, ieškantis paguodos kitur. O tėvai dar didžiuojasi, kad maitina ir rengia nepilnavertį.
Augant šeimoje talentingam vaikui, gabumus reikia skatinti. Prievarta niekada nereikalinga, tačiau palikti spręsti pačiam mokytis muzikos ar ne, kai vaikui septyneri aštuoneri metai, neteisinga. Aišku, jis pasirinks žaidimus. O tokiais atvejais paragintas ir nemetęs pamokų, vaikas užaugęs bus dėkingas tėvams už padovanotas dvasines vertybes. Tuo tarpu turėjęs visišką laisvę ir patingėjęs, būdamas vaiku ar paaugliu, užaugęs sūnus ar dukra prabyla į tėvus su karčiais priekaištais už nepuoselėtą ar sunaikintą jo talentą. Aplamai, nereikia vaikų apsaugoti nuo visko. Palikime juos situacijose, kur jie turi šansų laimėti. Tegul išmoksta siekti tikslo. Tačiau motina visada turi būti tos įsčios, į kurias žmogus gali bet kada sugrįžti ir rasti užuovėją ir visų pusių.
Užaugę vaikai vis dažniau išeina iš namų, įauga į savo aplinką, susiduria su įvairiomis kliūtimis, pavojais. Jiems daug kas neaišku santykiuose su draugais, jie nesusigaudo savo jausmuose, nežino, kuo pasitikėti. Ir jeigu nejaučia mylinčios motinos rankos, kaip sunkiai įgyja patyrimo, eina lyg tamsoj, brenda per pakelės dumblus, kai visai netoli tiesus kelelis, tik nėra kam parodyti. Ir ne vienas nusivilia, padaro nepataisomas klaidas, pražudo gyvenimą. Net ir tuomet kai kurios motinos nesupranta, jog tai jų nemeilė, abejingumas, įtarumas kaltas dėl vaiko nelaimės, net ir tuomet jos griebiasi prakeikimų, slepiasi nuo vaiko gėdos, didina prarają tarp jo ir savęs. Nuo visko, nuo visų pasaulio negandų ir nesėkmių apsaugo motinos meilė. O jeigu ką nors pražiūrėjome, neparodėme pavyzdžio, nepripildėme vaikų širdies gerumo, dosnumo, protingo pasitikėjimo, neatstumkime, bet gelbėkime, neišsirėkime, o slapta paverkime, pražilkime, bet ne prakeikime.
Šeima turėtų būti tas pavyzdingas mikro pasaulis, kur artimo meilė gali gražiai suklestėti. Aukokimės vienas dėl kito, kol pajusime, kad pačiam gera tik tuomet, kai gera tavo mylimiems žmonėms. Tėvai čia turi būti pavyzdys be žodžių. Jei tėvai mylės vienas kitą, savo vaikus, vaikai jau sugebės žymiai daugiau. Jie mylės ne tik savo šeimos narius, bet ir kitus žmones, nekonfliktuos su pasauliu. Visiems geriau, kai šalia yra tokių šviesių, mielų žmonių. Dalinkime savo meilę, ji niekad neišseks, sugrįš ir net padvigubės, plis ir skleisis lyg saulės spinduliai.
Ideali motina, Dangaus karalystės kūrėja, yra mylinti motina. Norėtųsi, kad motinos suprastų, jog ne visada jos myli ta didžiąja, kilniąja, dieviškąja meile. Ideali motina katalikė savo pavyzdžiu ir meilės jėga sugebės perteikti vaikams tikėjimo džiaugsmą, kaip Dievo dovaną, kaip atramą gyvenime, kaip gyvenimo būdą. Deja, daugelis tėvų palieka savo vaikų moralę formuoti mokyklai, svetimiems, visuomenei, nesuprasdami, kokią skriaudą jiems padaro arba, praradę autoritetą dėl savo neteisingo negražaus gyvenimo, vadinasi, netekę ryšio su Dievu, nebegali ir savo vaikų pavesti jo visapusiškai globai.
Vaikams sukūrus savo šeimą, gera motina turi stengtis pamilti žentą ir marčią, o ne reikalauti iš jų pagarbos, pagalbos, padėkos. Pagarbos galima tik laukti. Nei marti, nei žentas nedės didelių pastangų, kad suartėtų su priešiškai nusiteikusiais tėvais, o protinga, patyrusi motina savo nesavanaudiška meile ir čia gali padaryti stebuklą. Į meilę bus atsakyta meile.
Gimus anūkams, senelių pagalba būtina, reikalinga ir turi didelę prasmę visiems: seneliams, tėvams ir anūkams. Jauniems tėvams, turintiems gerą motiną, lengviau auginti 3-4 vaikus negu be jokios pagalbos užauginti vienturtį. Jaunai motinai inteligentei, auginančiai vaiką, sunku užsidaryti namuose 10-čiai metų, atsisakyti pramogų, susitikimų, bendravimo su artimais žmonėmis, sunku apsiriboti vien tik lopšelio-darželio pagalba. Dar niekas neapskaičiavo, kiek vaikams padaryta žalos šiose mūsų sistemos iki mokyklinėse įstaigose, ypač lopšeliuose.
Ideali močiutė turi protingai padėti auginti anūkus, nesistengti pakeisti motinos. Panašiu atveju ji tampa anūkui artimiausiu žmogumi, atimdama iš jo galimybę turėti idealią motiną. Bendravimas su močiute patenkina vaiko interesus tik ankstyvame amžiuje, vėliau trukdo pernelyg didelis amžiaus, dažnai ir intelekto skirtumas, o močiutei-motinai mirus, vaikas anksti pasilieka be artimiausio žmogaus. Todėl senelė turi stengtis bendrauti kartu su vaikais ir anūkais, pasilikti anūkus, tėvams išvykus, susirgus ir pan. Spręsdama mažųjų problemas, turi pabrėžti, kad lemiamas balsas priklauso motinai, kad ji pati geriausia. Reikia padėti savo dukroms tapti idealia motina, o ne trukdyti.
Ta, kuri nebendrauja su anūkais, nemoko jų kalbėti, vaikščioti, neslaugo sergančių, veltui paaugusiems įrodinės, kad ji juos myli. Tokia močiutė bus užmiršta, anūkai abejingai žiūrės į jos ligas ir netgi mirtį.
Ideali motina galvoja ir apie amžinąjį išsiskyrimą su vaikais. Koks bebūtų stiprus ir pastovus emocinis ryšys su jais, motinos mirtis neturi sukelti jiems ilgai besitęsiančios liguistos depresinės būsenos, netinkamų reakcijų. Idealios motinos vaikai paruošti likimo smūgiams, savarankiški, žinantys savo gyvenimo prasmę, tikslą, prisilaikantys krikščioniškos moralės, mokės teisingai elgtis ir motinos mirties atveju. Idealios motinos mirtis bus lengva, nes lengvos būna mirtys žmonių, kurių sąžinė rami, neprislėgta kaltės jausmo.