CHIARA LUBICH

“Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur besimelstų, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos”(1 Tim 2,8).

     Šie žodžiai paimti iš šv. Pauliaus pirmojo laiško Timotiejui. Tai yra dalis patarimų krikščionių bendruomenėms, kurioms jis vadovavo, nurodančių ko reikia siekti maldoje.

     Apaštalas savo gyvenimo pabaigoje rašė Timotiejui tą pirmąjį laišką, kuris rodo, jog Bažnyčia jau buvo gerokai pažengusi. Krikščioniškoji naujiena jau buvo paplitusi įvairiuose Viduržemio jūros kraštuose. Apaštalų duoti tikėjimo ir krikščioniško gyvenimo pagrindai jau buvo užtenkamai tvirti. Jau buvo atėjęs laikas svarstyti jų doktrinų ir organizacijų formulavimą. Tame kontekste mes ir turime suprasti šią versiją.

     Krikščionių suėjimuose — nuo pat pradžios — bendrai maldai buvo skiriama ypatinga reikšmė ir nesunku suprasti kodėl. Juk Jėzus pažadėjo būti ten, kur du ar trys susirenka jo vardu. Jis užtikrino savo pasekėjus, kad jų maldos bus išklausytos, jei jie susirinkę jo vardu mels Tėvą ko nors (Mt 18, 19-20).

     Užtai, kada krikščionių bendruomenė kreipiasi į Amžinąjį Tėvą Jėzaus vardu, ji yra tikra, jog gaus iš jo visas malones, kurių prašo.

     Idant bendruomenė gautų, ko meldžia, jos nariai tikrai turi būti vieningi Jėzaus vardu. Jie turi pasiryžti vieningai gyventi pagal jo žodžius, o ypatingai pagal abipusės meilės įsakymą. Čia mūsų mąstomoji frazė (1 Tim 2,8) aiškiai nurodo tas sąlygas, kurių Jėzus reikalauja: širdies tyrumo, nesavanaudiškumo ir virš visko artimo meilės. O toji meilė reiškiasi atlaidumu, taikingumu, nesipiktinimu, vieningumu, vengimu visko, kas galėtų būti kliūtimi vienybei, kurios jis ir nori.

     Kaip mes galėtumėm gyventi pagal čia mąstomus žodžius? Iš naujo patirdami krikščionių suėjimuose malonių gausumą, pasiryždami visuomet su nuoširdžiu dėmesiu juose dalyvauti, permąstydami nuostabią Jėzaus dovaną, kurią jis pažadėjo, kad kiekvieną kartą, kada tik susirenkame jo vardu, jis visuomet bus mūsų tarpe. Ir mes tikrai žinome, kad Jėzaus buvimas tarp mūsų pasiekia savo kulminaciją, kai švenčiame Eucharistiją. Tada Jėzus realiu ir asmenišku būdu duoda save patį kiekvienam iš mūsų taip, kad vienybėje su juo, mes taip pat galime atsduoti Tėvui ir aukotis mūsų broliams ir seserims.

     Tai padės mums, kai švenčiame Eucharistiją, dalyvauti joje su pasiryžimu, atsižadėti savo individualizmo ir izoliavimosi, atsiverti kitiems, nuoširdžiai jais interesuotis, dalyvaujant jų reikaluose, jų kentėjimuose ir rūpesčiuose. O virš visko mes galime padėti vieni kitiems gyventi pagal Jėzaus žodžius, ypatingai pagal jo naują įsakymą mylėti vieni kitus, taip kad jo buvimas su mumis gali nešti nuostabių vaisių.

     Tada mes patirsime ne tik didesnę vienybę su Dievu, bet ir plėtimąsi jo Karalystės aplink mus. Meilės ugnis, kurią Jėzus atnešė į žemę, sukels liepsnas, galbūt lėtai plintančias, bet neužgesinamas, ko mes visi ir trokštame.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius